Turbūt nedaug yra šeimų, kurių tiek daug narių būtų susiję su teatru: Jūsų, Elvyra, vyras Algirdas Latėnas ir sūnus Balys yra aktoriai ir režisieriai, dukra Emilija – aktorė, vyro brolis Faustas Latėnas – kompozitorius, jo dukra Elžbieta Latėnaitė – aktorė. Jūsų giminės šventės turbūt nori nenori virsta teatro scena?
Elvyra: Gal artistiškumą paveldėjome? Mano mama labai charizmatiška ir kūrybinga, tėtis grojo pučiamaisiais instrumentais, vaidino. Mėgstame švęsti šeimos šventes: dainuojame, muzikuojame, šokame, vaidiname, žaidžiame.
Emilija: Paauglystėje kolekcionavau pasaulio muzikos instrumentus. Smagu, kai kiekvienas pasirenka patinkantį ir kartu improvizuojame. Mūsų giminėje visi, net ir tie, kurie nesusiję su teatru, yra gana ryškūs personažai, su polėkiu.
O dramatizmo tokiuose susibūrimuose nebūna?
Emilija: Juokaujat? Kaip gali jo nebūti, kai tiek dramos aktorių vienoje vietoje, o kai kuriems gal dar ir darbo tuo metu trūksta (juokiasi)? Bendraujame geranoriškai, bet sunku suvaldyti emocijas, kai tiek daug žmonių tau gero nori.
Elvyra: Manau, mano žentui ir marčiai iš pradžių turėjo būti gana sunku. Emilijos vyras yra teisininkas, Balio žmona – ekonomistė. Iš pradžių jie tik stebėdavo.
Emilija: Mano vyras – kūrybiška, jautri asmenybė, bet jis ne taip mėgsta dėmesį kaip mūsų giminė. Papildomiems aktoriams mūsų aplinkoje vargu ar būtų vietos. Sunkiai įsivaizduoju savo partnerį aktorių. Nors tėvai iki šiol puikiai sutaria, ir man tai yra mįslė.
Jūsų, Elvyra, šeima išskirtinė. Esate susituokę jau 40 metų, auginate tris vaikus. Aktorių pasaulyje – tai gana retas reiškinys.
Elvyra: Balys gimė sudėtingomis aplinkybėmis. Jis yra iš dvynių, vienas išlikęs. Po šio įvykio pajutau, kad noriu daugiau atžalų. Visi vaikai – itin laukti ir planuoti, nors derinti aktorystę ir motinystę nebuvo lengva. Su Baliu galėjau pabūti namie vos porą mėnesių, o paskui – kas tik jo nežiūrėjo!.. Ir dar tos begalinės gastrolės – neretai išvykdavome mėnesiams. Į pirmą ilgąją kelionę – 1,5 mėnesio trukmės – išvažiavau, kai Baliui buvo vieni metai ir mėnuo. Kai grįžau, nepatikliai žiūrėjo į mane. Verkiau, kartojau: „Aš tavo mamytė...“ Virškino informaciją, bet galiausiai pasakė: „Mama.“ Dar ilgai pamatęs lėktuvą rodydavo pirštu ir sakydavo: „Mama...“ Nesinorėjo vaikų visur tampyti, tad palikdavome seneliams. Tada atrodė teisinga. Jei dabar kas priremtų šautuvu prie sienos ir lieptų rinktis tarp šeimos ir profesijos, rinkčiausi šeimą.
Emilija: Klausantis mamos, kyla ambivalentiški jausmai. Viena vertus, pavydu tokios patirties, nes ir pati labai mėgstu keliauti. Kita vertus, sau nelinkėčiau – žinau, ką reiškia būti paliktu vaiku. Esu studijavusi psichoterapiją, mėginau susidraugauti su vaikystėje atsiradusia ir mano dalimi tapusia išsiskyrimo baime, bet tėvų blogu elgesiu nekaltinu. Jie neturėjo pasirinkimo. Pasiilgdavau mamos, bet nebuvau pamesta. Daug laiko praleisdavau pas senelius Širvintose. Turiu iš tų laikų brangių draugių. Esu dėkinga tėvams, kad mano vaikystė buvo normali, kad netūnojau teatro užkulisiuose, o į jį ateidavau pasipuošusi, sėdėdavau tarp žiūrovų ir išgyvendavau visą spektaklio stebuklą. Turiu iš vaikystės gražių mane stiprinančių prisiminimų. Mokiausi Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje groti fleita. Prisimenu pirmosios fleitos klasės baigiamąjį koncertą. Išvakarėse tėvai paklausė, ar nesijaudinu. Atsakiau, kad laukiu, nes gausiu daug gėlių. Buvau vienintelis vaikas, po koncerto gavęs gėlių iš savo tėvų.
Koks Emilija buvo vaikas?
Elvyra: Emiliją reikėdavo įtikinti ką nors daryti, bet susitarimų laikydavosi. Buvo savarankiška, akibrokštus mėgstanti maištautoja. Jei sakai, kad kas nors neįmanoma, jai tai dar įdomiau. Prisimenu – nupirkau dvejas poras puskojinių. Vienos buvo su mėlynais, kitos – su raudonais dryžiais. Emilija paklausė, kurios gražesnės. Atsakiau, kad – abejos. Ir ji išėjo su skirtingomis. Paauglė sumanė užsidirbti pinigų grodama gatvėje fleita. Aš turbūt nebūčiau drįsusi. Kita vertus, supratau jos savarankiškumo siekį. Pati tokia buvau – mokydamasi mokykloje dirbau megztų drabužių pakuotoja.
Emilija: Tąsyk per 4 dienas prie Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios užsigrojau pinigų visai vasarai. Bet buvo reikalų, reikėjo pakovoti dėl vietos ir su benamiais. Man tąsyk padėjo draugai pankai (juokiasi). Kitąkart su būsimu vyru Londone užsisakėme pusryčių, o kol juos gamino, grojau gatvėje, kad turėčiau kuo susimokėti. Man patinka ekstremalios situacijos, puikiai sugebėčiau išgyventi per karą, o taikos sąlygomis – sunkiau. Amžinai kovojau už laisvę, ir to man tikrai netrūko. Ypač – kai gimė jaunesnis brolis Izidorius. Trečia klasė buvo mano nepriklausomybės formavimosi laikas.
Emilija, ką reiškia būti dviejų brolių sese? Kokie jūsų santykiai dabar?
Emilija: Labai skirtingi. Su Baliu daug kalbamės apie darbą, vaikus ir kitokius buitinius dalykus. Su 24-erių metų Izidoriumi nunyrame į savianalizę, gyvenimo prasmės paieškas. Jis – automechanikas, dabar studijuoja kino operatoriaus specialybę.
Elvyra: Mes vaikų niekada per daug nevaržėme, pasitikėjome jais. Man patiko, kad į namus atsivesdavo draugų. O štai triukšmingų vakarėlių rengti nemėgome. Kai vaikai užaugo, daugybę metų Naujuosius su Algirdu sutikdavome dviese. Džiaugiuosi, kad mūsų šeimos vertybės ir ramybės poreikis sutapo. Geriausiai pailsėdavome gamtoje. Kol buvo tik Balys, Algirdo tėtis išveždavo mus tris su palapine į gamtą, ten likdavome ilgam – žvejodavome, uogaudavome, grybaudavome. Kai atsirado Emilija, nusipirkome vienkiemį.
Emilija: Labai mėgau leisti ten laiką su tėvais. Ir jie patys, ištrūkę iš stresinės aplinkos, būdavo visai kitokie – linksmesni, ramesni. Tėtis laikėsi pozicijos „mūsų namai – mūsų tvirtovė“. Tad augau kaip paprastas vaikas, nepatirdama jokios bohemos.
Viešumoje dėmesio turbūt vis tiek sulaukdavote. Tai, kad Jūsų tėvai yra žinomi aktoriai, labiau trukdė ar padėjo?
Emilija: Mano klasėje mokėsi daug aktorių vaikų – Ainis ir Simonas Storpirščiai, Jonas Kisielius, Andrius Bagdzevičius, tad išskirtinė nesijaučiau. Kai matai savo tėvus scenoje ir namie, neišvengiamai analizuoji, kas yra vaidyba. Jei tėtis scenoje yra toks pat kaip virtuvėje, tai gerai ar blogai? Ir kodėl mama vaidindama kalba tokiomis pat intonacijomis kaip žaisdama?
Elvyra: Teatre esu aktorė, o išėjusi iš jo – mama, dukra, draugė, žmona. Vienodai bendrauju ir su kolegomis, ir kaime su kaimynais. Mums nebūdingas tuščiagarbiškumas. Gal todėl dėmesio nepastebime, nesureikšminame. Prisimenu, kai žaidžiau su Abraomu parke, Emilija man pasakė: „Mama, tu džiugini miestą“, bet man tada buvo svarbesnė ne žmonių reakcija, o anūkas.
Elvyra, kaip reagavote į Emilijos ketinimą studijuoti aktorystę?
Elvyra: Mums tai buvo netikėta. Manėme – gal norės tęsti muzikos studijas. Svajojo būti ir gamtos tyrinėtoja. Balys irgi – baigė piešimo mokyklą, ketino stoti į scenografiją, bet pasirinko aktorystę. Neatkalbinėjome nė vieno vaiko. Palaikėme ir jaunėlį, kai pasakė, kad pirmais metais niekur nestos.
Emilija: Fleitos mokytojas Marius Pupkovas mane išmokė mokytis apskritai, kantriai šlifuoti natą po natos. Muzikos mokyklą lankiau 12 metų, vis dėlto į fleitą stoti nedrįsau. Prisimenu – kai pirmąsyk pastūmiau sunkias Muzikos ir teatro akademijos duris, persižegnojau. Atrodė, kad čia studijuoti muziką gali tik Dievo išrinktieji. Nebuvau itin aukštos savivertės žmogus. Turėjau daugiau azarto nei pasitikėjimo savimi.
Pasirinkusi aktorystę rizikavote likti tėvų šešėlyje. Neramu nebuvo?
Emilija: Buvo svarbu suvokti, kas man yra aktorystė, kad tai – mano, o ne tėvų profesija. Būdavo – suklūstu supratusi, kad mano balsas kaip mamos. Gerai tai ar blogai? Bet juk normalu, kad paveldi ir kartu gyvendamas perimi tam tikras tėvų savybes, manieras. Ne kartą esu atsisakiusi tėčio kvietimo vaidinti jo režisuojamuose spektakliuose. Sutikau tik kartą – „Vyšnių sode“, nes jaučiau, kad tai – mano vaidmuo, kad esu jo verta. Ir net tuščiausiu profesiniu periodu nesutikau eiti dirbti į tėčio vadovaujamą Jaunimo teatrą, nes interesų konfliktas mane, kaip aktorę, turbūt būtų nužudęs.
Elvyra: Aš irgi du kartus atsisakiau vaidinti Algirdo spektakliuose, nuėjau tik trečią kartą – pagalvojusi, kad jau nepadoru atsisakyti. Vaidinu „Kapinių klube“. Nesu švelniavilnė aktorė, bijojau, kad bus sunku nutylėti, jeigu nesutiksiu su jo nuomone.
Ar pasikalbate atvirai, kuo patiko ar nepatiko tėvų, vaikų, brolių kūryba?
Emilija: Paauglystėje buvau labai kritiška žiūrovė, kartais net gėdydavausi, kokias nesąmones tėvai vaidina. Gana anksti ėmiau analizuoti savo reakcijas ir supratau, kad vaidyba priklauso ne tik nuo aktoriaus, bet ir nuo žiūrovų nuostatos. Dabar laikau savo tėvus labai talentingais ir profesionaliais kūrėjais, didžiuojuosi jais.
Elvyra: Negaliu ramiai žiūrėti, iškart analizuoju – čia gerai, ten galėjo būti geriau. Ir viskas iš to noro, kad būtų geriau. Man ir pačiai nepatinka, kai sako, jog viskas buvo puiku. Dažniausiai tai būna nenuoširdu. Vis dėlto pasimokiau, kad rėžti tiesos tiesiai į kaktą negalima. Pasakau tik techninius dalykus. Pažįstu savo vaikus, žinau, kad jie nevaidins atmestinai.
Emilija: Supratau, kad artimųjų palaikymas man yra svarbesnis nei racionali kritika. Žmogus dažniausiai ir pats jaučia, kas pavyko, o kas – nelabai. Jei jis jaus tvirtą artimųjų užnugarį, bus lengviau ištaisyti klaidas. Man vis dar baisu artimuosius kviesti į spektaklį. O užvis baisiausia, kai žiūri bobutė. Jos kritika yra absoliučiai neprognozuojama, be jokių filtrų ir stabdžių, tokia tikrai žiūroviška.
Kaip apibūdintumėte savo santykius – esate viską viena apie kitą žinančios draugės ar visgi laikotės pagarbaus mamos ir dukros atstumo?
Emilija: Mūsų santykis lygiavertis. Niekada nepatyriau, kad mama jaustųsi viršesnė už mane, bet ji nėra ir mano draugė. Tai visiškai kita. Draugių gali būti daug, o mama – viena.
Elvyra: Abi gyvename savarankiškai. Didžiausias mūsų santykių išbandymas buvo, kai prieš 7-erius metus kartu gastroliavome Prancūzijoje ir 5 savaites gyvenome viename viešbučio kambaryje. Prisimenu, tąsyk juokavau, kad turėčiau Emiliją išsivaikinti – kad kitąsyk mums skirtų atskirus kambarius. Neturim specialių ritualų, susitarimų, kaip dažnai skambinti viena kitai ar susitikti. Išklausau Emiliją, kai nori išsipasakoti, bet žinau – savo problemas ji mėgsta spręsti pati, todėl nelendu padėti, kai manęs neprašo.
Emilija: Man nepatinka tuščia forma. Skambinu, kai turiu ką pasakyti. Vertinu, kad mama gali išklausyti, bet nenoriu užgriūti tėvų su savo bėdomis: „Daryk ką nors, motinėle!..“
Elvyra: Emilijos šeima traukia gerus žmones, todėl ir, bėdai užklupus, viena nelieka. Emilija nuo mažens tokia – su visais randa bendrą kalbą. Visada maniau, kad jai labiausiai tiktų socialinis darbas. Mano dukra pro šalį nepraeis, jei matys, kad kam nors reikia padėti ar ką nors paauklėti.
Emilija: Kartą, būdama 20-ies, iš naktinės parduotuvės parsivedžiau du benamius. Kol draugai pirko alkoholį (aš tada jo apskritai nevartojau), spėjau su benamiais taip susidraugauti, kad pakviečiau į svečius. Ilgai vakarojome, jie pas mus nusiprausė, išsimiegojo. Rytą vienas išvyko į Kauną pas savo šeimą, kurios nebuvo matęs jau daug metų, o kitas, nupirkęs gėlių, parėjo pas savo žmoną. Mano gyvenime netrūksta mistinių nutikimų. Su vyru keliaudami po Etiopiją susipažinome su vyresnių belgų pora, moteris buvo akušerė. Paskui mano vyras pagal mainų programą vyko studijuoti į Briuselį, o aš, paskutinius mėnesius nėščia, važiavau kartu su juo. Ten gimė Abraomas.
Tėvai – lietuviai, sūnus gimė Belgijoje. Kodėl davėte jam hebrajišką vardą?
Emilija: Pagal kilmę Abraomas nesiskiria nuo kitų biblinių vardų – Marijos, Jono, Ievos, Juozo. Viskas prasidėjo nuo juoko, bet įsiklausę pamatėme, koks jis gražus. Atmetėme visus stereotipus, ir dabar sūnus turi tokį vardą, kokio per pastaruosius 100 metų niekas Lietuvoje nebuvo gavęs. Reakcijų sulaukėme įvairių. Dabar, girdėjome, atsirado dar vienas.
Elvyra: Visų mūsų vaikų vardai reti, bet jie neatsirado iš niekur: dvi močiutės buvo Emilijos, du seneliai – Baliai, o mano prosenelis ir Algirdo senelio Balio brolis – Izidorius. Kartą labai juokėmės Rumšiškėse, kai savo pavargusiam jaunėliui pasiūlėm pasėdėti prie kryžiaus ir mūsų palaukti. Grįžtam ir matom – rymo mūsų vaikas kaip rūpintojėlis, o virš jo – užrašas „Šventasis Izidorius“.
Emilija: Aš vaikystėje irgi nepažinojau nė vienos Emilijos. Prisimenu, šokinėdama klases pas močiutę bandžiau suvokti savo vardą – Ė-mi-li-ja, A-mi-li-ja? Dabar jų tiek daug, kad parduotuvėje išgirdusi: „Emilyte, padėk į vietą traškučius“, net nereaguoju.
Elvyra: Manau, tuos vardus šiek tiek išpopuliarinome. Ir Izidorius, ir Emilija filmavosi seriale „Giminės“. Pagal scenarijų turėjo būti Monika, bet kai režisierius išgirdo jos vardą, paliko tikrąjį.
Emilija, papasakokite, koks vaikas yra Abraomas? Toks pat artistiškas kaip visa giminė?
Emilija: Dabar jis lanko parengiamąją klasę, dievina keramikos būrelį. Ketverių metų norėjo tapti baleto šokėju. Mano mamą tai labai džiugino, bet manęs – ne, todėl tik po pusmečio prašymų sutikome. Iš pradžių Abraomui patiko, bet viskas baigėsi klausimu: „Kodėl mokytoja man aiškina, ką daryti? Aš gi noriu šokti!“
Emilija, pati esate dirbusi su vaikais. Baigėte psichodramos studijas, mokėtės psichologijos Vilniaus universitete. Ar tuo susidomėjote išgyvendama aktorystės štilį?
Emilija: Mėgau dirbti su vaikais. Dalyvaudama „Gydytojų klounų“ projekte pamačiau, kad man gerai sekasi rasti bendrą kalbą su turinčiaisiais raidos sutrikimų. Tai buvo labai prasminga patirtis. Įprastai vaikus įtraukiame į savo sugalvotus scenarijus, o raidos sutrikimų turintys vaikai išmokė būti tyliai ir klausyti. Visa tai labai svarbu ir aktoriui, nes stebuklai įvyksta tik tada, kai užmezgamas ryšys. Partnerio nematantis ir negirdintis aktorius yra kaip giedantis kurčias kurtinys, – tokį labai lengva nušauti.
Esate skirtingų kartų aktorės, skiriasi ir Jūsų darbo pobūdis. Jūs, Elvyra, net 40 metų dirbote „Lėlės“ teatre, o štai Emilija niekada neturėjo jokio etato.
Elvyra: Mes neturėjome kitos išeities, nes dirbome pagal paskyrimą ir gavę etatą džiaugdavomės. Buvo ir abejonių, ar tai tikrai mano vieta, ir kvietimų į kitą teatrą, bet pereiti nesiryžau. Etatas suteikia saugumo, bet ir suvaržo, nes negali atsisakyti vaidmens, net jei jis tau nepatinka. Vis dėlto kai Emilija pasirinko laisvos kūrėjos kelią, buvo neramu.
Emilija: Baltai pavydžiu savo tėvams bendraminčių komandos, su kuria jie atsidūrė teatre, tai – didelė kūrybinė galia. Vis dėlto vienintelis teatras, kuriame man atrodė, kad būtų įdomu dirbti, – „Lėlės“. Teatre ieškau stebuklų, o ne socialinių projektų.
Elvyra: Kuo toliau, tuo labiau man patinka kurti vaikams, ypač Mažojoje salėje, nes jie yra čia pat, padeda tau vaidinti, į viską reaguoja. Suaugusieji kentės dantis sukandę, o čia iškart sužinai, kas ne taip. Man tik gaila, kad dabar pernelyg nutolome nuo vaikų ir ėmėme kurti spektaklius suaugusiesiems. Su lėlėmis vaidinti vaikams – tai tokia nuostabi niša! Tik nereikia nuvertinti mažųjų, manyti, kad be naujausių technologijų teatre jiems bus neįdomu. Yra repertuare klasikinių pasakų, kurias vaidiname daugiau kaip 20 metų. Režisierius ir dailininkas Vitalijus Mazūras įpratino, kad spektaklis turi būti puota akims. Siaubo pasakoje „Šaltoji širdis“ mėgavausi vaidindama net masuotėje.
Emilija: Pirmąsyk „Šaltąją širdį“ pamačiau būdama 4-erių metų. Žiūrėjau nekvėpuodama. Net dabar prisiminus kūnas šiurpuliukais nueina. Džiaugiuosi, kad kartu su mama teko vaidinti Gintaro Varno režisuotame spektaklyje pagal Claudio Monteverdi madrigalines operas. Gyva muzika, lėlės, nuostabi komanda, ieškojimas, tikėjimas – tai buvo tikras teatras. Manau, kad šiandienis teatras laukia asmenybių. Mane labiau domina kinas. Džiaugiuosi, kad jis atsigauna. Tik gaila, kad kino aktoriai Lietuvoje vis dar neruošiami, tad technikos mokomės patys. Tuo tikslu su bendraminčiais esame įkūrę Vilniaus aktorių studiją.
Ar neliūdina, kad visgi didesnė Lietuvos dalis judvi pažįsta iš serialų...
Elvyra: Serialas serialui nelygu. Man ne gėda nė dėl vienos „Giminių“ scenos. Kiekviena serija – atskiras vaidybinis filmas. Gaila, kad tokio lygio kūrinių televizijai jau nebereikia.
Emilija: Jei svarstai – dirbti barista ar vaidinti seriale, renkiesi pastarąjį, net jei jo meninis lygis nėra toks, kokio norėtum. Kita vertus, teatras nėra savaime vertingesnis. Kai nuo 7-os ryto filmuojiesi seriale, atidirbi maksimaliai kokybiškai ir profesionaliai, kiek gali tomis aplinkybėmis, ir atbėgusi vaidinti į valstybinį teatrą klausaisi aktorių prisiminimų, kiek kas išgėrė ir kaip sovietmečiu kažką girtą į lėktuvą įnešė, o kas nors, žiūrėk, neblaivus ir dabar nepasidrovi į sceną užlipti, tada susimąstai, kuriuo atveju chaltūros yra daugiau.
****
Žurnalas „Moteris“, 2019'05
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
