Anapilin iškeliavo vienas žymiausių Lietuvos kompozitorių Anatolijus Šenderovas. Skaitykite interviu

Eidamas 75-uosius metus mirė kompozitorius Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas Anatolijus Šenderovas, praneša Lietuvos muzikų sąjunga.

Kviečiame skaityti su kompozitoriumi parengtą interviu, kuris 2011 m. buvo publikuotas žurnale „Moteris“ (nr. 4).


****


„Rezervuota p. A. Šenderovui“ – skelbia prie sofos atkaltės pakabinta lentelė kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo namuose Nemenčinėje. Gero humoro jausmo nestokojantis šeimininkas pastato butelį savo sodo vyšnių užpiltinės, savų vynuogių vyno „Senderovka de NemenČile“. Gyvenimo draugė aktorė Agnė Gregorauskaitė pakursto židinį. Katinas Murkis juodas balta pakakle – perkusininko Pavelo Giunterio dovana – lyg mažas smokingą vilkintis demoniukas grakščiai perbėga fortepijonu: tarsi ragintų nenukrypti nuo muzikinės temos.



MOTERIS



Gerbiamas Anatolijau, pradėkime nuo Adomo ir Ievos...


Esu iš muzikų šeimos. Per karą tėvai atsidūrė toli – Rusijoje, prie Volgos. Gimiau Uljanovske. Dešimt dienų su mama gulėjau ligoninėje, o vienuoliktą mane paguldė į metalinę vonelę, pritvirtintą asiliukui ant nugaros, – savitas tų laikų taksi... Šis nuturseno į uostą, iš ten iškilmingai garlaiviu buvau parplukdytas į Kuibyševą. Gyvenome už filharmonijos scenos. Tėvelis Michailas buvo violončelininkas, mama Rachilė – talentinga pianistė. Tais laikais žydiški vardai visiems rėžė ausį. Baisiausia, kad net mums patiems. Mama pasiliko tik vardo galūnę – tapo Ila. O aš iškart gavau „gražų“ rusišką vardą Anatolijus. Nesižaviu juo, bet taip buvau pavadintas anksti mirusios močiutės Nechamos garbei. Nechama reiškia Ana. Gimė berniukas, reikėjo ką nors sugalvoti. „Ana-tolij“. Taip tapau Anatolijumi. Rusifikacija paveikė, iškreipė mūsų sąmonę. Jautėmės tvirčiau turėdami „padoresnį“ vardą. Du dalykai mums atrodė gėdingi: tautybė ir vardas. Buvo labai aiškios išorinė ir vidinė sferos: mūsų namai, žinojimas, kas esame, šeimos genealogija, tikrieji vardai bei giminės istorija ir visa, kas yra už namų ribų, kur buvome „kitokie“.


1946-aisiais atsikraustėme į Vilnių, apsistojome Rūdninkų gatvėje – pačiame buvusio geto centre. Tėvai net neįsivaizdavo, kad iki 1944 metų čia buvo getas. Ir niekas apie tai nekalbėjo. Po karo į Lietuvą atvyko nemažai menininkų iš Maskvos – tokia buvo sovietizacijos politika. Tai aukštos klasės smuikininkai Aleksandras Livontas, Viktoras Radovičius, jų žmonos profesorės Olga Šteinberg ir Marieta Azizbekova – Maskvos konservatorijos elitas, garsiojo pedagogo Davido Oistracho mokiniai, kiti puikūs muzikantai. Jie supažindino šalies jaunimą su viena aukščiausių pasaulyje muzikinės kultūros mokyklų ir davė impulsą Lietuvos muzikinei kultūrai plėtotis. Beveik visi šių dienų žymiausi smuikininkai bei daugelis pianistų yra jų mokiniai, mokinių mokiniai.


Mano tėvai nebuvo pakviesti į Lietuvą su šiuo „desantu“. Tėvas sužinojo, kad Lietuvos radijo simfoniniam orkestrui reikia violončelininko. Jis laimėjo konkursą ir tapo šio orkestro koncertmeisteriu. Daug koncertavo kaip solistas, dažnai kartu su mama. Buvo puikus duetas.



A. Šenderovas
A. Šenderovas
V. Gulevičiaus nuotr.



Jūsų muzika pasižymi galingu emocionalumu. Ar gali būti, kad tai atspindi kūrėjo asmenybės bruožus, vidinę esmę? Koks esate?


„Esu kaltas, išdykęs, nerimtas, o linksmų dainelių bus dar visas šimtas“ – tai Sigito Gedos žodžiai iš knygos „Baltojo nieko dainelės“, jie skamba ir viename mano kūrinyje. Matyt, aš toks, koks esu savo muzikoje. Ne visada toks, kokį matote. Ne todėl, kad slepiuosi. Rašydamas būnu pats su savimi. Prieš mane – baltas popieriaus lapas, pieštukas, trintukas ir fortepijono klavišai. Net jei ir norėtum, muzikoje neįmanoma pasislėpti. Yra kažkas, kas žodžiais neišreiškiama. Muzika gimsta iš paslapties ir yra paslaptis. Muzikos prasmė ir tikslas – sudominti ir vesti klausytoją, įtraukti jį į tam tikrą žaidimą, sužadinti jausmus. Taigi kūrybos procese visada būni tikras. Gyvenime – ne visada.


Jūsų muzikoje daug archajiškų, rytietiškų motyvų. Kodėl?


Niekada neužduodu sau šio klausimo. Viską, ką girdite, matyt, yra mano pasąmonėje. Galbūt tai savitas tiltas tarp manęs ir mano protėvių. Pusbrolis yra sudaręs mūsų giminės genealoginį medį, besišakojantį nuo 1814 metų. Visi, išskyrus pirmąjį mums žinomą, buvo muzikai arba grojo kokiu nors instrumentu. Senelis – liaudies muzikantas klezmeris. Grojo įvairiais instrumentais ir bet kur – vestuvėse, laidotuvėse, miesto šventėse... Jo muzikinės karjeros viršūnė – Lietuvos radijo simfoniniame orkestre griežė kontrabosu. Net orkestro vadovas Abelis Klenickis nepastebėjo, kad Šenderovas vyresnysis groja iš klausos... Su mano tėvu išmokdavo kontraboso partiją, o per repeticijas ir koncertus vartydavo savo partijos puslapius vaidindamas, kad groja iš natų. Artistiška asmenybė. Daugelį išmintingų jo minčių ir tipiškų žydiškų pajuokavimų prisimenu ir kartoju iki šiol. Senelis – vienas mano įgimto tautiškumo šaltinių. Kai 1989 metais pirmą kartą nuskridau į Izraelį, lipdamas lėktuvo trapu pastebėjau bėgantį katiną. Šmėkštelėjo mintis: „Koks gražus žydiškas katinas!..“



A. Šenderovas
A. Šenderovas
MOTERIS



Esate baleto spektaklių „Mergaitė ir mirtis“, „Marija Stiuart“, „Dezdemona“ muzikos autorius. Kodėl moters tema?


Gal tai byloja apie mano dabar jau nelabai madingą tradicinę orientaciją (juokiasi)? O jei rimtai, kiekvieno baleto istorija yra skirtinga. Pavadinimą „Mergaitė ir mirtis“ sugalvojo šį baletą pastatęs estų choreografas. „Marija Stiuart“ – irgi jo idėja, o įgyvendinta Tartu teatre „Vanemuine“. „Dezdemoną“ pasiūlė italų choreografas Mauro Bigonzetti. Tikrieji baleto šeimininkai yra choreografai. Pavyzdžiui, manęs dažnai klausia, kodėl aš du kartus pasmaugiau Dezdemoną. Ką galiu į tai atsakyti? Visa tai – choreografo Kirilo Simonovo idėja. Mano atsakymas: Jagas pirmą kartą žudo Dezdemoną dvasiškai, o paskui jau fiziškai.



Kompozitorius Anatolijus Šenderovas ir saksofonininkas Petras Vyšniauskas 2008 metais.
Kompozitorius Anatolijus Šenderovas ir saksofonininkas Petras Vyšniauskas 2008 metais.
G. Bartuškos nuotr.



Kodėl išskirtinis dėmesys sakralinei muzikai? Pagal „Giesmių giesmės“ tekstą hebrajų kalba parašėte vieną pirmųjų didžiųjų savo kūrinių „Prispauski prie širdies mane kaip antspaudą“. Sulamita ateina iš labai toli?


O argi galima gyventi be moters? Moters tema žadina įvairius jausmus, kūrybinius – juo labiau. Pastarieji neatsiejami nuo erotikos, meilės. Mano muzika tai atspindi. Joje visada egzistuoja stiprus erotinis pradas. Nuo švelnios preliudijos iki galingos kulminacijos bei rimstančio atoslūgio... Muzikos kūrinio dramaturgija, jos forma kartoja meilės akto procesą kaip gyvybės idėjos, gyvenimo tęsinio atgarsį. Indijoje, Kadžuraho mieste, mačiau šventyklas, iš visų pusių papuoštas įvairių meilės akto pozas vaizduojančiomis skulptūrėlėmis. Jų idėja – per meilę pasiekti Dievą. Tokia pati ir muzikos paskirtis. Archajiniai mano kūrybos momentai susieti ne tik su mano tautiškumu, bet ir apskritai su visata, žmogaus egzistencija. Muzikos ir meilės dėsniai dramaturgiškai yra panašūs. Dramaturgija – mėgstamiausias mano profesoriaus Eduardo Balsio žodis. Ji nepaprastai svarbi kuriant meną. Gyvenime – taip pat.



A. Šenderovas
A. Šenderovas
MOTERIS



Vaidybiniame vokiečių filme „Getas“ skamba Jūsų muzika. Kokie jausmai lydėjo kūrybinį procesą, kai mąstėte itin skaudžia žydų tautai tema?


Regis, tai skaudi tema ne tik mano tautai. Kai žmones šaudo, naikina tik dėl to, kad jie yra žydai, kokie gali būti jausmai? Kiekvieną dieną ėjau į filmavimo aikštelę. Man reikėjo pamatyti, kaip filmas kuriamas. Scenoms, kuriose skamba muzika, buvau ypač atidus dėl sinchroniškumo. Prisimenu puikų Federico Fellini filmą „Orkestro repeticija“. Jame pirštų judesiai nesutampa su skambančiu garsu. Vien todėl negalėjau to filmo žiūrėti!


Gyvenate vaizdingos gamtos glėbyje – ant Nemenčios kranto. Įkvepiantys reginiai pro langą inspiruoja kurti?

Prieš sėsdamas rašyti, mėgstu ramiai išgerti kavos. Man svarbu pakilti į antrą namo aukštą, atsiplėšti nuo žemės. Pro langą matau stogus ir Nemenčinės bažnyčią. Stogai jungia žemę su dangumi. Žiūrėdamas į juos, nejučia pažvelgi aukštyn. Būna ir nekūrybingų dienų, tada darau kitus darbus. Tik... ir nerašydamas rašai. Kartais reikia, kad spyruoklė susitrauktų. Kūryba man nėra darbas, tai – gyvenimas ir hobis. Kažkada buvo svarbus pieštukas. Būtent tas, su kuriuo pradėjau kūrinį. Kitas pieštukas jau ne tą muziką rašo! Arba buvo sėkmingi flaneliniai marškiniai. Nudėvėjau iki sudūlėjimo, skyles pats visokiais siūlais susisiūdavau, kad kuo ilgiau galėčiau dėvėti. Tik šiandien man tai jau nėra svarbu. Svarbi liko tik plastmasinė liniuotė, kuriai mažiausiai 40 metų. Jei nerandu jos vietoje, galiu visą dieną ieškoti ir nepradėti darbo.



2008 metais tuometinis kultūros ministras Jonas Jučas (deš.) įteikia apdovanojimą kompozitoriui Anatolijui Šenderovui.
2008 metais tuometinis kultūros ministras Jonas Jučas (deš.) įteikia apdovanojimą kompozitoriui Anatolijui Šenderovui.
G. Bartuškos nuotr.



Kas yra Jūsų kūrybos mūza?


Provokacinis klausimas, bet aš jums neatsakysiu taip, kaip norėtumėte. Žmogaus prigimtyje yra kūrybinis pradas arba nėra. Jei yra, atsiras ir mūza, ir įkvėpimas. Muzika – sudėtingas dalykas. Tai – ir didelio mokslo, ir kai ko neapčiuopiama, intuityvaus derinys. Meno kūrinys, kaip ir bet koks pastatas, jei nėra stipraus pamato, sugriūva.


Kaip klostėsi Jūsų asmeninis gyvenimas?


Instinktyviai priešinuosi dabar populiariam privataus gyvenimo viešinimui. Atsimenu garsaus lenkų filmo pavadinimą „Viskas parduoti“. Tą patį, deja, dabar galima pasakyti ir apie mūsų gyvenimą. Dažnai skambantis žodis „skandalingas“ tapo ypač svarbus, daug svarbesnis už patį žmogų ir jo darbus.



Kompozitorius Anatolijus Šenderovas bendrauja su violončelininku Davidu Geringu 2000-aisiais metais.
Kompozitorius Anatolijus Šenderovas bendrauja su violončelininku Davidu Geringu 2000-aisiais metais.
V. Gulevičiaus nuotr.



Argi meilė nėra asmenybę turtinantis jausmas? Jei neslepiate savo kūrybos erotiškumo, vadinasi, turite, iš ko semtis...


Mano susitikimas su Agne (aktorė Agnė Gregorauskaitė – red. past.) prieš 35-erius metus per turistinę kelionę į Indiją buvo lemtingas. Tuo metu turėjau šeimą – žmoną ir dukterį. Vieną vakarą Aurangabado mieste po vakarienės Agnė susiruošė į centrą. Aš tuo metu fotografavau kupranugarį, o kai kas iš kolegų laukė, kada šis mane apspjaus. Staiga girdžiu: „Anatolijau, gal norite į miestą pavažiuoti?“ Malonus balsas, nepaprasto grožio moteris. Grįždami atgal už vieną rupiją nusipirkome dvylika bananų. Kol pardardėjome į viešbutį, sušlamštėme po šešis. Pasijutome įgyvendinę kiekvieno tarybinio žmogaus svajonę. Mūsų rojaus obuoliu tapo bananas iš Aurangabado. Indijoje užsimezgęs mūsų flirtas Lietuvoje peraugo į romaną. O „kaltas“ kompozitorius Mikalojus Novikas: „Pažiūrėk, kokia žavinga moteris ir kaip ji į tave žiūri.“ Kur ji ten žiūri, manęs net nepastebėjo! Žinoma aktorė, vyresnė už mane – klasikinis septynerių metų skirtumas, tik ką išsiskyrusi... Beje, kartu keliavo du išvaizdūs architektai. Vėliau sužinojau, kad vienas jų turėjo su Agne važiuoti į tą miestelį, bet truputį vėlavo. O aš – čia pat. „Ak šitaip! Anatolijau, važiuojam?“ Anatolijus ir sutiko. Kiekvienos kelionės pabaigoje vyrai ir moterys pasidaro neramūs, atsiranda bendravimo alkis... Kaip tik tuo periodu ir susipažinome. Vėlesnis mūsų bendravimas klostėsi sudėtingai, Agnė labai priešinosi mūsų draugystei. Ji bėgo nuo manęs, nes turėjau šeimą. Mano bjaurus charakteris: jei užsispiriu, turiu savo pasiekti. Po kelias valandas, pasislėpęs už medžio, laukdavau, kol išeis iš teatro. Nuėjome sunkų kelią... Tas kelias iki šiol sudėtingas. Yra daug visokių problemų, džiaugsmų ir nusivylimų, bet ko nėra, tai nėra – nėra ramybės!



A. Šenderovas su aktore Agne Gregorauskaite 1998 metais.
A. Šenderovas su aktore Agne Gregorauskaite 1998 metais.
V. Gulevičiaus nuotr.



Vienas Agnės sūnus svarstė: „O gal, jums, Anatolijau, ir reikia būtent tos neramybės? Gal iš to – ir pulsuojanti, visų spalvų spektru deganti jūsų kūryba?“ O neseniai Agnė pasakė, kad esu pati didžiausia jos klaida (juokiasi).


Agnė: Jis irgi mane ne kartą įskaudino. Stogas kilnojasi, kai pradedu siautėti, tačiau mūsų prisirišimas yra stipresnis už nuoskaudas.


Ugningi, temperamentingi menininkai. Trisdešimt penkeri metai kartu. Kur yra Jūsų ilgalaikių santykių paslaptis?


Agnė: Anatolijus man yra padaręs tiek daug gero, kad, net jei mes ir išsimaišytume, niekada jam nekenkčiau. Neištikimybės nesugebu atleisti, bet jo priešu nebūsiu. Išsitriukšmauju, pabėgu į viešbutį kiekvieną kartą šventai tikėdama, kad nutraukiu santykius ir palieku jį amžiams, tačiau kiekvieną kartą pasijuntame labai laimingi, kai vėl susitaikome. Kartais ir jis trenkia durimis, išlekia pas savo nuoširdų draugą perkusininką Pavelą Giunterį į Mostiškių kaimą. Vos užsiveria durys, iškart pradedu Anatolijaus beprotiškai ilgėtis...


Anatolijus: Gruodžio 31 diena. Sėdžiu namie, ji išeina į parduotuvę. Po poros valandų skambutis: „Aš esu išvažiavusi, telefonas po šio pokalbio bus išjungtas, prašau manęs neieškoti, tu man įkyrėjai, noriu pabūti viena.“ Klankt ir padeda ragelį. Skubiai surenku jos telefono numerį. „Su abonentu nėra galimybių susisiekti.“ Viskas. Čia, matyt, ir slypi paslaptis: su Agne nėra nuobodu! Pasitikiu ja besąlygiškai, o ji manimi – ne...


Pasirodo, įmanoma gražiai gyventi daugybę metų nesusituokus?


Įmanoma. Nežinau, ką santuoka keičia. Vargu ar mums gims vaikų, nors kas čia žino (juokiasi)? Nejaučiame būtinybės tuoktis. Gal kada nors norėsime surengti vakarėlį? Pavyzdžiui, vestuvių repeticiją, kaip dabar madinga. Nulėksime į Palangą, perkusininkai Arkadijus Gotesmanas ir Pavelas Giunteris ant kopų gros būgnais, nuo tilto į dangų šaus fejerverkai. Tai gali būti, jei sumanysime papokštauti – kaip vienas gerbiamas Seimo narys. Ne, taip niekada nedarytume. Nėra argumentų nei prieš, nei už santuoką – mudviejų gyvenimo esmės tai nekeičia. Jei būtų labai blogai, veikiau pats išeičiau iš nuosavo namo. Ji tai žino.



ELTA / G. Savicko nuotr.



Įsiliejote į įdomią šeimą. Agnės Gregorauskaitės motina – teatro legenda, moteris vulkanas Kazimiera Kymantaitė – tapo ir Jūsų gyvenimo dalimi. Ko sėmėtės iš gaivalingos giminės?


Du pavyzdžiai. Kartais man pavyksta imituoti žmones. Sėdim prie stalo. Tyla. Staiga aš Kymantaitės intonacijomis sakau: „Jau kaip aš moku kepti kotletus!“ Agnės sesuo Aušra net suvirpėjo. „Visai nepanašu ir kvaila“, – sako Kymantaitė. Nesutrikau: „O į ką čia turėjo būti panašu?“ Atsistojo, pasiėmė butelį, lėkštę ir išėjo į kitą kambarį. O buvo ir kitas pavyzdys. Jos žodžiai: „Šenderovas yra tas kompozitorius, kuris girdi pasaulio garsų tragediją.“ Per Agnei dedikuoto kūrinio „Prispauski mane prie širdies kaip antspaudą“ premjerą teatrališkoji Kazimiera Kymantaitė atsiklaupė prieš mane ant kelių. Tada ir aš atsiklaupiau prieš ją, apsikabinome... Su ja, kaip ir su Agne, niekada nebuvo ramu.


Ką veikia Jūsų dukra Žaneta?


Gyvena Naujajame Džersyje, dėsto fortepijoną. Žaneta – ypač vertinama pedagogė, pas ją nemaži konkursai. Kartą parodė nedidelę gatvę ir pajuokavo, kad kada nors ši bus pavadinta jos vardu. Mat iš visų čia gyvenančių šeimų bent vienas narys mokėsi pas ją muzikos. Kartą nuskridau į Ameriką. Išlipu iš lėktuvo, prie manęs prieina stambi afroamerikietė muitininkė su ant galingų sėdmenų kabančiu pistoletu, klausia pavardės, sako: „Eikime su manimi.“ Pravedė pro visus postus ir „atidavė“ dukrai. Žaneta klausia manęs: „Žinai, kas čia buvo? Mano mokinė.“ Anūkė Miriam (šis vardas atsirado ne be Agnės įtakos: „Užtenka tų visų Tolikų, Alikų, Ilanų, Ilonų! Duokite pagaliau vaikui tikrą žydišką vardą!“) šiemet baigia Pensilvanijos universiteto Menų fakultetą. Neseniai matėmės. Buvau pakviestas į Los Andželo Amerikos žydų universitetą – į Vilniuje gyvenusio ir pernai Izraelyje mirusio poeto Abrahamo Suckeverio šimtųjų metinių jubiliejų. Žaneta irgi buvo atvažiavusi. Dalyvavau diskusijose su Harvardo ir Kolumbijos universitetų profesoriais, skambėjo keli mano kūriniai.


Turite giminių Izraelyje?


Ten gyvena mano pusbrolis su šeima, mano tėvo sesuo, jai balandį sukaks 90 metų. Daugelis klasės draugų. Beveik su visais palaikau ryšius.



Kompozitorius Anatolijus Šenderovas ir violončelininkas Davidas Geringas su žmona Tatjana 1993 metais.
Kompozitorius Anatolijus Šenderovas ir violončelininkas Davidas Geringas su žmona Tatjana 1993 metais.
V. Gulevičiaus nuotr.



Ar pats niekada neketinote išvažiuoti?


Turėjau rimtą priežastį neišvažiuoti – negalėjau palikti sergančio tėvo. Išlydėjau visus draugus, padėjau krauti lagaminus, didžiules dėžes. Apskritai, į daugelį klausimų neturiu tikslaus atsakymo. Kai ilgai mąstęs priimu sprendimą žengti į dešinę, staiga imu ir pasuku į kairę. Nesupraskite tiesmukai!


Gražiai tvarkote ūkį. Prie namo, žemės plotelio reikia vyriškų rankų. Ar saugote pianisto pirštus?


Stengiuosi, bet dažnai nepasiseka. Man šis darbas labai malonus. O „man sunkaus darbo dirbti negalima“ – čia jau iš Magdelenos Paukštytės repertuaro. Agnė visą gyvenimą tą vaidmenį repetavo su manimi, tad dabar natūraliai išsprūsta. Čia pas mus tikra „Žaldokynė“, vaidinam kartu jau daugelį metų. Nepaprastai įdomu. Ji yra mano lastočka – kregždutė...


Taip, ūkis reikalauja sukišti rankas į žemę, mėgstu namų darbus ir... mėgstu plauti indus, nors turime indaplovę. Šis keistas bruožas, manyčiau, turėtų patikti „Moters“ žurnalo skaitytojoms. Patinka gaminti. Kai buvome išsiauginę daug moliūgų, Agnė sugalvojo įdomų ir labai gražų patiekalą, bet man amžinai tenka derinti nesuderinamus dalykus. Jei vakare koncertas, dieną būtinai turiu pakliūti į autoservisą. Arba kaip vakar: turiu susitikti su maestro Domarku – jis balandžio 9 dieną diriguos mano stambų kūrinį Filharmonijoje, ir būtent tuo metu su kaimynu santechniku tenka tvarkyti staiga kilusią problemą dėl vandens. Tokie dalykai nuolat lydi mane. Nėra laiko senti. Po kelių dienų važiuoju į Italiją – ten bus atliekamas mano kūrinys su simfoniniu orkestru bei soliste. Neturiu laiko vykti į Australiją, Adelaidėje skambės net du mano kūriniai, o Vilniuje būtent balandžio 9-ąją mano kūrinys bus atliekamas M. K. Čiurlioniui skirtame koncerte. Tokie sutapimai kur kas malonesni už anksčiau minėtus. Agnė filmuojasi naujame seriale. Katinas jau godžiai žiūri pro langą į praeinančias Nemenčinės kates. Artėja kovas. Morčius. Šia optimistine gaida galėtume ir baigti mūsų pokalbį. Gyvenimas yra nuostabus!



Kompozitorius Anatolijus Šenderovas savo kūrybos vakare Nacionalinėje filharmonijoje 2015 metais.
Kompozitorius Anatolijus Šenderovas savo kūrybos vakare Nacionalinėje filharmonijoje 2015 metais.
D. Labučio nuotr.



***

Anatolijus Šenderovas (1945 m.) – vienas žymiausių Lietuvos kompozitorių, Lietuvos meno ir kultūros premijos laureatas, Europos kompozitoriaus premijos laureatas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Riterio kryžiaus ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiaus kavalierius. Trijų pastatytų baletų, daugelio simfoninių, kamerinių, vokalinių kūrinių autorius. Jo muzika skambėjo visuose kontinentuose, per 40 tarptautinių muzikos festivalių, dažnai įtraukiama į atlikėjų koncertinį repertuarą.



Įdarytas moliūgas


Patiekalo autorė – Agnė Gregorauskaitė. Gaminamas kartu, suteikiant vyrui „pamatinių veiksmų“ (posakis iš „Žaldokynės“) džiaugsmą.


1 moliūgas,

0,5 kg veršienos (galima ir kitokios mėsos),

100 g džiovintų slyvų,

100 g razinų,

100 g džiovintų abrikosų,

1 svogūnas,

prieskonių,

druskos,

pipirų,

čiobrelių,

česnakinės druskos,

bazilikų ir visko, ko gero bei skanaus yra namie ir darže.


* Nupjaukite moliūgo viršūnėlę, išimkite sėklas, įdėkite į verdantį vandenį ir pavirkite keletą minučių. Iš moliūgo išpilkite vandenį, sudėkite įdarą, uždenkite viršūnėle ir kepkite.


* Įdaras: veršieną supjaustykite piršteliais ir pakepkite su aliejumi bei sviestu. Sudėkite džiovintas slyvas, abrikosus, razinas ir smulkiai supjaustytą svogūną. Įpilkite truputį vandens ir patroškinkite, pagardinkite prieskoniais.


* Patiekalas paruoštas. Galima skubiai siųsti vyrą į artimiausią parduotuvę, kad atneštų ko nors pagal savo skonį ir išgales... Skanaus!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis