Jolita Seredaitė: „Ne iš karto supratau, kad man trūksta tikros meilės“

(3)

„Kai nustojau įsivaizduoti, kaip reikia gyventi, atėjo ramybė“, – sako rašytoja Jolita Seredaitė (40 m.).

Ji ne kartą keitė savo kelio kryptį: paliko komfortišką būtį užtikrinantį televizijos prodiuserės darbą, keliavo, meditavo, miegodavo po atviru dangumi, vėl grįždavo į darbo rutiną. 20 metų moteris mokė jogos ir meditacijos, iki suprato: tai – kitas kraštutinumas ieškant savęs, dvasinės praktikos nepadeda nurimti ir suprasti, kas esi.


Jūsų gyvenimas bangavo, būta virsmų, – per juos užaugama, tiesa?


Eidami gyvenimo keliu renkame savo patirtis ir per jas augame. Į Vilniaus universitetą studijuoti verslo vadybos atvykau iš mažo miestelio – Ariogalos. Mano siela veržėsi keliauti, tad per vasaros atostogas nutariau nuskristi į Ameriką. Lėšų neturėjau, bet ryžtas kvietė išmėginti save. Įsidarbinau restorane, uždirbtus pinigus išleidau bilietui, tad svečioje šalyje atsidūriau su nuliu kišenėje.


Pirmą savaitę valgiau restorane „McDonald’s“ nemokamai siūlomus krekerius su pomidorų padažu. Netrukus susiradau padavėjos darbą keliuose restoranuose. Sekėsi. Gyvenau Los Andžele, Niujorke, Pietų Amerikoje. Grįždavau į Lietuvą per egzaminų sesijas, išlaikydavau ir vėl išskrisdavau. Baigusi universitetą, pradėjau dirbti reklamos vadybininke Lietuvos radijuje. Netrukus šį darbą mečiau, ketinau su visam apsigyventi JAV. Planus pakoregavo 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuoliai. Nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Prodiuserių kompanijoje – kūrėme laidas LNK televizijai – kartais dirbdavau po 20 val. per parą. Jauna, galėjau tempti tokį krūvį, bet ateina diena, kai palaužia nuovargis. Nelengva atsisakyti įdomaus, geras pajamas užtikrinančio darbo, bet nusprendžiau, kad reikia viską keisti, daugiau taip gyventi nebenoriu. Mano vyras buvo karininkas, išvykau su juo, trejus metus gyvenome Danijoje.


Iš dalies ir ieškojau savęs. Jutau nepasitenkinimą savimi. Atrodė – turiu viską: nuostabų darbą, geras pajamas, šeimą, bet yra kažkas, kas manęs neišpildo. Ne iš karto supratau, kad trūksta tikros meilės. Ne konkrečiam žmogui, bet pirmiausia – sau, gyvenimui, kad nepažįstu jo, bėgu keisdama lokacijas, žmones, darbus ir nepasižiūriu, kas yra aplinkui. Visą laiką esu paskendusi mintyse, visą laiką – košė galvoje. Bandžiau šią padengti įspūdžiais – keliaudama tikėjausi atrasti kažką, kas padėtų susivokti. Pasinėriau į kitą kraštutinumą – puoliau į dvasingumo paieškas – dar vieną nesąmonę.


Nesąmone vadinate 20 metų, per kuriuos mokėte jogos ir meditacijos?


Viskas yra prasminga, tačiau žmogus, jei neranda ramybės materialiame gyvenime, šoka į kitą kraštutinumą – dvasingumą. Dvasiniame pasaulyje slypi dar didesnis pavojus. Pasijunti labai išmintinga, dvasinga, gera mokytoja, žinanti, kaip žmogus turi gyventi, visiems tai aiškini. Nejučiomis užsidedi dar vieną kaukę. Iš čia dar sunkiau išsikrapštyti negu iš darbo televizijoje. Pasivadinusi jogos mokytoja, sulaukiau garbės, žmonių pasitikėjimo, maniau, kad tai yra mano saviraiška. Pagaliau supratau – tai tik dar viena mano užgaida kai ką turėti. Būdama jogos mokytoja nepatyriau ramybės, kentėjau dėl žmonių, savęs, sudarytų programų...


Lietuvos ryto“ televizijoje dirbote kūrybos vadove. Turėjote materialų pagrindą po kojomis – žemę ir jogą – dangų. Ko daugiau reikia?


Esmė, kad dangus – įsivaizduojamas. Žmonės turi daug koncepcijų, koks turi būti pasaulis, kiek pinigų uždirbti, kaip mylėti. Koncepcijos – lyg asmeninis kalėjimas. Ieškai meilės, laisvės būtent tokių, kokias įsivaizduoji. Ir nerandi. Nes įrėminusi meilę ieškai įsivaizduojamo atitikmens. Kai nustojau žinoti, kaip reikia gyventi, ir kitiems apie tai aiškinti, atėjo ramybė. Tai įvyko neseniai.


Sakoma, kad vienintelis tikras ryšys yra grįstas meile. Meilė – asmenybės dalis, mūsų gyvenimo esmė?


Asmenybė sunaikina meilę, nes kelia sąlygas, viską apibrėžia. Kuo daugiau asmenybės, tuo daugiau kančios. Taip buvo ir man. Kai tik mano asmenybė pradėjo tirpti, atsirado dėmesingumas savo pačios buvimui, pajutau, kad kančia pasitraukė. Nėra asmenybės – nėra kam kentėti. Tiesiog gyveni, sąmoningai mėgaujiesi šia akimirka. Štai geriu kavą, jaučiu kiekvieno gurkšnio skonį. Jei tuo metu kiltų minčių apie ką nors, jos užgožtų akimirką čia ir dabar.


Kai sutikote savo žmogų, juk tikėjote meile, penkerius metus gyvenote kartu. Iš Jūsų ryšio atėjo sūnus Simonas.


Ieškojau žmogaus meilės, nes jutau, kad galiu mylėti. Bet meilė yra ne tas dalykas, kurį tau kas nors duos. Tik pati gali ją spinduliuoti. Kai esi jos kupina, ji yra visur. Gyvenimas tau pats savaime dėkoja. Ne mūsų kas nors nemyli, tai mes nemylime. Nemeilė – mūsų pačių atspindys. Giliau pasižiūrėję, kodėl mūsų nemyli, pamatome, kad norime dėmesio, siekiame manipuliuoti, kontroliuoti, pasisavinti meilės objektą. O jei yra kontrolė, meilės nėra, ji slysta iš savininko rankų ir tolsta. Paleisk meilę, ir ji sklis visur.


Pasaulis prasideda ir baigiasi šeima?


Tikiu meile, bet netikiu šeima. Tikros, nuoširdžios meilės šeimose yra labai mažai. Iš laiškų, žmonių pasakojimų suprantu, kad 99 proc. šeimų gyvena absoliutaus melo sąlygomis. Sutuoktiniai vaidina, manipuliuoja vieni kitais. Nėra sąžiningumo, ištikimybės, o dar šablonai, kad jis turi uždirbti, ji – laikyti keturis namų kampus... Dauguma yra patyrę meilės blyksnių, dėl to žmonės susitinka, kuria šeimas. Jeigu jie nors truputį būtų sąmoningesni, suvoktų, kad meilė ne pavergia, o išlaisvina, verčia nusigremžti visą savo purvą, pripažinti savo silpnybes, gyventi švariai, palaimintam, o ne kančios būsenos, meilė tekėtų lyg upė, jos nesustabdytum.


Kokia, Jūsų požiūriu, yra vaiko meilė savo tėvams ir jų meilė vaikui?


Vaikas myli besąlygiškai, tačiau tėvai nužudo jo meilę. Būsiu nepopuliari, bet pasakysiu skaudžiai: tėvai beveik niekada nemyli savo vaikų. Juos jie traktuoja kaip savo daiktus. Vaikas myli mamą tyra meile, bet ji savo atžalai į galvą prikrauna draudimų: „Nedaryk to, ano.“ Galime parodyti mažyliui, kaip užsirišti batą, pamokyti skaityti, bet ne primesti jam šimtus taisyklių. Vaiko širdis atvira, bet dėl brukamų taisyklių ji pamažu užsiveria, o jis pats pasidaro priešiškas gyvenimui. Tėvai, kurių gyvenimas sutelktas vien į vaikus, siurbia jų energiją, nuolatine kontrole „suvalgo“ savo atžalas. Nejaučiantis meilės vaikas sunkiai susitaiko su gyvenimu.


Ką pati nešatės iš savo tėvų šeimos?


Man pasisekė, kad mano tėvai – sąmoningi. Nuo vaikystės prisimenu juos kaip sveiko gyvenimo būdo propaguotojus, vegetarus. Esu žaliavalgė, mano sūnus mėgsta vegetarišką maistą. Galbūt su tėčiu jiedu ir mėsos pavalgo, nesidomiu. Sūnus pats sprendžia, ką valgyti ir gerti. Jeigu paprašo makaronų, verdu makaronus.


Jolita, nesistengėt išsaugoti šeimos dėl sūnaus, kad kartu su juo būtų mama ir tėtis?


Tai irgi įsivaizdavimas, kad kartu bus geriau, laimingiau. Aplinkiniai man aiškino, kaip turi būti, kaip privalau elgtis. Negaliu prieštarauti sau ir meluoti. Saugoti nepavykusią šeimą? Kam save apgaudinėti? Dabar – ir vyras laimingas, ir aš. Mes gerai sutariame.


Ko ieškojote Indijoje?


Įvairiais keliais ieškojau būdų pažinti save. Žinojau, kad kažko ieškau, bet niekas negalėjo paaiškinti, ko ir kur tai yra. Ko tik nedariau nežinodama, kur dingti! Badavau, užsikasinėjau po žeme. Visiškas siaubas ir nesąmonė! Ko tik žmonės neprisigalvoja, kad pažintų save. Kai nebetelpi savyje, kūnas pasidaro nebesvarbus, žemiškas gyvenimas atkrinta. Nebedomina pinigai, šeima, draugai, pasidaro labai sunku egzistuoti.


Panašu į gilią depresiją.


Depresija yra tada, kai tavo vargšiukas ego labai svarbiu kalakutu pasidaro ir negali gauti to, ko nori, – tada širsta. Depresija yra absoliutus ego žaidimas. Aš kalbu apie savęs suvokimo aistrą, pakylėtą kančią, tokią didelę, kad niekas negali padėti. Tai turi išsiaiškinti pati. Ieškodama savęs, sutikau nemažai mokytojų, Indijoje įgijau jogos ir meditacijos mokytojos diplomą, tai buvo labai graži patirtis. Vis dėlto tai nepadėjo suvokti savęs, priešingai – tik dar labiau tolau nuo tikrosios savęs. Visos praktikos, kurias dariau 20 metų, natūraliai atkrito. Medituodama patirdavau ramybę, tačiau ši buvo tuščia, susikurta protu. Bet koks triukšmas galėdavo ją sudrumsti. Be to, jogos mokytojos vaidmuo reiškė ir norą būti svarbiai, save išreikšti, ir šis vaidinimas mane atitolindavo nuo savęs.


Paskui į mano gyvenimą visai netyčia atėjo savęs pažinimo lektorius Arturas Sita. Žinojau, kad jis skleidžia dėmesingumo savo buvimui žinią. Kai atvyko į Lietuvą, paprašiau interviu. Ne iš karto supratau, apie ką kalba, jo mintys stipriai rezonavo su mano žiniomis. Jis pasakė, kad visos dvasinės praktikos nepadeda suvokti savęs. Kaip nušluoti 20 metų? Pradėjau važinėti į jo retritus (retritas – individualus atsiskyrimas), keitėsi mano suvokimas, kol vieną dieną, kai skridau lėktuvu, staiga visiškai išsijungė protas ir atsivėrė kitas pasaulis. Jausmas, lyg būčiau pabudusi iš gilaus miego. Protas nutilo – tapo aiškus kaip krištolas, atsiskleidė jo prigimtis. Pradėjau suvokti, kas yra meilė, iš kur ji sklinda, ką reiškia būti čia ir dabar. Būtent dabarties aš niekada nesuvokiau. Neįmanoma būti laimingai, kai gyveni lyg automatas. Sunku žodžiais paaiškinti, kaip skyrėsi mano pasaulio suvokimas iki to laiko ir dabar. Dabar nebereikia niekur važiuoti, galiu gyventi šia akimirka, šimtu procentų būti čia ir dabar ir jausti didžiulį malonumą.



Asmeninio albumo nuotr.



Nebelieka minčių, yra tiktai pojūčiai?


Mintys išsijungia. Jų dar kartais ateina, bet atpažįsti jas kaip įsibrovėles. Užuodi kvapus, kurių neužuosdavai, girdi garsus, kurių negirdėdavai, pastebi detales, kurias praleisdavai. Žmogus visą laiką analizuoja, vertina, mąsto, knaisiojasi po praeitį, kuria ateities planus, galvoje viskas verda, ir tai trukdo pajusti savo širdį. Esmė – ne gyventi automatu, o viską daryti sąmoningai. Kai taip veiki, dirbti, bendrauti, gyventi tampa lengviau, išnyksta painiava, dingsta baimės, nemanipuliuojama santykiais. Vesdama jogos pamokas pastebėjau, kiek daug meluoju pati sau. Kai pabudau, tai pradėjo tirpti automatiškai. Daug žmonių iš mano gyvenimo pasitraukė, nes nebeturėjau apie ką su jais kalbėtis.


Ar vis dar atliekate ritualus prieš patekant saulei?


Jei galiu, važiuoju į Tailandą pas A. Sitą į retritus, 2018-aisiais ten buvau keturis kartus. Kai gyvenu Tailande, einu pasisveikinti su kylančia saule. Esu dėkinga A. Sitai už tai, kad mane pažadino, ištraukė iš tos 20 metų nesąmonės. Dabar viską darau sąmoningai. Seniau medituoti man reikėdavo tylaus kampelio, dabar tai galiu daryti triukšme. Neseniai grįžau iš Nepalo. Iki skrydžio buvo likusios aštuonios valandos, oro uoste atsisėdau ant grindų ir stebėjau aplinką. Panašiai kaip vaikas, kuriam egzistuoja tik dabartis, šis momentas, viskas yra įdomu, taip ir tau kiekvienas judesys, kvapai, garsai pasidaro be galo įdomūs. Esi laisva nuo praeities ar ateities, atsiranda didelis susidomėjimas šia minute. Jautiesi kaip kino filme, esi visko stebėtoja, išnyksta negatyvas, proto nupaišytas skirstymas gerai–blogai, vargšas–turtingas, šviesa–tamsa.


Ar stebėtojos malonumas netrukdo būti ir gyvenimo dalyve?


Dalyvauju, dar ir kaip dalyvauju! Tik dingsta savininkiškumo jausmas, kad tu nori kažko sau. Nori padaryti kitą laimingą ne dėl to, kad save patenkintum, o todėl, kad myli. Verdu sūnui košę ne dėl to, kad jis alkanas ar kad mano pareiga yra jį pamaitinti, o tiesiog iš meilės – myliu savo sūnų ir verdu jam košę.


Ar dabar vedate užsiėmimus?


Ką tik grįžau iš Himalajų, vaikščiojom po kalnus su grupe, kartu meditavome.


Ką Jums suteikia sąmoningas gyvenimas?


Nebėra ko ieškoti, nes atsakymai ateina patys. Nebėra klausimų, dėl to atsiranda ramybė. Visa, kas vyksta, pasidaro aišku savaime. Pamatai padarinį ir žinai priežastį. Stebi gyvenimą, leidi tekėti, nustoji kontroliuoti būtį, nustoji norėti, kad būtų vienaip ar kitaip. Žinoma, yra tam tikrų planų. Pavyzdžiui, nusipirkau bilietą į Tailandą, ten praleisiu pustrečio mėnesio. Turiu planą, bet prie jo neprisirišu.


Ką svarbiausia patartumėte meilės besiilginčioms moterims?


Atsisakyti kontrolės. Moterys nuolat stabdo save stengdamosi viską kontroliuoti. Šis noras neretai yra pasąmoninis, bet iš to kyla santykių problemos. Vyras lyg ir myli, bet gal nemyli, nes kodėl kalbasi su kita? Kodėl šiandien vėliau grįžo? Kontrolė yra baisus vampyrizmas, tu valgai žmogų, siurbi jo energiją, ir jis nuo tavęs bėga. O tu kenti. Jeigu atsipalaiduotum, paleistum vyrą, susirūpintum savimi, jaustum palaimą ir pati būtum meilė, jis niekur nepabėgtų. Kai esi meilė, kiekvienas nori būti su tavimi, nėra žmogaus šioje žemėje, kuris atsisakytų meilės. Baigiasi tik vaidyba, tikra meilė nesibaigia. Moterys turi pabandyti pradėti gyventi sąmoningai, kad susigrąžintų savo gyvybines jėgas, energiją, kad šalia jų būtų gera, kad jos taptų meile. Kalbu iš savo kasdienio stebėjimo, žinau, kad moterų širdys greičiau atsiveria. Vyrai dažniau priešinasi šiam jausmui, jiems atrodo, kad meilė yra jų silpnybė.



MOTERIS / T. Kazakevičiaus nuotr.



Keisti pareigas ar net atsisakyti darbo santykių bijome dėl nustosiančio tekėti pajamų šaltinio...


O kai dar yra vaikas, pinigų tikrai reikia, bet nustojau dėl jų jaudintis. Taip, kadaise man buvo svarbu turėti pajamų, kad galėčiau išsilaikyti. Dėl to ilgai neišėjau iš darbo, jaudinausi, ar turėsiu lėšų pragyventi. Paskui pradėjau galvoti – kas man gali atsitikti, jeigu neturėsiu pinigų. Galiu prarasti tik komfortą. O kas yra komfortas? Aukštai Himalajuose buvo siaubingai šalta! Miegojome miegmaišiuose su striukėmis, apklotais užsidengdavome ir nosis, kitaip jos galėjo nušalti. Atrodė – taip sunku, neįmanoma pakelti. Bet vis tiek išbūni, egzistuoji. Ir turi būti sunku, kad pamatytum, kaip protas reaguoja. Minutę, kai protas kenčia, jis turi numirti.


Sūnus bus aprūpintas, nes yra tėtis. Pinigai yra gausos energija, ir ją stabdome tik patys už jų užsikabindami ir nepaleisdami. Kai tik paleidau šį dalyką, viskas savaime pradėjo spręstis. Pinigų kažkaip ateina pas mane: kas nors grąžina skolą, kas nors paaukoja nemažą sumą. Nėra jų daugiau, negu reikia, bet aš nebrėžiu ribos, kiek reikia, ir niekada nejaučiu jų trūkumo.


Kai pabudote, gyventi pasidarė lengviau?


Labai lengva. Pasaulis yra tobulai sutvarkytas, nežinia kodėl norime jį padaryti tobulesnį, negu Dievas sukūrė. Kol žmogus žinos, kaip pasaulis turi atrodyti, tol kentės. Štai politikas kai ką pasakė, mums atrodo, kad jis yra neteisus, susinervinam, įsitraukiam į diskusijas. Kai esi pabudęs, aiškiai supranti, kad viskas yra proto žaidimai. Viskas yra tik asmeninis žmogaus įsivaizdavimas apie pasaulį, jis pats papuola į savo pinkles ir dėl to kenčia. Netikiu ezoterika, astrologija. Tai irgi proto sukurti žaidimai. Tikra yra tik sąmonė.


Pasak Jūsų, gyvenimas – nuolatinis virsmas, nereikia įsikibti į nieką. O kaip dėl motinos, vaiko, dukters prieraišumo?


Prisirišimas yra dviprasmis dalykas. Kai mylėdama prisiriši ir dėl to kenti, tokią nesąmonę reikia išrauti su šaknimis. Savininkiška meilė nėra tikra. Aš myliu savo sūnų be galo, nežinau šio jausmo pradžios nei pabaigos. Keliaudama jį prisimenu, užplūsta didelė meilės banga. Jei pradėčiau jo ilgėtis, žinau, kad tą pačią sekundę ir jį užvaldytų ilgesys, jis kentėtų. Prisirišimas turi būti sveikas, grįstas meile, o ne manipuliacija. Priglaudžiu sūnų prie krūtinės – tai yra svarbiausia, o ne tai, ar pasirūpinu, išskalbiu jo kelnes.


Kas Jūsų gyvenime buvo skaudžiausia?


Per daug ką perėjau. Mano asmenybė yra mirusi tiek daug kartų, kad nemoku suskaičiuoti. Asmenybės mirtis, kai turi perlipti per savo protą, per tam tikrą įsivaizdavimą, susikurtas iliuzijas, yra skaudi. Sunkiausia buvo nužudyti jogos mokytoją. Atrodė – sienomis lipsi, protas sako, kad žmonės tavim tikėjo! Ką sureikšmini, tas yra svarbu, sunku. Nereikia prisirišti. Gyvenimas yra kaip kino filmas. Pasižiūrėjai, išėjai, kitą dieną žiūrėsi kitą.


Jeigu sūnus paklaustų, kuo dirbate, ką atsakytumėte?


Nežinau. Dabar nieko nepraktikuoju, išskyrus sąmoningumą. Praktikos įrėmina žmogų. Per jas pamačiau, kad gyvenu ateitimi, kaip noriu atrodyti, būti nušvitusi kada nors. O nušvitimas neįmanomas ateityje, tik dabar gali suvokti save. Esi absoliučiai tobula šią akimirką. Padedu žmonėms parodyti, kad visi jų mokytojai yra jų viduje. Kaip nors pavadinusi savo veiklą įsipareigoji, žmonės pradeda rištis prie tavęs, tampi atsakinga už juos. Nebėgu nuo pareigybės, tik nenoriu, kad kas nors kentėtų po to, kai nebūsiu. Reikia dirbti su savimi, o ne ieškoti kito energijos. Kodėl važiuoju pas A. Sitą? Jis spinduliuoja absoliučią meilę. Daug vietovių esu išvaikščiojusi, bet nesu sutikusi už jį stipresnio žmogaus. Važiuoju, kad būčiau šalia. Ten esu tokia, kokia esu. Noriu – juokiuosi, noriu – šokinėju kaip vaikas. Nieko nėra svarbiau už meilę. Nežinau, kaip galėjau tiek metų gyventi be jos. Kiekvienas žmogus yra absoliuti meilė, tik reikia išeiti iš savo minčių nesąmonės.


****

Žurnalas „Moteris“, 2019'01


Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis