Kuo svarbi fotografija šiandien?
Fotografija šiandien, kaip ir kitos sritys, tiek išsiplėtė, kad ji jau toli gražu ne vien fiksuojanti realybę ar kurianti meną, bet ir aktyviai dalyvaujanti tiek socialiniame, tiek terapiniame lygiuose.
Turėti gražių, iškalbingų, mūsų asmenybę ir profesiją geriausiai atspindinčių kadrų šiandien tapo būtinybe. Vieni tuo mėgaujasi, kiti pyksta, treti ignoruoja ar vengia. Ir vis dėlto slapčia kiekvienam norisi būti gražiam, patraukliam ir pasidžiaugti užfiksuotais ypatingais asmeniniais kadrais, nes tai vienas svarbių įvaizdžio kūrimo komponentų, reikalingų tiek socialinėje, tiek asmeninėje platformose. Jau nekalbu apie tiesiog galimybę pabūti su savimi ir pamatyti save iš šalies.
Ar galima grožį įvardinti viena iš svarbių valiutų?
Grožis išgelbės pasaulį, - tuo tikiu ir tikėsiu. Tik bundant iš vidaus, valingai siekiant savo tikslų, daug dirbant, įveikiant ne vieną nesėkmę, gimsta, auga, skleidžiasi tai, ką vadiname grožiu, sėkme, patrauklumu, turtingumu. Taip - grožis yra viena iš svarbiausių valiutų šiandien, o kokia grožio sąvokos sudėtis, - jau čia kiekvieno mūsų mentaliteto, vertybių ir gyvenimo filosofijos reikalas.
Ko reikia sėkmingai fotosesijai?
Jei manęs paklaustų, ar realu kiekvienam padaryti holivudinio įvaizdžio, įspūdingą fotosesiją, visada atsakysiu, kad rezultatas priklauso, kiek priimsime save, atsipalaiduosime ir leisime fotografui pamatyti gražiausias puses. Kiekviena asmeninė fotosesija - portretas mūsų gyvenimo, parodanti, kiek mokame klausyti, išgirsti, atsiverti, kiek valingai dirbame su savo kūnu ir protu. Grožis nėra savaiminis rezultatas. Ir jei pirmų fotosesijų rezultatai nuvylė, dar nereiškia, kad kiti irgi tokie bus.
Fotosesijos parodo, kur reikia mūsų asmenybėms tobulėti, kuo nepasitikime, ką esame užspaudę. Kuo daugiau pozuojame prieš fotoobjektyvą, tuo daugiau laviname ir skleidžiame save, atrandame vis naujus savo pustonius. Modeliai, su kuriais dirbu jau seniai, yra tiesiog geriausias to įrodymas, kaip per laiką, stebėdamas save gyvenime bei užfiksuotuose kadruose žmogus ne tik keičiasi, bet ir sakyčiau gražėja.
Kodėl žmonės bijo fotografuotis?
Savęs paieškų, moteriškumo, įvaizdžio kūrimo temos dabar ne tik populiarios įvairiuose seminaruose, mokymuose, praktikose, bet jau ir pradedančios pabosti. Atrodo visi viską žinome, kaip daryti, tačiau vis dėlto ne visi darome. Dažna to priežastis baimė, neretai nusivylimas rezultatais ir neturėjimas motyvacijos dar kartą mėginti. Mano patarimas kiekvienam modeliui, nesvarbu, ar tai pirmas mūsų susitikimas, ar ilgas bendradarbiavimas, atsipalaiduoti ir mėgautis kiekviena akimirka, nepamirštant išgirsti fotografo pastabų. O iki fotosesijos - ilgas tobulėjimo, savistabos etapas. Bijome, nes prisirišę prie savo įsivaizduojamo paveikslo, dažnai neturinčio nieko bendro su realybe.
Kuo ypatinga meninė fotosesija?
Meninė fotosesija - kūryba. Tai momentas, kai palydime modelį į kūrybinį savo paties pasaulį, susitikimą su savimi ir pamatymą kaip mūsų vidinis aš komunikuoja su aplinka. Jei žmogus to niekada nedaręs, jis patiria kūrybos stebuklą, kuris, kaip ir bet kurioje kitoje meno šakoje, žmogų sukoncentruoja, atpalaiduoja nuo kasdieninių jo rūpesčių, išlaisvina mintis, įkvepia naujų idėjų. Sakyčiau, kad meninės fotosesijos - tai gera alternatyva meditacijos praktikai.
Kai mes atsistojame prieš objektyvą, visų pirma susitinkame su savimi. Kai pažvelgiame į sustabdytą fotokadrą, pažįstame save iš šalies, tas vaizdas ne visada mus maloniai gali nuteikti, nes tarp vidinio įsivaizdavimo, kokie esame ir jaučiamės, iki taip, kaip atrodome kitiems - ilga kelionė. Savianalizės, intuicijos, atvirumo, pasitikėjimo ir meilės sau.
Apie ką Jūsų viena paskutinių meninių fotosesijų “Rūko gaudytoja” su daininke Agne Sabulyte?
“Rūko gaudytoja” - gamtos ir moters dialogas, moteris - besimokanti pajausti unikalų gamtos ritmą, tapti jo pilnai pulsuojančia dalimi. Tai fotosesija apie moterį, besimokančią įsiklausyti į žirgą, ir tose pamokose atrandančią daug atsakymų į kilusius klausimus gyvenime, tai apie švelnumo ir stiprybės balansą, drąsą ir ryžtą, kūrybą, įsiklausymą ir atsipalaidavimą. Rūko simbolika - vienu atveju pasirinkta pastebėti, kaip kiekvienas gamtos kuriamas grožis yra nesuplanuotas ir tobulas savo nepaprastu paprastumu, kai jo reikia išlaukti, o išlaukus būti čia ir dabar, nes rūkas tuoj išnyks. Apie rūką taip pat kalbame kaip apie užmarštį, kurią turime transformuoti, kad pereitume į aušrą.
Fotosesijų ciklo modelis - mano mūza dainininkė Agnė Sabulytė, kurios dabartinė kūryba, jungianti lietuvių liaudies dainas ir šiuolaikinį šokių ritmą taip pat tampriai rezonuoja su mano fotosesijos idėja. Jaučiu, kad ši fotosesija gali peraugti į muzikinę, poetinę parodą ir klipą su naujausia Agnės Sabulytės daina.
