Rasa: „Noriu, kad sūnus perskaitytų, kaip atėjo į šį pasaulį ir koks yra svarbus, o kiti žmonės rastų šioje istorijoje viltį ir įkvėpimą nepasiduoti“

(10)

Baldų dizainerės Rasos Rojienės (35 m.) istorija primena stebuklą. Prieš 7-erius metus, kai jai buvo diagnozuota onkologinė liga, gydytojai prognozavo, kad gyventi liko vos keli mėnesiai. Rasa tebėra gyva, augina per tą laiką gimusį sūnų, padeda savo likimo broliams ir sesėms, atrodo švytinti, laiminga.

Netikėta diagnozė


„Pirmą kartą gumbelį ant pilvo apčiuopiau smagiai su vyru leisdama laiką poilsinėje kelionėje. Tuomet man buvo 27-eri metai, buvau ką tik ištekėjusi, sveika ir laiminga moteris. Jaučiausi puikiai, gal tik paskutinę savaitę virškinimas buvo šiek tiek sutrikęs. Labai to gumbelio nesureikšminau. Kai grįžau namo, ir jis staiga per 2 savaites užaugo iki 10 centimetrų, jau negalėjau užsimerkti ir apsimesti, kad nieko nematau. Šeimos gydytojas iškart nusiuntė pasidaryti echoskopiją. Sužinojau, kad yra darinys taukinėje ir darinukai kepenyse. Tada dar neįvardijo, kad tai vėžys, bet leido suprasti, kad kažko gero negaliu tikėtis. Iš ligoninės manęs pasiimti atvažiavo sesuo Loreta. Verkiau visą kelią, iki ji vežė mane namo. Dar sunkiau buvo apie tai pranešti vyrui Pauliui.


Man buvo diagnozuota itin reta sarkomos forma leiomiosarkoma. Grįžusi namo atsidariau kompiuterį, pradėjau skaityti informaciją apie savo ligą, ir ji buvo tik neigiama. Pasaulyje labai mažai žmonių serga šia liga, ji greitai progresuoja, nėra atrasta efektyvių būdų jai gydyti. Išjungiau kompiuterį ir nutariau į tai daugiau nesigilinti. Su Pauliumi nusprendėme, kad nereikia pasinerti į juodas mintis. Tuo metu Palangoje vyko stintų šventė, nuėjome į ją su draugais. Vaikščiojau po šurmuliuojantį miestą, bet apie nieką kitą negalėjau galvoti, tik apie savo ligą. Iki šiol negaliu stintų šventėse dalyvauti, nes jos man siejasi su pačiu juodžiausiu gyvenimo periodu.


Nepaprasta, kaip greitai viskas gali apsiversti. Lapkritį buvau atlikusi išsamius tyrimus, tarp jų – ir pilvo organų echoskopiją (su vyru gydėmės nevaisingumą), o vasarį jau aptiktas 10 centimetrų darinys. Po operacijos pranešė, kad vėžys yra ketvirtos stadijos, jo piktybiškumas – vienuolika iš 10-ies balų. Negana to, kepenyse – nesuskaičiuojamas kiekis metastazių. Man paskyrė chemoterapiją, bet gydytojai perspėjo, kad kepenys gali neatlaikyti jos toksiškumo. Tąsyk viena nuvažiavau prie jūros ir išsiverkiau, išsirėkiau, kiek turėjau jėgų.


Niekada neklausiau gydytojų, kiek man liko gyventi. Tai padarė mano sesuo. Ji ketino man nesakyti, bet mačiau iš jos veido, kad turi blogų žinių. Pradėjau klausinėti, ir Loreta atsakė, kad gydytojai žada man tik kelis mėnesius. Abi paverkėm, bet paskui pasakiau: „Esu per daug laiminga, kad galėčiau dabar iškeliauti. Atlaikys tos mano kepenys.“ Pagalvojau, kad tai – tik statistika, ji turi daug išimčių.


Kai grįžau namo, sesuo pakvietė mane kartu važiuoti į Kretingą, neva jai reikia kažką perduoti broliui Evaldui. Vienuolis pranciškonas Evaldas Darulis tuo metu tarnavo Kretingoje ir dirbo su onkologiniais ligoniais. Su Loreta juodu buvo pažįstami per jos vyrą, tokį pat nardymo ir bėgimo entuziastą, kaip ir Evaldas. Iš tikrųjų tąsyk Loretai nieko nereikėjo perduoti, ji tiesiog ieškojo progos suvesti mane su Evaldu. Vos likome dviese, pasipylė ašarų lietus, kaltinimai: „Už ką man taip? Kodėl mane Dievas baudžia?“ Evaldas jau turėjo nemažai bendravimo su onkologiniais ligoniais patirties. Be to, yra dvasiškai stiprus žmogus, geras psichologas. Jis paklausė, kodėl manau, kad ligą man siuntė Dievas. „Jei Dievas būtų toks, kuris baudžia, aš jo nemylėčiau. Mano Dievas yra tas, kuris padeda“, – pasakė jis. Iki ligos nemąsčiau, kas man yra Dievas. Buvau tradicinė katalikė, į bažnyčią nueidavau tik per Velykas ar Kalėdas. Brolis Evaldas uždėjo man rožinius akinius, suteikė vilties ir tikėjimo, kad Dievui nėra neįmanomų dalykų. Galų gale nė vienas iš mūsų nežino, kas laukia rytoj, todėl turime mokėti džiaugtis šia diena. Mokiausi tai daryti – nekurti daug ateities planų, nemąstyti apie rytojų ir neskaudinti savęs prisiminimais, kai viskas buvo kitaip, kai buvau stipresnė ir sveikesnė.“


Pasidalyti našta


„Chemoterapija labai išsunkdavo. Prisimenu – sesuo ragina greičiau rengtis, o man vien batą apsiauti užtrunka amžinybę. Kūnas toks nutirpęs, kad negali kojos pakelti. Brolis Evaldas ir vėl rado, kaip mane nuraminti – jis pasakė, kad gydantis gripą sulig kiekviena diena gerėja, o vėžį – sulig kiekviena diena blogėja. Bet visada reikėtų galvoti – kuo blogiau man, tuo blogiau mano ligai. Tai padeda atlaikyti net sunkiausią gydymą. Blogai, kai žmogus bando viską įveikti vienas. Tai yra beveik neįmanoma. Reikia ieškoti, kas galėtų padėti – draugas, psichologas ar dvasininkas. Man tai buvo brolis Evaldas ir jo dėka atrastas Dievas. Labai palengvėja, kai dalį naštos atiduodi kitam, prašydama pasirūpinti. Pradėjau tikėti stebuklais. Mano namuose atsirado knygų, kuriose perteikiamos stebuklingos išgijimo istorijos, daug jų papasakojo ir brolis Evaldas. Jei iškart save nurašai ir imi galvoti apie mirtį, siunti savo kūnui susinaikinimo programą ir pasveikti tampa labai sunku, nes kūnas būna priverstas eiti prieš tavo valią.




Moteris / P. Sadausko nuotr.



Ištikti netekčių ar kitų nelaimių, visi turime įveikti tuos pačius neigimo, pykčio, liūdesio ir susitaikymo etapus. Evaldo padedama, aš tai padariau kur kas greičiau, neužstrigau nė vienoje iš sunkiųjų stadijų. Bendravome vis daugiau. Kaskart, kai tapdavo sunku ar imdavo kamuoti abejonės, keliaudavau į Kretingą, ir Evaldas mane surinkdavo per vieną dieną. Jis mus su vyru išmokė krikščioniškų meditacijų. Važiuodavome visi trys prie Minijos, sėdėdavome ant skardžio, medituodavome, melsdavomės. Mano vyras buvo tikintis žmogus ir iki pažinties su manimi, tad jam nebuvo sunku mane palaikyti. Paulius mane labai saugo, nuramina. Jis yra labai stiprus ir prie manęs savo skausmo nedemonstruoja. Yra prisipažinęs, kad kartais miške išsirėkia ar draugui išsipasakoja. Liga mūsų santykius sustiprino. Mes abu labai pasikeitėme. Buvome karštakošiai, – jei ne liga, gal ir išsiskyrę būtume. Dabar labai vertiname kiekvieną kartu praleistą minutę. Gaila savo laiką skirti barniams, blaškymuisi. Paulius pradėjo rodyti man šiltus jausmus, stengiasi anksčiau baigti darbą, kad daugiau laiko praleistų su manimi, galėtų pagelbėti. Lankausi Šv. Pranciškaus onkologijos centre, matau, kad daug vyrų palieka savo moteris. Jos dažnai man sako: „Tau gerai, turi gerą vyrą, atsidavusią seserį“, pyksta, kad nusigręžė draugai. Nereikėtų kaltinti vien aplinkinių, labai daug kas priklauso ir nuo paties ligonio. Nemažai jų susirgę tampa itin egocentriški ir nepakenčiami. Ima isterikuoti, reikalauti dėmesio, kaltinti artimuosius, kad jų nesupranta, nepadeda. Kai kam liga yra pretekstas pagaliau gauti dėmesio. Pradedama savotiškai tuo manipuliuoti. Jei kaskart atėjęs padėti žmogus sulauks priekaištų, natūralu, kad ilgainiui ligonio ims vengti.


Sergantysis pirmiausia turi atrasti vidinę ramybę ir nelieti tulžies ant pasaulio. Juk kiti nėra kalti, kad sergame. Aišku, gali kartais padejuoti, pasiguosti, bet jei darai tai nuolat, aplinkiniai pavargsta. Suprasti, kaip jaučiasi žmonės šalia manęs, man labai padėjo Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorės Aldonos Kerpytės duotas leidinukas su paprastais patarimais, kaip paruošti artimuosius. Supratau, kad jiems kartais būna netgi sunkiau nei mums. Draugai bijo skambinti, nes nežino, ką pasakyti, kaip bendrauti. Jie mano, kad tu miršti. Reikia pačiam paskambinti, papasakoti, kaip jautiesi, nuraminti, kad jie gali bendrauti, kaip iki šiol. Nereikia bijoti paprašyti pagalbos. Tai leidžia kitiems žmonėms pasijusti reikalingiems. Aišku, kiekvienas padeda skirtingai – vieni labai moka išklausyti, kiti gali nuvežti pas gydytoją, prižiūrėti vaikus ar padėti susitvarkyti namus. Nereikia iš vieno žmogaus norėti visko.


Aš labiausiai nuo neigiamos informacijos saugau mamą. Sesuo Loreta iškart imasi konkrečių veiksmų, eina per visas sienas, suranda viską, ką reikia. Nuostabu turėti tokią pagalbininkę, nes pačiai organizaciniams dalykams pritrūktų jėgų. Kai su sese nueiname į onkologijos ligoninę, sėdėdamos eilėje ir smagiai čiaukšdamos, kikendamos gerokai išsiskiriame toje niūrioje aplinkoje. Žmonės mano, kad mano liga nereikšminga. Kai papasakoju apie savo būklę, nustemba. Daug mūsų pažįstamų paliko šį pasaulį būdami kur kas geresnės būklės. Mano stadija buvo paskutinė nuo pat pradžių. Ir aš vis dar su ja gyvenu.“


Stebuklingas kūdikis


„Po pirmosios chemoterapijos gydytojas man buvo suteikęs tik 5 procentų tikimybę, kad įvyks remisija. Kad tai nutiktų, reikėjo didžiulio stebuklo. Ir jis įvyko. Tarsi to būtų negana, laukė dar viena džiugi žinia. Rugpjūtį baigiau chemoterapiją, liga atslūgo, o sausio pirmąją sužinojau, kad... laukiuosi. Tai mane pribloškė. Juk dar iki ligos 3-ejus metus bandėme susilaukti vaikų, gydėmės nevaisingumą. Gydytojai sakė, kad chemoterapija paskatina menopauzę, tad net ir vaisingumo problemų neturėjusios tokį gydymą patyrusios moterys vaikų susilaukti negali. Ir išties – visi mano ovuliaciniai ciklai buvo sustoję, niekas nevyko. Neįsivaizduoju, kaip pastojau nesirgdama menstruacijomis. Kai pradėjo skaudėti krūtinę, juokais nusipirkau nėštumo testą. Ir staiga matau – rezultatas teigiamas! Nežinojau, ar džiaugtis, ar liūdėti. Gydytojai didelių vilčių dėl mano ateities neteikė. Sakė, kad mano liga chemoterapija nepagydoma, todėl remisija yra laikina. Mano smegenis ėmė atakuoti daugybė abejonių. Ar pajėgsiu išnešioti sveiką kūdikį? Ar spėsiu juo pasidžiaugti? Tokie pat sutrikę buvo ir mano vyras bei sesuo. Nežinojome, ar gydytojai leis nešioti.


Apsiverkusi paskambinau broliui Evaldui, jis liepė tuoj pat atvažiuoti. Buvau jam pasakojusi, kad pasiekusi remisiją visada maldomis dėkodavau Dievui už tą stebuklą ir pridurdavau: „Bet jei nebūtų per daug, atsiųsk man kada nors vaikelį.“ Štai ir atsiuntė. „Juk pati to prašei“, – pasakė Evaldas. Atsakiau, kad nesitikėjau to taip greitai. Jis paklausė, ar buvau nurodžiusi tikslų laiką. Atsakiau, kad ne. „Tai ko nerimauji? – paklausė brolis Evaldas. – Dievas tau vaikelį atsiuntė, jis ir pasirūpins, kad išnešiotum. Ir kas galėtų tau uždrausti tai padaryti?“ Net ir gydytojas nedrįso siūlyti aborto. „Jei jau jis ten atsidūrė, negi dabar krapštysim... Nešiok“, – pasakė jis.


Visą nėštumą praleidau apimta baimės. Ir onkologai, ir ginekologai jautė pareigą įspėti, kad vaikelis gali gimti nesveikas, apsigimęs. Galvojau – kad tik spėčiau jį išnešioti, iki liga atsinaujins. Skaičiavau kiekvieną dieną. Septintą nėštumo mėnesį ultragarsas parodė, kad liga pabudo. Atsiguliau į Kauno klinikas, kad gydytojai galėtų stebėti mano ir vaiko būklę. Luką pagimdžiau 4 savaitėmis anksčiau. Beje – pati. Kadangi manęs laukė onkologinė operacija, stengėmės apsieiti be papildomų intervencijų. Vaikutis gimė sveikas. Kadangi į pasaulį atėjo šiek tiek anksčiau, plaučiuose buvo vandens, jį vežė reanimuoti, bet paskui viskas susitvarkė. Savo sūnų maitinau tik mėnesį. Tada man operavo kepenis, po to teko atlaikyti chemoterapiją. Kūnas visas jėgas atidavė kūdikiui išnešioti, buvau labai nusilpusi. Tąsyk gydymą atlaikyti buvo kur kas sudėtingiau. Labai daug padėjo anyta, sesuo, mama, vyras. Turėjom ir auklytę. Dabar Lukui – 5,5 metų. Jis yra sveikas, stiprus ir tikras angelėlis. Labai ramus, geras, kaip Dievo siųstas. Labai supratingas, – kai blogai jaučiuosi, ateina paglostyti, pašildyti pilvelį. Matė, kad aš taip darau, kai jam skauda pilvą. Nezyzia, neveda iš kantrybės. Aišku, jis gauna labai daug mūsų meilės ir dėmesio, o ir mūsų santykiai su vyru labai geri.“


Nuo imunoterapijos iki egzorcizmo


„Nuo tada niekada nebuvo remisijos. Atrodo, tarsi Dievas anksčiau ją suteikė specialiai tam, kad galėčiau išnešioti kūdikį. Kepenyse iki šiol atsiranda darinių, vis tenka operuoti. Išbandžiau įvairius gydymo būdus. Ypač efektyvi buvo imunoterapija. Gydytojai sakė, kad nėra ištirta, jog man ji bus naudinga, bet aš nutariau griebtis šiaudo. Imunoterapija pagrįsta bendru imuniteto stiprinimu, tad visas mano organizmas atsigavo, sumažėjo sergamumas kitomis ligomis.


Deja, ją valstybė kompensuoja labai retai. Metams man tai kainuoja apie 7 ar 8 tūkstančius eurų. Esu turėjusi 3 tokius kursus. Bet to neužtenka. Jei nori geriau jaustis, padėti sau greičiau atsistatyti, turi nemažai investuoti į įvairius papildus, mitybą, reabilitaciją. Vien tokiems papildomiems dalykams išleidi apie 700 eurų kas mėnesį. Mano vyras turi savo lauko komunikacijų įmonę, viskas klostosi gerai, bet jis turi vienas išlaikyti šeimą, tad buvo dienų, kai visiškai išsisėmėm, reikėjo paramos. Pernai atidariau Rasos Rojienės labdaros ir paramos fondą. Aplink yra labai daug gerų žmonių, visi nori prisidėti, paaukoti. Per mėnesį į mano fondą suaukojo 3 tūkstančius eurų. Jų užteko keliems mėnesiams ne tik man, bet ir dar vienai moteriai padėti. Negalima nuleisti rankų dėl to, kad nėra pinigų. Tereikia nebijoti prašyti pagalbos, ir ji ateis.




Moteris / P. Sadausko nuotr.



Liga praplėtė mano pasaulį. Ėmiau ieškoti priežasčių, kodėl susirgau. Supratau, kad esu prikaupusi nemažai pykčio, kad turiu gydyti ne tik savo kūną, bet ir sielą, panaikinti priežastį, dėl kurios susirgau. Buvau supykusi ant savo tėčio, kelias savaites man tiesiog virė pilvas iš pykčio. Tėtis visada mylėjo ir mus, ir mamą, bet buvo labai traumuotas žmogus, nemokėjo tos meilės parodyti. Jis gimė ir augo nuošaliame vienkiemyje, miške, su aklu tėvu, 16-os metų buvo ištremtas į Sibirą, matė daug baisių dalykų, vos išgyveno. Visą gyvenimą jis kovojo dėl savo gyvybės ir su ta traumine patirtimi nemokėjo susitvarkyti, tai išsiliedavo psichologiniu smurtu prieš mūsų mamą. Negalėjau jam to atleisti. Baudžiau jį šaltumu, buvau atžagari ir pikta. Tik susirgusi pradėjau ieškoti atsakymų, kodėl mūsų santykiai tokie. Ėmėme kalbėtis, supratau, ką jis išgyveno. Pajutau, kad ne aš turiu jam atleisti, bet priešingai – pati turiu prašyti atleidimo, kad negražiai su juo elgiausi, kišausi į jo ir mamos santykius ir juos grioviau. Netrukus nuo mano ligos pradžios tėtis susirgo kraujo vėžiu. Jis mirė 86-erių metų, sulaukęs gražaus amžiaus.


Išsivalyti dvasiškai man padėjo įvairios praktikos. Iš draugės sužinojusi, kad induistai praktikuoja karminį valymą, paklausiau brolio Evaldo, ar katalikai daro ką nors panašaus. Taip sužinojau apie egzorcizmą. Tik skamba baugiai, bet iš tikrųjų vadinamasis velnio išvarymas yra sielos valymas. Iki šio seanso reikia atlikti viso gyvenimo išpažintį, atsakyti į daugybę klausimų, rašyti dienoraštį, 9 dienas melstis. Jau vien tai padeda pažvelgti į pačias slapčiausias savo sielos gelmes. Patekau pas garsiausią egzorcistą kunigą Arnoldą Valkauską. Nežinau, kas ir kodėl tuo metu vyksta, bet fiziniai pojūčiai yra labai stiprūs – atrodo, kad visas kūnas verda, juo eina karščio ir šalčio srovės, pasipila ašaros. Tiesa, po seanso kunigas pasakė, kad aš nesu apsėsta. Po šių ritualų pasijutau gerokai švaresnė. Esu dalyvavusi ir ligonių mišiose Kaune. Jas laiko misionieriai – gydyti pašaukti kunigai kartu su egzorcistais, vienuolėmis. Kai jie visi sudėję ant manęs rankas skirtingomis kalbomis meldėsi, atrodė, kad mano kūnu teka elektros srovė. Net už kelių metrų stovėjusi sesuo ją jautė. Tuo metu man nuo vaistų buvo išsivystęs skaudžių pėdų sindromas, negalėjau vaikščioti. Po šios terapijos skausmai iškart praėjo.“


Ženklai ir pasirinkimai


„Būna akimirkų, kai palūžtu. Regis, viskas buvo gerai, ir vėl – atkrytis. Kartais pradedu abejoti net Dievo egzistavimu. Ir tada aplanko nepaaiškinami ženklai. Prisimenu, praleidusi kelias savaites beveik be miego, išsekusi nuo kančių, meldžiausi bažnyčioje ir uždavinėjau daug klausimų. Klausiau Dievo, kodėl jis mane apleido. Išėjusi atsisėdau į mašiną, įsijungiau radiją, galvoju – gal paklausysiu kokios nors geros dainos. Ir staiga išgirdau Šventojo Rašto eilutes. Atrodė, tarsi laida būtų transliuojama specialiai man. Buvo atsakyta į visus mano klausimus apie kančios prasmę ir apie tai, ką daryti, kai atrodo, kad Dievas tave apleido. Tada pradėjo skambėti daina „Jesus loves you“. Tai buvo radijo stotis „XFM Klaipėda“ (per ją kartais įterpiami Šventojo Rašto skaitymai), nors paprastai aš klausydavausi kitų stočių, ji įsijungė netikėtai. Šv. Rašte dažnai rasdavau atsakymus. Kartą paklausiau, ar man pavyks pasveikti. Atsivertusi Šv. Raštą, radau istoriją apie tai, kaip vienas iš Jėzaus mokinių atvedė nepagydoma liga sergantį brolį, ir Kristus jį pagydė. Apsiverkiau ir daviau vyrui paskaityti. Eidama į chemoterapiją, paklausiau, ar lengvai ją pakelsiu. Radau atsakymą: „Jei tavo siela bus švari, kūnas nejaus kančių.“ Prieš kiekvieną chemoterapiją eidavau išpažinties ir... nė po vienos manęs nepykino, nors visi po jos vemia savaitę.


Kai Algirdas Kumža pasiūlė apie mane rašyti knygą (dabar ji jau išleista, vadinasi „Rasa. Po angelo sparnu“), priešinausi, nes nemėgstu dėmesio. Be to, man nesinori būti atpažintai kaip ligonei. Noriu jaustis ir atrodyti sveika, kaip ir kiti. Visada stengiuosi pasipuošti, pasidarau makiažą. Net jei blakstienas tenka klijuoti dvi valandas, neišeinu į lauką be jų. Kai neturėjau plaukų, nešiojau stilingą skarelę. Kai ataugę plaukai nuo vaistų pražilo, pasinaudojau proga pabūti blondine. Manau, ir kitiems žmonėms lengviau su manimi bendrauti, kai atrodau sveikesnė. Nesijaučiau verta knygos, bet kai ji buvo rašoma, supratau, kad mano istorija išties išskirtinė. Algirdui vienas gydytojas sakė: „Medicina baigėsi jau trečiaisiais Rasos ligos metais. Visa tai, kas vyksta toliau, yra nesuvokiama.“ Mano atvejis pasaulinėse onkologų konferencijose pristatinėjamas kaip unikalus. Mane džiugina mintis, kad savo istorija žmonėms suteikiu vilties, todėl jaučiu pareigą ja dalytis kuo plačiau, kad ir kaip tai mane vargina. Galbūt Dievas todėl mane ir laiko taip ilgai, kad turiu galią padėti kitiems.


Liga gal ir sutrumpina gyvenimo trukmę, bet labai pakeičia jo kokybę. Tiek, kiek aš patyriau per tuos 7-erius metus, kitas žmogus gali nepatirti per visą gyvenimą. Iki tol mano gyvenimas buvo gana paviršutiniškas, ne toks emociškai gilus. Dabar nesinori gyvenimo švaistyti tuštiems dalykams, daugiau laiko leidžiu su man brangiais žmonėmis. Prieš kiekvieną operaciją pasibučiuojam su vyru kaip paskutinį kartą, o po jos bučiuojamės tarsi per pirmą pasimatymą. Juokauju, kad, gyvendamas su manimi, jis gauna tiek adrenalino, kad jam nereikia jokių meilužių.

Mes negalime rinktis, sirgti ar ne, bet galime rinktis, kaip į tai reaguoti. Gali rinktis, ar nori savo likusias dienas verkti, ar pakilti, džiaugtis gyvenimu ir dalyti meilę. Nesuprantu, kodėl dauguma nusprendžia užsidaryti ir verkti. Svarbiausia nepradėti galvoti per daug. Kuo labiau giliniesi, tuo daugiau siaubo scenarijų prikuri, ištisas teatras galvoje užverda. Bet tai neatneša jokių sprendimų. Todėl stengiuosi apie tai, kas bus, labai daug negalvoti. Nežinau, kiek man duota, gal mirsiu po metų, o gal sulauksiu pensijos. Dabar metastazių yra ne tik kepenyse, bet dar trijuose organuose, ir gali būti, kad ši knyga papasakos mano sūnui apie mane, jei nespėsiu pati. Noriu, kad jis perskaitytų, kaip atėjo į šį pasaulį ir koks yra svarbus, o kiti žmonės rastų joje viltį ir įkvėpimą nepasiduoti.“


***


Žurnalas „Moteris“, 2019'04


Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis