Kęstai, Jūsų veiklų sąrašas toks ilgas, kad net nežinau, kaip trumpai Jus pristatyti. Kas esate – stilistas, kirpėjas, dizaineris, kostiumų dailininkas, verslininkas, žurnalo redaktorius?
Iš tikrųjų per tuos 20 metų niekas labai nepasikeitė. Pirmiausia esu kirpėjas. Kirpykloje praleidžiu daugiausia laiko, tai yra mano veiklos ašis ir tikrasis „aš“, o kiti dalykai sukasi aplink tai. Naujų klienčių nebepriimu, bet naujų dalykų vis dar atrandu. Daug važinėju po pasaulį, dalyvauju įvairiose parodose ir seminaruose. Turiu laikyti ranką ant pulso.
Pripažinkite, kad šiek tiek keista, kai tokios grožio imperijos vadovas vis dar darbuojasi su žirklėmis rankose.
Man nė kiek nėra keista. Nesu tas bosas, kuris privažiuoja prabangiu automobiliu, atsidaro langą, pasiima maišą pinigų ir važiuoja į SPA. Manau, kad dauguma žmonių, kuriems priklauso tos vadinamosios imperijos, patys jose ir praleidžia daugiausia laiko. Kartą viešėdamas Pietų Prancūzijoje pas draugus, viename prabangiausių Kanų paplūdimių įsikalbėjau su gultus ir gėrimų mums atnešusiu vyriškiu. Jis prisipažino esąs to paplūdimio savininkas. Pagal savo gaunamas pajamas tas vyras tikrai galėtų leisti sau nedirbti, bet paklaustas, kodėl tai daro, nustebo: „O kaip kitaip? Taigi čia yra mano.“ Paslaugų sektorius ypatingas. Turi labai stengtis, nes prarasti viską, ką turi, gali nepaprastai greitai. Tokioje mažoje rinkoje konkurencija didžiulė, tad negali užmigti ant laurų. Žmogų įmanoma apgauti tik kartą. Blogai nudažytus ir nukirptus plaukus gali gražiai sušukuoti, bet kitą dieną klientė galvą išsiplaus ir daugiau pas tave negrįš.
Jūsų įvaizdžio namai „Kukla Beauty Box“ šiemet švenčia 10-ties metų jubiliejų. Gana svari priežastis pagaliau pavadinti save verslininku.
Išties, jau negaliu leisti sau būti tik kirpėju arba tik stilistu. Kai įmonė užauga, turi 25 žmonių komandą, kažkaip reikia visa tai suvaldyti, mokėti mokesčius, atlyginimus ir pan. Pagaliau „Kukla Beauty Box“ tapo tokia vieta, apie kokią svajojau. Klientas čia gauna visą paslaugų spektrą – yra aprengiamas, padažomas, sušukuojamas, parenkami aksesuarai – ir iškart gali važiuoti tiesiai į išleistuves, vestuves ar kitą renginį. Kiek žinau, Lietuvoje tokio tipo ir tokio dydžio įvaizdžio namai yra vieninteliai. Dabar jaunatviškas ambicijas keičia racionalus skaičiavimas, kaip tai išlaikyti. Visada galvoju ne apie greitą rezultatą, o apie tęstinumą, kas iš to galėtų išeiti po daugybės metų. Vienu metu nutariau, kad man trūksta žinių, kaip valdyti verslą, tad įstojau į Tarptautinę verslo mokyklą. Ten supratau, kad intuityviai viską dariau taip, kaip reikia. Aišku, jei būčiau turėjęs teorinių žinių, būčiau patyręs mažiau streso ir amerikietiškų kalnelių.
O tų kalnelių tikrai būta, ar ne? Neturint jokios verslo patirties, įkurti ir išlaikyti tokius didelius įvaizdžio namus prestižinėje sostinės Rotušės aikštėje turbūt nelengva. Ar per didelės ambicijos nepakišo kojos?
Ambicijos mane išvedė iš krizės. O atvedė tai, kad dariau verslą nieko apie jį neišmanydamas. Nemokėjau skaičiuoti. Susidėlioji pajamų bei išlaidų eilutes ir naiviai manai, kad viskas vyks pagal planą. Tačiau jau pati pradžia buvo kebli. Atidėjom paskolos mokėjimą, iki įsirengsim, bet įrengimo darbai buvo baigti keliais mėnesiais vėliau, nei planuota. Ir kainavo gerokai daugiau. Laikas mokėti paskolą, o mes dar nesame atidarę įmonės, neturime jokių pajamų. O kur dar visuotinė ekonomikos krizė... Netrukus išsiskyrėme su verslo partnere Agne Gilyte. Sunkiausiu metu likau vienas, ėjau pas kreditorius nuleidęs galvą ir prašiau palaukti. Sunkumai tęsėsi gana ilgai. Nors atsidarėme prieš 10 metų, tik pastaruosius trejus metus jaučiuosi gana stabiliai.
Ar nekilo minčių viską mesti?
Kilo, ir ne kartą, bet aš labai rimtai žiūriu į savo įsipareigojimus. Galėjau paskelbti bankrotą, bet jaučiausi atsakingas partneriams, kreditoriams. Labai nemėgstu nuvilti žmonių. Jei pažadėjau, privalau padaryti. Aišku, jeigu būčiau matęs, kad tik gilinu duobę, būčiau pasitraukęs, bet įžvelgiau šviesą tunelio gale. Visada turėjome lojalių klientų, stabilių įplaukų, jutau, kad blogiau nebebus, giliau nepanirsiu, taigi lieka apsišarvuoti kantrybe ir iš lėto kabarotis aukštyn. Net tada, kai buvo visiškai blogai, duodavau klientams šviežios kavos, ir algos pas mus niekada nevėlavo. Žmonės truputį klaidingai įsivaizduoja tą grožio pasaulį. Ateina įsidarbinti jaunimėlis tokiomis degančiomis akimis, galvoja: „Oi, kiek čia bus kūrybos, sėdėsiu tarp mados žurnalų, o klientai man melsis“, bet paskui pamato, kad romantikos čia mažai. Kur kas daugiau sunkaus, juodo darbo. Būtent jis ir garantuoja sėkmę.
Įdomu, iš ko paveldėjote tokį darbštumą ir atsakomybę? Kiek žinau, užaugote Šiauliuose, kur dominavo kiek kitokio vyro tipažas. Ar teko dėl to patirti pašaipų? Kaip į Jūsų „nevyrišką“ profesiją žiūrėjo tėvai?
Mudu su sese užaugino mama. Šeimos vyro vaidmenį turėjau prisiimti gana anksti, gal todėl ir išsiugdžiau tokią atsakomybę. Negalėjau ilgai ieškoti savęs. Dėl to ir kirpėjo amato mokytis pradėjau, nes reikėjo specialybės, kuri padėtų išlaikyti šeimą. Mano mama buvo pedagogė, vienu metu sunkiai sirgo, teko atlaikyti daug operacijų, tad turėjau pasirūpinti ja ir seserimi. Nežinau, ar sunkumai visus užgrūdina. Vieni išplaukia, kiti – ne. Aš išplaukiau, nes neturėjau kito pasirinkimo. Tais laikais kirpėjo profesija buvo tikrai nevyriškas pasirinkimas, ypač Šiauliuose. Pašaipų tikrai sulaukdavau, bet aš reaguoju tik į man svarbių žmonių nuomonę. Nuo vaikystės aiškiai žinojau, kas man svarbu, ir niekas negalėjo manęs iš to kelio išmušti.
Manau, tuo metu gerų kirpėjų Lietuvoje buvo ne vienas, bet anaiptol ne visi tapo tokie garsūs. Gal Jums šlovę atnešė išskirtinis talentas?
Manau, kad tokių talentingų, bet nežinomų kirpėjų Lietuvoje daug. Talentas svarbus, tačiau ne mažiau svarbus ir charakteris, noras augti, mokytis, atsidavimas. O svarbiausia yra nesusireikšminti ir neįsivaizduoti, kad esi didesnė žvaigždė už tą, kuris sėdi tavo kėdėje. Mano atveju daug lėmė ir atsitiktinumas. Taip jau nutiko, kad kartą į mano kėdę atsisėdo Eva Tombak, tuo metu populiaraus žurnalo „Ieva“ leidėja ir vyriausioji redaktorė. Išsikalbėjome. Ji paprašė pagelbėti darant mados fotosesijas, paskui daviau šiam žurnalui pirmą rimtą interviu. Salonas „Figaro“, kuriame tuo metu dirbau, aktyviai dalyvavo įvairiuose televizijos projektuose. Taip likimas suvedė su Agne Jagelavičiūte. Išgarsėjusi realybės šou „Akvariumas“, ji tuo metu filmavosi „TV pagalboje“. Susidraugavome, pradėjome kartu vaikščioti po įvairius renginius. Ten susipažinau su daugiau pramogų pasaulio žvaigždžių, jos tapo mano klientėmis. Taip tas ratas ir įsisuko.
Esate ir vienas pirmųjų Lietuvos stilistų. Iš pradžių žmonės vieni kitų klausinėjo, kokia čia profesija, paskui jų pasipylė kaip grybų po lietaus, o dabar šios profesijos poreikis ir prestižas vėl atrodo gerokai susitraukęs. Ar klystu?
Neklystate. Tuo metu, kai pradėjome vadintis stilistais, dar ir patys gerai nežinojome, ką tas žodis reiškia, bet svarbiausia, kad tai kietai skambėjo (juokiasi). Mano manymu, stilistas yra žmogus, dirbantis žurnaluose, kuriantis mados fotosesijas, laidų vedėjų ar renginių dalyvių įvaizdį. Tai pastaruoju metu darau labai retai. Stilisto galiomis suformuoti kasdienį žmogaus įvaizdį per valandą netikiu. Tai ilgas procesas, turi gerai pažinti žmogų. Drabužiais ar nauja šukuosena žmogaus esmės nepakeisi, todėl man juokingi tie projektai „prieš ir po“. Prisimenu vieną televizijos laidą, kurioje trys išsipusčiusios grožio specialistės atvarė į kažkokį kaimą, nuėjo į socialinės rizikos šeimą ir nutarė pakeisti moters gyvenimą. Name nebuvo net vandentiekio, tad išplovė jai galvą kibire, padarė šukuoseną, nudažė, aprengė tuo, ką rado spintoj, apavė aukštakulniais ir nusivedė kaimo gatve aidint šalikelėse stovinčių kaimiečių plojimams. Ir šitą pasityčiojimą iš žmogaus jie vadino socialiniu projektu.
Yra tokia nuomonė, kad, norėdamas pakilti į aukštesnę socialinę padėtį, privalai jau dabar toks atrodyti.
Aš manau, kad įvaizdis turi atspindėti žmogų, o ne atvirkščiai. Kai įvaizdis atitinka žmogaus pajamas, amžių, turtinę ir šeiminę padėtį, jautiesi saugiai, bet kai vienos detalės prieštarauja kitoms, tarkim, „Bershkos“ drabužėliais apsirengusi jauna mergaičiukė pasikabina „Louis Vuitton“ rankinę, tavo galvoje pradeda cypti detektorius – praneša, kad kažkas yra ne taip, kad tave bando apgauti. Įvaizdį kuria nuveikti darbai, įgytos žinios, vertybės, gyvenimo būdas, o drabužiai tik paryškina tai. Yra žmonių, kurie stovi iškelta galva, tarsi būtų Kažkas, bet niekas nežino, ką jie iš tiesų veikia. Kartą vienos tokios stilistės, dizainerės, verslininkės, visuomenininkės atvirai paklausiau, ką ji konkrečiai veikia. „Dirbu su tokiu dideliu projektu Kinijoje“, – atsakė ji. Iš karto viskas pasidarė aišku. Koks skirtumas, kokia suknele – „Zaros“ ar „Oskaro de la Rentos“ – bus apsirengusi viešbučio fojė turtingo vyriškio tykanti barakuda? Ji vis tiek bus barakuda, tik brangesnė.
Pastaruoju metu garsėjate ir kaip dizaineris…
Neseniai mano drabužių konstruktorė pasakė, kad jau 15 metų dirba su manimi. Nustebau suvokęs, kaip ilgai esu šioje srityje. Drabužių kūrimas ilgą laiką man atrodė kaip savotiškas žaidimas, o dabar yra viena pagrindinių veiklų, tačiau vadinti save dizaineriu neapsiverčia liežuvis. Dizainas man yra aukščiau komercinės mados. Pasiūti tinkamą dėvėti, gražų drabužį ar sukurti džemperių liniją nėra dizainas. Dizaineriai keičia nusistovėjusius standartus, taiko technologines naujoves, naudoja išmaniuosius audinius. Žaviuosi tuo, ką jie daro, bet nelendu prie to, ko neišmanau, ir dizaineriu savęs nevadinu. Aš tiesiog modeliuoju drabužius pagal klientų užsakymus. Tarkim, moteris nori juodo, kokybiško, klasikinio palto, bet tokio parduotuvėse neranda. Tada aš jį sumodeliuoju, o siuvėjas konstruktorius idėją įgyvendina.
Man netikėta tai, kad siuvate paltus. Maniau – esate žvaigždžių proginių drabužių kūrėjas. Jūsų nuolatinės klientės yra Austėja Jablonskytė, Ieva Stasiulevičiūtė, Karolina Meschino... Lengva protingą mokyti, o gražų rengti?
Atvirai kalbant, net nežinau, ar gerai, kad mano vardas siejamas vien su tokiomis žvaigždėmis. Viena vertus, jos matomos, turi daug sekėjų, taigi sulaukiu didelės savo darbų sklaidos ir daug asmeninio dėmesio. Kita vertus, susidaro klaidingas įspūdis, kad kuriu tik gražuolėms ir tik proginius drabužius. Jei pasidalinu tokių savo kūrinių nuotraukomis instagrame, sulaukiu kokių 50 žinučių su klausimu: „Kokia kainytė?“ Galvoju: „Koks tau skirtumas, kokia kainytė? Kur tu eisi su tais kelių metrų šleifais? Juk nešluosi Gedimino prospekto.“ Net ir vestuvėms toks drabužis pernelyg ekscentriškas, ką jau kalbėti apie galimybę jį apsivilkti daugiau nei kartą. Būna, paskambina išleistuvėms pasipuošti norinti mergina ir ima teisintis, kad nėra labai graži, neturi idealių formų. Dauguma mano klienčių neturi modelio figūros, bet tai nereiškia, kad jos negali gerai atrodyti. Nuolatinės mano klientės yra solidžios, savo stilių ir gerą skonį turinčios nemažai pasiekusios moterys. Jos viešai nepasakoja, kur siuvasi drabužius, o rekomendacijas perduoda iš lūpų į lūpas. Tai duoda labiau apčiuopiamą rezultatą nei žvaigždžių nuotraukos socialiniuose tinkluose. Suprantu, kad tokia savireklama yra žaidimo dalis, kad būtų naudinga ir man ten dalyvauti, bet tas feikinis socialinių tinklų pasaulis man ne prie širdies. Pusė žmonių tave seka, nes jiems patinki, o kita pusė – nes nekenčia arba nori pasišildyti svetimos šlovės spinduliuose.
Gal senstat?
Gal. Nuo to nebėgu, nes dar niekada nesijaučiau taip gerai kaip dabar. Išmokau nesusireikšminti. Kai esi labai jaunas, sulauki žinomumo, šlovės, pradedi bendrauti su garsiais žmonėmis, labai lengva užriesti nosį. Dabar, kai skaitau savo pirmąjį interviu, man gėda dėl kai kurių pasakytų frazių. Galvelė nuo staiga užgriuvusios šlovės buvo kaip reikiant perkepusi. Maniau, kad be manęs grožio pasaulis neišsivers, kad sugrius renginiai. Dabar matau, kad nepakeičiamų nėra. Nei čia visus apsiūsi, nei čia visus apkirpsi. Ir nereikia to daryti. Jaunystėje labai reikia patvirtinimo, kad viską darai gerai, bet svarbu nepradėti manyti, kad esi Dievas, kurti neregėtų istorijų apie dalyvavimą ten, kur tavęs niekas net nekvietė, ir įsivaizduoti, kad to niekas nepatikrins. Turim tokių pavyzdžių Lietuvoje (šypsosi). Mados ir grožio pasaulyje riba tarp sveikų ambicijų ir didybės manijos labai slidi. Girdint nuolatines liaupses sunku nepamesti takelio.
Galbūt dabar, atsigręžęs į praeitį, galėtumėte sąžiningai atsakyti, ar tas priklausymas bomondui Jums teikė pasitenkinimo, glostė savimeilę, ar vis dėlto buvo tik racionaliai pasirinktas būdas tapti žinomam?
Dabar manau, kad tai buvo sąmoningai pasirinktas būdas išgarsėti ir užmegzti naudingų pažinčių. Nešiojau ne savo kaukę. Aš nemėgstu būti scenoje, stovėti ant pjedestalo, man labiau patinka būti užkulisiuose. Vakarėliai labai išvargina, atima daug jėgų. Be to, nesupranti, kodėl tavimi visi domisi – ar dėl to, kad tikrai esi talentingas, ar tiesiog esi ant bangos ir tavimi naudojasi. Kai šita banga nurimo, supratau, kad jau esu pasiekęs tai, ką norėjau: esu žinomas, turiu būrį nuolatinių klientų, naudingų kontaktų, taigi galiu tyliai pasitraukti iš viešumos. Nustojau atsakinėti į kvietimus, ir mane pamažu nustojo kviesti. Girdi, kad kiti kažkur dalyvauja, bet pats tarsi stovi už nematomos linijos. Vienu metu jausdavausi kaip vaikas, sužinojęs, kad visa klasė eina į vakarėlį, o tavęs nekviečia. Neslėpsiu, būdavo šiek tiek nejauku, gal net skaudu, bet paskui supratau, kad pats taip pasirinkau. Kokia prasmė kviesti tą, kuris vis tiek neateis? Dabar man tai jau nebėra aktualu. Žinoma, kai kurie renginiai vis dar įdomūs, patinka susitikti su draugais, bet tikrai ne kas vakarą.
Anksčiau ne tik dalyvaudavote renginiuose, bet ir pats būdavote svarbi jų dalis. Kūrėte „Sidabrinių gervių“ nominantų įvaizdį, spektaklių, operų, filmų kostiumus. Ar dabar tai darote?
Buvo įdomu įlįsti į meno pasaulį. Pradėjau nuo Anželikos Cholinos spektaklio. Ji – mano geriausia mokytoja, nes leido klysti. Prisimenu, kai nutariau sukurti šokėjams tuo metu labai madingas kelnes pažemintu klynu, Anželika bandė atkalbėti, bet aš užsispyręs laikiausi nuomonės, kad tai labai šiuolaikiška ir gražu. „Gerai, – pasakė ji, – jei manai, kad tai yra gerai, pasiūk ir atvežk.“ Atvežiau, apvilkom šokėjus, jie pradėjo šokti... Vaizdas buvo tragiškas – po sceną bėgiojo ir šokinėjo kažkokie sūtraukos, sudaryti vien iš liemens ir trumpų nykštuko kojyčių. Supratau, kad scenoje ar ekrane viskas atrodo visiškai kitaip nei piešinyje ir gatvėje. Jau pirmas filmas, kurio kostiumų dailininkas buvau, – Linos Lužytės „Amžinai kartu“ – buvo gana rimtas ir sėkmingas. Bene didžiausias projektas buvo roko opera „Romeo ir Džiuljeta“, jai esu sukūręs apie 60 skirtingų kostiumų. Paskui supratau, kad visko padaryti negaliu – trūksta laiko, tad turiu rinktis. Pasirinkau „Kuklą“.
Vardas „Kukla“ dabar apima ne tik įvaizdžio namus. Leidžiate taip pavadintą žurnalą, netrukus pasirodys ir nauja Jūsų kuriamos plaukų kosmetikos linija.
Kalbant apie žurnalą, iš esmės esu tik idėjinis vadas, turinį kuria profesionali komanda. Iš pradžių tai buvo saloninis leidinys, – tokius du kartus per metus leidžia dauguma garsių salonų, kad primintų apie save. Ilgainiui jo turinys tapo įvairesnis. Buvo įdomu pamatyti, kaip vyksta leidybos procesas. Plaukų kosmetikos liniją „Kukla“ kuriame kartu su vienu didžiausių fabrikų Europoje. Jaučiuosi tvirtai, nes darau tai, ką tikrai išmanau. Visus tuos produktus testavau asmeniškai. Tai bus profesionali ir daugumai prieinama kosmetika, žmonės galės įsigyti jos tiek salonuose, tiek parduotuvėse. Tikiuosi, kad tai išaugs į ką nors didesnio, bet nenoriu užbėgti įvykiams už akių. Tiesiog malonu mėgautis naujomis veiklomis.
O asmeninį gyvenimą vis dar slepiate po devyniais užraktais?
Tai, kad aš jo neturiu. Visas mano gyvenimas prabėga darbe.
