L. Čeprackas: man patinka moterys, kurios valgo

Lietuvoje šį žmogų pagauti sunku, nes daugiau laiko jis praleidžia Ispanijoje. Liutauras Čeprackas (35 m.) – vienintelis lietuvis pasaulyje, prestižinėje kulinarijos mokykloje „Le Cordon Bleu“ gavęs ir virėjo, ir konditerio diplomus. „Esu gero maisto šefas“, – valiūkiškai šypteli Liutauras. Išskirtinius mokslus Meksikoje baigęs vyras suprato, kad Lietuvoje neturi ką veikti. Apie aukštąjį pilotažą prie viryklės jis kalba be patoso, bet pastebi, kad 99 procentai Lietuvos šefų neiškeptų klasikinio prancūziško omleto. Ilgokai įkalbinėtas duoti interviu Liutauras su gero vyno taure praplepėjo veik tris valandas.

„Dabar itin madinga molekulinė virtuvė yra chemija, – pradeda pokalbį šefas Liutauras Čeprackas. – O man priimtiniau kasdien eiti į turgų ir, kaip Prancūzijoje ar Ispanijoje, iš tą rytą rastų šviežių produktų kurti dienos meniu.“ Kai paklausiu, kodėl prancūzų virtuvė laikoma geriausia pasaulyje, jis atsako trumpai: pasirodo, prancūzai pirmieji suklasifikavo visus virtuvėje vykstančius procesus, suteikė patiekalams pavadinimus ir iš maisto alchemijos padarė mokslą. Liutauras pasakoja virtuvės tobulėjimo istoriją ir kukliai priduria esąs klasikinis šefas. „Tik tai dar nieko nereiškia“, – nukerta. O kai pajuokauju, kad gal jaučiasi esąs menininkas, tik linkteli galva. „Toks ir esu. Nesirinkau profesijos galvodamas, kad kas dieną dirbsiu. Virtuvėje mane labiausiai erzina nuolatinis tiražavimas. Iš tikrųjų nėra nuobodesnės veiklos kaip kiekvieną dieną ruošti vis tuos pačius patiekalus. Visur, net ir gaminant, reikia rasti savo nišą ir labai stengtis.“

Lietuvoje ieškome įmantrumo ten, kur jo visai nereikia. O iš tikrųjų, anot Liutauro, esame tikri vargetos. „Oi, vargšai! Nueini į parduotuvę ir supranti, koks skurdžius esi: nieko nėra, net druskos. Nueikit ir nupirkti man druskos!.. Taip, yra joduotosios ir stambios valgomosios jūros druskos, skirtos verdamoms bulvėms sūdyti. O ar girdėjote apie Persijos žydrąją, Murėjaus (angl. Murray) rausvąją, Havajų juodąją ar rausvąją, Maldono druską? Traškią it dribsniai, rūkytą? Pasaulyje gausu įvairios druskos. Lietuvoje viskas sūdoma sovietinių laikų akmenine, o juk joje yra aliuminio. Šio dedama tam, kad druska nesuliptų... Daug čia keistumų. Pavyzdžiui, staiga kam nors šauna į galvą, jog turime būti vegetarai, atsiranda ir dar didesnių mulkių – kurie pareiškia, kad bus žaliavalgiai. Amerikoje gyvenantis mano pusbrolis yra žaliavalgių šefas, tačiau aš su juo apie virtuvę nekalbu, nes mane tai nervina. Kitas čia man nepatinkantis dalykas yra tas, kad visi nori būti matomi ir žinomi. Kuo daugiau apie tave rašo ir kalba, tuo esi reikšmingesnis, tuo tave labiau vertina“, – sako pašnekovas.

„O ar taip nėra visame pasaulyje? Juk juokaujama: pirmus 50 metų dirbi dėl savo vardo, vėliau jau jis tau tarnauja“, – bandau prieštarauti Liutaurui apeliuodama į jo pamėgtą Ispaniją, kur irgi klesti virtuvės garsenybės. „Šefai pirmiausia skaniai gamina, tampa žinomi ir tik tada suklesti. O Lietuvoje pirma išgarsėja, paskui paaiškėja, kad nebuvo dėl ko, – mūsų garsenybių vajų kritikuoja Liutauras. – Ispanijoje dirbau keliuose „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintuose restoranuose. Vieno jų šefą paklausiau, ar pakėlė kainas, kai gavo žvaigždutę? Tas nustebo: „Kodėl turėčiau?!“ O kitas tik apsidžiaugė, kai iš jo atėmė garsiąją žvaigždutę.“ Liutauras pastebi, kad ne visi geri šefai laukia „Michelin“ gido įvertinimo: „Be žvaigždučių ramiau, mažiau streso, – taip ir pasakė man vienas šefas, nors jo restorane vakarienė gali kainuoti ir 140 eurų (485 litus).“

Pripažinkime: retas tautietis gali sau leisti užsukti į garsų restoraną. Kita vertus, mažai turime ir išprususių valgytojų, o ir tais šefai nelabai džiaugiasi. Trumpiau tariant, lietuvių įpročio jėga nugali smalsumą prie stalo, ir cepelinai su alumi lieka svarbiausi.

„Manau, lietuviams skanu ne tik cepelinai, be to, žmones reikia šviesti, – nenusileidžia šefas. – Keli mano draugai yra prasitarę: „Iki susipažinome su tavimi, manėme, kad maistas mums nieko nereiškia.“ Požiūris pasikeitė, kai paragavo mano pagamintų patiekalų. Viskas priklauso nuo to, ar domiesi ir ar norėti tobulėti.“

Žuvys yra žuvys

Liutauras pasakoja, kad maistu pradėjo domėtis vaikystėje, o gaminti – paauglystėje. „Turėjau du „vaikus“: brolį ir senelį. Tėvai buvo išvažiavę į užsienį, tad nuo dvylikos metų pietus ruošdavau kasdien“, – pasakoja vyras. Kiekvieną dieną po pamokų jis eidavo per parduotuves ieškodamas prekių (tais laikais reikėdavo kautis dėl mėsos bryzo). Iš to, ką gaudavo, su džiaugsmu ir ruošdavo pietus trims. Baigęs mokyklą, vis dėlto nutarė, kad eiti mokytis į kulinarijos technikumą – per žemas lygis. Baigė Gedimino technikos universitetą, bet laimingas nesijautė. Tada pasuko į Muzikos akademiją, tačiau aktoriaus profesija irgi neprilipo. „Stoti į Amerikos kulinarijos institutą (angl. The Culinary Institute of America) ir mokytis penkerius metus jau brandaus amžiaus man atrodė neprasminga, be to, žiauriai brangu, – sako Liutauras. – Tad liko Meksikoje esanti mokykla „Le Cordon Bleu“. Ten mokslai kainuoja apie 30 tūkstančių dolerių (apie 80 tūkst. litų) – gerokai pigiau nei Europoje ar JAV.“ Mokslus Liutauras baigė aukso medaliu.

„Vieni virtuvės šefai profesiją renkasi iš aistros ir pasiekia aukštumų, o kiti taip ir lieka amatininkai“, – sako Liutauras. Jis tiki, kad ir Lietuvoje bus restoranų, įvertintų „Michelin“ žvaigždutėmis, tačiau neslepia čionykščiuose nesilankantis – neįdomu. „Galiu pasakyti, kur skanu užsienyje, o apie esančius Lietuvoje kalbėti negaliu – nevaikštau.“ Sakytume, neįtikėtina, tačiau Liutauras kukliai pamini vieną buvusį prabangų restoraną, kuriame, prieš išvykdamas mokytis, su šeima paklojo beveik tris tūkstančius litų, o maistu sužavėtas nebuvo. Tada dar labiau įsitikino, kad geras šefas turi būti menininkas. „Daugeliui atrodo, kad jei restoranas pažymėtas „Michelin“ žvaigždute, tai jame gaminamas tik molekulinis maistas. Kartą juokiausi iš savo bičiulio, kai jis, grįžęs iš mano rekomenduoto restorano, pasakė: „O mes atspėjome, ką valgėme.“ Tik nieko ten nereikia spėlioti: žuvys ir yra žuvys, daržovės yra daržovės.“

Baigęs mokslus, Liutauras dirbo dviejuose „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintuose restoranuose Šiaurės Ispanijoje, Baskų krašte. „Tobulybė. Vienas vienintelis žodis apibūdina viską, – atsidūsta lietuvis, prisimindamas, kaip ten ruošiami patiekalai. – Viskas pagaminta tobulai, o patiekiama paprastai: saujelė ryžių, ant viršaus uždėtas gabalėlis žuvies ir trys daržovytės. Aišku, kas nors susiims už galvos: kokia nesąmonė, už ką tokius pinigus mokėti? Ogi už tai, kad viskas paruošta nepriekaištingai.“ Beje, virtuvės šefas garsiame baskų restorane jautėsi tarsi kariuomenėje: „Galėjau rinktis: ar mažas šeiminis restoranas, įvertintas viena „Michelin“ žvaigždute, ar „fabrikas“ – įvertintas trimis ir pasaulio restoranų reitinge užimantis 28 vietą. Iš pastarojo po trijų savaičių pabėgau – sunku, kai virtuvėje dirba 50–60 žmonių, griežta hierarchija. Kad čia prasimuštum, virtuvėje turi dirbti po 14–16 valandų per parą metus ar dvejus. Armija. Supratau, kad tai nėra mano svajonė, ir perėjau į restoraną, turintį vieną žvaigždutę. Iš manęs juokėsi, bet tik ten patyriau tai, apie ką svajojau. Pamačiau, kad virtuvė gali būti ta vieta, kur renkasi bendraminčiai, karaliauja aistros. Žmonės moka dirbti ir ilsėtis. Kasdien kartu pietaudavome. Ryte pasiruošdavome valgio, pirmą valandą susėsdavome prie stalo, išgerdavome butelį vyno, pasišnekėdavome. Restoranas dirbdavo tik šešias valandas per dieną.“

Lietuvoje darbo neieško

„Čia esu retesnis paukštis, o užsienyje tokių kaip aš, turinčių „Le Cordon Bleu“ diplomų, nemažai. Per metus šią prestižinę kulinarijos mokyklą baigia pora šimtų žmonių. Neketinau tapti unikaliu, tiesiog ėjau ten, kur seniai norėjau būti. Ir į Lietuvą grįžau ne tam, kad ką nors įrodinėčiau. Nenoriu peštis ir kovoti. O čia pradėjo siūlyti dalyvauti konkursuose. Sakau: „Nenoriu gaminti įsitempęs, žiūrėti į laikrodį, nervintis.“ Skubėdamas pradedu klysti, nes nesu konkuruojantis žmogus. Paprastai laimi ne tie, kurie skaniau gamina. Mačiau, kaip profesionalai ruošiasi pasaulio virėjų konkursui: kiaurą dieną gamina šlamštą. Iš tikrųjų tas maistas tik gražiai atrodo. Visada nugali tas, kurio nervai šaltesni, – neslepia šefas. – Aš darau tai, kas man patinka, o visa kita – neįdomu. Skeptiškai žiūriu į entuziastus, iš virtuvės ir maisto darančius šou. Aš ketinu eiti iš kitos pusės, nors man ir sakė: „Čia su tokiu požiūriu į gyvenimą esi vienintelis.“

Tai, ką Liutauras ketina daryti Lietuvoje, pasakoja ne visiems, nors pripažįsta: iš maisto gaminimo pragyventi gali. Klausiu, kodėl neatidaro savo restorano. „O kam to reikia?“ – retoriniu klausimu atsako vyras. Daugelis nori, kad Liutauras kurtų valgiaraščius, bet jis – perfekcionistas, be to, gana tiesmukas. „Galiu sudaryti meniu, bet kas paskui mano patiekalus gamins? Ką tu paimsi iš virtuvėse dirbančių tetų su baltais chalatais? Juk jos gamina pagal seną sampratą. Ateini ir sakai tai tetai, kad darysim kitaip. Ta linktels galva, o padarys savaip, ir viskas bus cepelinų bei žemaičių blynų skonio“, – ironizuoja Liutauras. Tai jis jau matė Venesueloje (ten gyveno kelerius metus). Vyras sako sugadintų patiekalų ragavęs įvairiuose pasaulio kampeliuose, ir priduria, kad geras restorano valgiaraštis dar nėra rodiklis, jog maistas bus patiektas puikus. „Galiu įžvelgti šefo idėjas, bet moteriškės patiekalus gamindamos sugadina“, – atsidūsta Liutauras.

Vedyboms nepasirengęs

„Juo toliau gyvenu, juo aiškiau suvokiu, kad man reikia laisvės“, – sako 35-erių vyras. Jis neslepia: hormonai valdo jaunystėje, vėliau viršų ima protas, o šis tikina, jog vesti visada spės. Biologinis laikrodis Liutaurui nėra toks svarbus kaip moteriai. Juokiasi, gal vertėtų užsišaldyti savo spermos!? „Anksčiau viskas buvo paprasčiau. O kai suvoki, kad greta esantis žmogus reikalauja iš tavęs dėmesio... Ne, tai – ne man.“

Nustembu: „Nejaugi pačiam nesinori dėmesio, nejaugi rūpi tik savi puodai?“ Šis klausimas Liutauro visai netrikdo. „Noriu, – atsako. – Mano moterys iš manęs juokiasi. Tos, kurios geriau mane pažįsta, žino, kad ir po malonių akimirkų aš – jau savame pasaulyje. Ne kartą girdėjau klausiant: „Vėl apie maistą galvoji?“ Tikrai, guliu lovoje ir svajoju apie maistą.“ Ko gero, ne vienai skaitytojai šis vyras dabar atrodo nepakenčiamas. Man irgi išsprūsta toks apibūdinimas, bet Liutauras ir nesigina: apie gyvenimą su juo kalbėtis nelengva, o apie maistą – dar sudėtingiau. O labiausiai jis nemėgsta diskutuoti su tais, kurie sako: „Aš mėgstu gaminti“, „Aš domiuosi virtuve.“ „Tokie, pusvalandį pabendravę su manimi, nustoja bent jau taip kalbėti“, – nesigirdamas aiškina šefas, mat dauguma mėgėjų net nesuvokia, ką jis kalba apie profesionalią virtuvę.

Įdomu, kad Liutauras puikiai žino, kas bus rytoj ar po trijų mėnesių, bet neįsivaizduoja, kas – po trejų metų. „Žinot, kokia yra didžiausia viengungystės bėda? Nejauti atsakomybės, nes būti vienam yra maloniai neatsakinga, o žmogus, turintis šeimą, negali sau leisti elgtis lengvabūdiškai. Aš galiu eiti į darbą, galiu neiti. Va, gyvenu komfortiškai ir dabar audžiu mintį išvažiuot trims mėnesiams į Vietnamą, pasimokyti vietnamiečių virtuvės subtilumų. Man rūpi pavalgyti, pažiūrėti, kaip gamina. Žinias, susijusias su kulinarija, kaupiu kiekvieną dieną dėl savęs, dėl savo interesų, net jei nieko ir neuždirbu. Padirbu, užsidirbu ir išvažiuoju kur nors kitur.“– prisipažįsta Liutauras. Pinigai šiam žmogui nėra tokia svarbi gyvenimo dalis, kad sėdėtų dėl jų vienoje vietoje.

Beje, Liutauras neslepia, kad dėl tokio gyvenimo būdo konfliktuoja su savo mama, ir juokais priduria: kol yra viengungis, antros mamos neieško. Apie moters idealą paslaptingai nutyli, tik su šypsena sako pajutęs, kad, kalbant apie santykius, bene svarbiausias jam yra seksas. „Ilgainiui ėmiau mąstyti, jog esu niekinga žemės dulkė ir negaliu žmogaus vertinti tik pagal išvaizdą, kad reikia ieškoti ir dvasinių turtų. Deja, turiu prisipažinti: man labiau norėtųsi, kad ir dvasiniai turtai būtų įpakuoti į gražią dėžutę, – kvatoja Liutauras ir atvirai vardija žinomas gražuoles, kurios jam nepatinka. – Tik taip nerašykite, nes man imponuoja moterys, kurioms patinka valgyti, bet... tada jos storėja. Svarbiausia, kad mane ištvertų, nes esu nepakenčiama asmenybė. Kaip tas iš „Naša Raša“ (televizijos ORT humoro laida – aut. past.), kuris sėdi prie televizoriaus ir viską komentuoja. Aš irgi turiu ką kandaus pasakyti, nes dauguma žmonių, kuriuos matome ekrane, negalėtų atsakyti į klausimą: „O kas esi tu?“

Tėvas – ne tėvas

Ko gero, Liutaurą Čepracką irgi būtų galima paklausti: „O kas esi tu?“, juk daugelis nevalia tapatina jį su buvusiu populiariu lietuvių estrados dainininku. Ši tema pašnekovui pati nemaloniausia. Jau daug metų Liutauras nebendrauja su tėvu, nors tikina, kad dėl to ant gimdytojo nepyksta. „Pradėkime nuo pradžios. Pyktis kyla tada, kai žmogus padaro tau ką nors bloga, o kai nepadaro nieko, lieka tik abejingumas, – paslaptingai prabyla Liutauras. – Kai mano tėvai išsiskyrė, buvau mažas. Tikro ryšio su tėvu taip ir nepajutau. Kai paaugau, dažniau pasiimdavo mane pas save, bet kažkodėl vis atsidurdavau pas močiutę arba jo seserį, nes pats laiko man nerasdavo. Kitaip tariant, mano tėvas buvo „įdomus“ žmogus. Kiekvienąkart atvažiavęs pas jį rasdavau vis naują draugę, šių net vardų prisiminti nesistengiau. Daug metų gyvena Amerikoje, vairuoja krovininius automobilius. Nepalaikome jokių ryšių. Kai išvažiavo, nė sykio nepasveikino manęs net su gimtadieniu. Anksčiau dar naiviai jam skambindavau, mokėdavau nemenkus pinigus, o jis aiškindavo, kad neturi galimybės man paskambinti. Iš tėvo buvusių kolegų vis išgirsdavau, kiek laiko prašnekėdavo su jais, o man per metus neatrasdavo net trijų minučių. Ar galima kalbėti apie kokį nors bendravimą? Juokais tariant, man visada patiko tėvo pavardė, ir tiek.“

Beje, Liutauras tėvu nuoširdžiai vadina patėvį, šį laiko tikru draugu ir garbingu žmogumi. „Biologinis tėvas gali būti ir iš mėgintuvėlio, o tikrasis yra tas, kuris supranta, palaiko, kuriam rūpi, ką darai, kaip tau sekasi“, – sako pašnekovas. Jis neslepia turėjęs du patėvius, bet su meile kalbėti gali tik apie vieną – verslininką Nerijų Žuką. „Kaip jis manimi didžiuojasi, kiek apie mane visiems pasakoja, – džiaugiasi pašnekovas. – O viskas prasidėjo nuo to, kad mus su broliu kažkam pristatė kaip savo vaikus. Tada išgirdo: „Palauk, Nerijau, tu gi neturėjai vaikų?!“ O tas atsakė: „Čia yra mano vaikai.“ Pamenu, per mamos ir Nerijaus vestuves ir aš driokstelėjau – pirmą kartą gyvenime rėžiau tostą, visos moterys apsiverkė. Kas man tada šovė į galvą restorane prie stalo? Tiek prikalbėjau...“ Beje, Liutauras sako, kad mama buvo juos ir įspėjusi: „Nerijus vaikų niekada neaugino, gali judviejų su broliu ir nesuprasti.“ Liutauras su šypsena sako: kol patėvis turėjo stambių verslų, su vaikais elgėsi kaip pan direktor, tačiau mokėsi ir išmoko būti nuostabus tėvas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis