Atgaivinti praeitį
Ar jums šiuolaikinis pasaulis kartais neatrodo tarsi plastiku dengta šmėkla, dirbtinė pamėklė, o visa aplink – be išliekamosios vertės? Tokiais niūriais momentais atgaiva sielai yra prisiliesti prie to, kas tikra, švaru, „civilizacijos“ neapnuodyta. Pavyzdžiui, – atsigręžti į protėvius. Prisipažinsiu: man visada knietėjo grįžti į gūdžią praeitį. Nors trumpam...
Į svečius pas batsiuvę Dalią įsiprašau vieną niūrią dieną. Ji sako nežinanti, kiek batų porų turi, ne visus ir dėvi. Aukštakulnius tik per vestuves ir porą vakarėlių buvo apsiavusi. Arba štai neseniai iš „antrų rankų“ parduotuvės įsigyti Švedijos armijos kareivio auliniai: sunkūs, keliais dydžiais per dideli, bet kokie gražūs... Dalios batų manija nepaprasta: ji užsiima eksperimentine archeologija (kai gvildenama ir atkuriama ankstesnių kartų gyvensena – aut. past.) ir rekonstruoja senovės lietuvių odinį apavą (nuo pirmųjų mūsų eros šimtmečių iki maždaug XVI a. pab.). Eksperimentinės archeologijos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje dalyvaujanti moteris jau atkūrė geras dvi dešimtis senosios avalynės modelių, siuvo apavą įvairių projektų rengėjų (tarp jų – Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus, Trakų istorijos muziejaus ir kt.) užsakymu, prieš Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II vizitą Lietuvoje apavė mūsų Garbės sargybos kuopą.

Į Kernavę Dalia su šeima beveik prieš du dešimtmečius atsikraustė iš Vilniaus. Šiandien jos, sostinės vaiko, su žabu iš čia neišvytum: gamta, grynas oras, jokių fabrikų, asfalto dulkių. Aš, kaip tikra miesčionė, pašnekovę klausiu, ar nebaisu miškuose gyventi, ar vilkai neužpuola. „Vilkų čia nėra, o jei koks užsimiršęs ir užklystų, Maksas greit užuostų“, – atsako moteris. Vienintelė vieta, į kurią šuniui lįsti nevalia – pusrūsis, nes ten – šeimininkės dirbtuvės: senovinių įrankių kopijos, odos atraižos, literatūra, eskizai ir... daugybė batų. Kaipgi kitaip: juk tai – batsiuvės cechas.

Dilgėlės ir atsitiktinumai
Lietuvos gyvoji archeologija be Dalios nebūtų tokia gyva, tad įdomu, kaip ji atėjo į šią sritį. 1989 m. Vilniaus dailės akademijoje Dalia įgijo pramoninio dizaino magistro laipsnį ir gavo paskyrimą dirbti Valstybinėje Kernavės kultūrinio rezervato direkcijoje. Po dešimties metų, 1999 m., sekdami Lenkijos kolegų pavyzdžiu, direkcijos darbuotojai surengė pirmąjį eksperimentinės archeologijos festivalį „Gyvõsios archeologijos dienos Kernavėje“. Daliai knietėjo išmėginti kokį nors senąjį amatą, Pirmiausia ji ėmėsi verpimo verpstuku (seniausiu verpimo įtaisu). Verpė iš linų, vilnos, kanapių, dilgėlių. „Žmonėms buvo sunku patikėti, kad toks pluoštas, apie kokį kalbama pasakoje „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ (pamenate, sesė broliams marškinius iš dilgėlių siuvo?), iš tikrųjų egzistuoja“, – pasakoja batsiuvė. O koks juodvarnis nuo verpstuko nuvaikė? „Pabodo“, – šypsosi. Nesunku tuo patikėti: ši moteris turi tiek vidinio užsidegimo, kad tik verpstuku apsiriboti jai per maža.

Be to, likimas pasiūlė naujų galimybių. Apie 2000-uosius archeologai Kernavėje aptiko itin senos odos liekanų. Šias atsitiktinai dėliodama, Dalia pastebėjo, kad dviejų gabaliukų šoneliai ir siūlių skylutės sutampa. Iš pradžių nesuprato, kas tai galėtų būti, tad su kolege pradėjo ieškoti analogų literatūroje. Paaiškėjo, kad radiniai gali būti vaikiško batuko liekanos! Tada pagal archeologinę medžiagą ji pasiuvo eksperimentinę porą ir paprašė kaimynų mergaitę paavėti – kad pagal odos raukšles, pakulnės nusidėvėjimą ir kitus požymius būtų galima patvirtinti, jog rastos atraižos tikrai yra senovinės avalynės. „Viskas vyko taip, kaip ir turėjo vykti. Restauratoriai patvirtino, kad tai – tikrai batų liekanos, – pasakoja moteris. – O XIII–XIV a. avalynės, tuo labiau vaikiškos, pavyzdžių Lietuvoje tikrai nėra daug!“
Batsiuvė sako, kad šie radiniai buvo labai laiku ir vietoje. „Per pirmuosius festivalius kas avėjo basutėmis, kas – sportbačiais, kas vaikščiojo basas. Suknelių, lininių drabužių pasisiuvom, o apavo neturėjom“, – pasakoja pašnekovė. Taigi batų poreikis buvo, o archeologinės liekanos paskatino Dalią susieti gyvenimą su tuo, kas nedavė ramybės nuo mažens: „Augau tais laikais, kai didelio avalynės pasirinkimo nebuvo, o įdomesnės tik iš užsienio parveždavo. Mokykloje atidžiai visų kojas apžiūrinėdavau, visad žinodavau, kas kokius batus avi.“

Šių dienų batsiuvystė
Dalia išskiria dvi savo gaminamų batų kategorijas: tikslios kopijos ir šiandienai pritaikyta senovinė avalynė. Kopijos siuvamos tiksliai išlaikant visas originalo detales: formą, dydį, odos storį, siūlių ir siūlų tipus. Kitos kategorijos batai taip pat yra labai artimi originalams, tik naudojamos kai kurios šiuolaikiškesnės medžiagos, tarkim, sintetiniai siūlai, nes šie tvirtesni. Tiesa, užsakovai, anot Dalios, patys pageidauja, kad jų avalynė būtų kuo artimesnė senoviniam apavui. Tokią dažniausiai užsisakinėja folkloro kolektyvai, senųjų amatų propaguotojai iš Lietuvos ir užsienio. Kasmet kreipiasi po kelias poras jaunavedžių, nutarusių tuoktis pagal senąsias apeigas, taip pat tie, kurių pėdos ne visai standartinės – parduotuvėse jiems sunku rasti ką tinkama. Visi kiti užsakovai – miestiečiai, mėgstantys kitokius batus. Šiems pašnekovė pataria prisiklijuoti kaučiukinį padą: „Anksčiau juk asfalto nebuvo, o jis odą sudrožia greitai.“ Miesto gyventojams įdomūs ir dirželiais prie avalynės rišami mediniai padai – tokius žmonės anksčiau nešiodavo siekdami apsisaugoti nuo purvo ir balų. Dalia pasakoja neperpratusi tik Vakarų Europoje viduramžiais tarp turtingųjų populiarių riestanosių batų siuvimo meno. Kuo aukštesnio luomo žmogus buvo, tuo apavą siūdavosi ilgesne nosimi. „Jei pusmetrio ilgio noselės trukdydavo eiti, jas specialiais raišteliais prisirišdavo prie blauzdos. Skaičiau, kad į ilgąsias kimšdavo samanas, bet kaip gražiai tokią ilgą susiūti, iki šiol neperprantu. Išversti negali – nosis per ilga, tad siuvama iš gerosios pusės. Reikės mėginti“, – nepasiduoda batsiuvė. O ar sunku pasiūti senovinį apavą? Batų porą Dalia pasiūtų per dvi dienas (jei darytų tai nuo ryto iki vakaro). Greičiau neįmanoma, nes rankos paskausta. Dar vienas dalykas – dažnai ilgiau reikia pasėdėti prie batų brėžinio, nes būtina viską labai tiksliai pagal archeologinę medžiagą išmatuoti. Moteriai padeda visa šeima. O apie sekėjus ji ar negalvoja? „Mielai mokinčiau, jei kas norėtų, bet žmogus turi jausti... Maniau, gal mano vaikams bus įdomu, nes visada padėdavo, siūles susiūti moka, bet ne. Na, gal vėliau“, – tikisi batsiuvė.
„Įsirangot savo batų pasaulyje ir jame gyvenat?“ – klausiu Dalią. Ji juokiasi: „Taip... Norėčiau.“ Tiesa, jei hobis taptų pagrindiniu darbu, taip smagu nebūtų. „Dabar turiu laisvę: noriu – užsiimu, negaliu – nedarau. Tai džiaugsmas, o dar ir pinigėlių uždirbu. Bet jei vien batus gaminčiau, pasitenkinimo nejausčiau – būtų rutina.“

Batų mados
Dalia pasakoja, kad viduramžiais avalynės srityje su Europa ėjome koja kojon: mūsų protėviai mėgo ne tik nagines, bet ir sudėtingesnę avalynę. Pasak pašnekovės kolegos archeologo restauratoriaus dr. Arūno Puškoriaus, reikėtų skirti apavą ir avalynę – pastaroji turi batviršį ir padą. Pirmasis odinis lietuvių apavas yra naginės. Jų, kadangi yra raukiamos iš vieno odos gabalo, žmonės pasigamindavo patys. Kad neperšlaptų, impregnuodavo vandens gyvūnų – žąsų, bebrų – taukais, o dėl šilumos ir minkštumo prikimšdavo šiaudų. Tiesa, nagines avėdavo varguoliai (visiški skurdžiai vaikščiojo basi); avalynė, t. y. batai, buvo turtingųjų privilegija, nes pasigaminti juos pagal užsakymą brangiai kainavo. Bet net ir vargingosios naginės puoštos ažūru (tai patvirtina archeologiniai radiniai). Dar vienas tradicinis apavas klumpės abiem kojoms darytos vienodos. Lietuvoje avalynę atskirai dešinei ir kairei kojoms pradėta siūti IX–X a. O dauguma vyriškų ir moteriškų modelių buvo vienodi iki maždaug XVI a. pab.–XVII a. pr. Išskyrus aulinius. „Taip susiklostė: moterys buvo sijonuotos, tad joms aulinės avalynės ne taip labai reikėjo kaip vyrams, nes šie į karus jodavo“, – aiškina Dalia. Renesanso mados klyksmas platformos Lietuvoje gamintos ypatingos – su specialia detale užkulnyje, kuri einant atsiknoja. „Kad neitum kaip su dėžute, kad galėtum koją normaliai dėti“, – aiškina Dalia. Mūsų šalyje tokios pagerintos platformos gamintos jau XVI a. viduryje, tuo Europą lenkiame geru pusšimčiu metų. Tiesa, neturėjome tokių aukštų kaip, tarkim, italai. Čia platformų būta ir 50 cm aukščio! Kurtizanės tokias, aptrauktas šilku, avėjo norėdamos išsiskirti iš minios. Dalia paima į rankas savo gamintą platformą: „Antros tokios daryti nenorėčiau.“ Kodėl? „Sunku. Įtempinėju paskutinę siūlę ir galvoju: jei suplyš, viskas nueis niekais, reiks iš naujo daryti.“ Neprireikė, atlaikė. Ši vieniša platforma, pasak pašnekovės, dabar yra „eksponatų eksponatas, visų nučiupinėtas, nuglostytas“.
Batus lietuviai vyrai dažniausiai siūdavosi iš karvių ar jaučių odos, moterys ir vaikai – iš minkštesnės, tarkim, veršiukų ar ožkų. „Archeologų randama senoji oda visada būna tamsiai ruda – spalvų nebematyti. O šiaip, kai batai suplyšdavo nebepataisomai, aulą žmonės panaudodavo makštims, kapšeliams, piniginėms siūti. Lietuviai buvo taupūs, viską persidarydavo. Net nagines, tą prastesnį apavą, susilopydavo“, – pasakoja Dalia.

Po kiek šlepetės?
Prasitariu, kad man atrodo (galbūt ir neteisingai), kad senieji amatai ir juos gaivinantys amatininkai įdomūs, deja, tik patys sau. Na, gal dar kokiam žioplinėjančiam praeiviui. Dalia tikina, kad susidomėjimas – didžiulis: „Kai pirmąkart ruošėmės Baltramiejaus mugei Vilniuje (joje dalyvauja tik senųjų amatų meistrai – aut. past.), abejojau, ar miesto žmonėms bus įdomūs mūsų amatai. O iš tikrųjų netgi labai domisi. Iš renginių grįžti namo su didžiuliu bagažu gėrio: žmonės kalbasi po pusvalandį, valandą, klausinėja, diskutuoja.“ Būna ir tokių, pasak batsiuvės, kurie klausia: „Tai po kiek čia tos šlepetės?“ „Tokiems atsakau: „Brangokos bus...“ O tokių pareiškimų, esą mano batai yra nesąmonė, į galvą neimu. Dauguma nuoširdžiai domisi“, – atvirauja moteris. Specifinė auditorija yra vaikai. „Kai kuriuos tėvai ragina: „Paliesk, pasimatuok“, o jie traukiasi tolyn. Kitiems paskolini nagines po renginį pavaikščioti, pareina laimingi. Matyt, vaikas intuityviai junta ryšį su protėviais – juk renginiuose ne tik avalynę matuojasi, bet ir kitus senovinius amatus išbando. Turbūt formuojasi identitetas. Pasidaro svarbu, kas aš, iš kur atėjau?“ – svarsto batsiuvė. Dalia sako, kad gyvoji archeologija ir jos požiūrį pakeitė. „Visąlaik maniau, kad mūsų protėviai buvo kiek primityvūs. Tai sakyti reliatyvu. Tarkim, verpstukas: šiuo paprastas, bet tobulu įrenginiu, naudotu jau kažkelintame tūkstantmetyje prieš Kristų, suverpiamas puikus siūlas. O batai? Kokia modelių įvairovė, gražumas ir patogumas, vaikams – su sagutėmis, kad nereikėtų kamuotis grūdant kojas į aulinukus! Kam nors juk ir mūsų naujosios technologijos atrodys primityvios.“
Grįždama iš Kernavės, pirmosios Lietuvos sostinės, į Vilnių mąstau, kaip mums pasisekė: mes protėvių gyvenimo būdą pažinti galime, o jie mūsų – ne. Tad ar neverta šia unikalia galimybe pasinaudoti kuo geriau?

Nuotraukos – Liudo Masio, autorės ir iš asmeninio herojės albumo