Taip jau nutiko, kad pažintį su Kazimieru Jakučiu pradėjau nuo jo turimos Pagulbio sodybos. Šią erdvią 1925 m pastatytą trobą K. Jakutis įsigijo prieš 16 metų ir rekonstruodamas pasistengė kuo tiksliau išsaugoti bei atkurti autentišką to laiko architektūrą. Ratu išdėstyti kambariai, molinės aslos fragmentai, masyvios medinės durys, stalas dar mena savo pirmuosius šeimininkus. Erdviame kluone nuolat verda veiksmas – vyksta šventė „Poezijos atlaidai“, koncertai, vestuvės, krikštynos...
Daržinėje kvepia šienu, ant jo savo pirmąją naktį mėgsta leisti jaunavedžiai. Dūminėje pirtyje auga obelis, ant jos šakų, prasiskverbusių pro stogą, noksta laukiniai obuoliai, o buvusiame tvarte akys raibsta nuo vertingų, sentimentus keliančių sendaikčių. Tačiau visa autentika būtų nieko verta, jei sielos jai neįpūstų sodybos šeimininkas. Kai K. Jakutis gražia aukštaitiška tarme pasakoja tikras ir išgalvotas istorijas, groja, dainuoja ir skaito eiles, sunku patikėti, kad šis žmogus yra didelės čiužinius ir kitus miegoti skirtus daiktus gaminančios įmonės „Lonas“ įkūrėjas ir savininkas.
Kazimierai, akivaizdu, kad Pagulbio sodyba Jums be galo svarbi. Net sceninį vardą pasirinkote tokį pat – Pagulbis. Papasakokite, kaip ši vieta atsirado Jūsų gyvenime?
Esu kaimo vaikas. Augau tokiame krūmais ir alksniais apaugusiame vienkiemyje, tai jaučiuosi truputį laukinis (juokiasi). Kad ir kiek gyvenau mieste, traukė mane kaimas. Norėjau grįžti į tėviškę, tik kad toje vietoje jau nieko nebelikę, tad pradėjau ieškoti sodybos maždaug 70 km spinduliu. Meilė Pagulbiui prasidėjo nuo medinių durų. Visa kita atrodė nekaip – langai buvo išdaužyti, duonkepė krosnis išversta, pro stogą varvėjo vanduo, bet patiko, kad troba erdvi, aukštomis lubomis.
1925 m. ją, įsigiję 70 ha žemės, pagal gretimo dvaro pavyzdį pasistatė ūkininkai Maželiai – keturi broliai ir seserys. Čia apsigyvenę, jie nutarė nesituokti, kad šeimos turtas liktų vienose rankose, deja, šiuos planus sugriovė sovietų valdžia. Turtas buvo nusavintas, o Maželiai išsiblaškė po visą pasaulį. Vėliau name buvo įkurta mokykla, veikė biblioteka. Grįžusi iš tremties Sibire, gūniomis atitvertame didžiosios virtuvės kampe savo dienas baigė viena iš buvusių sodybos šeimininkių. Buvo neįgali, nevaldė kojų, judėjo kaimynų padarytu vežimėliu pasiremdama į žemę rankose laikomomis plytomis. Jei ne aš, ta sodyba su visa istorija gal jau būtų nugrimzdusi į nebūtį.
Bene labiausiai Pagulbio sodybą išgarsino joje rengiama šventė „Poezijos atlaidai“. Kaip kilo ši idėja?
Dėdė kunigas vis bardavo, kad vadinu šventę atlaidais, bet man labai gražu (šypsosi). Idėją pakišo sielos draugas poetas Alfas Pakėnas. Jis skatino mane rašyti, supažindino su kitais Molėtų krašto rašytojais. Žmonės mėgsta kurti eiles. Kuria, kuria, niekas jų neskaito, neklauso. O čia visi gali eiti į sceną. Patys skaito, patys klauso. Ir aš – tarp jų (juokiasi). Kviečiu ir vietinius apsilankyti. Siūliau alaus visiems, kurie atvyks su arkliu. Iš pradžių taip ir būdavo – atvažiuodavo, pririšdavo juos ir sueidavo į kluoną klausytis eilių, bet paskui tokių sumažėjo – gal savo sulysusių arkliokų varžėsi, gal prastų vežėčių. Kaimo žmonės labai drovūs, kuklūs.
Tarsi negana būtų daugybės renginių, Pagulbis virto ir filmavimo aikštele. Čia Algimantas Puipa kūrė naujausią savo juostą „Kita tylos pusė“. Ar nebuvo gaila užleisti šį brangų kampelį kitiems?
Prisipažinsiu – vos įsigijęs sodybą pradėjau galvoti, kaip ją „įdarbinti“. Matot, koks sugedęs žmogus esu... Po to filmo kiemas buvo kaip arklių ištryptas. Daugybė žmonių, tvieskia lempos, bet jei jau sutarta, neatšauksi. Be to, ir mums buvo proga interjerą atnaujinti. Paslėpėme aslą po grindimis, palikome tik jos fragmentą po stiklu, pakeitėme baldus, o kambarius, atiduodami pagarbą istorijai, pavadinome Mokytojų, Bibliotekos, Rojalio vardais. Paruošėme sodybą svečiams priimti, jau visus metus joje apsistoja pakeleiviai iš Lietuvos ir užsienio. Senieji daiktai iškeliavo į tvartą, guli dabar tarp kitų relikvijų laukdami savo valandos. Ten yra daug gražių dalykų – kailiniai, kuriais vilkintį tėvai išlydėjo mane į miestą, senelio plūgas, varstotas. Man jie labai mieli. Aš net į koncertus vežuosi savo gonkų, pirties duris, iš sienojų padarytus šviestuvus. Dar galvojame Pagulbyje atidaryti vadinamuosius miego namus, kur žmonės mokytųsi sveikai miegoti.
Klausantis Jūsų pasakojimų, dainų, skaitant Jūsų prozą ir poeziją, akivaizdu, kad jaučiate didžiulę nostalgiją vaikystei. Papasakokite, kokia ji buvo?
Augome penkiese, turiu du brolius ir dvi seseris, esu vyriausias. Tėvų nebėra. Mamos netekau prieš trejus, tėvo – prieš metus. Tėvas tarybiniame ūkyje dirbo traktorininku, mama buvo namų šeimininkė, augino mus. Taigi gavome daugiau mamos rūpesčio ir meilės nei kiti sovietmečio vaikai. Ypač pasisekė man, pirmagimiui, nes mamos meilės gavau daugiausia. Mama svajojo, kad tapčiau kunigu. Ji jaunystėje buvo įsimylėjusi vienuolį poetą Anastazą. Šis, kai jau buvome paaugę, lankėsi pas mus. Su tėvu mama tuokėsi turbūt todėl, kad neliktų senmergė, – jau buvo 26-erių metų, tada tai atrodė daug. Mano tėvas net bažnyčios chore pradėjo giedoti, kad būtų arčiau mylimos moters. O kai susituokė, nors turėjo tikrai gražų balsą, chorą metė. Nemėgo kompanijų, vakarėlių, negėrė su kitais traktorininkais.
Labiausiai jam patiko leisti laiką gamtoje, miške malkas ruošti ar vienam virves pinti. O štai mama – priešingai, labai mėgo bendrauti, svajojo, kad jos sodyboje po mišių rinktųsi žmonės, pro atvirus langus sklistų pianino muzika, dainos. Ji sugalvodavo, kaip prasigyventi, kaip mus išmaitinti. Įsigijusi antrą, paskui – trečią karvę, ieškojo laisvų plotelių, kur jas ganyti, nes ūkio duotos pievos neužteko. O tėvas vis priešinosi: „Ne, negalima, mums leista laikyti tik vieną karvę, miško pieva mums nepriklauso, nesvarbu, kad apleista ir niekam nereikalinga.“ Jis labai skrupulingai laikėsi taisyklių. Paveldėjau šį bruožą. Tame vienkiemyje mama duso, norėjo išvažiuoti į miestą, bet jos svajonę įgyvendinome tik mes, vaikai. Visi gyvename mieste, turime aukštąjį išsilavinimą. Nors nebuvome nei spaliukai, nei pionieriai, nei komjaunuoliai, tai nesutrukdė mums siekti savo tikslų.
Knygoje „Stapukioko daina“ rašote, kad tėvo ranka dažniau buvo baudžianti nei glostanti. Ar vaikystėje trūko jo meilės ir švelnumo?
Užtektinai meilės gavau iš mamos, o tėvas tikrai glostydavo rečiau, nei bausdavo. Prisimenu Kalėdas, kaip jis apkabino mane prie eglutės. Tai buvo tokia stipri ir, matyt, tokia reta tėvo meilės akimirka, kad prisimenu iki šiol. Mušdavo dažnai, už kiekvieną prastesnį pažymį. Bausmės buvo apgalvotos, iš anksto žinojai, kiek kirčių ir už ką gausi. Tik mokydamasis paskutinėse klasėse išdrįsau tėvui pasipriešinti. Prisimenu, sugriebiau už bausti pasiruošusios rankos ir tvirtai laikydamas pasodinau jį ant suolo. Tėvas viską suprato ir daugiau rankos prieš mane nekėlė. Buvo ir blogesnių dalykų. Kartą – visai neseniai – jis pasakė, kad nekenčia manęs labiausiai iš visų vaikų. Kai paklausiau – kodėl, atsakė, kad aš meldžiuosi Mamonui. Esą vergauju pinigams. Skaudu? Gal tiesiog nelinksma. Negaliu sakyti, kad tėvo nekenčiau ar nemylėjau. Ar turime teisę savo tėvus teisti? Galime tik atvirai kalbėti apie savo jausmus.
Pats užauginote 4 sūnus. Koks tėvas esate? Ar nebijote parodyti jiems savo meilės ir švelnumo?
Visada norėjau didelės šeimos. Žmona Birutė, su ja susituokėme dar studijuodami, yra kilusi iš trijų vaikų šeimos. Tik štai labai jau vyriška ta mūsų šeima. Iš pradžių – keturi sūnūs, paskui gimė keturi anūkai, irgi berniukai. Kai sulaukėme anūkės mergaitės, o paskui – kitų mergaičių, labai džiaugėmės, ypač – žmona. Birutė juokauja, kad jai jau buvo atsibodę vaikščioti į vyrų tualetus. Dabar laukiame aštunto anūko. Visi mūsų sūnūs vedę. Vyriausiasis Adas turi tris vaikus, Liudas – du, žmona laukiasi trečiojo, Domas – dvi mergaites, o Sauliukas dar neturi. Esu kitoks nei mano tėvas. Nebijau sūnų apkabinti, paglostyti. Jie irgi nebijo prie manęs prisiglausti. Labai jaučiame vieni kitus. Jei to artumo nebūtų, negalėtume kartu plėtoti šeimos verslo. Kita vertus, negaliu sakyti, kad skyriau sūnums itin daug laiko.
Aš tradiciškai daugiau dėmesio skyriau darbui, o žmona – namams. Tik neseniai supratau, kaip jai su manimi nelengva. Esu gana impulsyvus, man sunku dirbti kitų vadovaujamam. Prisimenu, kai, baigęs Žemės ūkio akademiją, įsidarbinau melioracijos srityje. Išėjau iš ten tik dėl to, kad vyriausiasis inžinierius mane apšaukė, nors tuo metu turėjau du vaikus, žmona laukėsi trečiojo, o aš stovėjau pirmas eilėje gauti butą. Beje, niekada nesigailėjau žengęs šį žingsnį.
Žmona parėjusio namo turbūt nepaglostė?
Kai dabar atsuku laiko juostą atgal... Stebiuosi, kad ji nieko man nesakė. Ilgai maniau, kad Birutė gana valdinga, ir kitiems iš šalies taip atrodo, bet neseniai keldami iš atminties vieną situaciją po kitos išsiaiškinome, kad iš tikrųjų ji yra labai nuolanki. Man viską leido, nepasakė nė vieno priekaišto dėl kartais gal ir nevykusių sprendimų. Ji labai įdomi moteris. Gal todėl taip ilgai, net 38-erius metus, gyvename kartu.
Kokie likimo keliai Jus atvedė iki čiužinių gamybos?
Išėjęs iš melioracijos, dirbau baldų kombinate. Tiesa, irgi neilgai. Jau buvo Sąjūdis, o mūsų direktorius už darbo nuopelnus vis dar dalijo ženklelius su kūju ir pjautuvu. Aš, jaunutis meistras, atsistojau ir pasakiau: „Ar jūs baigsit tas nesąmones daryti? Geriau pasirūpintumėt ventiliacija, kad moterys nedustų.“ Iškart patekau į nemalonę, teko išeiti. Dar kurį laiką dėl visa ko, kad dirbtų knygutė, sargavau „Achemoje“, o laisvalaikiu rūsyje gaminau baldus. Per dulkes nieko nesimatė, bet man patiko dirbti su medžiu, jo kvapas. Galiausiai sargystę mečiau, gaminau žurnalinius staliukus ir tiekiau juos vienai įmonei. Paskui pradėjau pardavinėti tos įmonės baldus, poroloną, o vieną dieną nutariau dirbti sau. Kai ėmiau verslauti, beveik niekas nepalaikė, gąsdino, stabdė, siūlė neprasidėti su bankais, bet aš dariau savo.
Daugelis tuo metu bankrutavo, bet Jūs sėkmingai atlaikėte visas krizes, verslas nuosekliai augo. Kaip pavyko išsilaikyti?
Per tuos 26-erius metus – tiek turiu savo įmonę – buvo visko. Turi sutapti daug dalykų, nemažai lemia ir sėkmė. Nežinau, ar dabar tai pavyktų. Tas pats grūdas, įmestas į derlingą dirvą, kai jam užtenka drėgmės ir saulės, subrandina visai kitokius vaisius, nei nukritęs ant sausos žemės. Tuo metu, sugriuvus Sovietų Sąjungai, buvo labai palankios sąlygos plėtoti bet kokią veiklą: rinka tuščia, o žmonių noras geriau gyventi – didelis. Gal padėjo tai, kad niekada nevertinau įmonės pinigų kaip savo, nepirkau iš pelno brangių daiktų, viską investavau. Vis dėlto labiausiai „Lonas“ suklestėjo, kai į verslą atėjo visa mūsų šeima – žmona ir keturi sūnūs. Juokauju, kad, pristigus gerų darbuotojų, žmona prigimdė sūnų, ir viskas susitvarkė.
Būna ir kitaip. Kai kurie pirštus nudegę žmonės sako, kad su svetimais verslą daryti lengviau nei su savais. Ar Jums visada pavyksta išvengti konkuravimo, konfliktų?
Pavyko ne iš karto. Ankstesnis žmonos bandymas įsilieti į įmonę nebuvo toks sėkmingas. Ji neketino tenkintis klusnios pavaldinės pozicija, o aš dar nebuvau toks subrendęs, kad gebėčiau dalytis valdžia. Labiausiai dėl to kaltas esu aš. Moteris juk gimsta tobula, ar ne? O dažnas vyras ir numiršta netobulas. Birutė yra ta ašis, apie kurią sukasi viskas. Ji niekada nenutylės, nepagražins situacijos. Smogia visą tiesą į akis, bet niekas ant jos nepyksta, nes ji šeimą sulipdo į krūvą, padeda užgesinti vos pradėjusius kilti nesutarimus, rasti visiems priimtiną sprendimą.
Dabar oficialus Jūsų įmonės vadovas yra sūnus Domas. Ar sunku buvo perduoti vairą į kitas rankas?
Viskam ateina savo laikas. Reikia neskubėti, ir tada gyvenimas pateikia atsakymus į visus klausimus. Dar sūnums augant, galvojau kiek atsitraukti, ieškojau direktoriaus, bet nelabai sekėsi. Matyt, dar nebuvau tam pasiruošęs. O paskui, kai supratau, kad Domas gali perimti tas pareigas, viskas įvyko neskausmingai. Negali sakyti, kad visiškai pasitraukiau. Neatidaviau nuosavybės niekam, didžioji dalis „Lono“ akcijų priklauso man. Gaunu ataskaitas apie įmonės veiklą, yra neoficiali valdyba, susitinkame visi kartu ir atskirai bent kartą per mėnesį, aptariame planus, strategiją. Valdyba stebi situaciją iš toliau ir į toliau.
Įdomu, kad vadovo pareigos atiteko ne vyriausiajam vaikui, kaip tradiciškai įprasta, o trečiajam.
O kodėl įmonei turėtų vadovauti tas, kuris gimė pirmas? Manau, tai turėtų daryti tas, kuris turi tam tinkamiausias savybes. Visi sūnūs atsakingi už savo sritis, kiekvienas gali veikti gana savarankiškai. Adas atsakingas už transportavimą ir internetinę prekybą. Liudas vadovauja gamybai, važinėja į parodas Europos, Skandinavijos šalyse, nes plėstis galime tik eksporto kryptimi. Saulius rūpinasi rinkodara. Tiesa, kai kiekvienas turi savo įmonę, kyla konkurencijos rizika, bet aš pasistengiau, kad pinigai iš „Lono“ niekur neišeitų. Tik būdami kartu, mes esame jėga.
Atlikome reorganizaciją – visas įmones sutelkėme po viena kepure. Dabar vaikai turi po vienodą kiekį akcijų ir yra suinteresuoti bendra įmonės sėkme, tad nesvarbu, kuris padalinys uždirba daugiau, o kuris mažiau. Taip pat esame sutarę, kad sūnų žmonos įmonės veikloje nedalyvauja. Kai paaugs anūkai, teks apgalvoti, kaip padaryti, kad jie neišsineštų savo dalies. Tarkim, priimti įstatus, kad savo dalį galima perleisti tik šeimos nariams. Man ne vis tiek, kas bus po manęs. Noriu, kad „Lonas“ kaip šeimos verslas būtų perduodamas iš kartos į kartą.
Jaučiu tam tikras sąsajas su Jūsų įsigytos Pagulbio sodybos istorija. Tai, kad 4 Maželių vaikai įsipareigojo nevesti ir galbūt atsisakyti asmeninės laimės vien tam, kad vienose rankose būtų išsaugotas šeimos turtas, man atrodo ir didvyriška, ir tragiška – juk turtą vis tiek prarado. Ar Jūsų sūnūs nesijaučia įkalinti pareigos tęsti šeimos verslą?
Jie patys pasirinko šį kelią, niekas nespaudė. Tiesa, mano sūnūs nieko negavo ant auksinės lėkštutės. Nuo mažens visi keturi dirbo įvairius darbus – tvarkė sandėlius, krovė, vežiojo prekes. Kai per Kalėdas gaudavo pinigų, dalį turėdavo paaukoti labdarai. Kai pradėjo kurti savo verslą, skolindavau jiems pinigų, bet sūnūs mokėjo palūkanas ir turėdavo man pateikti ataskaitas, kaip sekasi. Domui ir Sauliui „Lonas“ yra pirma ir vienintelė darbovietė, abu įsidarbino baigę ISM. Adas mokėsi Šiaulių universitete, jo nebaigė, kurį laiką dirbo vadybininku kitiems, paskui įkūrė „Loniuką“. Liudas apskritai buvo gana prastas mokinys, vos mokyklą baigė, užsiėmė automobilių verslu. Jį metęs turėjo dvi parduotuves. Stebėjau, kaip Liudas dirba, kaip skaičiuoja, ir atradau, kad yra fantastiškas derybininkas. Tada pakviečiau į „Loną“ sutvarkyti tiekimo. Sūnaus dėka pradėjome kur kas pigiau pirkti tokios pat geros kokybės audinius Kinijoje, kokius prieš tai brangiai pirkome Belgijoje.
Esate gana turtingas žmogus. Sakykite, ką Jums reiškia pinigai?
Pinigai man atrodo kaip sveikata. Kai jos trūksta, labai sunku, bet kai ji gera, pamiršti. Juk neini ir kasdien nedžiūgauji, kaip gerai, kad esi sveikas. Tai nėra gyvenimo tikslas, veikiau – sąlyga. Panašiai ir su pinigais. Savaime jie vertės neturi. Nei pinigo atsikąsi, nei juo užsiklosi. Nebent uždegęs gali pasišviesti, kai tamsu vakare. Jie svarbūs tik kaip tavo veiklos, darbo įvertinimas, kaip priemonė, suteikianti saugumo ir leidžianti padaryti dar daugiau. Štai dabar statome didžiulę gamyklą, nupirkta žemė, ketiname į tai investuoti apie 6 mln. eurų. Tai atidarys kelius įmonei augti, stiprins prekių ženklą.
O kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika?
Mano abu tėvai labai muzikalūs. Senelis Justinas Jakutis, pasirodo, irgi buvo bardas. Neseniai kaimo sueigoje viena moteris man padainavo kelias eilutes, kurias ją migdydama dainuodavo mama, ir pasakė, kad tai – mano senelio Justino eilės. Ta jo veikla, matyt, atrodė nerimta, niekas ja nesigyrė. Svarbiau buvo, kad senelis turėjo 24 ha žemės, dirbo viršaičiu. Aš jau mokydamasis mokykloje skambindavau gitara šokių vakaruose. Neslėpsiu, buvau populiarus tarp merginų (juokiasi). Iki šiol esu išsaugojęs savo pirmąjį akordeoną, kurį tėvai nupirko, kaip man buvo 14 metų. Vis dėlto, kai 2005-aisiais pradėjau eiti į sceną, jaučiausi gana nejaukiai. Versle turi būti griežtas, stiprus, o scenoje tarsi apsinuogini, tampi pažeidžiamas, jautrus, bet neatvėręs savo širdies nepasieksi kitų.
Pomėgis virto rimta veikla. Esate išleidęs 5 muzikos albumus, rengiate koncertų turus. Štai ir dabar iki pat Kalėdų keliausite po Lietuvą koncertuodamas nemokamai.
Anksčiau rengdavau ir mokamus koncertus, žmonių prisirinkdavo, bet paskui pagalvojau – nei aš koks garsus artistas, nei žvaigždė... Ne ta sritis, iš kurios gali labai uždirbti. Paprašėm „Lono“, kad paremtų. Remia kol kas (juokiasi). Man svarbiau, kad žmonės mane išgirstų, kad patys iš to koncerto ką nors gražaus išsineštų. Net ir šlovės man nelabai reikia. Televizijos siūlo koncertuoti su orkestru, – žinau, tapčiau žinomesnis, bet man reikia tiesioginio ryšio su žmonėmis, jis man teikia daugiausia malonumo.
Esate ne tik bardas, bet ir rašytojas. Išleidote dvi knygas – „Stapukioko dainą“ ir poezijos rinktinę „Apeiginė liepa“. Sakykit, ar ta mergina su drambliukais marginta suknele, vis šmėkščiojanti knygų puslapiuose, yra Jūsų pirmoji meilė? O gal žmonos prototipas?
Tai buvo taip seniai, kad net nežinau, ar buvo, ar sapnavau. Tada dar gerdavau, tai gal girtas sufantazavau. Nebegeriu jau 25-erius metus.
Kodėl nustojote?
Nes nemoku gerti. Man labai sunku išsiskirti su žmonėmis, baigti kokį nors etapą. Taip ir geri dvi dienas, tris ar tol, kol baigiasi sveikata ir pinigai. Tiesa, pinigus išbaigti būtų sunkiau (juokiasi). Nepatyriau jokio lūžio, tiesiog per laiką supratau, kad jau gana. Šį tašką kiekvienas turi pasiekti pats – sakyk nesakęs. Toks kaip aš į liepimą negerti reaguotų netgi priešingai. Iš pradžių buvo sunku, o dabar visai alkoholio nepasigendu. Šalia geriantys žmonės man netrukdo – bent jau, kol kalba man suprantama kalba.
Ar laikote save laimingu žmogumi?
Esu laimingas pirmiausia dėl to, kad turiu šeimą. Tai yra daugiau nei verslas ir kūryba. Turėti šeimą, kuri yra kaip kumštis, kuri tavęs nepaliks ir visada padės, – labai stiprus jausmas. Jokio žmogaus gyvenimas nėra lygus kaip stalas. Ir mano – tiek asmeniniame, tiek versle – buvo duobių, bet džiaugiuosi, kad visos krizės baigėsi laimingai. Mano galvoje tėvų yra įdėta aiški programa, kad šeima kuriama vieną kartą gyvenime. Jei pasielgčiau prieš tėvų, o kartu – ir savo valią bei vertybes, kad ir kokius naujus santykius sukurčiau, jausčiau, kad gyvenu neteisingai, ir tai neatneštų laimės.
