Jei esi kilusi iš ultraortodoksų – itin religingų žydų – šeimos, greičiausiai ištekėsi sulaukusi 18–20 metų, susilauksi būrelio vaikų ir stengsiesi kuo daugiau prisidėti prie gausios šeimos išlaikymo, kad vyras galėtų ne dirbti, o studijuoti Torą. Būti gabaus Toros studento žmona – didelė garbė kiekvienai religingai žydei.
Jei gimei pasauliečių žydų šeimoje, tavo gyvenimas nulemtas mažiau – išskyrus tai, kad neabejotinai tarnausi kariuomenėje. Religingos merginos ir ješivose (aukštosiose religinėse mokyklose) studijuojantys vaikinai gali būti atleisti nuo tarnybos Izraelio gynybos pajėgose, o visiems kitiems žydų kilmės piliečiams tarnyba kariuomenėje yra privaloma.
Izraelio gynybos pajėgos ne visuomet buvo lygių galimybių kalvė. 1947–1949 m. vykusiame Izraelio Nepriklausomybės kare moterys kovojo greta vyrų, tačiau vėliau jų pareigos buvo apribotos iki sekretoriavimo, administravimo, mokytojavimo, gydymo ir kitų pareigybių, nereikalaujančių būti karo lauke, tai motyvuojant tiek pavojumi moterims tapti karo belaisvėmis, tiek finansiniais argumentais. Prireikė kelių dešimtmečių, kad jauna žydaitė Alice Miller, į Izraelį emigravusi iš Pietų Afrikos, mestų iššūkį šiai sistemai, o Izraelio Aukščiausiasis Teismas priimtų jai ir ateities moterų kartoms palankų nutarimą: diskriminuoti dėl lyties negalima net ir kariuomenėje.
Šiandien izraelietėms atviros per 90 proc. pozicijų Izraelio gynybos pajėgose. Nuo 2000-ųjų merginos ir vaikinai drauge saugo Izraelio sienas, pernai bandomoji merginų tankisčių grupė sėkmingai baigė mokymus ir pradėjo tarnybą, o prieš keletą mėnesių Izraelio oro pajėgų eskadrono vadove pirmą kartą šalies istorijoje paskirta pilotė moteris. Vis daugiau dėmesio skiriama kovai su seksualiniu priekabiavimu bei jo prevencijai kariuomenėje, taip ją padarant dar saugesne ir komfortiškesne vieta moterims.
Nors didžiausias gimstamumas Izraelyje fiksuojamas religingų žydų šeimose, sekuliarios poros vaikų skaičiumi taip pat lenkia kitų Vakarų šalių rodiklius. Regis, Izraelio moterų visai negąsdina, kad motinystės atostogos Izraelyje – vienos trumpiausių tarp išsivysčiusių šalių: vos 15 savaičių, arba kiek mažiau nei keturi mėnesiai. Paskui mama grįžta į darbą, o vaikas keliauja į senelių, auklės arba lopšelio globą. Asmeninėmis istorijomis, kaip derina karjerą ir motinystę, „Moters“ rugsėjo mėnesio straipsnyje „Izraelį kuriančios moterys“ dalijasi parlamentarės Rachel Azaria ir Michal Rozin, turinčios atitinkamai po tris ir keturis vaikus.
Izraeliečiai labai myli vaikus – savus ir svetimus, jais didžiuojasi ir su jais visur keliauja. Čia ne tik nėra vaikų namų, bet ir laukia didžiulės eilės pastoti negalinčių porų, norinčių įsivaikinti mažylį. Ne visiems pasiseka tai padaryti, nes norinčių tapti tėvais gerokai daugiau, nei norinčių savo vaiką atiduoti, tad šalyje klesti valstybės finansuojamos dirbtinio apvaisinimo klinikos ir surogatinė motinystė. Nenuostabu, kad Izraelio gyventojų skaičius sparčiai auga, o ultraortodoksų gyvenamuosiuose rajonuose vaikų pamatysi daugiau nei suaugusiųjų.
Nors analitikai baiminasi, kad didėjantis Izraelio gyventojų tankumas ateityje kels nemažai iššūkių, atrodo, kad izraeliečiai pasiryžę mokėti šią kainą. Ir nors Izraelio gynybos pajėgų uniformą vilkinti naikintuvo pilotė kelia susižavėjimą ir skelbia apie lygių galimybių triumfą, ne mažiau gerbiama šioje šalyje yra moteris mama. Beje, kai kurios darbą ir motinystę derina labai sėkmingai.
Daugiau apie Izraelį ir jo žmones skaitykite Živilės Juonytės knygoje „Izraelis ir jo žmonės. Viena šalis. Daug veidų“ (leidykla „Aukso pieva“, 2017)
