Skaiste, kaip aktorystė atsirado jūsų gyvenime? Kodėl ši profesija?
Manau, taip buvo lemta, viskas vyko natūraliai. Nuo vaikystės žinojau, kad noriu dirbti menų srityje. Tačiau mane gąsdino etikečių klijavimas įgijus profesiją, kai tave priskiria tam tikram tipui ir susiaurina tavo profilį. Visada svajojau apie įvairialypę profesiją ir nuotykius darbo metu. Aktorystė man – būtent tai.
Kas yra sunkiausia būnant šios srities atstove?
Nežinomybė. Jaunosios kartos aktoriai šiais laikais gyvena iš projektinės veiklos. Labai sunku nuspėti, ar ateinančiais metais turėsi bent vieną projektą, kokios trukmės jis bus. Visada turi sukti galvą dėl papildomos veiklos. Rinka maža, o aktorių daug. Taip pat labai jaudina laukimas, kai dirbi, filmuojiesi ir net neįsivaizduoji, koks bus galutinis rezultatas.
Koks įsimintiniausias vaidmuo yra tekęs jums per pastaruosius metus?
Onutė, partizano Kosto mylimoji. Ją vaidinau seriale „Laisvės kaina. Partizanai“, režisierius Saulius Balandis. Herojė buvo ištremta į Sibirą ir ten susilaukė sūnaus, kurį iš jos atemė. Kuriant šį vaidmenį reikėjo pasiruošti kuriant tai, kas dar pačios neišgyventa, todėl ir prisiminimai liks ilgam (šypsosi).
Vaidybos teko atsisakyti, kai sužinojote, kad laukiatės. Nėštumo metu susidūrėte su sunkumais – kaip tai pakoregavo jūsų darbus?
Kūdikio laukimas buvo nelengvas. Jis iš manęs pareikalavo kardinalių pokyčių. Esu darboholikė: mėgstu dirbti daug ir intensyviai, pasinerti į keletą projektų vienu metu, tačiau nėštumo laikotarpiu veiklą teko pristabdyti. Specialistai nuo pat pradžių įspėjo dėl galimų grėsmių, pavojų, tad pirmaisiais nėštumo mėnesiais man buvo skirtas gulimas režimas. Dėl to teko palikti kelis projektus, atsisakyti naujų pasiūlymų.
Vėl filmuotis ir dirbti aikštelėje pradėjau praėjus didžiausioms grėsmėms. Dirbau minimaliu krūviu iki 6 nėštumo mėnesio pabaigos, o likusio laiko puikiai užteko pailsėti ir nurimti. Visas laukimas buvo emociškai sunkus etapas, už palaikymą esu dėkinga mylimam vyrui bei artimiausiems draugams.
Dabar ruošiatės motinystei?
Atrodo, atlikau visus namų darbus: kraitelis parengtas, literatūra perskaityta. Tačiau tikiu, kad atėjus laikui gamta viską sudėlios į savo vietas ir motiniški instinktai reikiamomis akimirkomis suveiks savaime. Šiomis dienomis išgyvenu tai, ko niekad anksčiau nesu patyrusi, todėl mėgaujuosi galėdama stebėti savo kūną, besikeičiančias emocijas.
Neslėpsiu, prireikė nemažai laiko, kad galva išsivalytų nuo minčių apie darbus. Tačiau šiandien džiaugiuosi, esu rami ir visapusiškai susitelkusi į naujo šeimos nario laukimą ir pasitikimą. Abu su vyru nekantraujame pamatyti savo pirmagimį.
Sakote, kad santuokoje yra labai svarbu tobulėti kaip asmenybei, nepamirštant šeimos poreikių. Kaip tai padaryti pavyksta jums?
Likimas man padovanojo puikų partnerį ir draugą, kuris tapo mano vyru. Su Irmantu kartu esame jau 10 metų. Norėjome kurti šeimą ir tikėjome, kad galime tai padaryti neprarandant savęs, neribojant vienas kito laisvės. Būdami kartu siekiame asmeninių tikslų, kurie aplinkiniams kartais atrodo visiškai nesuderinami su žodžiu „šeima“. Tik bendro požiūrio, žinoma, neužtenka. Drauge su vyru mokomės, kaip santykiuose kovoti su vidiniu ego, kuris dažnai kiša koją. Na ir svarbiausia – stengiamės vienas iš kito nieko nereikalauti, pasitikėdami ir palaikydami kiekvieno individualius sprendimus.
Kaip dažnai randate laiko sau?
Dėl didelio darbų krūvio ir perdėto jaunatviško maksimalizmo tik susidūrusi su sveikatos problemomis ėmiau mokytis skirti laiko sau. Nuo vaikystės buvau įpratusi visą dieną praleisti mokykloje, po jos aktyviai dalyvauti popamokinėje veikloje. Tik sulaukusi 25-erių pradėjau ieškoti „laiko sau“. Mano darbas sudėliotas nenuspėjamu grafiku. Projektus vieną nuo kito dažnai skiria net kelių mėnesių tarpai, per tiek laiko susiplanuoju keliones. O tai daryti man labai patinka. Kelionės – vienas geriausių atsipalaidavimo ir minčių išvalymo bei pripildymo naujais resursais, būdų. Nors reikia pasakyti, kad nesu labai ilgų kelionių fanė, nežinau ar išdrįsčiau keliauti ištisus metus.
Kaip dar, be kelionių, save palepinate? Ar turite grožio procedūrų, kurios yra jums naudingos?
Iš tiesų, aš neturiu didžiulių poreikių grožio procedūroms. Esu alergiška didžiajai daliai kosmetikos, sunkiai randu man tinkančią produkciją. Be to, labai nemėgstu eksperimentuoti, o labiausiai vertinu ir puoselėju natūralų grožį. Dažniausiai save palepinu miegu, maistu ir sportu. Didžiausia silpnybė grožio sferoje – masažai, ypatingai – pėdų.
Gana nedažnai duodate interviu, kalbate apie save. Kam patikite savo paslaptis?
Paslapčių neturiu, esu atvira ir nuoširdi, ypač savo „Instagram“ platformoje. Ten atvirai kalbu su jaunimu įvairiomis temomis, nebijau dalintis. Džiaugiuosi sulaukdama didžiulio atsako ir diskusijų. Jaunos merginos dažnai klausia patarimų, nagrinėjame opias temas. Tai didžiausia paskata.
Sakėte, kad turite pastebėjimų moterims.
Norėčiau, kad moterys būtų vieningesnės. Mylėkime ir gerbkime viena kitą, saugokime ir kurkime drauge vardan mūsų ateities. Liūdna, kad socialiniuose tinkluose didžiausią patyčių ir negatyvių komentarų kontingentą sudaro merginos. Pikti komentarai tos pačios lyties atstovėms tampa norma, kone būdu pasilinksminti. Man nesuvokiami yra mamų karai dėl nesutampančio požiūrio socialiniuose tinkluose. Mano nuomone, visų mamų tikslas vienas – meilė savo vaikui. Tad būkime tolerantiškesnės kitų moterų atžvilgiu.
