Keramikė Rūta Indrašiūtė: „Merkinės molis kažkoks ypatingas, nes iš jo padaryti darbai paslaptingai skamba“

„Šedevras gimsta tik tada, kai jį užsako įsimylėjęs užsakovas, sugalvoja įsimylėjęs architektas, plytas žiedžia įsimylėjęs plytininkas, o sumūrija įsimylėjęs mūrininkas...“ Šie žodžiai tobulai tinka kalbant apie vieną originalią menininkę – Dzūkijoje, šimtamečiuose šiluose skendinčiame Maksimonių kaime, gyvenančią ir kuriančią keramikę Rūtą Indrašiūtę.

Rūtos neeilinio talento, tiesiog per kraštus besiliejančios vaizduotės ir kasdienio gyvenimo draugystėje su gamtos pasauliu sintezė išsiskleidžia unikaliais keramikos darbais. Skulptūros, puodynės, taurės, lėkštės, puodeliai ir švilpynės, jų subtilus dekoras tikrai pakeri kiekvieną. Beribėse molinėse ganyklose – paukšteliai, žvėriukai, žalčiai, įvairūs žolynai ir augalėliai... Kone visa gamtos, kurią Rūta taip myli, kūrinija sutūpusi ant jos darbų. Menininkė juos dekoruoja taip, tarsi teptuką virtuoziškai vedžiotų nematoma Kūrėjo ranka. „Kūryba man duoda galimybę tobulėti“, – sako Rūta.


Menininkė gyvena drauge su mama keramike Elvyra Petraitiene, o šalia esančioje sodyboje gyvena ir kuria brolis skulptorius Saulius Indrašius. Kitas brolis – žymus keramikas Džiugas Petraitis – kuria Merkinėje, keramikos dirbtuvėse „Vienaragių šilas“. Čia yra tikra kūrybinė sala, į ją šių menininkų kūrybos gerbėjai iš Lietuvos ir svetur randa kelią ištisus metus.



M. Morkevičius / MOTERIS



Vaikystės namuose sklandė laisva meno dvasia


Rūta Indrašiūtė gimė 1966 m. gegužės 22 d. Vilniuje, vėliau su tėvais išvažiavo gyventi į Kauno rajoną, Jadagonių kaimą, ten baigė pradinę mokyklą. Daugžodžiauti nemėgstanti menininkė sako net neprisimenanti, kada pradėjo lipdyti ir piešti. Molį ji „kalbina“ nuo vaikystės, teptukai ir dažai jos gyvenime, kiek save prisimena, taip pat buvo visada, tad jos kūrybinė veikla solidi. Namuose skulptūras nuolat kūrė mama, o pagrindinės kalbos sukosi apie meną.


„Nors tikrai turėjau nerūpestingą vaikystę, gerai prisimenu, kaip mama man ir broliui Sauliui iškeldavo sąlygą: „Arba lipdykit, ar daržą ravėkit! Bet jei norit pasimaudyti Nemune, tada lipdykit!“ Daug prilipdžiusi esu dar iki mokyklos. Didžioji mano aistra – švilpukai. Juos lipdau iki šiol – įvairių formų ir raštų. Man regis, visada kūriau rimtai – ne vaikiškai. Keli vaikystėje nulipdyti darbai yra išlikę.“ Menininkė iki šiol prisimena, kad vaikystėje labai didžiavosi, kai jos sukurtą skulptūrinį reljefinį paveikslą su drakonais vežė į parodą Visagine.


Rūta savo vaikystės pasaulį kūrė daug skaitydama. „Labai mėgau pasakas, jas skaitydavau ir tarmiškai. Čia tiek peno vaizduotei! Perskaitau knygutę ir įsivaizduoju, kad vienas ar kitas jos herojus apsigyvena mano pasaulyje. Tik vėliau supratau, kad turiu vaizdinę atmintį ir kad tie pasakų herojai iš vaikystės nematomais laiko tiltais pamažu vienas po kito persikėlė į mano kūrybą.“



Iš asmeninio albumo



M. K. Čiurlionio menų mokykloje norėčiau mokytis vėl“


Pradinę mokyklą baigusią smalsią, išskirtinį talentą ir polinkį į menus turinčią dukrą mama paskatino mokytis Vilniuje, M. K. Čiurlionio menų mokykloje. „Čiurlionkė“ buvo Rūtos svajonių mokykla. Kitaip turbūt ir būti negalėjo, nes ji ir abu broliai – Saulius ir Džiugas – nuo pat gimimo gyveno meno aplinkoje. Ką labiausiai prisimena iš mokymosi menų mokykloje? „Labai mėgau piešti, nors mokydamasi menų mokykloje, pabandžiau ir drožti iš medžio. Gerai, kad tai buvo trumpalaikis susižavėjimas, nes skulptoriaus darbas labai sunkus. Mane tiesiog pakerėjo ta savotišką aurą turinti menų mokyklos aplinka ir nuostabūs, meniški, įdomiai į gyvenimą žiūrintys dėstytojai. Į kiekvieną pamoką eidavau su džiaugsmu ir viltimi, kad štai šiandien dar daugiau išmoksiu ir sužinosiu, kad galėsiu klausytis man dideliais autoritetais tapusių asmenybių. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę grafikos mokytis pas žymiąją grafikę Birutę Žilytę. Jos pamokos neįkainojamos! Didelis autoritetas man buvo ir dėstytojas Linas Katinas. Tai žmonės, kurie kartu su mama mane skatino ir motyvavo rinktis kūrybos pasaulį. Žinoma, didžiausias autoritetas visada buvo mama, iš jos patirties sėmiausi ir semiuosi bei patarimų klausau iki šiol.“



M. Morkevičius / MOTERIS



Rūta sako, kad Dzūkijos grožį pažino dar mokydamasi menų mokykloje, kai Merkinėje buvo surengta kūrybinė vasaros stovykla, o būsimieji tapytojai su molbertais ir dažų paletėmis braidė po vaizdingas apylinkes ir piešė įsiklausydami į dėstytojų patarimus temų savo darbams semtis iš gamtos.


Maksimonyse atsivėrė neišsemiama Rūtos kūrybos versmė


Pagyvenusi Vilniuje ir Kauno rajone, Rūta Indrašiūtė su mama ir broliais išsikėlė į Dzūkiją ir jau bene trisdešimt metų gyvena Maksimonių kaime, „Vienaragių šilo“ sodyboje. Čia atsivėrė magiškas moters kūrybos pasaulis. Rūta tvirtina, kad unikali gamta ją subrandino kaip asmenybę ir kaip kūrėją. Kuo ilgiau čia gyvena, tuo labiau ją myli. Išties, kai, važiuodamas siauručiu miško keliuku, vedančiu per šimtamečius pušynus, tiesiog atsiremi į dzūkiška kadagių tvora apjuostą, medžiais ir augalais tarsi nusagstytą sodybą, supranti, kad ši kūrėja turi didelę prabangą kiekvieną rytą klausytis daugybės paukščių krykštavimo, grožėtis aplink sodybą klaidžiojančiais ir net į ją užklystančiais miško žvėrimis. „Kai rytais pradedu dekoruoti savo darbus, akys pačios nukrypsta į langus. Už jų – nemokamus koncertus nuolat rengiantys įvairūs paukščiai. Tenka matyti, kaip pro pravirus vartelius įstriksėjęs zuikis vaišinasi mūsų daržovėmis, o už vartelių kraipo galvą stirnos, briedžiai ir net danieliai. Jie taip pat yra mano kūrybos įkvėpėjai ir herojai.“



Iš asmeninio albumo



Kokia kūrėjos darbo diena? Rūta juokiasi, kad jei nereikėtų užsiimti buitiniais dalykais, galėtų kurti, ypač dekoruoti savo darbus, ištisus metus kiekvieną dieną nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Šis pajuokavimas – arti tiesos. Tai liudija gausybė namus puošiančių jos sukurtų ir išdekoruotų darbų. Vieni puikuojasi ant lentynų palubėje, ant spintelių, palangių ir lauke, o kiti iškeliavę į platų pasaulį – džiuginti žmonių į jų namus ir įvairias parodas.


Rūtos kambaryje-dirbtuvėje antrame namo aukšte, kur gyvena su savo numylėta kalyte Vipse, – didelė dėžė su daugybe dažų. Ten pat – ir visi reikalingi įrankiai: rėžtukas, įvairaus storio teptukai. Menininkė pasakoja, kad savo darbus kuria labai kruopščiai. „Darbų nemažai, kiekvieną reikia labai kruopščiai išdekoruot. Puodynes, puodelius, lėkštes žiedžia broliai, o aš dekoruoju. Specialiu rėžtuku padarau grafiškus piešinius, kai šie išdžiūva, paišau. Naudoju pigmentinius dažus, nes jie nebijo aukštos temperatūros. Iš anksto nežinau, ką nupiešiu. Tik kai paimu į rankas keramikos dirbinį, gimsta vaizdiniai, tada vieną po kito juos perkeliu ant molio“, – sako Rūta ir priduria, jog panašių piešinių jos darbuose yra, tačiau tokio paties nepamatysi, nes kiekvieną dekoruoja pasitelkdama vaizduotę. Baigti darbai keliauja į namo rūsį ir saugiai ant lentynų laukia savo eilės, kol bus sukrauti ir išbandymą patirs čia įrengtoje degimo krosnyje. Ji šioje sodyboje degama maždaug tris kartus į metus. Įdomi ceremonija – sudėti į ją keramikos darbus. Šių Rūta su mama prikuria tiek, kad į vieną niekaip netelpa, tad tenka krosnį degt kelis kartus iš eilės.



M. Morkevičius / MOTERIS



Pastaruoju metu Rūtos kūriniai gimsta iš Merkinės molio. „Merkinės molis labai gražus, raudonas, nes labai geležingas, bet skilinėja, tad tenka maišyti su baltu. Šis molis kažkoks ypatingas, nes iš jo padaryti darbai paslaptingai skamba.“


Kuris kūrybos proceso – nuo lipdymo iki išėmimo iš krosnies – momentas menininkę labiausiai džiugina? Rūta, aiškindama visą keramikos darbo gimimo eigą, sako, kad labiausiai patinka pamatyti jau nuglazūruotus darbus. „Iš pradžių ant žalio molio išpaišai, o kai išdžiūva, galima degti krosnyje. Kai iškepa vadinamasis biskvitas, glazūrą maišai su vandeniu ir pieši arba kiekvieną darbą įmerki į glazūrą ir greitai ištrauki, tada išeina ryškesnė, gaivi spalva. Paišydama visada randu naujų temų. Jų semiuosi gamtoje. Labai mėgstu vaikštinėti po miškus, prie netoliese tekančio Straujos upeliuko, Nemuno, Bedugnio ežero. Čia skinu miško uogas – mėlynes, žemuoges, bruknes, renku grybus ir pamatau neįtikėtinų vaizdų“, – pasakoja menininkė.


Paklausta, ar kada susimąstė, kuo norėtų būti, jei nebūtų keramikė, Rūta, neilgai galvojusi šypteli: „Gal vis dėlto būčiau keramikė. Nes tai, ką darau, esu įsimylėjusi visiems laikams. Labai mėgstu daryti švilpukus, jiems degti net specialią krosnelę turiu. Šis darbas yra labai įdomus, kaip savotiškas žaidimas, nes švilpuką turi padaryti tuščiavidurį – kaip fleita. Kad būtų galima ne tik grožėtis, bet ir pašvilpauti melodiją.“ Didesnės Rūtos skulptūros turi žaismingus pavadinimus: „Paukščių karalius“, „Skraidantis šuo“, „Paukščių takas“, „Kalėda“, „Ežerų antelė“, „Dzūkė su miegančiu paukščiu“ ir kt.


Pastaruoju metu R. Indrašiūtė domisi olandų tapytojo, grafiko postimpresionisto Vincento Van Gogho kūryba, nagrinėja jo piešimo stilių, temas. „Reikėtų kelis gyvenimus nugyvent, kad tiek pritapyt kaip Van Goghas“, – šio menininko kūrybos gausa stebisi Rūta. Tą patį galima pasakyti ir apie ją pačią, – kūrybos gausa liudija, kad Rūta yra ne tik talentinga, bet ir labai darbšti kūrėja.



Iš asmeninio albumo



Rūtos keramika puošia Lietuvos pašto ženklą


Kruopščiai ir subtiliai dekoruotuose darbuose – lietuvių tautodailei būdinga ornamentika, gamtos spalvos, tautosakos siužetai, juose atsispindi menininkę supantis pasaulis – lietuvių liaudies pasakų, padavimų, dainų fragmentai, augalai, žmonės, paukščiai, žvėrys. Jos darbuose nerasime nė vieno pasikartojančio piešinio. Kad menininkė savo talentą ir veiklą įprasmina išskirtiniuose, išliekamąją vertę turinčiuose kūrybos darbuose, liudija nemažai įvertinimų.


R. Indrašiūtė nuo 2004 m. yra Tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus narė, 2006 m. jai suteiktas meno kūrėjos statusas, o 2010 m. ji pripažinta geriausia Vilniuje vykusios Kaziuko mugės amatininke. Rūtos kuriamas įspūdingas molio švilpynes 2010 m. sertifikavo Žemės ūkio ministerija. Keramikė yra surengusi ne vieną autorinių darbų parodą, dalyvavusi ne vienoje dešimtyje parodų su kitais kūrėjais Lietuvoje ir užsienyje. 2018 m. vykusiame konkurse „Aukso vainikas“ ji išrinkta geriausia menininke. Už aktyvią kūrybinę veiklą, senųjų tradicijų puoselėjimą, aukštą meistriškumo lygį, puikius pasiekimus keramikos srityje, Varėnos krašto garsinimą Lietuvoje ir pasaulyje sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo amato puoselėtoja, unikali keramikos kūrėja Rūta Indrašiūtė praėjusių metų rudenį apdovanota „Sidabrinės bitės“ ženklu ir Varėnos rajono savivaldybės kultūros premija. Šiuos garbingus apdovanojimus savivaldybė teikia Varėnos krašto kultūrai ir menui nusipelniusiems žmonėms. Rūtai už jos talentą ne kartą skirta Kultūros ministerijos stipendija. Šios menininkės kūrybos darbų yra įsigiję M. K. Čiurlionio muziejus Kaune, kiti muziejai, kolekcininkai iš Lenkijos, Italijos, JAV, Japonijos. Pastaruoju metu R. Indrašiūtės kūryba žavisi Tokijo (Japonija) parodų lankytojai. Rūtos kurta keramika – bene vienintelės iš Lietuvos menininkių – atsispindi ir puikuojasi Lietuvos pašto ženkle.


Rūta parodoms ruošiasi itin kruopščiai. Tada ji kuria be atokvėpio, preciziškai apžiūri kiekvieną darbą ir pateikia tik, jos manymu, labiausiai pavykusius. Gausi jos kūrybos paroda „Molio sakmės Merkinėje“ šiuo metu eksponuojama ir visą vasarą veiks Merkinėje, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijoje įsikūrusioje „Šalcinio“ galerijoje.


R. Indrašiūtės ir jos mamos Elvyros Petraitienės kurtomis skulptūromis ne kartą buvo apdovanoti Varėnoje vykstančio Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio laureatai. Po kelerių metų pertraukos šį rudenį vyksiančio festivalio nominacijų laimėtojams prizus ji vėl kurs kartu su mama.



MOTERIS / M. Morkevičiaus nuotr.



Lietuvės keramika sužavėjo Tekančios Saulės šalies žmones


Rūta kukliai pasidžiaugia, kad prieš kelerius metus jos kurtos keramikos kelias tarsi ryškus meninis paukščių takas nusidriekė nuo Maksimonių iki tolimosios Japonijos. Dabar menininkės kūryba žavisi ir Tokijo bei kitų miestų parodų lankytojai. Kaip Tekančios Saulės šalies žmonės rado atokioje Lietuvos vietoje gyvenančią kūrėją? „Vienoje Vilniuje vykusioje Kaziuko mugėje susipažinau su japone, kuri negalėjo atsigrožėti mano darbais. Keletą skulptūrėlių ji įsigijo, ir tai buvo tarsi simbolinis ženklas, kad mano kūriniams bus lemta svečiuotis tolimojoje Japonijoje.“ Nuo tada Maksimonyse apsilankė ne vienas japonas. Rūta ypač brangina pažintį su Lietuvą įsimylėjusia Saori Matsuda, kuri yra tapusi neoficialia lietuvių ambasadore Tokijuje. Saori yra dizainerė, Tokijuje turinti savo meno dirbinių galeriją, taip pat meno galerijose ir didžiuosiuose prekybos centruose nuomojanti patalpas parodoms. Dizainerė Saori japonams ir šalies svečiams siūlo atrasti lietuvių kūrybą – nuo šiuolaikinio dizaino lininių drabužių, tradicinės keramikos ar medžio gaminių iki nišinio šokolado kūrinių. Jos dėka į Japoniją iškeliavo ne vienas šimtas Rūtos keramikos darbų. „Mūsų šalies vardą Japonijoje garsinanti Saori į Lietuvą atvažiuoja po du tris kartus į metus. Tada aplanko ir mus. Daug bendraujame, ji domisi, kaip kuriu, apžiūri mano darbus, fotografuoja, labiausiai patikusius įsigyja, pati susipakuoja, kad trapiai keramikai į tolimą šalį būtų saugu keliauti.“ Japonijoje vyko jau ne viena Rūtos kūrybos darbų paroda, jais domisi ne tik eiliniai parodų lankytojai, bet ir Japonijos meno bendruomenė.

Kas žino, galbūt kada nors Rūta turės galimybę savo darbus šioje šalyje pristatyti ir pati.


Jos kūrybos parodos Japonijoje – tai vaizdingas meninis pasakojimas apie Lietuvą ir išskirtinį mūsų šalies turtą – išsaugotą gamtą bei kuriančius talentingus žmones.



Iš asmeninio albumo



Ypatinga šios subtilios menininkės kūrybos magija... Jos vedama menininkė vaiskiausiomis spalvomis liudija, kad gamta mums piešia nenusakomo grožio vaizdus, tereikia tai pamatyti ir pasidžiaugti. Tie, kurie yra įsigiję šios menininkės kūrinių, pritars, jog kava ar arbata iš Rūtos dekoruoto puodelio su kukučiu, mėlynėmis, gervuogėmis ir avietėmis pati skaniausia, o sultys iš jos ąsotėlio su miško žvėreliais labiausiai atgaivina.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis