Jurga, visai neseniai grįžote iš Kinijos, kur buvo surengta Jūsų galerijai atstovaujamo tapytojo Andriaus Zakarausko paroda. Kaip kinai ją priėmė?
Mano žiniomis, ši A. Zakarausko darbų paroda – apskritai pirmoji lietuvių menininko solo paroda Kinijoje, tad mums tai – didelis pasiekimas. Iki tol čia rengtos tik grupinės mūsų šalies kūrėjų parodos. Dar labiau džiugina tai, kad Andriaus kūriniai sulaukė didelio susidomėjimo. Atidaryme dalyvavo penkių šalių ambasadoriai, parodą itin palankiai įvertino pagrindiniai meno žurnalai ir portalai. Priešingai nei Lietuvoje, žurnalistai Andrių kalbino apie kelias valandas, detaliai gilinosi ir domėjosi. Visa tai teikia vilčių, kad tai – tik mūsų draugystės su Kinija pradžia.
Prieš dešimt metų, kai atidarėte galeriją, apie tokius horizontus tikriausiai drįsote tik pasvajoti. Ar galite papasakoti, kaip ryžotės tokiam žingsniui per pačią finansų krizę?
2008 m. gruodžio 5 d. kartu su bendramoksle surengėme pirmąją meno parodą. Ši buvo tarsi atspirties taškas kurti ir galeriją. Įsteigėme ją kartu, bet gana greitai mūsų keliai išsiskyrė: mano bendramokslė pasuko į kino pasaulį, o aš likau su tapyba. Iš pradžių galerija neturėjo jokio juridinio statuso, tai buvo veikiau jaunimo iniciatyva. Aš pati tada turėjau dar vieną aistrą – dizainą, rašiau apie šios srities naujoves įvairiems žurnalams, šiek tiek dirbau Dizaino inovacijų centre. 2011-aisiais galutinai apsisprendžiau nebesiblaškyti. Pasirinkau tapybą ir oficialiai įsteigiau galeriją. Nuo tada stengiamės plėtoti šią veiklą kuo aktyviau ir tarptautiniu mastu.
Pastebiu, kad Lietuvoje požiūris į meną ir jo įsigijimą per tuos dešimt metų smarkiai pasikeitė. Žmonės daug labiau domisi menu, aktyviau lankosi parodose, vis daugiau siekia meno kūrinių įsigyti. Dabar meno mėgėjai linkę paieškoti būdų, kaip tai padaryti: vieni ko nors atsisako ir susitaupo, kiti pasiskolina... Pagaliau žmonės nebeturi tikslo pirmiausia įsigyti nuosavą būstą, automobilį, sukurti šeimą ir tik tada – meno kūrinį. Klientams vis primenu, kad meno kūrinys gyvens su jais ilgiau nei sofa ar net būstas, tad siūlau žmogui verčiau derinti interjerą prie paveikslo, o ne atvirkščiai.
Šiuo metu galvojame, kaip švęsime veiklos dešimtmetį. Norėtųsi jį pasitikti naujose, ne laikinose patalpose. Labiausiai įsivaizduočiau dideles, atviras, lofto tipo erdves. Kai lankiausi Rygoje, nustebau pamačiusi, kiek daug ten didžiulių fabrikų – apleistų, dar nepanaudotų, idealiai tinkamų menui. Tik tada sužinojau, kad sovietiniais laikais didžioji dalis Baltijos šalių pramonės buvo būtent Rygoje.
Ar jau galite savo veiklą pavadinti verslu, o save – verslininke?
Ne, kol kas tai tikrai nėra verslas. Šiai veiklai apibūdinti labai tiktų MO muziejaus įkūrėjo, kolekcininko Viktoro Butkaus sugalvotas žodis „išvesticija“. Be didelės meilės tokia veikla tikrai negalėtų tęstis, dažnai ji būna nuostolinga. Bet vis dar turiu vilties, kad ateis ta diena, kai mums nebereikės tiesti rankos ir prašyti įvairių paramų, fondų, teikti paraiškų. Steigti privačią galeriją Lietuvoje drąsu ir todėl, kad čia dėl istorinių aplinkybių ilgą laiką nebuvo privačių galerijų tradicijos. Dauguma jų veikia kaip viešosios įstaigos, o štai Niujorke ar Berlyne beveik visos privačios galerijos yra verslo vienetas.
Visgi meno rinka Lietuvoje atgimsta. Dabar išgyvename tą etapą, kai dauguma kolekcininkų ir tiesiog perkančiųjų meną renkasi ne užsienio autorių darbus, o lietuvių – tai, kas pažįstama, sava. Kai kuriems, žinoma, yra iššūkis išsistudijuoti vien jau Lietuvos meno lauką. Ateityje lietuvių domėjimasis menu turėtų tapti vis kosmopolitiškesnis.
O kaip užsienyje vertinama lietuvių tapyba? Ar vis dar galime žaisti posovietinės šalies korta, kad padidintume domėjimąsi mūsų menu?
Labiausiai visgi „žaidžia“ pats meno kūrinys. Gal tik po Nepriklausomybės atgavimo buvo jaučiamas didesnis domėjimasis posovietinio bloko menu, nes jis atrodė tarsi egzotika, bet šiandien tai jau nebėra koziris. Dabar lietuvių tapytojai labiausiai išsiskiria savo idėjų universalumu (jų darbus lengvai supranta įvairių kultūrų atstovai), taip pat stipriais akademiniais pagrindais. Palyginti su Estijos ir Latvijos menininkais, lietuviai yra aktyvesni, labiau matomi užsienio rinkoje. Latvijoje ir Estijoje tik kelios galerijos aktyvesnės tarptautiniu mastu.
Kokios pavadinimo „The Rooster Gallery“ ištakos? Provokacinį atspalvį jis, įtariu, turi tik Lietuvoje, svetur turbūt netenka jo aiškinti?
Kokius trejus metus naudojame tik anglišką pavadinimą, bet, aišku, „Gaidys“ yra mūsų pradžių pradžia, tad atsišaukiame ir į šį vardą. Taip, Lietuvoje jis turi provokacinį atspalvį, kažkada netgi buvome sulaukę kritikos, kad vartojame kalėjimo žargoną. Teisinausi, jog su šia kultūra visiškai nesitapatiname (šypsosi). Norėjosi truputį nepatogaus, dėmesį atkreipiančio pavadinimo, juolab kad to gaidiško ryškumo siekiame ir savo atstovaujamiems menininkams. O užsienyje, pavyzdžiui, Prancūzijoje, gaidys yra nacionalinis simbolis, turintis visiškai kitokias prasmes. Kitur jis irgi priimamas natūraliai, labiausiai suvokiamas kaip prabudimo, šaukimo atgimti simbolis.
Po galerijos sparnu šiuo metu kuria aštuoni jaunosios kartos tapytojai: Kristina Ališauskaitė, A. Zakarauskas, Eglė Karpavičiūtė, Vita Opolskytė, Auksė Miliukaitė, Alina Melnikova, Tomas Daukša, Raminta Blaževičiūtė. Ne vienas galerininkas yra pasakojęs, kad tenka būti ir menininkų įkvėpėjais, ir nuodėmklausiais, ir pinigų skolintojais...
Ir mano draugystė su menininkais, ypač pirmaisiais, su kuriais artimiau susidraugavau, perlipa oficialius, formalius santykius. Tenka imtis ir netradicinių pareigų – ir pajamų deklaracijas užpildyti, ir jų dvasine konsultante pabūti... Žinoma, ryšys abipusis, daug iš menininkų išmokstu.
Skirtingai, nei daugelis įsivaizduoja, ta bohema dabar kitokia. Menininkai tikrai neprapuola dienų dienomis, nebaliavoja po pusę savaitės. Jie, kaip ir visi, renkasi sveikesnį gyvenimo būdą – sportuoja, valgo augalinį maistą, medituoja. Nors neatsiliepti telefonu ir pamiršti perskambinti – kaip ir norma (juokiasi).
Menininkai visgi yra stiprūs individualistai. Prieš vienas Kalėdas buvau sumaniusi surengti kūrybines dirbtuves – pagaminti kalėdinių atvirukų ir išsiųsti mūsų galerijos draugams bei partneriams. Tai buvo prastas sumanymas. Kūrėjai mąsto, dirba skirtingu tempu ir režimu, tad natūralu, kad kilo šiokios tokios įtampos, emocingesnių reakcijų: „Nežiūrėk, netrukdyk!“, „O, tu dar tik vieną padarei?“, „Žiūrėk, koks mano geras pavyko!“ (Juokiasi.)
Tikriausiai nuolat ieškote naujų tapybos talentų. Kaip manot, ar daug jų Lietuvoje turime?
Nežinau, kas tai lemia, bet tų įdomių, ryškių, didelį potencialą turinčių menininkų atsiranda bangom. Tai pastebiu per peržiūras Vilniaus dailės akademijoje, kai būnu tarp gynimo komisijos narių. Kai kurie kursai labai talentingi, atrodo, kiekvienam kontraktą galėtum pasiūlyti, bet kai kurie tokie silpni, kad turi itin pasistengti norėdamas ką nors įdomaus įžvelgti.
Ar tapote ir pati? Juk mokėtės tapybos Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.
Įstojusi mokytis tapybos į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, puoselėjau svajonę tapti dailininke, tačiau ilgainiui suabejojau savo jėgomis. Pamaniau, kad nebūsiu įdomi, išskirtinė tapytoja. Be to, atradau, kad man įdomus meno istorijos, kultūros politikos laukas. Baigiau dailėtyros ir kultūros politikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Mano aplinkoje buvo daug menininkų, kurių veikla ir talentais žavėjausi, supratau, kad niekur toli ir nenusuksiu.
Galbūt esate kilusi iš menininkų šeimos?
Ne. Mano tėvai norėjo, kad studijuočiau architektūrą. Svarsčiau, bet galiausiai nugalėjo meilė Vilniui ir menui. Į Vilnių iš Klaipėdos važinėdavau jau mokyklos laikais, ten turėjau draugų. Tada skaičiau „Vilniaus pokerį“, landžiodavome po romane aprašytas vietas, ieškodavome konkrečių namų, kiemų, gatvelių. Tai buvo labai romantiškas laikas. Norėjau mokytis Vilniuje, o vienintelė galimybė tai realizuoti nepilnametei buvo M. K. Čiurlionio menų mokykla. Šiaip ne taip įstojau į tapybą. Dailės skyriaus direktorius, pamatęs mano piešimo darbus, paklausė, ar suprantu, kad kai kurie penktokai piešia geriau nei aš. „Bet negi nematote, kokia mano spalvinė klausa?“ – atrėmiau. Jiems turbūt patiko šis mano atsakymas, be to, turėjau puikius bendrojo lavinimo pažymius. Šeima greitai susitaikė su mano sprendimu, nors kartais dar juokais paklausia, kada gi susirasiu tikrą darbą? Matyt, dažnas menininkas išgirsta šį klausimą. Pagaliau ir mano vyras Rolandas patikėjo, kad galerinė veikla ne tik hobis, kad tai – prasminga, įtraukianti veikla. O drauge su mumis gyvenanti jo dukra Milda net įstojo mokytis kultūros vadybos į VDA, įsitraukė į „The Rooster Gallery“ veiklą.
Ar jauna moteris galerininkė užsienyje yra įprastas dalykas? Man vis atrodo, kad meno rinkoje dar dominuoja vyrai.
Dauguma galerininkų – vyresnio amžiaus vyrai, bet juos puikiai atsveria ryškios, profesionalios, aktyvios jaunos moterys. Jų tik daugėja. Tikrai nesame nuskriaustos. Nejaučiu, kad mane diskriminuotų, tiesiog sukeliu natūralią nuostabą (šypsosi). Kur nors užsienyje dar tenka išgirsti: „Nueik, pasakyk savo bosui tą ir aną.“
O daugiau meno perka vyrai ar moterys?
Mūsų klientai labai įvairūs, yra net princų (juokiasi). Pavasarį Dubajaus tarptautinėje meno mugėje pokalbis su iš pirmo žvilgsnio atsitiktiniu renginio lankytoju baigėsi labai netikėtai. Diskutavome apie du K. Ališauskaitės sukurtus portretus, staiga pastebėjau vis didėjantį praeivių dėmesį mano pašnekovui. Žmonės ėmė jį kalbinti, fotografuoti. Pajutau, kad tai jam ne prie širdies, tad netrukus atsisveikinome. Dar tos pačios dienos vakarą sužinojau, su kuo teko bendrauti, – su manimi susisiekė Abu Dabio karališkosios šeimos kolekcijos administracija, ir minėti Kristinos paveikslai netrukus papildė vieną didžiausių Arabijos pusiasalio kolekcijų.
Punktyrais:
Gimimo data. 1985 02 07.
Spalva. Žalia.
Meno kūriniai namuose. „Daugiausia mano namuose yra galerijai atstovaujamų menininkų – A. Miliukaitės, E. Karpavičiūtės, K. Ališauskaitės, A. Zakarausko, A. Melnikovos – darbų, taip pat turime Vilmanto Marcinkevičiaus, Akvilės Magicdust, Jono Gasiūno, Adomo Danusevičiaus ir Staselės Jakunskaitės kūrinių.“
Įdomiausias šiuo metu kuriantis užsienio menininkas. „Jų daugybė! Šiandien išskirčiau rumunų tapytoją Adrianą Ghenie.“
Labiausiai patikusi neseniai matyta paroda. „Vis negaliu pamiršti neseniai Vienoje, Belvederio meno muziejuje, matytos Bolivijos ir JAV menininkės Donnos Huancos parodos „Piedra quemada“. Iš pradžių didelio įspūdžio ji nepadarė, bet ilgainiui galvoje ėmė skleistis ir aktualėti.“
