L. Varanavičienė: drįstu tvirtinti, kad lietuviškas knygų skonis lėkštėja

Iš žurnalo archyvo.
Dešimt klausimų 1997-ųjų Metų Moteriai Lolitai Varanavičienei.

Leidyklos „Tyto alba“ įkūrėja ir vadovė Lolita Varanavičienė 1997 m. buvo išrinkta Metų Moterimi už novatoriškus žingsnius leidyboje, pristatant Lietuvoje moderniausių pasaulio rašytojų kūrybą. Tarptautinės sensacijos mūsų skaitytojus iš pradžių pasiekdavo ne itin moderniai – naujas knygas leidyklos direktorė savo senutėliu žiguliuku pati išvežiodavo į knygynus. Šis faktas jau seniai tapęs linksma istorija, tačiau leidėja sako net sunkiausiais metais nenutolusi nuo tikslo, dėl kurio kūrė leidyklą ir už kurį buvo tituluota Metų Moterimi.

1. Ką 1997-aisiais Jums reiškė Metų Moters titulas?

Džiaugiausi ir tebesidžiaugiu šiuo įvertinimu. Noriu padėkoti visiems, kurie už mane tuomet balsavo. Juk paprastai apdovanojami nuolat matomi televizijos žmonės ar išskirtinio talento kūrėjai, nuveikę kažką ypatingo. O aš buvau bene pirmoji, gavusi šį titulą, nors nepriklausiau nei prie vienos, nei prie kitos kategorijos. Buvau iš tokios neprestižinės srities kaip knygų leidyba. Prisiminkit užjaučiantį pašmaikštavimą: „Jis vedė bibliotekininkę...“ Arba vaiko ašaras gavus Kalėdoms knygą: „Bet aš juk buvau geras!“ Ir staiga – nominacija knygų leidėjai, Prezidentas Algirdas Brazauskas atsiunčia nuostabią puokštę. Taip buvo atkreiptas dėmesys ne tik į mane, bet į visą sritį, kurioje dirbau. Bet ir aš pati gavau nemažai dividendų, nes visiems darė įspūdį faktas, kad laimėjau tokius rinkimus. Metų Moters titulas padėjo man kai kuriose situacijose.

Viskas, ką geriausio sugalvojau, atsirado vaikštant miškais ir garsiai šnekantis su savimi. iskas, ką geriausio sugalvojau, atsirado vaikštant miškais ir garsiai šnekantis su savimi.
Viskas, ką geriausio sugalvojau, atsirado vaikštant miškais ir garsiai šnekantis su savimi. iskas, ką geriausio sugalvojau, atsirado vaikštant miškais ir garsiai šnekantis su savimi.
Žurnalas "Moteris"

2. Ekonominė krizė neįveikė leidyklos „Tyto alba“: nebankrutavote, nepuolėte versti pigių meilės romanų ar kitokiais būdais suktis iš padėties. Kokia buvo jūsų išlikimo strategija?

Siaubo patyrėme, bet skęsti dideliame laive daug baisiau nei mažame laivelyje. Matydami, kas dedasi su stambesniu verslu ir su daug labiau patyrusiais verslininkais, mes tik džiaugėmės, kad laiku ėmėmės priemonių leidyklos viduje. Pakoregavom laiku leidybos planą, apkarpėm visas nebūtinas išlaidas, ir tai leido sušvelninti smūgius. Leidykla dirba jau 20 metų, turime ilgą knygų (apie 800 pavadinimų), kurių iki šiol tebereikia, sąrašą. Tai amžini hitai – D. Schwanitzo „Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus“, J. Gaarderio „Sofijos pasaulis“, A. Baricco „Šilkas“, M. Waltari „Sinuhė egiptietis“ ir kt. – šiuos kūrinius atranda vis nauja karta. Vadinasi, turime tai, ko skaitytojui tikrai reikia. Mūsų stiprybė – lietuvių autoriai, parengę ne vieną knygą: Juozas Erlickas, Galina Dauguvietytė, Filomena Taunytė. Esame ir Prezidento Valdo Adamkaus knygų leidėjai. Manau, Lietuvoje per daug leidžiama bet ko.

Per krizę gelbėjo ir tai, kad esu trijų vaikų mama. Kaip moteris žinau, kad norint išvirti pietus reikia turėti, iš ko juos virti, kad valgyti šeima norės ne tik šiandien, bet ir rytoj. Tad ir versle laikiausi tam tikros atsargumo strategijos: leidykla neturėjo paskolų, augome tik iš to, ką uždirbome. Bet kuris verslininkas sakytų, kad taip konservatyviai augti yra bloga verslo politika, kad per mažai adrenalino. Bet būtent moters, išmanančios virtuvės ekonomiką ir ilgai besisukančios prie puodų, atsargumas leido krizės metu leidyklą sutvarkyti taip, kad smarkiai nenukentėjome.
Neatleidome nė vieno darbuotojo – tuo labai didžiuojuosi. Sąmoningai nutarėme imtis to tik tada, kai pamatysime, kad jau ir kapitonui tenka lipti nuo bokštelio. Mūsų leidykloje sutelkta tokia profesionalų komanda, jog netgi verslo požiūriu būtų nesąmonė atleisti žmogų žinant, jog sunkiai rasi, kas jį pakeistų. Kai kurie dirba nuo pat pirmos leidyklos dienos, jie – tavo brolis ir sesuo. Vadinasi, turi daryti viską, kad jie kaip šeimos nariai visąlaik liktų šalia.

