Kuo Jums tokia svarbi Paryžiaus dizaino savaitė, kad net atsisakėte ilgai laukto poilsio?
Kiekvienas didelis renginys arba sudėtingas užsakymas duoda tikrai daug: priverčia pasitempti, pasistengti... Svarbu – ir kad auditorija žavėtųsi tavo darbais. Kad ir kiek menininkai tikintų, jog kuria sau, žmonių įvertinimas mums labai reikalingas. Kaip aktoriui – aplodismentai po spektaklio. Šeši mano darbai eksponuoti ekskliuzyvinėje galerijoje „Ecart International“. Ten labai gražus užtamsintas minimalistinis interjeras, juodos grindys – tobula vieta mano žėrintiems kūriniams eksponuoti. Šįkart beveik visiškai atsisakiau piešinio, linijos. Eksperimentavau su spalva, faktūra, stiklo ir šviesos santykiu. Naudojau specifinę glazūrą, kuri įdomiai reaguoja su apšvietimu: jį įjungus, pasikeičia kiekviena faktūra. Tai buvo tikras jausmų ir emocijų žaidimas.
Abi su seserimi juvelyre Jurga Karčiauskaite-Lago esate už savo šalies ribų pripažintos menininkės. Kokią įtaką renkantis gyvenimo kryptį darė tėvai, ypač tėtis – garsus skulptorius Vytautas Karčiauskas?
Negaliu sakyti, kad tėvai skatino mus sukti meno keliu. Svajojau apie mokslus Vilniaus dailės akademijoje, bet domino ir švedų kalbos studijos. Mokykloje buvau gan sudėtingas vaikas, pasiutęs. Lankiau prestižinę Klaipėdos mokyklą – ten mokymo kartelė buvo aukštai iškelta. Bet trylikos ar keturiolikos, aš pati atsiėmiau iš jos dokumentus ir nunešiau į E. Balsio menų gimnaziją. Bandžiau tartis su tėčiu, bet jis tuo metu buvo įnikęs į savo darbus, tad tepasakė, kad jei noriu, tai ir teeinu. Užtat iš kažkur parvažiavusi mama labai supyko, kilo skandalas. Na, bet viskas tuo ir baigėsi. Tėvai mums su Jurga duodavo daug laisvės ir atsakomybės. Jiems tai sunkus dalykas, bet augančiam žmogui labai naudingas.
Lietuvoje turiu ne taip mažai klientų, ir jie man labai patinka. Vienas gražiausių darbų, kurį pavadinčiau savo vizitine kortele, „gyvena“ šalia Vilniaus.
Visada mėgau tapybą, jos mokiausi ir menų gimnazijoje. Stiklo dizainas – taip pat tapyba. Viena vertus, yra daug žaidimo su spalva, kita vertus, – daug technologinių dalykų, o šie mane labai domina. Vitražas – senas menas, kaip ir piešimo ant stiklo technika. Man smalsu derinti šią, archajišką, ir naujas technologijas. Piešinys gali būti apšviečiamas įvairiomis kryptimis ar matomas kiaurai. Skirtingu dienos metu vaizdas – vis kitoks. Stiklo menas labai žaismingas. Manau, labiausiai dėl to ir pasirinkau vitražo studijas.
O dėl elitiškumo... Tam tikri dalykai ir neturi būti masiniai. Aukštosios mados juk nepuolame visi pirkti. Vitražas yra menas, skirtas specifinei erdvei, tad daugybei interjerų tiesiog nereikalingas.
Visgi kiek populiarus spalvotas stiklas šiuolaikiniame interjere? Dirbdama su įvairių šalių klientais turbūt susiduriate ir su įvairiu skoniu?
Istoriškai vitražas suvokiamas pirmiausia kaip langų puošmena, bet man šiuolaikinis vitražas lange patinka labai retai. Juk pro langą paprastai norime matyti vaizdą. Na, nebent tas vaizdas toks nepatrauklus, kad verčiau jį paslėpti... Modernus vitražas yra kažkas tarp paveikslo ir skulptūros – didelis meno kūrinys, iškeltas iš tradicinės erdvės, galintis atlikti ir praktinę funkciją. Pavyzdžiui, tai gali būti stiklinė suskleidžiama siena, kurią stumdant keičiasi piešinys.
Tai, ko reikia Paryžiuje, gerokai skiriasi nuo to, ko reikia, tarkim, Maskvoje. Čia tave pribloškia turtai – vos įžengęs į namus matai staliuko, kėdės ir t. t. kainą. O Prancūzijoje atskiri daiktai nekrenta į akis, regi tik labai gražią visumą. Žinojau, kad damos skrenda į Paryžių suknelių ar batų pirkti, bet nė neįtariau, jog keliauja ten ir interjero tikslais. Rusijos, Afrikos, arabų valstybių turtuoliai mielai moka už prancūzišką savo namų vaizdą. Kartais architektas pasikviečia mane ir sako, kad turime originalų projektą Britanijoje , Saudo Arabijoje ar netgi Džibutyje. 
Kai su šeima apsigyvenau Bretanėje, pagalvojau, kad iš pradžių geriau čia ir padirbėsiu, o paskui jau imsiu dairytis į Paryžių. Padariau klaidą! Bretanėje yra puikių architektų, tačiau palyginti nedaug. Pas tokį specialistą ateinama kaip pas labai svarbų žmogų. O Paryžiuje architektas žino, kad tokių talentų kaip jis aplinkui – spiečiai, tad originaliomis, išskirtinėmis idėjomis tikrai susidomės. Mano darbai yra specifiniai. Kai kurie būtent to ir nori. Paryžius yra miestas, turintis viską: įspūdingą madą, meną, kultūrą ir milžinišką konkurenciją – tai akivaizdu pasidairius po interjero salonus, galerijas. Man labai patinka dirbti šioje šalyje. Lietuvoje menininkas vis dar laikomas keistuoliu, kiek juokingu žmogumi. Prancūzijoje ši profesija yra prestižinė. Apie ją sakoma: „Oho!“
Sakote, kad esate judri, energinga ir ne gamtos žmogus. Ar nesibaiminote apsigyventi tegul ir Prancūzijos, bet vis dėlto provincijoje?
Man patinka veiksmas! Iš Vilniaus į Bretanę persikraustėme žaibiškai. Tiesiog susipakavome daiktus ir išskridome. Vilniuje gyventi man patiko, tačiau kai baigėsi Kaliningrade dirbusio mano vyro Laurent‘o kontraktas, ėmėme svarstyti, kur patogiausia būtų visiems gyventi. Jis turėjo pasiūlymą dirbti Namibijoje. Vis dėlto nutarėme, kad mano profesijos žmogui toje šalyje bus per sudėtinga. Stiklo dizaineriui juk nepakanka popieriaus ir pieštuko – reikia nemenkos įrangos. Sutarėme pasinaudoti Bretanėje, Ploermelyje – mažame ramiame mieste, turimu dvareliu. Tik aš ten ilgai neužsibūnu – nuolat keliauju po pasaulį darbo reikalais. Vien į Lietuvą vykstu maždaug kartą per mėnesį. O darbo Paryžiuje dienas Laurent‘as šmaikščiai vadina mano sportu – greituoju bėgimu su aukštakulniais.
Į dvarelį grįžtu kaip į mūsų uždarą oazę. Miela rytais nueiti į tą patį barą išgerti kavos. Tik va Bretanės barai nuo Vilniaus labai skiriasi: toje labai gražioje ir stilingoje vietoje dažniausiai sėdžiu viena tarp... keliolikos vyrų.
Pakvietusi kurią nors prancūzę draugę kartu išgerti kavos, išgirsdavau: „Puiku, ar pas mane?“ Jei pasiūlydavau užsukti į barą, sutikdavo, bet be entuziazmo. Ne iš karto supratau, ką tai reiškia. Įprasta manyti, kad prancūzai itin uždari. Man jie kaip tik atrodo labai draugiški. Eiti į barą jiems reiškia veikiau šaltą bendravimą nei draugystę. Todėl jie eina vieni pas kitus į namus – kavos, aperityvo, vakarienės. Draugas yra ne tas, kuris gali kartu užsukti į kavinę, bet tas, kuris eina pas žmogų į namus. 
Na, dvarą suvokiu kaip kažką sunkaus, didelio. O mūsų maždaug 400 kv. m namai man yra dvarelis. Pastatytas 1411 metais. Kol kas nelabai turėjome laiko pasidomėti šio pastato istorija, bet aplinkiniai jos labai pasigenda. Žinome, kad per karą čia buvo konspiracinė slėptuvė, kad čia laikytos maisto atsargos ir kiti miestui būtini dalykai. Namas nėra puošnus, tai – akmeninis gynybinis statinys su šaudymo arbaletu angomis. Mūsų vaikai – vienuolikmetis Joris ir septynmetė Amelija – labai mėgsta jame žaisti riterius ir princeses. Baldai – tai pat senoviniai. Iš modernybių turime vienintelį televizorių – filmams žiūrėti. Naujausios technologijos mane domina tik kai kuriu, o namuose jų nepasigendu. Kai grįžtame iš kelionių, vaikai padengia stalą, sėdime lauke žvakių šviesoje, diskutuojame. Visi kartu čia nuostabiai leidžiame laiką.
Atskirą butą dvarelyje turi Laurent‘o mama Danielle. Ji gyvena viena, bet džiaugiasi dviem ištikimais savo draugais – mylimais anūkais. Šie kasdien užgriūna pas močiutę per pertrauką tarp pamokų skaniai papietauti. Ji jų labai laukia.
Ko tada vertas mitas, kad vaikus užauginusios prancūzės gyvena tik savo malonumui ir nė neketina tūpčioti aplink anūkus?
Prancūzijoje dėl anūkų asmeninis gyvenimas neaukojamas – priešingai nei Lietuvoje, kur seneliai su vaikų vaikais sėdi nuo ryto iki vakaro. Mūsų šalyje iš darbo išėję neturtingi pensininkai tarsi iškrenta iš gyvenimo. O Prancūzijoje yra daug pagyvenusiems žmonėms skirtų klubų. Pensininkė Laurent‘o mama – net trijų narė. Prancūzijos senjorai labai daug keliauja, rengia labdaros vakarėlius, pokylius, šventes... Taigi mano anytos gyvenimo grafikas labiau įtemptas nei mūsų. Bet pietūs – bendras močiutės ir anūkų laikas. Ne kančia, ne aukojimasis.
Man labai gražu stebėti, kaip Danielle ruošiasi į kokį nors renginį: puošiasi, dažosi, visada paklausia, ar tinka pasirinktas švarkelis. Anksčiau neįsivaizdavau gyvenimo šalia vyro mamos, bet dabar suprantu, kad viskas priklauso nuo žmogaus. Mes gyvename arti, tačiau išlaikome privatumą. Ji niekada neateina nepaskambinusi. Jei aptinka mane besikuičiančią tarp popierių, stiklų, puolu atsiprašinėti už netvarką. Jos atsakymas būna: „Juk dirbi. Bet jei tau taip nepatinka tas vaizdas, tai į tą pusę nežiūrėkim.“ Labai geras požiūris! Priešingu atveju turbūt būtų sunku, nes Danielle yra be galo tvarkinga ir pedantiška.
Prieš įsikurdama Bretanėje maniau, kad prancūzai yra uždari, netgi nacionalistai. Jau vien tai, kad nemoka užsienio kalbų, daug pasako. Netrukus pamačiau, kad viskas yra atvirkščiai. Dažnas prancūzas moka anglų kalbą, tačiau nepasitiki savo žiniomis, todėl į angliškai užduodamus klausimus atsako prancūziškai. Mano prancūzų kalba dar toli gražu nėra tobula, bet esu tos nuomonės, kad jei gyvenu Prancūzijoje, tai privalau žūtbūt kalbėti prancūziškai. Netgi jei ir priveliu juokingų klaidų, kaip kad nutiko bene prieš mėnesį: man pasiūlė pasivaišinti, o aš padėkojau atsakydama, kad nesu protinga. Mat „aš esu nealkana“ ir „aš esu kvaila“ prancūziškai skamba panašiai. Stalo kaimynai reagavo labai smagiai.
Kitas griuvęs įsivaizdavimas – kad prancūzai atšiauriai elgiasi su kitataučiais. Man jie kaip tik atrodo nesunkiai priimantys kitokius. Tačiau ši tauta turi labai daug su maisto ir gėrimo kultūra susijusių taisyklių, ir atvykėliui pravartu jas išmokti, kad galėtų gyventi nesinervindamas. Reikia susitaikyti, kad per pietus beveik niekas nedirba, išskyrus Paryžiuje. O vakarais ir ten parduotuvės uždaromos. Tiesiog tenka kitaip planuoti savo gyvenimą.
Paryžiaus prancūzės – labai gražios. Tokios, kokios nori būti. Daug rūko ir atrodo labai įsitempusios, bent jau dirbančios mano srityje. Dauguma architektų ir interjero dizainerių yra vyrai. Turbūt moterims tenka keliskart labiau pasitempti, todėl ir kyla įtampa.
Kaip prancūzams pavyksta išlaikyti lėto gyvenimo filosofiją ir ritualus, kai gyvenimo tempas aplinkiniame pasaulyje pašėlusiai greitėja? Gal jie mažai dirba?
Jie tikrai mažiau dirba, nors tai irgi sąlygiška. Bretanėje darbuotis savaitgalį ar per atostogas reikštų griauti savo ir šeimos gyvenimą. Paryžiuje yra kiek kitaip. Mano draugai dizaineriai, architektai dirba daug. Jei reikia baigti projektą, – ir dienomis, ir naktimis.
Paryžiuje labai brangu nuomotis butą, tuntai turistų, užterštas oras. Žmonės, kurie nenori tokio gyvenimo, renkasi provinciją. Lietuvoje, jei išvažiuoji iš didesnio miesto, tampi izoliuotas, o čia sėdi į greitąjį traukinį ir per valandą atsiduri už 300 kilometrų – pačiame Paryžiaus centre. Tikrai sugaišti mažiau laiko, nei vargdamas sostinės spūstyse.
Įsikurti mažame Lietuvos miestelyje nelengva ir dėl to, kad nėra infrastruktūros – gražių namų, jaukių parduotuvėlių. O ten turi tą patį, ką ir Paryžiuje. Ir dar mėgaujiesi ramybe bei rutina – beje, šią prancūzai labai vertina. Pavyzdžiui, jiems kasdien privalo būti šviežios duonos. Jei tik prancūzas gali grįžti pietauti namo, jis visada tai ir padarys.
Paryžiuje daugiau dėmesio kreipiama į stilių, madą, o Bretanėje žmonės labiau atsipalaidavę. Aš Paryžiaus pasiilgstu, bet mano vaikai, išgirdę bent menkiausią užuominą apie galimybę ten apsigyventi, iškart puola streikuoti. Jiems pasivaikščioti po naktinį didmiestį, pavakarieniauti ten yra viena, o turėti savo dvarelį, kiemą, erdvę ir saugumą – visai kas kita.
Kartą užsukau į Prancūzijos parlamentą pas ten dirbančią draugę. Kaip tik tuo metu streikavo austrių augintojai. Girdėjau, kaip parlamentarai svarstė, kuris turėtų eiti su jais pasikalbėti. Nė vienas nenorėjo būti apmėtytas austrėmis, bet juokavo, kad po to, kai viskas pasibaigs, reikėtų nubėgti jų susirinkti – austrės juk nepigios. Streikai Prancūzijoje yra nuolatinis dalykas. Jų dalyviai pridaro savo šaliai milžiniškų nuostolių, paralyžiuoja valstybę, tačiau prancūzai vis tiek gyvena gerai. Jie juk lotynai, o pagal lotynų suvokimą, esamą problemą reikia garsiai įvardyti, garsiai spręsti, o šią pašalinus – garsiai pasidžiaugti. Jeigu būtų protestuojama tyliai, niekas net dėmesio neatkreiptų.
Kai buvome su šeima Mauricijuje, internete perskaičiau apie Lietuvoje vykstančią protesto demonstraciją ir daužomus Seimo langus. Man tai pasirodė tikra tragedija, o Laurent‘as pasakė: „Pagaliau! Taip ir turi būti!” Joris ir Amelija jau dukart dalyvavo streike su tėčiu.
Viena vertus, taip prancūzai išsprendžia problemas. Kita vertus, per dažni streikai man kvepia nesuvokimu, kokioje puikioje šalyje jie gyvena. Galėtų labiau tai vertinti.
Jūsų tėtis viename interviu sakė: „Kai esi ištikimas savo moteriai, viduje yra harmonija ir ramybė.“ Turėdama tokį pavyzdį, vyrą tikriausiai rinkotės itin atidžiai?
Vyro neieškojau. Laurent‘ą sutikau dvidešimties. Studijavau Dailės akademijoje, ir ne vyrai man tada rūpėjo. Tačiau jis tikrai panašus į tėtį – labai atsakingas šeimos žmogus. Matyt, jei užaugi darnioje šeimoje, jauti gražių ir pagarbių abipusių santykių poreikį. Norėtųsi mažiau kelionių, kad galėtume daugiau laiko praleisti drauge, bet abu turime labai įdomius darbus ir abu esame ambicingi profesiniu požiūriu. Man Laurent‘as patinka toks, koks yra: su savo prancūziškais stresais – kartais visai be priežasties, su savo idėjomis, keistomis šalimis, su pasakojimais ir mažytėmis dovanėlėmis iš kelionių. Ir kas žino, ar būtų geriau, jei jis liautųsi judėti po pasaulį ir imtų tvarkingai dirbti biure. Gal kaip tik labai daug prarastų mano akyse? Manau, tą patį Laurent’as mano ir apie mane. 
Amelija – irgi mūsų. Visas gyvenimas yra kūryba, šeimos kūrimas. Vaikų atsiradimas – taip pat. Tiesiog mūsiškiai atėjo skirtingais keliais. Žiūrėdama į Ameliją, labai noriu dar vieno vaiko. Joris yra kaip tikras prancūzas: rimtas, atsakingas, mėgsta pasiskųsti. O Amelijai kiekviena diena – šventė, visi aplinkiniai jai – draugai.
Be galo gaila, kad Lietuvoje įvaikinimo procesas toks, kad kartoti nebesinori. Jis truko ilgai ir buvo labai keistas. Prisimenu, prieš teismo posėdį dėl įvaikinimo į mūsų namus atėjo socialinė darbuotoja – kad įvertintų, kaip Amelija gyvena. Mudvi laukėme jos pasipuošusios, susitvarkiusios žaislus, pasirengusios viską parodyti. Moteris atrodė griežta, net piktoka. Vilniuje tada turėjome gražų butą, bet Joris ir Amelija gyveno viename kambaryje. Viešnia pareiškė, kad mergaitė negali gyventi tame pačiame kambaryje su berniuku. Teko jai aiškinti, kad tai ne šiaip berniukas ir mergaitė, o brolis ir sesuo. Net jei juos išskirsim, vis tiek bėgtų naktį vienas pas kitą, nes yra labai prisirišę ir įpratę būti kartu.
Socialinei darbuotojai visiškai nerūpėjo nei žaislai, nei kiti vaikiški dalykai, bet ji pasidomėjo, ar bute yra šiltas vanduo ir ar turime skalbimo mašiną. Paskui Laurent‘as juokėsi, kad vaiko laimė labiausiai priklauso nuo skalbimo mašinos. Taip pat buvome išpeikti dėl stovo su keliais buteliais vyno. Šiandien mūsų vaikas gyvena dvare, kur yra pusšimtis butelių vyno, ir kas iš to?
Mums aiškino, kad vaiko negalima rinktis, nes jis – ne daiktas. Nesutinku. Gyvenime renkamės viską – antrąją pusę, draugų ratą ir pan. Vaikutis gali būti labai gražus, bet jei nėra jausmo, kad jis yra tavo... O Amelija man iškart pasirodė kaip stebuklas. Vienintelė iš visų mažylių nemiegojo, žvelgė į mane didelėmis akimis ir šypsojosi. Nors jai buvo tik keturi mėnesiai, jaučiausi pastebėta. Kai kurie dalykai gyvenime atsitinka ne be reikalo, ir planuojami jie būna kažkur be mūsų.
