Lietuvos skaitytojams leidykla „Nieko rimto“ pristatė jau tris autorės knygas: „Melų medis“ (2017 m., perleista 2021 m.), „Veidas kaip stiklas“ (2019 m.), „Gegutės daina“ (2021 m.), kurios buvo įvertintos literatūriniais apdovanojimais, tokiais kaip Costa Book Awards (2015 metais antrą kartą šio apdovanojimo istorijoje metų knygos titulą laimėjo ne suaugusiems, o vaikams skirta knyga – F. Hardinge „Melų medis“), Boston Globe-Horn Book award, Robert Holdstock Award, autorė ne kartą nominuota ir didžiajam Karnegio medaliui (angl. Carnegie Medal). Apie savo skaitytojus, šiurpulius ir džiazą kalbamės su rašytoja Frances Hardinge.
Ko gero, vienas dažniausių klausimų, kurį išgirsta paaugliams rašantys autoriai, yra „kada jau rašysite suaugusiems?“. Ar teko tokio sulaukti?
Dažnai sulaukiu. Daug žmonių mano, kad rašyti vaikams ar paaugliams suaugusiam rašytojui turėtų būti sudėtinga, tačiau taip nėra: tai išlaisvina! Jaunesni skaitytojai paprastai yra atviresni fantasy (liet. maginės fantastikos) žanrui, keistoms knygoms ir toms, kurios išsiplečia už žanro ribų. Tai man suteikia laisvės rašyti savo neįprastas istorijas. Be to, gerbiu savo skaitytojus, todėl nesistengiu suprimityvinti nei turinio, nei kalbos. Mano knygose nėra daug vizualaus turinio, tai mano rašymo stilius, o ne savicenzūros forma, „nes rašau paaugliams“.
Viename savo interviu paminėjote, kad vaikai gali pakelti gerokai daugiau, nei jų tėvams atrodo. Kodėl savo knygose grėsmę ir tamsą pasirinkote dominuojančiomis temomis ir kodėl manote, kad apie tai kalbėti jaunesniems skaitytojams yra svarbu?
Kai buvau labai jauna, tamsios istorijos visada sužadindavo mano vaizduotę. Žavėjausi vaiduokliais, trileriais, paslaptingomis žmogžudystėmis, gotikine literatūra ir niūriomis pasakomis. Jos ne tik jaudino, bet tuo pačiu ir sukūrė įsivaizduojamą erdvę, kurioje galėjau susidurti su savo baimėmis ir prieštaringomis emocijomis. Kiekvienas viduje turime demonų, kuriems mūsų amžius nerūpi. Dark fantasy (liet. tamsioji maginė fantastika) kartais leidžia mums pamatyti, kaip tie demonai yra nugalimi. Mes žengiame į savo neramų siaubų mišką ir atrandame, kad egzistuoja takelis, kuriuo galima iš jo išeiti. Kartais dark fantasy istorija yra kur kas labiau raminanti nei saldi pasaka apie laimingai ir saugiai gyvenančius žmones.
Skaitydami jūsų knygas turbūt ne vienas susimąsto apie jūsų vaizduotę – jos tokios ryškios, daugiasluoksnės, daugybė išgalvotų pasaulių, kuriuose veikėjai kiekviename posūkyje turi priimti itin kūrybiškus sprendimus. Turbūt jūsų mintyse nuolatos sukasi istorijos. Kaip pasirenkate, kurias verta papasakoti?
Mano galvoje beveik visada tvyro ištisos kolekcijos idėjų fragmentų, laukiančių, kada sugalvosiu, kaip juos panaudoti. Kartais tik sujungus keletą jų į vieną gimsta aiški ir pilnavertė istorija. Pavyzdžiui, „Veidas kaip stiklas“ atsirado iš trijų idėjų fragmentų: neįprastos, suktos geografijos požeminio miesto, bendruomenės, kurioje veido išraiškų yra mokomasi, ir skanumynų, kurie yra tokie išskirtiniai, kad net turi magiškų savybių. Tik sujungus šias idėjas į vieną mano mintyse gimė nuodėmingasis Požemės miestas. Bet jei nutinka taip, kad turiu rinktis iš kelių idėjų, visada renkuosi keisčiausią!
Jūsų knygų apimtis, tiek puslapių skaičiumi, tiek turiniu, yra nemaža: daugybė veiksmo, temų, atspindinčių šiuolaikinio pasaulio realijas, istorinių įvykių, nors veikėjai dešimtmečiai–dvylikamečiai. Kaip manote, ar tokio amžiaus skaitytojai pajėgia suprasti ir suvokti viską, kas rašoma jūsų knygose?
Savo knygas rašau jaunesnei sau ir rašau tokias, kokios man būtų patikę: kupinas mistikos, nuotykių, klaikumo, kurio būčiau ieškojusi literatūroje. Tuo pat metu knygose atsiranda „dabartinei man“ įdomios, aktualios ir nerimą keliančios temos, tokios kaip išankstiniai nusistaymai, tapatybės klausimai, neteisybė ir baimė. Knygos gali turėti daugybę sluoksnių ir aš nemanau, kad reikia visus juos pagauti tam, kad būtų galima sakyti, jog knygą supratai. Žinau, kad skaitytojai labai skirtingai patiria knygas. Pavyzdžiui „Melų medis“ vieniems įsimena kaip paslaptingą žmogžudystę narpliojanti istorija, kitiems labiausiai patinka tamsūs, gotikiniai fantastiniai elementai, dar kitus patraukia istoriniai motyvai. Vieni mato šią knygą kaip mano komentarą feminizmo tema, melo ir tiesos alegoriją, pasaką apie mokslą ir tikėjimą, jauno žmogaus brendimo istoriją. Jie visi teisūs – nėra tinkamo būdo suprasti mano knygas ir jomis mėgautis.
Prie kiekvienos knygos galima sugrįžti ir tai yra viena nuostabiausių su knygomis susijusių patirčių. Jas galima skaityti iš naujo, kai paaugi ar būni kitokios nuotaikos, ir kiekvieną kartą atrasti toje knygoje kažką, ko skaitydamas anksčiau nepastebėjai. Knygos yra kaip žmonės: kuo ilgiau juos pažįsti, tuo visko daugiau jose pamatai.
Knygoje „Gegutės daina“, lietuvių kalba pasirodžiusioje vos prieš keletą mėnesių, kalbama įprastomis paauglių literatūrai temomis: apie veikėjus, kurie yra kitokie, kitaip jaučiasi ir kitaip jaučia pasaulį, draugystę, seserystę, vaiko siekį pateisinti tėvų lūkesčius, tačiau tai taip pat knyga apie karą ir jo pasekmes, pabėgėlius, ir, žinoma, džiazą. Ką jums reiškia šios potemės?
Visada žavėjausi didžiaisiais pokyčiais, kurių dauguma susiję su trauminėmis ir kitomis neigiamomis patirtimis: revoliucijomis, karais, krizėmis ir jų pasekmėmis. Man įdomu, kokie asmenys prisitaiko prie tokių sukrėtimų, kokie ne. Jauni žmonės puikiai supranta, kad pasaulyje egzistuoja sukrėtimai ir tragedijos, todėl nemanau, kad kalbėti apie šiuos dalykus knygose jaunesniems skaitytojams negalima.
O apie džiazą – jo klausausi tik retkarčiais, bet man patinka, kaip jis laužo taisykles ir kuria savo kalbą. Tuo metu, apie kurį kalbama „Gegutės dainoje“, džiazas buvo pavojingas, bet jis vis dar yra pavojingas, jei tinkamai jo klausaisi.
Knygose visada yra užmaskuota gerokai daugiau temų ir žinučių, kurias kartais žino tik pats autorius. Ką dar norėtumėte, kad skaitytojai aptiktų šioje knygoje?
Kai manęs paklausia, ką norėčiau, kad skaitytojai pasiimtų iš mano knygų, visada atsakau taip: tikiuosi, kad jie jomis mėgausis. Tikiuosi, kad jos sujaudins, išgąsdins, prajuokins, bus įdomios, paliečiančios, įtraukiančios. Tikiuosi, kad skaitytojams rūpės veikėjai ir jų istorijos. Tai visada pagrindinis mano tikslas. Man jis svarbesnis už visas temas ir žinutes.
Visos trys Lietuvoje išleistos knygos („Melų medis“, „Veidas kaip stiklas“, „Gegutės daina“) – labai skirtingos tiek istorijų laikmečiais, tiek vietomis, tiek fantastinių elementų kiekiu. „Melų medyje“ – jų labai nedaug, „Gegutės daina“ – pusiau fantasy, pusiau realistinė istorija, „Veidas kaip stiklas“ – grynoji fantasy. Kaip nusprendžiate, kiek fantastiška bus kiekviena istorija?
Man patinka rašyti knygas, kurios stipriai skiriasi viena nuo kitos. Nenoriu jausti, kad vaikštau jau išvaikščiota žeme: dėl šios priežasties mano knygų istorijos vyksta skirtingais laikmečiais ir skirtinguose pasauliuose. Fantasy elementų įtraukiu tiek, kiek atrodo, kad istorija reikalauja, kiek jaučiu, kad reikia. Man patinka stebinti žmones ir tikrai nenoriu būti nuspėjama.
Galbūt norėtumėte ką nors pasakyti savo skaitytojams Lietuvoje?
Sveiki! Ačiū, kad skaitote mano knygas! Niekada nebuvau Lietuvoje, bet tikiuosi vieną dieną apsilankyti. O kol kas man patinka įsivaizduoti, kad mano knygos tyrinėja Lietuvą už mane.
Kai skaitote mano knygą, nepamirškite, kad tarp manęs ir tos knygos yra dar vienas žmogus, įdedantis daugybę darbo tam, kad knyga atsidurtų jūsų rankose lietuvių kalba – vertėjas. Manau, kad vertėjai yra magiški. Jie ne tik turi puikiai išmanyti keletą kalbų, bet ir atrasti būdų, kaip išlaikyti verčiamos knygos toną, juokus, keistus atmosferos ir ritmo posūkius, frazeologizmus, ir tuo pačiu išversti taip, kad knyga būtų logiška ir paskaitoma! Valio vertėjams!
Ačiū už pokalbį!
Populiariausią ir gausiausiai įvertintą Frances Hardinge knygą „Melų medis“, perleistą antrą kartą stebuklingu Lenos Kliukinos viršeliu, jau galite įsigyti knygynuose!
