Anželikai Cholinai buvo 23-eji, kai, baigusi studijas Rusijos teatrinio meno akademijoje, namo vyko palydėta vieno profesoriaus žodžių: „Ko tu važiuoji į tas provincijos gūdumas? Lik Maskvoje – čia tau yra ką veikti.“ Tada idealistė, nešina baletmeisterės žinių bagažu, grįžo rūpintis savo šalies baleto likimu. Po 18 metų į jaunystės, studijų miestą išskrido su dar vertingesniu bagažu – neįkainojamos kūrybinės patirties, pripažinimo, žiūrovų meilės, Vardo.
Naujausią savo darbą – spektaklį „Carmen“ – choreografė pastatė su rusų šokėjais Maskvoje, o jo premjera spalį vyks Vilniuje.
Anželika, kodėl išvykote kurti į Maskvą? Ar nuo studijų laikų jutote šio megapolio trauką?
Manau, kad tai natūralus posūkis mano gyvenime. Daugelis to klausia, o aš juokaudama atsakau vienu rusišku sakiniu:„Bolšomu karabliu nužno bolšoje plavanje“ („Dideliam laivui reikia plačių vandenų“). Lietuvoje jau kurį laiką jutau, kad viskas ima kartotis. O juk norisi ko nors įdomaus, nauja, todėl kilo mintis pamėginti perkelti savo veiklą į Maskvą. Iš pradžių pati labai nustebau dėl šio sumanymo, vėliau supratau, kad reikia tai daryti tuojau pat, kol neišgaravo pasitikėjimas po šokio spektaklio „Ana Karenina“ sėkmės Maskvoje. Nusprendžiau atlikti eksperimentą su savo gyvenimu. Ir viskas. Dabar esu Maskvoje ir jaučiuosi labai gerai.
Niekada nebuvau linkusi skųstis ir dabar nenoriu to daryti. Mūsų šalis yra maža, ir galimybės čia mažesnės. Nereikia norėti daugiau, nei valstybė gali duoti. Man Lietuvoje viskas buvo gerai. Išvažiavau be jokio pykčio, tiesiog natūraliai taip išėjo. Nesakau, kad visai negrįšiu ar nestatysiu spektaklių. Nežinau. Pažiūrėsim. Kol kas man norisi rizikos, iššūkių, ir tai randu Maskvoje.
„Aną Kareniną“ statėte Maskvos J. Vachtangovo teatro vadovo režisieriaus Rimo Tumino kvietimu. Ar ir toliau Jūsų kūrybinė veikla bus globiama minėto teatro?
Maestro Rimas Tuminas, kai įkvėpta sėkmės pasidalinau su juo idėja Maskvoje statyti dar vieną spektaklį, man pritarė ir paragino nedelsiant imtis savo planų įgyvendinimo. Tad po „Anos Kareninos“ premjeros nelaukdama kokio nors teatro kvietimo savo lėšomis pradėjau statyti „Carmen“, jame šoka rusų aktoriai. Taigi užsiimu tokia pačia veikla kaip ir Lietuvoje. Neturime pastovios trupės, nuolatinės repeticijų salės, scenos – viską nuomojamės. Tik teatrų Maskvoje, viename brangiausių miestų, yra šimtai, konkurencija – didžiulė, tad ir rizika sudegti nemaža. Viena yra būti kviestiniu choreografu kokiame nors valstybiniame teatre, kai viskuo, ko reikia, esi aprūpinta, ir visai kas kita – statyti spektaklį savo lėšomis. Investicija didelė, bet ryžomės šiam žingsniui.
Tiesa, kad vasarą spektaklio „Carmen“ komandą – rusų dramos teatro aktorius – pakvietėte į Palangą? Ten susipažinote, maloniai leidote laiką ir repetavote naują spektaklį prie jūros?
Man patinka sugalvoti ką nors neįprasta ir įdomaus sau bei kitiems, todėl pakviečiau maskviečius aktorius į mūsų pajūrį – ir dirbti, ir ilsėtis. Palangoje pastačiau pusę spektaklio. Aš noriu gražaus gyvenimo, ir man, pasitelkus fantaziją, pavyksta tokį susikurti. Rusų aktoriams tai buvo staigmena: jie nesitikėjo, kad galės suderinti atostogas ir darbą. Artistai Maskvoje apskritai nepripratę prie tokio dėmesio. Todėl dirbo nepaprastai atsidavusiai.
Ką reiškia išvažiuoti ir išsivežti savyje visą Anželikos Cholinos šokio teatrą?
Teatre niekada nesiekdavau nieko stabilaus – tai lyg siedavosi su baime sustoti. Be to, scenos menas iš esmės yra laikinas dalykas: spektaklis šiandien yra, o rytoj jo gali ir nebebūti. Aš neišsivežu visko – aš tik perkeliu save. Mūsų šalies teatrų scenose bus rodomi jau sukurti spektakliai.
Bet Maskvoje nėra Jūsų aktorių, puikių baleto artistų, Juozo Statkevičiaus, unikalaus kostiumų dailininko, Marijaus Jacovskio, įstabaus scenografo, Tado Valeikos, šviesų dailininko, pagaliau – Gretos Cholinos, teatro direktorės, Jūsų sesers. Kartu dirbote. Vienus iškėlėte į šviesą, kitus palaikėte širdimi, vieni iš kitų sėmėtės kūrybiškumo, jautrumo. Kas visa pakeis? Kiek laiko trunka sielos bendrystės paieškos?
Mano artistai nelieka be darbo. Visi jie dirba valstybiniuose teatruose ir šį mano žingsnį supranta. O dailininkus vežuosi kartu. Viena iš sąlygų statant spektaklį Maskvoje buvo ta, kad kūrybinė grupė turi dirbti kartu su manimi. Tik aktorių trupę sudaro maskviečiai. Greta taip pat aktyviai dalyvauja veikloje – sprendžia visus organizacinius klausimus. 
Tai nepriklauso nuo tautybės. Režisierius turi sugebėti komunikuoti ir padaryti taip, kad spektaklyje vaidinti pakviesti artistai dėl bendro reikalo dirbtų su atsidavimu iki galo. Tai nėra sudėtinga. Kai žinai, ko nori, ir moki įgyvendinti tai, ką esi sumanęs, susidomi visi. Be to, maskviečiai yra išalkę darbų. Statistika teigia, kad Maskvoje yra 9 tūkstančiai bedarbių aktorių. Vos pasakiau, kad rengsiu kastingą ir rinksiu trupę, iškart atsirado labai daug norinčiųjų. Galiu rinktis, su kuo dirbti. Manęs ieško, daug rusų teatro įžymybių rodo dėmesį. Gandas yra pasklidęs plačiai. Vakar J. Vachtangovo teatre vyko „Ana Karenina“. Po spektaklio sveikinti atėjo tokie grandai, kad man net buvo nepatogu. Juos mačiau tik vaikystėje per televizorių, o dabar pakyla į sceną ir spaudžia man ranką, sako: „Tai – genialu, Jūs – tobulybė, talentas.“ Ir taip po kiekvieno spektaklio. Lietuvoje tokių žodžių ir vertinimų nesu girdėjusi. Labai malonu. Vadinasi, jiems suprantama, priimtina tai, ką darau. Taigi ir dėl to noriu būti Maskvoje. Žmogus yra ten, kur yra mylimas ir svarbus.
Apie savo vardo šokio teatrą esate pasakiusi: „Nelaikau visų kumštyje. Nebijau su visais išsiskirti, visus paleisti ir tarsi stebėti iš šalies.“ Kokios patirtys išmokė Jus neprisirišti prie to, ką esate sukūrusi, nesisavinti žmonių, žvelgti į savo teatrą kaip į efemerišką vėjo gūsį?
Taip turi elgtis visi žmonės. Šiame gyvenime esame tik svečiai ir privalome kai ko išmokti. Man niekada nebuvo būdinga kaupti materialius dalykus. Aš kitaip suvokiu save. Man svarbiau būti laisvai. Ir daryti tai, kas patinka. Taip jaučiuosi, taip ir gyvenu.
Kaip Jums pavyko įsikurti, prisijaukinti svečią šalį?
Niekada nesijaučiau čia svetima. Mano tėvas mokėsi Maskvoje, pati čia mokiausi. Ketverius metus važinėjau į Maskvą statyti spektaklio „Moterų krantas“, prižiūrėjau jį, atgijo patirtis. Anksčiau gyvenau viešbučiuose arba Lietuvos ambasadoje, o dabar gyvenu savo bute. Tas miestas… Anksčiau man jis atrodė labai didelis ir pavojingas, savo vidumi neaprėpiau jo mastelio. O dabar jaučiuosi čia labai gerai. Ir jis jau nebeatrodo toks gigantiškas, sudėtingomis megapolio eismo sąlygomis pati vairuoju automobilį. Kažkaip viskas tapo paprasta, natūralu. Kartais yra toks jausmas, kad kažkas paima mane už rankos ir veda. Veda greitu žingsniu. Man svarbu buvo tik to neišsigąsti ir tam pasiduoti. Pasidaviau, greitu žingsniu ėjau paskui tą nematomą ranką. Gal net užsimerkusi, kad nematyčiau, kur veda, bet kai atsimerkiau, atsidūriau čia. Ir jaučiuosi gerai.
Maskvoje, be abejo, yra daug šokio grynuolių. Gal ir dėl to ten dirbti Jums įdomu?
Turbūt, nežinau. Mano spektaklai reikalauja specifinių natūrų. Nebemėgstu tik išmokytų šokti baleto artistų. Šis meno žanras dabar, manau, praranda savo gyvybę. Šokėjai scenoje techniški, bet primena sportininkus, ir man tai nėra įdomu. Mano medžiaga yra dramos aktoriai, gerai parengti šokti, suprantantys savo profesiją ir esantys tarsi jai gimę. Su tokiais mėgstu dirbti. Juk daug žmonių patenka ne į savo vietą ir visą gyvenimą kankinasi. Atpažįstu aktorystei gimusius artistus. Lieka juos pasikviesti. Maskvoje tokių labai daug. Lietuvoje turėjau saujelę (net ir mūsų baleto trupė yra palyginti maža), o Rusijos sostinėje artistų pasirinkimas didžiulis. 
Visada. Įdomiausia darbo dalis – suburti trupę. Darbo principas yra toks: kūrybos procesas prasideda nuo žmonių santykių kūrimo. Artistas turi pajusti režisieriaus pagarbą ir dėmesį – tik tada jis gali atsiskleisti ir tik tada galima pradėti iš jo ko nors norėti. Dar labai svarbu, kad artistas pajustų, jog aš žinau, ko noriu, ir moku tai pasiekti. Tai profesionalumo klausimas. Spektaklis „Ana Karenina“ – trupė trupėje, taip ir „Carmen“: aktoriai yra susiklijavę tarpusavyje ir tapę kolektyvu. Svarbi darbo dalis – sukurti didžiai ypatingą atmosferą. Tai yra pagrindas geram spektakliui atsirasti.
Ar Maskvoje žmonių bendravimo schemos tokios pačios kaip Vilniuje?
Taip, tik čia viskas aštriau.
Rusai emocionalūs, atviriau ir nuoširdžiau reiškia jausmus?
Taip, bet ir dantys jų aštresni. Maskvoje už būvį labai dažnai kovojama ne visai gražiais metodais. Mano aktoriai (daug apie tai diskutuojame) bando mane apsaugoti, teigia, kad bendrauju tarsi per inteligentiškai, per mandagiai, esą turiu būti negailestinga. Mokina mane būti blogą, o aš iš visų jėgų aiškinu, kad įrodysiu, jog dirbant kitais metodais galima pasiekti tikslą ir būti pastebėtam, nevalia elgtis nežmogiškai. Manau, aš laimėsiu. Rusams labai keistas kitoks mūsų priėjimas prie problemų sprendimo. Apskritai, kiek dirbu su artistais, dar nebuvo nė vienos konfliktinės situacijos, ir jiems tai nesuprantama. Sakau: „Mūsų trupė yra griežtojo režimo sanatorija.“ Reikalauju tik su profesija susijusių dalykų. Pavyzdžiui, disciplinos. Esu perspėjusi: „Mes galime draugauti, vieni su kitais gražiai elgtis, bet vėluoti į repeticiją nevalia. Ne man šito reikia – tiesiog turime gerbti savo profesiją.“ Nors Maskvoje beprotiški kamščiai ir daugelis gyvena užmiestyje, nė vienas nevėluoja. Man pavyksta tai pasiekti.
Taigi į Maskvą grįžote. Ar situacija nepanaši į tą, kai po 20 metų įsigeidi sutikti vyrą, kuriuo žavėjaisi, stengiesi pažvelgti jam į akis – ieškai jau prapuolusio jaunystės vaizdinio – ir matai vien gyvenimo nuniokotą rezginį. Kur visa ta magija?
Kai mokiausi, man buvo aštuoniolika metų. Tą laiką atsimenu lyg kosmosą. Nesąmoningai gyvenau – tik stebėjau, kas vyksta. Stebėjau gyvenimą, mokinausi, bet nejaučiau to miesto aplinkybių visa savimi. Juolab kad viena koja visada buvau Lietuvoje. Tarsi visą laiką žinojau, kad ten grįšiu, grįšiu, grįšiu. Galėčiau pasakyti, kad tada net mokiausi užsimerkusi. Nedaug prisimenu. Nėra ypatingos nostalgijos – tiesiog buvau per maža. Kad persilaužiau, kad sąmoningai dalyvauju gyvenime, pradėjau justi nuo 25-erių. Visa, kas buvo prieš tai, – lyg filmas, stebėtas iš šalies. Labai daug baimės, nepasitikėjimo savimi, jokios romantikos, priešingai, nei įsivaizduojame studijų metus. Per anksti buvau atsiradusi tame mieste. Dabar yra kitaip – man čia patinka daug labiau nei anuomet. 
Yra ir daugiau mūsiškių. Pavyzdžiui, režisierius Kama Ginkas, kultūros atašė Faustas Latėnas, scenografas Adomas Jacovskis. Čia spektaklius statė ir Eimuntas Nekrošius bei Oskaras Koršunovas. Reiktų rusų paklausti, kaip jie jaučiasi, kad mūsų tiek daug. Mes jaučiamės labai gerai. Maskvoje yra net tokia sąvoka – „vaidinti pas lietuvius“. Visi to labai nori. Fenomenalu, kad Lietuvoje yra tiek daug puikių režisierių, juk ši profesija reta.
Tiesa, kad svetimame krašte turi nešioti ir svetimą kaukę?
Man niekada nebuvo būdinga apsimetinėti, juo labiau niekada nebūsiu terpėje, kuri to reikalauja. Netikiu prisitaikėliškumu ir pati tokia nesu. Kur kas įdomiau yra būti savimi, nei dėtis kuo nors kitu. Aš vertinu tikrumą.
O Jūsų kasdienybė? Ar ji gali būti mažas, gražiai režisuojamas šokio spektaklis?
Viskas gyvenime yra susiję, taigi mano spektakliai yra mano pačios atspindys. Per toli nuo savęs nenueinu. Dabar toks laikas: puikiai jaučiuosi, jaučiu vidinį balansą, nebijau svajoti ir pritraukiu visa, kas yra geriausia. Nėra konflikto nei su savimi, nei su aplinka, yra tik gražūs norai, jie pildosi, esu labai laimingas žmogus.
Ar jau pajutote, kaip gera parvažiuoti namo, susitikti su draugais, ramiai išgerti kavos ramioje kavinukėje?
Kelionės namo nesieju su žodžiu „grįžti“. Esu sau sugalvojusi, kad noriu būti pasaulio gyventojas, vadinasi – nei aš kažkur esu, nei kažkur grįžtu. Važinėju į Lietuvą – į savo prižiūrimus spektaklius. Nė vienas nepraeina be manęs. Yra man įdomių įvykių. Taigi važinėju. O tai reiškia – nei išvažiuoju, nei grįžtu. Nevertinu, nesvarstau, kur geriau. Kiekvienas miestas – tiek Vilnius, tiek Maskva – turi savo minusų ir pliusų. Aš turiu galimybę rinktis, kur būti, pagal nuotaiką, poreikį. Pavyzdžiui, mėgstu žiemą praleisti Karibuose, o rudenį važiuoti į Nicą. Galimybė rinktis ir būti pasaulio gyventoja – štai kas yra įdomu. 
Dėl Lietuvoje susiklosčiusios situacijos Operos ir baleto teatro durys man niekada nebuvo atviros. O aš norėjau veiklos, todėl ir įkūriau savo teatrą. Taigi Operos ir baleto teatrui sentimentų nejaučiu, bet savo teatro tikrai nepalieku.
Ar įvairių pasaulio šalių atstovai gali vienodai perprasti žmogaus kūno kalbą, susikalbėti judesiu, atpažinti tuos pačius kodus?
Praktika rodo, kad taip. Į šį klausimą geriausiai atsako ACH šokio teatro gastrolės. Pavyzdžiui, „Ana Karenina“ Turkijoje sulaukė stulbinamos sėkmės. Svarsčiau: „Kaip tokią istoriją priims kito tikėjimo ir kitos kultūros žmonės?“ Dar kartą įsitikinu, kad kūno kalbą visi jaučiame ir suprantame vienodai. Mus vienija žmogiškoji prigimtis, tie patys jausmai, gebėjimas matyti, girdėti, mąstyti. Šokis yra universalus menas, reikia tik mokėti kalbėti šokio kalba. Žmogų, nesvarbu, kokios tautybės ir tikėjimo, jaudina tai, kas vyksta scenoje.
Ką Jums teikia kūryba?
Nemėgstu žodžio „kūryba“– jis kažkoks per skambus. Darau tai, ką moku ir sugebu. Teatras man – savęs pažinimo laboratorija. Jei visa tai dar ir kam nors įdomu, esu laiminga.
Teatras – vieta, kur slepiamasi arba pailsima nuo realaus gyvenimo? Arba kuriama paralelinė tikrovė? Kodėl Jums reikia kurti gyvenimą scenoje užuot realiai gyvenus?
Ne, ne, visai ne tam skirta scena, neiškreipkime teatro esmės! Visada, prieš pradedant statyti, savęs klausiu: „O koks yra spektaklio moralas? Ką svarbaus aš noriu pasakyti žmonėms?“ Scenoje reikia perteikti mintį, o ne ieškoti paralelinės tikrovės, poilsio ar slapstymosi galimybės. Teatras neskirtas saviraiškai ar eksperimentams. Ta vieta skirta perduoti žmonėms svarbią žinią.
Ne tik savo kūryba, bet ir bendravimu, išvaizda kuriate fatališkos moters įvaizdį. O gal nieko panašaus nekuriate, tiesiog tokia esate?
Kokia esu? Kiekvieną dieną – kitokia. Man patinka įvairūs įvaizdžiai, kontrastai, ekstravagantiški kostiumai.
Ar Jūs abiem rankomis laikotės Mūzos apsiausto skverno, ar vis dėlto gebate kartais viena ranka pasileisti, susitvarkyti buitinius gyvenimo reikalus? Ar svarbu patogi namų aplinka, švarūs, sutvarkyti kambariai, namų estetika, jei didžiąją laiko dalį praleidžiate teatre?
Mitas – kad daug laiko praleidžiu teatre. Laisvo laiko turiu šimtą kartų daugiau, nei repetuoju. Kartais man atrodo, kad apskritai nieko neveikiu. Realiai daug repetuoju tik tada, kai statau spektaklį. O šiaip ir išsimiegu, ir dirbu sau patogiu laiku. Produktyvi repeticija trunka dvi tris valandas – ilgiau aktoriai neatlaiko dėmesio. O ką daryti visą kitą laiką? Vilniuje neturėdavau ką veikti. Maskvoje kiekvieną dieną einu į spektaklius – gaunu daug kvietimų, yra įdomu pamatyti šio miesto teatro gyvenimą. Rusijos sostinėje yra kokių tik nori kampelių. Nebūtina važiuoti į Paryžių, kad pajustum jo dvasią. Reikia tik žinoti vietas. Dabar aš susipažįstu su miestu ir pagaliau tą savo neturėjimą ką veikti įdomiai užpildau. O buitinis gyvenimas? Žinoma, aš negaliu gyventi kaip nors, mėgstu gyventi estetiškai, pagal save sutvarkytoje aplinkoje. Namai yra vieta, kur ilsiesi, tad ji negali būti bet kokia – tiek Vilniuje, tiek Maskvoje. Man tikrai pakanka laiko savo buičiai susitvarkyti.
Turiu puikių draugų, bet draugai yra tik man.
Sutikite: priešingos lyties siunčiami signalai – stiprūs...
Dėmesys visada gražu, ir Maskvoje jo ypač daug. Tik aš esu labai išranki.
Vertingiausia kaskart iš naujo pajusti kūrybos alkį. Ar galite atskleisti planus, ką dabar darote, kokį šokio spektaklį kuriate?
Sulaukiau pasiūlymų statyti spektaklius kituose Maskvos teatruose, dabar renkuosi, svarstau, mąstau. O pagrindinis mano gyvenimo planas – gyventi įdomiai ir gerai. Ir būti Žmogumi.
Nuotraukos - iš asmeninio albumo (5, Dmitrijaus Matvejevo) ir Pauliaus Gasiūno (2; makiažas ir šukuosena - Lilijos Bytautaitės, drabužiai - Juozo Statkevičiaus, www.statkevicius.com)
