Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Psichologės išpažintis: nebijau išsiskirti su nemylimu žmogumi, likti be pinigų ar darbo vietos

Konferencijoje „Išdrįsk“ kalbėti apie pasitikėjimą savimi ketinanti psichoterapeutė Genovaitė Petronienė (47 m.) atvirai prisipažįsta vaikystėje buvusi baili kaip zuikis. Sunku tuo patikėti matant šią moterį aktyviai dalyvaujančią įvairiose laidose, bet gal ir neklysta tie, kurie sako, kad drąsiausi poelgiai gimsta iš baimės.

Susitinkame su Genovaite Petroniene jaukiame jos kabinete Vilniaus centre. Nors esame pažįstamos jau mažiausiai 15 metų, daugybę kartų ji konsultavo rengiant psichologinius straipsnius ir vaizdo transliacijas, apie pačią Genovaitę nežinau beveik nieko.

„Žurnalistai psichologų apie asmeninį gyvenimą tiesiog neklausia. Matyt, atšipę nagus, nes dauguma specialistų apie tai nekalba, – šypsodamasi savo tylos paslaptį paaiškina moteris. – Psichoanalitikams kalbėti apie save netgi neleidžiama – pagal profesinės etikos reikalavimus, bet kitų krypčių psichoterapeutams tokio griežto draudimo nėra.“

Psichologai kone visų paciento problemų priežasčių ieško jo vaikystėje. Šįsyk pasiknaisiokime po jūsiškę. Kokią prisimenate savo vaikystę?

Negaliu sakyti, kad vaikystėje jaučiausi laiminga. Augome su seserimi Kėdainiuose, darnioje šeimoje. Tėtis buvo inžinierius, dirbo vadovaujamą darbą, mama – įvairius, daug laiko leisdavo ir namie. Mūsų namai buvo prižiūrėti, jaukūs, visi pavalgydinti. Tėtis – didelis idealistas – mums pasakodavo apie įkvepiančias asmenybes. Prisimenu, kaip kalbėjo apie režisierių Juozą Miltinį – koks jis yra didis, ir mano galvoje ėmė bręsti noras tapti tokiai pat.

Tėvai įpratino mane dirbti ir planuoti. Šie bruožai gyvenime labai pravertė. Daug padėdavau namie, turėjau aiškias pareigas, suplanuoti būdavo net savaitgaliai. Darbštumas ir idealizmas – tos dovanos, už kurias esu dėkinga. Kita vertus, mano tėvai buvo gana griežti žmonės. Visada grįžusi namo pusvalandžiu vėliau gaudavau pylos. Kaip zuikis bijodavau padaryti kokią nors klaidą. Stengdavausi nepažeisti jokių taisyklių, bet vis tiek paslysdavau. Be to, vaikystėje labai daug sirgau. Jaučiausi kalta dėl to, kad esu tėvams našta. Visa tai užaugino didelį menkavertiškumo kompleksą.

Nebijau išsiskirti su nemylimu žmogumi, likti be pinigų ar darbo vietos, nes žinau, kad galiu išgyventi bet kokiomis sąlygomis.

Galbūt atsvarą tam rasdavote mokykloje, tarp draugų?

Priešingai, tą baimę nešiausi ir į mokyklą. Čia ji dar labiau sustiprėjo. Klasėje buvo tokia asocialių mokinių grupelė, jie manęs nemėgo, patyriau patyčių. Nepasakojau to niekam, nes maniau, kad pati nusipelniau tokio elgesio. Kompensavau tai kitais dalykais – labai gerai mokiausi, rijau knygas, idealizavau mokytojus, o jie mylėjo mane, nes buvau gabi ir siekiau žinių. Vyresnėse klasėse, kai mane kankinę bendraklasiai išėjo mokytis į profesines mokyklas, kiek atsigavau, bet vis tiek nesijaučiau sava. Stebino, kad dauguma bendraamžių yra vangūs, jiems niekas neįdomu. Svajojau, kaip išvažiuosiu į Vilnių, kur gyvena visai kitokie žmonės, ir ten prasidės tikrasis mano gyvenimas.

Taip ir nutiko?

Tiesą sakant, taip ir nutiko. Mokykloje buvau gabi fizikė, olimpiadų laureatė, tad įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti fizikos. Tie studijų metai atrodė kaip iš aukščiau man suteikta nepelnyta malonė. Patekau į gražių santykių ir į save panašių žmonių oazę. Jie, kaip ir aš, buvo labai jautrūs, siekė žinių. Kiekvienas savaip keistas, bet to niekas nevertino kaip trūkumo. Nebijojau su jais bendrauti, išsakyti savo nuomonės. Išsitiesiau, patikėjau, kad esu įdomi, o gyvenimas geras. Deja, netoli su ta laime nuvažiavau. Tėvai išmokė mane prisitaikyti prie kitų žmonių, bet aš nežinojau, ko noriu pati. Net kalbėti apie norus nedrįsau.

Vis dėlto radote drąsos iš fizikos pereiti į psichologiją?

Fizika man pasirodė sausoka, maniau, kad psichologija – įdomesnis mokslas. Perėjau labai lengvai. Tiesa, nors mokytis buvo nepaprastai įdomu, apie naują aplinką to pasakyti negalėjau. Sunkiau radau kalbą su bendramoksliais. Jutau poreikį būtinai į ką nors atsiremti, nes nemokėjau gyventi viena. Tada ir susipažinau su savo būsimu vyru, jis irgi studijavo psichologiją. Negaliu sakyti, kad įsimylėjau. Tiesiog buvome kartu, žaidėme porą ir... prisižaidėme.

Buvome lytiškai nelabai išprusę 20-mečiai, tad po kelių mėnesių draugystės neplanuotai pastojau. Mano vaikinas pasiūlė tuoktis, aš sutikau. Tai – pirmoji didelė mano klaida. Buvome atsitiktiniai, svetimi, vienas su kitu visai nederantys žmonės. Net neturėjome apie ką kalbėtis, nors studijavome tą patį dalyką.

Turbūt vis dar maniau, kad meilės turiu nusipelnyti. Pasiimu nuo gyvenimo pavargusį vyrą ir pradedu jį globoti. Jis atsitiesia, o ką iš to gaunu aš?

Bet tas dalykas buvo psichologija... Negi du būsimi psichologai negali išspręsti savo santykių problemų?

Tada dar nebuvome psichologai. Dabar, žiūrėdama iš laiko perspektyvos, suprantu, kad tuos santykius galėjome pataisyti, bet ne tiek, kad pragyventume laimingai visą gyvenimą. Mes – pernelyg skirtingi žmonės. Vis dar buvau labai uždara ir nekalbi. Kalbėti nemokėjo ir jis. Abu tyliai kentėjom, o siena tarp mūsų vis augo. Jaučiausi esanti bloga žmona, kaltinau save, kad nemyliu vyro. Negana to, pradėjo blogai sektis mokslai. Už bakalauro darbą gavau per žemą pažymį, tai užkirto kelią man patekti į klinikinę psichologiją, o aš save mačiau tik ten. Jaučiau, kad gydyti žmones – mano pašaukimas.

Tada gana griežtai pareiškiau, kad arba eisiu ten, arba neisiu niekur. Nežinau, iš kur atsirado tiek drąsos, gal dėl tėvo įskiepyto idealizmo? Ir vietą dėstytojai atrado. Prie dėstytojų buvau prisirišusi kaip vaikas prie tėvų. Laikiau juos neklystančiais, norėjau, kad palaikytų. Deja, įstojusi į doktorantūrą supratau, kad doktorantai nepalaikomi, kad dėstytojai irgi klysta, ir nors mano disertacija buvo beveik baigta, jaučiausi taip nusivylusi, kad doktorantūrą palikau. Negana to, išsiskyriau su vyru.

Kitų palaikymo ieškančiai moteriai tai – drąsūs žingsniai. Kaip tam ryžotės?

Su vyru jaučiausi taip blogai, kad nebegalėjau ilgiau kentėti. Kai pagalvodavau, kad visas mano gyvenimas bus toks, nenorėdavau keltis iš lovos. Tas pat ir su disertacija – ranka nekilo rašyti, nors buvau darbštuolė, entuziazmas liedavosi per kraštus. Visi stebėjosi tokiais mano žingsniais, bet dabar suprantu, kad jie buvo lemtingi. Įvyko vertybių lūžis.

Supratau, kad neegzistuoja jokie gerieji tėveliai, kurie tavimi pasirūpins, jei tik gerai elgsiesi. Pažiūrėjau savo baimei tiesiai į akis – likau viena su 4-erių metų dukra ant rankų. Įsidarbinau ligoninėje Vasaros gatvėje, žinojau, kad tai žemiausias psichologo karjeros laiptelis ir kad rizikuoju likti ant jo ilgam. Nesikreipiau pagalbos į tėvus, nes nenorėjau, kad su pagalba ateitų kontrolė. Niekada gyvenime man nebuvo taip baisu.

Profesinėje veikloje, priešingai nei bendraujant su vyrais, ne tik daviau, bet ir gavau – įvertinimą, pripažinimą. Aišku, susidūriau ir su tamsiąja populiarumo puse.

Kaip su tuo susidorojote?

Praradusi tikėjimą autoritetais, nutariau remtis į save pačią. Skolinausi kitų žmonių gyvenimo prasmę iš knygų, filmų, dairiausi aplink šviesuolių ir iš jų mokiausi, kaip pasijusti tvirtai. Ta krizė truko apie pusę metų, ir tai, ko gero, – pats dvasingiausias mano gyvenimo laikotarpis. Nebuvau įsivėlusi į prastus santykius, nepriklausiau nuo svetimų pinigų ir nuomonių. Gyvenau kukliame bendrabučio kambarėlyje, trūko pinigų, bet jaučiausi beveik heroje. Buvau labai taupi, kavinėje išgerdavau tik kavos, valgiau namie, ir tai – tik pigiausią dešrą su kruopomis, bet tai kompensavo puikūs draugai, įdomus laisvalaikis.

Galima sakyti, kad būtent tada, 25–30-aisiais savo gyvenimo metais, gimiau kaip asmenybė, atsikračiau didžiausių baimių. Buvau jauna ir trapi, bet jau stovėjau ant savo kojų. Tą jėgą jaučiu iki šiol. Nebijau išsiskirti su nemylimu žmogumi, likti be pinigų ar darbo vietos, nes žinau, kad galiu išgyventi bet kokiomis sąlygomis.

Galbūt ši vidinė stiprybė atnešė ir naujus santykius, profesinę sėkmę?

Iš ligoninės perėjau dirbti į polikliniką, teikiau konsultacijas ir jaučiau malonumą galėdama pagelbėti tokiems vargšeliams, kokia anksčiau buvau pati. Dirbau labai daug, nors alga buvo kukli. Pradėjau galvoti ir apie šeimą, juk man jau – 30 metų. Įsimylėjau vieną mokslininką, pradėjome draugauti. Šįsyk elgiausi visai kitaip – ne bėgau nuo vyro ir problemų, bet stengiausi kurti santykius. Deja, kad ir kokie dideli buvo mano norai, mylimas žmogus elgėsi ne taip, kaip norėjau, neskyrė man tiek meilės, kiek troškau, norėjo gyventi savaip. Reikalaudavau dėmesio, verkdavau, bet viskas veltui. Buvo labai skaudu.

Tąsyk padėjo psichologijos žinios. Supratau, kad mano mylimas žmogus turi didelių savivertės problemų. Nesulaukęs iš aplinkos norimo pripažinimo, jis tapdavo labai piktas ir tą pyktį išliedavo ant manęs. Per 4-erius metus santykius aptvarkėme, bet tada pagalvojau, kad ne apie tai svajojau visą gyvenimą. Jaučiausi duodanti daugiau, nei gaunanti, mūsų bendravimas buvo gana seklus. Nutraukiau tuos santykius.

MOTERIS / R. Adžgausko nuotr.

Dar viena nesėkmė turbūt atšaldė Jūsų tikėjimą vyrais?

Nesakyčiau, nes kiekvieni nauji mano santykiai buvo geresni už ankstesnius, su visais savo vyrais esame bičiuliai. Kitas mano gyvenimo partneris buvo dėstytojas. Jis buvo kur kas panašesnis į mane, bet iš pradžių turėjo bėdų dėl alkoholio. Juo malšindavo įtampą, nes labai daug dirbdavo ir bijodavo suklysti. Turėjau įsisąmoninti, kad tai – jo, o ne mano problema. Kai nustojau jį kaltinti, ėmė kur kas mažiau gerti, draugiškai leisdavome laiką, bet supratau, kad ir iš jo gaunu mažiau, nei galiu ir noriu duoti.

Šios patirtys mane daug ko išmokė. Supratau, kad žmonės skirtingi ir jei kitas elgiasi tau nepriimtinai, dar nereiškia, kad tavęs nemyli. Supratus šią paprastą tiesą, labai daug santykių galima pataisyti. Tai padeda man konsultuojant poras. Geriau pažinau ir save. Pamačiau, kad mano bendravimo modelis kartojasi, nes visada esu gelbėtoja. Turbūt vis dar maniau, kad meilės turiu nusipelnyti. Pasiimu nuo gyvenimo pavargusį vyrą ir pradedu jį globoti. Jis atsitiesia, o ką iš to gaunu aš? Nesakau, kad tie vyrai nesistengė, bet turėjo per daug savo problemų, kad turėtų ką duoti kitiems. Anksčiau, rinkdamasi partnerius, žiūrėdavau į ateitį – ar mano projektas gali pavykti. Dabar vertinu dabartį – ar man jau dabar gerai su juo.

Išmokau dar vieną pamoką – kad visiems neįtiksi, o kitų žmonių žeriama kritika dažniau atskleidžia jų pačių, o ne mano problemas.

Kada įvyko proveržis Jūsų profesinėje veikloje? Juk iš kuklios poliklinikos darbuotojos galiausiai tapote garsia psichoterapeute, pas kurią sunku patekti.

Kai atsisakiau jėgas siurbiančių santykių su vyrais, daugiau energijos liko profesinei veiklai. Rašiau įvairiems laikraščiams, portalams, mano straipsnius palankiai vertino skaitytojai. Kadangi ir šioje srityje niekam neatsisakiau padėti, greitai išpopuliarėjau, mane pamėgo įvairių laidų ir leidinių žurnalistai, tapau žinoma. Nesakau, kad to viešumo troškau, – mokykloje buvau toks įbaugintas vaikas, kad atsistojusi sakyti eilėraščio imdavau visa drebėti, tačiau man buvo sunku pasakyti „ne“, neatsisakydavau imtis darbų, kurių niekas nenorėjo.

Tik šįsyk, priešingai nei bendraujant su vyrais, ne tik daviau, bet ir gavau – įvertinimą, pripažinimą. Aišku, susidūriau ir su tamsiąja populiarumo puse. Sulaukdavau ir neigiamų komentarų, net grasinimų. Iš pradžių jaučiausi labai nesaugi, buvo neramu, kad žmonės mane atpažįsta net gatvėje, maniau, kad turiu atrodyti tobula ir neklystanti. Išmokau dar vieną pamoką – kad visiems neįtiksi, o kitų žmonių žeriama kritika dažniau atskleidžia jų pačių, o ne mano problemas.

Supratau ir tai, kad nieko baisaus kartais suklysti. Dabar jau drįstu laisviau išsakyti savo nuomonę, pripažinti silpnybes. Kai nusiimi kaukę, dingsta baimė, kad ją nuplėš kas nors kitas.

Kaip tik tada palikote pareigas valstybinėje įstaigoje ir pradėjote dirbti privačiai. Nebuvo baugu?

Tai įvyko labai natūraliai. Dėl žinomumo ir gerų rekomendacijų mano konsultacijų norėjo daug žmonių, tačiau tada susidūriau su kita problema – darboholizmu. Visiems manęs reikėjo. Vedžiau seminarus, rašiau knygas... Gaudavau vis daugiau pinigų, ir jie man ėmė patikti. Darydavau ir tai, kas neįdomu, bet už ką gerai mokama. Sugebėdavau priimti per dieną po 7 klientus, nors emociškai sveika – ne daugiau nei penkis. Praradau gebėjimą mėgautis laisvalaikiu. Telefonas visada būdavo po ranka, savaitgaliai suplanuoti. Gyvenimas pradėjo pilkėti, nebedžiugino nei pinigai, nei pripažinimas. Reikia drąsos pasakyti „stop“ šlovei ir pinigams, ypač jei anksčiau to troškai, nes neturėjai, o dabar staiga tiek visko gavai. Sumažinti tempą man padėjo tikėjimas ir psichoterapija.

Iki tol buvote netikinti?

Kai buvau 25-erių–30-ies metų, labai tvirtai rėmiausi į Dievą. Nors į bažnyčią nevaikščiojau, buvau arčiau jo nei dabar. Dabar geriau moku pasibelsti į jo duris, o anuomet tai vykdavo spontaniškai. Krikščionybė padeda suprasti, kad nesi vienas su savo kančia, visada gali gauti meilės iš aukščiau, nes esi Dievo vaikas. Tai padeda atsitiesti, pajusti savo vertę, suteikia jėgos, tvirtybės.

Tada kitiems gali duoti daug daugiau, nes darai tai iš pertekliaus, o ne savęs sekinimo sąskaita. Daugelį mano klientų reikia ginti ne nuo išorės priešų, o nuo jų pačių. Jei moteris nori aukotis, išsiskyrusi su vienu išnaudojančiu vyru, susiras kitą tokį pat. Yra toks geras posakis: „Manęs neįkalinsit, nes aš pats sau – kalėjimas.“

Turite jau suaugusią dukrą. Ar pavyko ją auklėjant nekartoti savo tėvų klaidų?

Vienų klaidų išvengiau, kitų padariau. Dukrai Salomėjai dabar 25-eri metai, mokosi Škotijoje filmų prodiusavimo. Turi vaikiną, jie bendrauja gražiai. Matau, kad Salomėja geriau moka savimi pasirūpinti, nelinkusi persiaukoti. Džiaugiuosi, jog mūsų santykiai kur kas šiltesni ir nuoširdesni nei mano su tėvais. Tik manau, kad per ne visai lengvą savo gyvenimą skyriau jai nepakankamai laiko ir dėmesio. Kita vertus, Salomėja užaugo labai savarankiška ir man už tai dėkoja. Nepaprastai gerai, kad ji yra. Jei viskas būtų vykę griežtai pagal planą, dabar gal nebūčiau mama.

Tą patį galiu pasakyti ir apie disertaciją. Jei tada nebūčiau visko metusi, šiuo metu galbūt dirbčiau akademinį darbą, nors man labiau prie širdies kūrybinis ir konsultacinis. Dabartinis mano gyvenimo etapas puikus – galiu daryti tai, kas man prasmingiausia ir įdomiausia, turiu daug idėjų, laiko sau, gerbėjų ir draugų. O svarbiausia – mano pasitikėjimas savimi kyla iš vidaus, tad jį ne taip lengva sugriauti.

Niekada nebuvau žmonių mokytoja, labiau esu klausytoja. Net droviausi žmonės šalia manęs tampa itin kalbūs, bet aš pati nedaugeliui galiu išsikalbėti.

Vakarų pasaulyje turėti savo psichoterapeutą beveik taip pat įprasta kaip kirpėją ar odontologą. Gal ir pas mus atėjo ši tendencija?

Pas mus tai dar netapo mados reikalu. Žmonės ateina turėdami rimtų problemų. Vienas kitas labai vienišas klientas palinksta į priklausomybę nuo psichoterapijos, bet specialisto sąžinės reikalas pasakyti, kad tai jau – ne terapija, o draugystė. Kuo geresni žmogaus ryšiai su artimaisiais, tuo jis mažiau prisiriša prie terapeuto. Šio tikslas – padėti žmogui tokius ryšius sukurti.

Galbūt psichoanalizės era baigiasi? Žmonės nebenori ilgai kapstytis po savo problemas, ieško greitesnių būdų jas išspręsti. Populiarėja kognityvinė elgesio terapija, įvairios ezoterinės praktikos. Ką apie tai manote?

Kognityvistai nepretenduoja giliai įlįsti į žmogų ir jį ilgai auginti, – 10 susitikimų, daug namų darbų, ir viso gero. Pas psichoanalitiką viskas trunka ilgiau, bet ši metodika tinka, kai problemos itin sudėtingos, o žmogus – trapus, jautrus. Jei jis sveikesnis, specialistas gali atviriau sakyti, ką mano, procesas trunka trumpiau.

Pastaruoju metu vis dažniau taikau kognityvinę schemų terapiją. Ji nėra tokia paprasta kaip grynas kognityvizmas, o pokyčiai yra greitesni ir intensyvesni, nei taikant psichoanalizę. Na, o ezoterinės praktikos labiau tinka norintiesiems tobulėti. Kai žmogus turi rimtų problemų, dvasinės praktikos dažniau supainioja, nei padeda.

Ar taikote psichologijos žinias už kabineto ribų? Kartais pakonsultuojate draugus, pažįstamus?

Nesinori paviršutiniškai dalyti patarimų prie vyno taurės, tai nuvertina pačią psichoterapiją. Kartais, kai matau, kad artimas žmogus daro klaidą, tenka prisiversti įsikišti ir jam patarti, bet taip nesinori dirbti po darbo... Kita vertus, ir naudos iš to ne visada yra, nes, kol žmogus neiškelia klausimo, nėra ko brukti savo atsakymo. Niekada nebuvau žmonių mokytoja, labiau esu klausytoja. Net droviausi žmonės šalia manęs tampa itin kalbūs, bet aš pati nedaugeliui galiu išsikalbėti. Štai Jums ir išsikalbėjau (juokiasi).

Reikia drąsos pasakyti „stop“ šlovei ir pinigams, ypač jei anksčiau to troškai, nes neturėjai, o dabar staiga tiek visko gavai. Sumažinti tempą man padėjo tikėjimas ir psichoterapija.

Portreto štrichai

Veikla. Konsultuoja žmones, veda radijo laidą „Apie tave“, seminarus, yra parašiusi 6 grožines ir psichologines knygas. Naujausioji „Laimės svarstyklės“ – apie tai, kokie skirtingi gali būti keliai į laimę. „Papildoma veikla priverčia dirbti kitus smegenų centrus. Tai tam tikras intelektinis iššūkis.“

Laisvalaikio pomėgiai. „Jų turiu labai daug, namie viena praleidžiu ne daugiau kaip vakarą per savaitę. Man labai patinka draugauti. Draugai kompensuoja tai, ko pritrūksta asmeniniame gyvenime. Labai mėgstu meną – nuolat vaikštau į spektaklius, parodas, filmus, koncertus. Esu kalnų turistė, dalyvauju slidžių, dviračių žygiuose, esu bėgusi pusmaratonį, daug vaikštau pėsčiomis, dažnai per dieną nueinu ir 10 kilometrų.“

Meditacija ir sportas. „Sportuoju tris kartus per savaitę, sportuodama medituoju. Kai darai mechaniškus pratimus, medituoti labai lengva. Man patinka judėti. Tai suteikia papildomų jėgų, aiškiau pajunti, kas svarbiausia, sumažėja perdėtas jautrumas.“

Flirtas su klientais. „Tai dažniau pasitaiko tarp vyro psichoterapeuto ir jo klienčių, nes išklausyti moteris gebančių vyrų nėra labai daug. Mano santykis su klientais kitoks. Vyrams patinka trapios moterys, o aš per konsultaciją esu stiprioji pusė, labiau mama nei moteris. Na, o tokie vyrai, kuriems reikia mamos, ir psichologėms sukelia motiniškus jausmus, o ne moterišką aistrą.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?