R.Bartkus: būdamas Lietuvoje pasiilgstu žmonių įvairovės

Jungtinėse Amerikos Valstijose lietuvių dailininkas Rimvydas Bartkus sulaukė pripažinimo ir tapo Ray Bartkumi. Jo sėkmę būtų galima vadinti išsipildžiusia amerikietiška svajone, tačiau pats menininkas yra atšiaurus bet kokiam mėginimui sudėti mintį ar veiksmą į stereotipų rėmus.

Kartu su žmona Ina ir penkerių metų sūnumi Kristijonu Ray Bartkus 1991 metais išvyko gyventi į JAV. Kišenėje nebuvo nė poros šimtų dolerių, laukė nežinia. Šiandien Ina eina vadovaujamas pareigas populiariuose Niujorko mados namuose „Rag & Bone“, Harvardo universitetą baigęs Kristijonas kuria savo verslą Azijoje, o Ray yra žinomas prestižinių spaudos leidinių „The New York Times“, „Newsweek“, „Harper`s“, „Wall Street Journal“, „Los Angeles Times“, „Business Weekly“, „Fortune“ ir kt. iliustratorius, rengia savo kūrybos parodas įvairiuose pasaulio miestuose. Jis – 50 litų banknoto kūrėjas, jis gali duonos kepale išpjaustyti filosofų Immanuelio Kanto ar Sokrato portretus, eksponuoti savo sovietinio, lietuviško ir amerikietiško pasų kopijas, piniginių banknotų klastotes. Menininkas juokauja, kad ilgametes spaudos dailininko pozicijas jam padėjo išlaikyti būtent tai, kad neturi savo stiliaus, todėl kaskart nustebina redaktorius.
Į Lietuvą jis atvažiuoja bent kartą per metus – aplankyti čia likusių artimųjų arba parodyti savo kūrybos.
Esate stulbinamai lojalus darbuotojas – net dvidešimt metų iliustruojate tuos pačius leidinius, nors finansinės būtinybės tai daryti, juolab reikalo pranešti apie save pasauliui tikriausiai nebėra.
Visi iliustruotojai Niujorke yra labai lojalūs savo darbdaviams vien todėl, kad šie dailininkams yra be galo nelojalūs. Spaudoje atsinaujinimo siekiama bet kokia kaina. Retas atvejis, kad redaktorius, meno redaktorius, dailininkas ar fotografas dirbtų tame pačiame leidinyje ilgiau nei 3–5-erius metus, ir visiškai ne todėl, kad pats taip nori. Kad ir kaip gerai jie dirbtų, vis tiek yra keičiami – vien dėl keitimo. Niujorke knibždėte knibžda išskirtinio talento profesionalų, tik ir laukiančių progos pasireikšti. Tame pačiame leidinyje dešimtmetį išsilaikęs žmogus įgyja beveik legendinio darbuotojo statusą. Todėl didžiuojuosi, kad man pavyko taip ilgai išlikti reikalingam. Juk smagu paglostyti savimeilę – šioje srityje esu tarp pasaulio geriausiųjų. O jeigu mano iliustracija nepasirodytų kuriame nors prestižiniame leidinyje bent jau kartą per dvi savaites, mane tiesiog pamirštų ir palaidotų.
Žiniasklaida sukasi sparčiai, tad per kiek laiko dailininkas privalo sukurti piešinį? Nejau nebuvo situacijų, kad nesiseka, nors tu ką?
Jeigu iliustraciją sukurti užsako mėnesinis leidinys, gauni 3–6 dienas. Jei dienraštis – tris valandas, be to, turi pateikti 3–5 skirtingus temos pavyzdžius ir dar sukurti redaktoriaus pasirinkto varianto iliustraciją. Man patinka dirbti greitai, kai tenka maksimaliai susikaupti. Gaunu didelę adrenalino dozę. Taip sparčiai dirbdamas nori nenori padarai ir prastų darbų, bet man tai nenutikdavo taip dažnai, kad mano paslaugų atsisakytų. O nesukurti visiškai nieko – na, man tai neįmanoma.
Ar kada nors svajojote atsidurti tarp pasaulio geriausiųjų?
Kai atvažiavau į Niujorką, vieni įdomiausių išeivijos menininkų Aleksandra ir Vytautas Kašubos davė labai gerą patarimą. Jie sakė, kad bus metų, kai mano darbais visi žavėsis, ir bus metų, kai juos niekins. O paskui vėl žavėsis. Juodu patarė nekreipti į visa tai dėmesio ir visą laiką stengtis užsitikrinti kūrybos sąlygas, laisvas nuo kitų žmonių požiūrio į ją.
Manęs tikrai nekankina nemiga dėl to, kad galvoju, koks aš geras ar koks blogas. Jei nebegausiu užsakymų ir niekas nebesidomės mano darbais, susikurtas finansinis pagrindas leis užsiimti tuo, kuo norėsiu. Tai ir buvo mano didžiausia svajonė. O šiaip vaikystėje svajojau vykti į Ameriką vaduoti indėnų iš rezervatų.

R.Bartkus prie savo darbo
R.Bartkus prie savo darbo
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Amerika užkariauta, tačiau ar iš pradžių tuščiai varstant redakcijų duris nebuvo noro viską mesti ir grįžti? Kas labiausiai padėjo nepasiduoti?
Atleisk, aš nenoriu vartoti tokių terminų kaip „Amerika užkariauta“. Lietuvos spaudoje kai kurių gerai pažįstamų asmenų apskritai neatpažįstu. Suprantu, kad žurnalistai sutirština spalvas ir vartoja skambias frazes norėdami patraukti skaitytojų dėmesį, bet vaikščiodamas Niujorko gatvėmis garbės arkų naujiesiems užkariautojams nemačiau. Yra tikrai daug labai sunkiai ir sėkmingai dirbančių iš Lietuvos kilusių profesionalų, tačiau Niujorkas – per daug didelis, ką ir kalbėti apie visą Ameriką, ir tame katile verda tūkstančiai gabių kūrėjų. Dauguma jų yra itin kuklūs – supranta savo laikinumą šitokios milžiniškos konkurencijos sąlygomis.
Jei man Niujorke būtų nepavykę, žinoma, būtų likęs kartėlis visam gyvenimui. Noras įrodyti, kad esu šio to vertas, ir baimė grįžti nieko nepešus buvo stiprus stimulas. Sunkumai mane mobilizuoja, iš padarytų klaidų mokausi. Nesu genijus, bet manau, kad daug dirbdamas ir protingai siekdamas tikslo galiu daug nuveikti.
Iš ko paveldėjote dailininko talentą? O gal į Dailės akademiją nuvedė koks nors atsitiktinumas?
Būtent atsitiktinumas. Vidurinėje mokykloje piešimas mane traukė ne daugiau nei kitus bendraamžius. Mano suolo draugas TV režisierius Augustinas Gricius pasiūlė užsirašyti į keturmetę vakarinę dailės mokyklą. Sutikau labiau dėl draugystės. Augustinas po metų mokyklą metė, o aš užsikabinau.
Jūsų sūnus Kristijonas – jau savarankiška, puikiai išsilavinusi, veikli asmenybė. Nebeslegia tėviškos atsakomybės jausmas, nebereikia mokėti už mokslus Harvarde, taigi abu su Ina tikriausiai gerokai atsipūtėte?
Mums trise Niujorke pradėjus nuo absoliutaus nulio – be senelių, giminių, draugų pagalbos – buvo labai sunku. Amerikoje auginti vaiką yra brangus malonumas. Be to, augančiam vaikui neužtenka tik tėvų, ne mažiau svarbi jį supanti socialinė terpė, o šios iš pradžių apskritai nebuvo. Kai Kristijonas pradėjo savarankiškai verstis, tikrai nukrito atsakomybės ir finansinė našta. Dabar, be abejo, daugiau laiko galime skirti sau, būti labiau egoistiški. Tik ar tas rūpinimasis savo vaiku ir nėra pats egoistiškiausias aktas?
Ar neatrodo keistas Jums su Ina kaskart užduodamas klausimas, kaip sugebėjote kartu išgyventi per trisdešimt metų ir neišsiskirti? Tarsi tai būtų ne visai normalu?
Daugybė žmonių, tarp kurių yra ir nemažai mūsų draugų, kartu negyvena taip ilgai, todėl toks klausimas turbūt ir nėra netikėtas. Ypač Niujorke – ten ne vienas mūsų bendraamžis bičiulis tebeieško savo išrinktojo ar išrinktosios. Bet aš stengiuosi gyventi pagal savo susikurtas normas, net jeigu kai kuriems jos atrodo ir nenormalios.
Ar neerzina, kai žurnalistai kiekvienąsyk primygtinai kamantinėja, ar nekankina nostalgija, ar nesirengiate grįžti į Lietuvą?
Bet koks per dažnai užduodamas klausimas pradeda erzinti. Šis – irgi, nes nieko nauja pasakyti neturiu. Ir Lietuva, ir JAV yra žmonių judėjimo neribojančios valstybės. Jeigu ką nors kamuoja nostalgija, gali nusipirkti bilietą ir po devynių valandų skrydžio ją gydytis. Mano nuomone, tėvynės ilgesys yra atavizmas, likęs nuo tų laikų, kai žmonės negalėdavo grįžti dėl įvairių priežasčių: dėl grėsmę kėlusio diktatoriško režimo ar dėl to, kad kelionės buvo tokios brangios, jog šipkartę įstengdavo nusipirkti tik į vieną pusę. Esu sutikęs ne vieną tėvynės ilgesio kankinamą tautietį tarp pasitraukusių į JAV per karą ar, pavyzdžiui, šių dienų birmiečių bendruomenėje – jos nariai negali grįžti namo, nes iškart patektų į kalėjimą. Bet turint galvoje lietuvių nostalgiją, tai skamba kaip stereotipinis bereikšmis užkalbėjimas, visiškai neatitinkantis dabarties realijų. Juk jei dabar gyvenu Niujorke, vadinasi, noriu jame gyventi. Kai užsimanau grįžti į Lietuvą, tą ir padarau. Mūsų mobiliame ir vis mažėjančiame pasaulyje fizinė buvimo vieta tikrai nebėra tokia reikšminga.
Na, bet Europoje lietuviai yra emigracijos lyderiai. Vieni dėl to raunasi plaukus, kiti sako, kad tai tik į gera. Kaip Jums atrodo?
Neseniai skaičiau, regis, švedų sociologo samprotavimus apie lietuvių emigraciją. Man buvo įdomus jo teigiamas ir labai originalus požiūris į šį reiškinį. Didelės emigracijos faktą Lietuvos valstybė turėtų palenkti savo naudai, užuot nurašiusi išvykėlius, jų užsienyje įgytas žinias ir patirtį. O raudos, kad lietuviai išvažiuoja, tikrai nieko neduos. Nežinau, kodėl kaimyninėse šalyse emigracija mažesnė, bet ir kitados keliaudamas po Sovietų Sąjungą lietuvių sutikdavau visur, o latvių ir estų – gerokai rečiau. Galbūt lietuviai tikrai yra mobilesni, nei byloja stereotipai apie neatplėšiamai su žeme suaugusį valstietį. 

R.Bartkaus darbas
R.Bartkaus darbas
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Vilniuje veikė naujausia Jūsų paroda. Kuo ji buvo ypatinga?
Kartais tiesiog būtina perkelti savo darbus į visai kitokią fizinę ir intelektinę erdvę nei ta, kurioje jie sukurti – kad galėčiau objektyviau įvertinti. Dažnai vieną kitą kūrinį keleriems metams paslepiu, kad smegenyse ir akyse per ilgalaikį žiūrėjimą įaustas vaizdinys netrikdytų ir kad darbą pamatyčiau šviežiai. Šiuo atveju tapybos formatai yra per dideli, negaliu jų kur nors užkišti, todėl geriausia išeitis – eksponuoti kitoje aplinkoje.
Eidamas į parodas viliuosi išgyventi dar nepatirtus jausmus, įvertinti originalias idėjas, pasidžiaugti netikėta arba meistriška forma. Esu tikras, kad žiūrovo emocinė ir intelektinė reakcija įprasminant meno kūrinį yra tokia pat svarbi, kaip ir to kūrinio užuomazga virtusios autoriaus paskatos. Šioje parodoje eksponuosiu „neutralius“ darbus, nieko perdėm neteigiančius ir neneigiančius, bet kiekvienam žiūrovui galinčius tapti pretekstu medituoti. Taigi žiūrovai šiems darbams turės didesnę įtaką nei eksponuotiems kitose parodose.
Kai užsitęsusioje akistatoje su savo kūriniu nebegalite jo objektyviai įvertinti, ar neklausiate kitų žmonių nuomonės – pavyzdžiui, Inos, autoritetingų meno profesionalų?
Labai vertinu Inos pastabas – ji geriausiai žino mano silpnybes. Esu linkęs persistengti ir susismulkinti. O Ina visada reikalauja paprastumo ir dažniausiai, manau, būna teisi. 
Profesionalų nuomonės nevertinu labiau nei žmonių, neturinčių tiesioginių sąsajų su menu. Atvirkščiai, manau, kad diletantas kartais turi originalesnių įžvalgų nei metų metus siauroje specializuotoje vagoje besikapstantis profesionalas. Originalus požiūris apskritai yra retai pasitaikanti vertybė, dažnai naikinama institucijų, sukurtų jam puoselėti.
Dėl įpročio kuriam laikui paslėpti kūrinius gali kilti visokių netikėtumų, pavyzdžiui, pavojus vieną kitą užmiršti, pamesti amžiams – ar maža meno istorijoje tokių fatališkų netekčių ir atradimų?.. Jei Jūsų darbą rastų kitos civilizacijos atstovas, kaip manote, kokias išvadas pasidarytų apie mūsų vertybes ir laikotarpį? Beje, šį tyrinėjate tarsi pro mikroskopą.
Labai įdomus klausimas, bet norėdamas atsakyti turėčiau parašyti mokslinės fantastikos novelę. Per daug nežinomųjų: kad suvokčiau, kaip kitos civilizacijos gyventojas žvelgtų į mano darbuose užkoduotas mūsų laiko peripetijas, turėčiau žinoti, kokiomis vertybėmis pagrįsta ta svetima civilizacija ir kokiais ženklais grindžiama jų vizualioji kalba.
Palyginimas su mikroskopu man patinka. Žiūriu į savo darbus kaip į eksperimentus, tik gyvenimo reiškinius tyrinėju ne formulėmis ar moksliniais instrumentais, o vizualiomis priemonėmis. Sukuriu prielaidas, sugalvoju taisykles ir jomis vadovaudamasis siekiu tas prielaidas patvirtinti ar paneigti. Dažnai susiduriu su kolegomis, kurie grindžia savo sprendimus proporcijomis, spalvų derinimu ar kokiais nors susigalvotais grožio etalonais. Man tai atrodo neobjektyvu, todėl vengiu iš anksto nulemto rezultato. Jis neturi būti gražus – jis turėtų būti teisingas.
Bet juk augome nuolat girdėdami sakant, kad grožis išgelbės pasaulį?
Tai – mįslingas, provokuojantis ir kartu absurdiškas teiginys. Jo šaknys slypi prieštaringojo Fiodoro Dostojevskio puoselėtų stačiatikių religijos dogmose. Visais laikais buvo ideologų, kurie primesdavo visuomenei savo estetines normas. Šiuo teiginiu stengiamasi pateisinti „gerą“ meną, kurio vertė matuojama jam užkraunama utilitarine funkcija – sunkiai nusakomu pasaulio gelbėjimu, tačiau per daugybę metų aukščiausiojo grožio garbintojai ne kažin ką nuveikė. Lengviau būtų rasti pavyzdžių, kaip jie pasaulį subjaurojo. „Grožis išgelbės pasaulį“ galėtų tapti puikiu kompanijos „Apple“ lozungu. Jos dizaineriai irgi šventai tiki išganomosiomis savo kūrinių galiomis. Jų estetika veikia mūsų skonį, technologijos keičia gyvenimą, bet nei „iPad“, nei „iPhone“ pasaulio neišgelbės. 
O kaipgi amatas? Ar jau nebėra svarbu išmokti, pavyzdžiui, piešti, komponuoti?
Nelygu, kokių tikslų siekiama. Dažnai tenka girdėti, kaip priekaištingai žiūrovas vertina paveikslą: „Ir aš taip galėčiau.“ Jeigu toks darbas kabo muziejuje, negi turėtume daryti išvadą, kad mokytis amato šiandien nebėra svarbu? Dažniausiai tokie žiūrovai piešimo meistrystės etalonu laiko renesansinius kanonus. Sutik, kad yra ir kitokių kanonų. Ekspresionistas renesansinius piešinio kriterijus laikytų labai ribojančiais, bet juk nedrįstume teigti, kad pvz., Oskaras Kokoschka yra nemeistriškas, nors jo amžininkai taip pat bambėjo: „Čia vaiko terlionės, ir mes taip galėtume.“ Aš esu labai geras piešėjas, tačiau esu sukūręs ir daug darbų, apie kuriuos būtų galima pasakyti: „Kiekvienas taip gali.“ Amato subtilybių įvaldymas negarantuoja, kad kūrinys bus vertingas, bet ir diletantizmas nebūtinai užkerta kelią sukurti prasmingą paveikslą.
Neretas žiūrovas skundžiasi negalintis klausyti kai kurios šiuolaikinės muzikos, ištverti ne vieno liaupsinamo spektaklio ir teigia, kad mene per daug šokiruojančių elementų, provokacijų, triukšmo.
Nesuprantu, kokia čia problema? Jeigu kam nors nepatinka kokia nors meninės raiškos forma, tai nereikia vargintis: klausytis muzikos, kuri nervina, žiūrėti spektaklių, kurie piktina. Meninių tiesų yra labai įvairių, tačiau yra ir pasirinkimo laisvė, tereikia ja pasinaudoti. Kita vertus, ir menininkas turi teisę kurti taip, kaip jam atrodo. Bėda ta, kad žmonės į meną dažnai žiūri kaip į veidrodį – jo atspindyje ieško savo pasaulėžiūros patvirtinimo. O jei išvysta tame atspindyje nepažįstamą veidą, dialogo ieškoti nelinkę.
Už ką labiausiai mėgstate Niujorką?
Labiausiai už tai, kad šiame mieste kiekvieną minutę gali sutikti iš viso pasaulio suvažiavusių ir darniai tarpusavyje bendraujančių žmonių. Visai neseniai dalyvavau viename nedideliame vakarėlyje – pas draugą. Susirinko apie trisdešimt svečių, tarp jų buvo lietuvių, italų, prancūzų, lenkų, amerikiečių, japonų, korėjiečių, haitiečių, jamaikiečių, vokiečių, graikų... Tokia įvairovė būdinga visai viešajai Niujorko erdvei. Mano pakalbinta korėjietė skundėsi, kad homogeninėje Korėjos aplinkoje jaučiasi nejaukiai. Panašiai ir aš, būdamas Lietuvoje ar kurioje nors kitoje pasaulio vietoje, pasiilgstu žmonių įvairovės.
Nejaugi negalėtumėte gyventi kur nors kitur? Pavyzdžiui, kurioje nors Europos šalyje?
Tikrai nesirinkčiau, kur įsikurti, pagal šalį – neturiu jokių nacionalinių prioritetų. Labai mėgstu Niujorką, bet didmiestyje apsistoti nebenorėčiau. Rinkčiausi mažą miestelį ar netgi vienkiemį. Tik turėtų būti šiltas klimatas ir turgus, kuriame galėčiau nusipirkti ne industriniu būdu užaugintų daržovių ir vaisių.
Suprantama, juk esate geras kulinaras. Ką labiausiai mėgstate gaminti?
Gamindamas maistą pailsiu nuo ilgo žiūrėjimo į kompiuterio ekraną ar drobę. Tai irgi kūryba, žaidimas spalvomis, tekstūra, skoniais, kvapais... Gaminu tik daržovių ar jūrų gėrybių patiekalus. Patinka nesudėtingi valgiai, kuriems tereikia šviežių geros kokybės komponentų. Svarbu nenukankinti jų gamybos procese. Prabangiuosiuose Lietuvos restoranuose dažnai pastebiu tendenciją gaminti kuo sudėtingiau. Gal taip maskuojamos ne pačios kokybiškiausios sudėtinės dalys, o gal vadovaujamasi logika, kad geriau yra įmantriau?
Kartą per savaitę ruošiu humusą. Darau guakamolę, pomidorų salsą, daržovių musaką, mėgstu ruošti žuvis, tailandietiškus patiekalus. Draugė pasidalijo puikiu rizoto su grybais receptu. Dažnai gaminame ir pirštus laižome.
Kuo dar domitės? Ar sekate politinius įvykius pasaulyje?
Gyvenimas yra nuolatinis meno projektas, sudarytas iš daugybės įdomių dalių: ekonomikos, socialinių santykių, psichologijos, įvairių kultūrų ir jų sąveikos, kulinarijos, mokslo, naujų technologijų... Man visa tai labai įdomu. Pamenu, Sovietų Sąjungoje su panieka vis būdavo skelbiama, kad kone pusė Vakarų gyventojų nežino, kas yra jų šalies prezidentas. Manėm, kad tai – jų išsilavinimo spraga. Dabar esu tos nuomonės, kad jeigu nežinai savo politikų pavardžių, vadinasi, valstybėje viskas klostosi gerai, sistema veikia sklandžiai. O kai politikai pradeda mirgėti spaudoje ir televizijos ekranuose, tai – ženklas, kad šalyje yra problemų.
O dėl civilizacijų konfliktų, tai jie pranašaujamas tiek, kiek siekia rašytinė žmonijos atmintis. Deja, tos pranašystės periodiškai pildosi. Tiek daug iškilių protų ir širdžių kreipė žmonijos vystymąsi pozityvia linkme, bet ji, deja, dažnai vis dar grimzta į primityviausius gaivalus. Kartais atrodo, kad nėra išeities iš to prakeikto rato, kad žmonija ne progresuoja, bet regresuoja. Ir vis dėlto manau, jog mūsų sąmonėje iš lėto tvirtėja gėrio ir teisingumo nuostata, kad mažais žiupsneliais kaupiame išmintį.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis