Praėjusiais metais prestižinis tarptautinis Kanų kino festivalis buvo atšauktas dėl pandemijos. Taip nutikę prieš tai yra vos kartą – Antrojo pasaulinio karo metais. Tad šiųmetis, 74-asis Kanų kino festivalis grįžo su trenksmu bei tarptautinei publikai su pasididžiavimu pristatė platų ir išskirtinį kino filmų spektrą. Režisieriai negalėjo nuslėpti džiaugsmo ašarų matydami ir vėl pilnas sales žiūrovų, negailinčių ovacijų. Po kai kurių filmų žmonės plojo atsistoję net ilgiau nei dešimt minučių. Tajų režisierius Apichatpongas Weerasethakulas nesusilaikė nešūktelėjęs to, apie ką tuo metu galvojo visi kino kūrėjai bei žiūrovai: „Tegyvuoja kinas amžinai!“
Jo filmą „Memoria“ sunku pavadinti filmu. Kaip pats režisierius sako, tai – meditacija galvojant apie žmoniją, prisiminimai, kurie išlieka ištisus šimtmečius. Turbūt todėl nuostabos nekelia faktas, kad pagrindine veikėja pasirinkta aktorė, kuri pati nepasiduoda laikui. Tilda Swinton savo išvaizda netelpa į jokius rėmus – ji kartu turi tiek klasikinių, tiek futuristinių bruožų. Maža to, peržengia ir lytiškumo stereotipus: 2019 m. kino juostoje „Suspirija“ aktorė atliko tiek moters, tiek ir vyro vaidmenis, o 1993 m. Sally Potter filme „Orlandas“ jai patikėtas androginiškas vaidmuo.
Kalbėdama apie save Tilda Swinton mėgsta prisiminti vaikystę, pasakoja apie gyvenimą tarp žmonių, kurių išvaizda panaši į pačios, juokauja, kad yra tėčio kopija, tik neturi ūsų. Visgi tėvas ir duktė panašūs tik iš išorės, o vidumi jie – it priešingi poliai. Tėtis – griežtas ir konservatyvus aristokratas, kurį Tilda įsiutino, kuomet, būdama Kembridžo universiteto studente, įstojo į Škotijos socialistų partiją. Tiesa, būtent studijuodama Tilda Swinton pirmąsyk žengė ant teatro scenos ir pamilo aktorystės amatą.
T. Swinton ne kartą yra viešai sakiusi, kad nelaiko savęs aktore, kadangi aktorystė nedomina jos kaip profesija, jai tiesiog patinka vaidinti. Vis tik karjera prasidėjo žaibiškai, 1986 m. atlikus Lenos vaidmenį kino juostoje „Karavadžas“, 36-ajame Berlyno filmų festivalyje laimėjusioje „Sidabrinio lokio“ apdovanojimą. Nuo tada aktorė vaidino keturiasdešimtyje kino juostų, dirbo su tokiais režisieriais, kaip Bongas Joonas-Ho, Wesas Andersonas, Joanna Hogg ir Sally Potter. Tilda Swinton yra laimėjusi „Oskarą“ už antraeilį vaidmenį 2007 m. trileryje „Maiklo Kleitono sukurta tiesa“, kuriame vaidino kartu su George’u Clooney bei Tomu Wilkinsonu. Tačiau T. Swinton vaidina ne tik filmuose, bet ir performansuose. Bene garsiausias – „Galbūt“, kuriame aktorė miegojo stiklinėje dėžėje Modernaus meno muziejuje Niujorke. Įdomu dar ir tai, kad ši moteris neretai lyginama su Davidu Bowie jaunystėje, o muzikiniame vaizdo klipe „The Stars (Are Out Tonight)“ Tilda Swinton įkūnijo D. Bowie žmoną.
Daugelis sutiks, kad šios moters išvaizda – išskirtinė. Tačiau tai nėra vienintelis unikalus jos bruožas. Visi, kas pažįsta Tildą Swinton, stebisi, kaip kiekviename sutiktame žmoguje jai pavyksta įžvelgti gėrį. Bendraudamas su aktore save pradedi vertinti labiau, o ją tiesiog pamilsti. T. Swinton apdovanota ypatinga iškalba, bendrauja uždegančiai ir aistringai, tai pašnekovus priverčia pasitempti, būti geresne savo paties versija. Tai pasitvirtino ir šių metų liepos 14 d., kuomet Tilda Swinton sakė kalbą Kanų kino festivalio metu vykusioje konferencijoje „Women in Motion Talk“. Ji kalbėjo apie aktorystės meną, savo požiūrį į jį ir kartu pristatė tris kino juostas, kurių premjeros buvo rodomos festivalyje: tai jau minėtoji Apichatpongo Weerasethakulo „Memoria“, Joannos Hogg „Suvenyras. II dalis“ ir ilgai laukta Weso Andersono „Siunta Prancūzijai“. Ir nors nė vienas iš šių filmų nelaimėjo „Auksinės palmės šakelės“, aktorė negrįžo tuščiomis. Jos trys šunys, springerspanieliai, laimėjo „Palmės šakeles“ specialiai šunims skirtoje kategorijoje už vaidmenis kino juostoje „Suvenyras. II dalis“, kurioje vaidino kartu su Tilda Swinton ir jos dukra Honor Swinton Byrne.
Apie tai, kokią įtaką turėjo 74-asis Kanų kino festivalis
„Pirmas žodis, kuris šauna į galvą – palengvėjimas. Manau, daugelis jį pajuto, kai vėl galėjome susiburti draugėn. Tiesa, šiais metais teko prisitaikyti prie naujų sąlygų, kino industrija nebėra tokia, kokia buvo. Turbūt visi jaučia, kad pasaulis pasikeitė. Pasikeitė daug kas, kas mums buvo įprasta. Visi turime prisitaikyti ir čia nėra išimčių. Nei kino pasaulyje, nei bet kurioje kitoje profesinėje ar gyvenimo srityje. Vyksta nesuvokiami dalykai. Pernai Kanų kino festivalis neįvyko. Neįvyko ir Antrojo pasaulinio karo metais. Niekas nežino, gal kitais metais ir vėl neįvyks. O gal ir dar kitais. Labai sunkūs laikai...“
Apie transcendenciją
„Kinas ir menas apskritai man visuomet atrodė ta sritis, kurioje nėra ribų ir rėmų. Absoliuti transcendencija ir laisvė. O dirbti vaidinant, pavyzdžiui, tik vienos lyties vaidmenį, man atrodo absoliutus tos laisvės švaistymas. Man aktorystė – tai žaidimas. Visuomet buvo. Visiškai to nesieju su profesija. Niekada nesimokiau būti aktore, manęs tai nė nedomina. Tiesiog mėgstu vaidinti, o labiausiai patinka tą daryti gyvai. Scena, filmavimo aikštelė yra kaip vaikų darželis – tokia pati atmosfera. Ir aš tuo mėgaujuosi, žaidžiu. Kodėl nesuvaidinus žmogaus, kuriam 160 metų? Arba vyro? Arba asilo? Nesvarbu, bet ko. Juk gali, kodėl ne? Tai ne apie realybę, tai – apie fantaziją. Nesvarbu, kokio kalibro kino filme vaidini – tai tėra kažkieno fantazijos vaisius, net jei ir atrodo labai tikroviškai. Todėl bilietas į kino pasaulį yra gebėjimas įsikūnyti į bet ką. Kai mano vaikai buvo dar visai mažučiai, vienas persirengdavo senuku, kitas – katinu ir mes sukurdavome spektaklį prieš miegą. Tai štai būti aktoriumi yra nė kiek nesunkiau nei tai. Greičiausiai tikri aktoriai to nepripažins, sakys, kad aktorystė – be galo sudėtingas darbas, reikalaujantis daug pasiruošimo, įdirbio ir pastangų. Tikiu, gabūt jiems ir yra taip. Jie didžiuojasi būdami profesionalais, bet aš tokia nesu. Ir taip pat tuo didžiuojuosi.“
Apie tai, kaip pasirenka projektus
„Aš nesirenku. Visuomet jaučiuosi nedrąsiai taip sakydama, lyg peržengčiau ribas. Bet sakau labai rimtai, atvirai: nesu aktorė. Todėl nemąstau kaip aktorė, kaip tie profesionalai, apie kuriuos skaitau, kuriuos matau ir girdžiu kalbant apie savo darbą. Gyvenime nesu rinkusis vaidmens – renkuosi žmones, su kuriais teks dirbti. Dažniausiai dar prieš apskritai atsirandant projektui. Štai kad ir Apichatpongo Weerasethakulo filmas „Memoria“, kurį pristačiau Kanuose ir be galo didžiuojuosi jame vaidinusi. Jo darbus aš dievinau metų metus, kol vienąsyk su režisieriumi susipažinau gyvai, Kanuose. Teko garbė būti komisijoje, apdovanojusioje vieną jo šedevrų – „Tropikų karštinę“. Mes susibičiuliavome. Abu žinojome, kad vienas kitam patinkame ir turime kartu sukurti filmą. Tai buvo maždaug prieš 16 metų. Taigi tiesiogine to žodžio reikšme šitiek metų svajojome apie kino juostą, kurią pristatėme šiemet. Tai ne tas pats, kaip pasirinkti vaidmenį ar filmą. Ar scenarijų, nes jo nė nebuvo. Nebuvo nieko, bet buvo santykis. Tai – labai geras metodo, kurį taikau savo gyvenime, pavyzdys. Bendrauju su žmonėmis, mes susitinkame. Galbūt susibičiuliaujame, užsimezga draugystė, iš kurios ir gimsta darbų. Nemanau, kad taip pat vysta ir profesionalių aktorių pasaulyje.
Esu praktiška. Man patinka keliauti. Su Apichatpongu Weerasethakulu, arba tiesiog Joe, kaip mes jį vadiname pastaruosius 17 metų, kitąmet keliausime po pasaulį pristatinėdami „Memoria“. Visai neseniai su Wesu Andersonu kartu praleidomi dvi dienas. Manęs tai visai nevargina, atvirkščiai, – vienas malonumas.“
Apie bendradarbiavimą su Joanna Hogg
„Su Joanna esame pažįstamos nuo vaikystės, dar iki darbo kino industrijoje, tad mudviejų ryšys labai artimas. Galima sakyti, kad aistra kinui augo kartu su mumis, o mes augome šalia viena kitos. Jei kas esatę matę filmą „Suvenyras. II dalis“, mano dukters Honor įkūnyto personažo portretas yra labai gražus. Honor tai buvo diplominis filmas, labai panašus į manąjį, kurį 1985 m. sukūrė ta pati J. Hogg. Dukra avėjo tuos pačius batelius, kaip ir aš prieš šitiek metų. Tai labai jautru. Parodo, koks žmogus yra Joanna Hogg. Sunku patikėti, kad išsipildė tai, apie ką svajojome būdamos dešimties. Ir tai ne pabaiga. Tik ką pabaigėme kurti trečią bendrą filmą, o jį, tikiuosi, pristatysime kitąmet.
Žinot, būtent draugystė šiame pasaulyje yra neįkainojamas dalykas. Dereką Jarmaną pažinojau ir su juo dirbau devynerius metus, Lucą Guadagnino – daugiau nei dvidešimt. Bet Joanna, ji... su ja mus sieja pati ilgiausia istorija. Labai tai branginu.“
Apie buvimą kino moksliuke
„Tokią etiketę pati sau prisiskyriau, o dabar tai – vieša paslaptis. Man patinka sutikti tokių kaip aš ir su jais dirbti. Kino moksliuke buvau nuo pat vaikystės. Eidavau į kino teatrus, žiūrėjau „Bembį“, „Merę Popins“ ir pan. Paaugusi ieškojau intymenės kinematografijos, taip atradau Andrei Tarkovsky, Staną Brakhage’ą, Dereką Jarmaną ir kitus. Man visuomet patiko studijinis filmavimas. Nerasite kino moksliuko, kuriam tai nebūtų įdomu. Tai – kaip kvapą gniaužiantis magijos triukas. Gali patikti paprasti fokusai, bet visuomet norėsis sužinoti, kaip pavyksta įgyvendinti neįtikėčiausius sumanymus tokiems, kaip Davidas Copperfieldas. Kaip, pavyzdžiui, Las Vegase pradanginti 50 000 žmonių?“
Apie eksperimentus
„Pamenu, kaip Andrew Adamsonas paprašė manęs kartu dirbti pirmame „Narnijos“ filme. Kaip paprašė suvaidinti dalyje „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“. Jis buvo animatorius, sukūręs „Šreką“, tačiau vis tiek jautėsi taip, lyg kurtų pirmą savo filmą. Neturėjo žalio supratimo, kaip įgyvendinti savo idėją. Man patinka, kai režisierius sako: „Dar nežinau, kaip tai padarysiu.“ Tada atsakau: „Noriu būti šalia, kai sugalvosi. Tai bent nuotykis mūsų laukia!“ Tai lyg eiti nepramintu taku. Prisimenu, kai filmavimai jau ėjo į pabaigą ir paskutines scenas filmavome Naujojoje Zelandijoje, į palapinę susirinkome pietų. Tai buvo 1500 žmonių komanda! Pernai, per karantiną, Velse filmavusio Johno Hawko komandoje buvo 60 žmonių, o Derekas Jarmanas dirbo vos su penkiais. Sukurti filmą su tokia maža komanda – eksperimentas. Dirbti studijoje – ekperimentas. Ir aš tik tokiuose ir tesu dalyvavusi. Tai užburia. Pirmas toks man buvo Francio Lawrence’o „Konstantinas“, kuris anuomet buvo laikomas išties eksperimentiniu darbu. Aikštelėje buvo įvairių technikų, taikytos daug kam anuomet nė nematytos, bet dabar jau įprastos technologijos. O kuo ne eksperimentas Davido Fincherio kino filmas „Keista Bendžamino Batono istorija“? Kaip fatasiškai buvo keičiamas aktorių amžius... O ta pati „Narnija“? Labai smagu, kai dirbi prie žalio ekrano ir nė nenumanai, koks bus rezultatas!“
Apie kino teatrų svarbą
„Kino teatrai – tai tam tikra meno meka. Jie svarbūs žiūrovui, nes tai galimybė pamatyti šedevrus milžiniškame ekrane. O šiais laikas mes ekranus garbiname. Kino teatras – kone bažnyčia. Tamsa, savotiškas altorius ir gausybė nepažįstamų žmonių. Tai – laiminga vieta, kurioje galime įsikūnyti į herojus, išgyventi jų gyvenimo akimirkas. O dar yra režisierius, ir žiūrovas mato tai, ką šis norėjo parodyti. Tampame savotiškomis marionetėmis. Tai galimybė pamiršti savo ego, apnuoginti egzistencinius klausimus. Kaip vėžliui išlįsti iš savo kiauto. Sėdi sau tamsoje ir „matuojiesi“ kitą gyvenimą, kurį primetė kūrybinė kino filmo komanda. Kiekvienas su savimi, nesikalba, nemaigo telefono. Visiškai atsijungęs nuo visuomenės. Kaip vaikas, ieškantis ryšio. Tik ne čia, šalia, o anapus ekrano, su unikaliais herojais.“
Apie asmeninius ir profesinius tikslus
„Nekuriu tikslų ir planų, kaip juos pasiekti. Man labiau patinka įsiklausyti į vėją ir suprasti, kur link jis pučia. Kaip minėjau anksčiau, man svarbiausia susipažinti su žmonėmis, atrasti ryšį. Manau, kad nesu kūrybinga, bet moku kurti santykius.
Tiesa! Man reikia pabaigti virtuvės remontą, kad galėčiau joje gaminti. Bet tai – asmeninis tikslas. O profesinis... Nežinau. Turbūt tiesiog toliau eiti tuo keliu, kuriuo einu.
Jaučiu, kad žmonės yra dėkingi, laukia, kol juos įkvėpsi. Visai neseniai visi išgyvenome tą baisų juodą periodą, kai nežinojome, kas bus su kinu. Bet tai pamažu praeina. O mes, kaip niekada dėkingi, kaip niekada išsiilgę vieni kitų ir kino, visai kitaip pradėjome visa tai vertinti. Noriu tik daugiau ir daugiau. Noriu, kad būtų dar daugiau kino teatrų visame pasaulyje. Noriu pamatyti, kaip pusantrų metų negalėję dirbti verslai ima statyti naujus kino teatrų pastatus ar renovuoti senuosius. Visur, kiekviename mieste, kaime, užkaboryje. Kino teatruose žmonės gali patirti neišdildomų įspūdžių. Štai ką noriu matyti.“