Metų Moterys – jau šešios (iš kairės): Margarita Starkevičiūtė, Kazimira Prunskienė, Rūta Vanagaitė, Bronė Vainauskienė, Lolita Varanavičienė, Janina Lapinskaitė
Metų Moterys – jau šešios (iš kairės): Margarita Starkevičiūtė, Kazimira Prunskienė, Rūta Vanagaitė, Bronė Vainauskienė, Lolita Varanavičienė, Janina Lapinskaitė
Žurnalas "Moteris"

3. Dažnas verslininkas, vos pajutęs panašias grėsmes, keičia verslo kryptį. Nesvarstėte apie naują veiklą? Juk jei prekiautumėte ne knygomis, o, tarkime, nafta, jau seniai būtumėte milijardierė.

Niekada negalvojau ir nesvarsčiau apie tai, kas būtų, jeigu pardavinėčiau naftą. Tai neįdomu. Nekūrybiška. Sakoma, kad leidėjai – nepavykę rašytojai. Sugalvoti originalią idėją, sujungti nesujungiamus dalykus – pati tikriausia kūryba. Esu labai patenkinta tuo, ką darau. Nežinau įdomesnės profesijos. Va ir dabar gali įvirsti pro duris autorius, apie kurį ryte dar neturėjau supratimo, bet jau popiet žinosiu, kad įvyko kažkas n-e-į-t-i-k-ė-t-i-n-o. Ne kartą esu lyginusi knygų leidybą su arklių lenktynėmis, kai nežinai, kuris startavęs tavo arklys atbėgs pirmas. Kartais kuinas, iš kurio nieko nebesitiki, pasirodo čempionas, o iš kokio eržilo jau po šimto metrų nieko nebelieka. Ar nauja knyga bus reikalinga žmonėms? Jei pristatai ką nors naujo, o ypač rimtesnio, ar sugebėsi įtikinti laiko neturinčius ir nepuolančius prie kiekvieno naujo leidinio skaitytojus, kad perskaityti būtent šią knygą yra labai svarbu?

Jei žiūrėčiau į leidybą tik kaip į verslą, tai, žinoma, jau reikėtų galvoti apie kitą užsiėmimą. Tiek ekonominiu, tiek verslo požiūriu tai – nėra perspektyvus dalykas. Bet yra kita medalio pusė – leidyba kaip kultūrinė misija, o ir šiaip įdomus užsiėmimas. Šis aspektas man ir mano kolegoms pats patraukliausias, tad jam atiduodame didžiąją dalį jėgų ir energijos. Deja, knygų leidėjams krizė nesibaigė, tik tapo nematoma. Juk Lietuvoje skaitoma vis mažiau – dėl pasikeitusio gyvenimo ritmo, interneto, dėl naujų laisvalaikio formų. Dėl vis brangstančių knygų ir vis mažėjančių finansinių galimybių jas įsigyti. Tiesa, šiuo atveju čia jau nelabai kas nuo mūsų priklauso.

Metų Moteriai įteikta juvelyro Vytauto matulionio sukrta paauksuota segė
Metų Moteriai įteikta juvelyro Vytauto matulionio sukrta paauksuota segė
Žurnalas "Moteris"

4. Pasaulinis bestseleris nebūtinai graibstomas ir Lietuvoje. Kaip pasirenkate, kokią knygą leisti, ir kurias pavadintumėte didžiausia sėkme, o kurias – klaida?

Tikrai – pasaulinė šlovė negarantuoja populiarumo mūsų šalyje. Sakykim, ispanų rašytojas Carlosas Ruizas Zafónas, jį Europa ir pasaulis vadina G. G. Márquezo lygio žvaigžde, naujuoju klasiku. Deja, lietuviai dėl jo nepamišo. Skaito, bet tikrai šis autorius pas mus nesulaukia tiek dėmesio kiek visame pasaulyje. Regis, visaip stengiamės pasakyti, kad tai yra gera literatūra, labai įdomus autorius, bet... Prisipažįstu, kad po dviejų aktyvios leidybos dešimtmečių negalėčiau nusakyti pagrindinių lietuviško knygų skonio dėsnių. Tačiau, drįstu tvirtinti, jis lėkštėja. Apskritai mums būdinga viena sakyti, antra galvoti, o trečia daryti – manyčiau, tai lemia labai daug mūsų bėdų. Na, bet mes su kolegomis į tai žvelgiame kaip į loteriją, ir tai teikia labai daug azarto. Kaip būna džiugu, kai knyga, kurią laikei ne masiniam skaitytojui skirta, staiga pasirodo labai reikalinga ir atrandama netgi be didesnės reklamos.

Didžiausia sėkmė yra jau minėtas visada reikalingų knygų sąrašas. Tos knygos – kapitalas. Tereikia atnaujinti sutartį, ir esame garantuoti dėl ilgalaikės grąžos. Vadinu tai gyvatės principu, kai pasigauni savo uodegą ir gali iš jos gyventi. Leidyklai labai svarbus ir produktyvus etapas buvo Jurgos Ivanauskaitės kūryba. Dabar analogiškai dirbame su Juozu Erlicku, Filomena Taunyte. Su niekuo nepalyginamas gydytojos F. Taunytės fenomenas. Nieko panašaus lietuvių knygų leidyboje nėra. Jos knygos net šiais nelengvais laikais sulaukia kartotinių leidimų, tiražai siekia 10 tūkstančius egzempliorių! Sociologams vertėtų panagrinėti, kodėl žmonės taip išsiilgę paprasto kalbėjimo, nuoširdumo, patarimų ne iš aukštos varpinės. Ir juk tai knygos apie sveikatos priežiūrą. Vadinasi, pas mus blogai ir su aukštąja varpine, ir su sveikatos priežiūra. O pamenu, kai pirmąkart važiavome pas daktarę, ji tik rankomis mojo: baikit, kokios knygos, aš juk pensininkė. Dabar taip nekalba. Fenomenalūs ir Prezidento Valdo Adamkaus memuarai, jie iškart tapo socialiniu reiškiniu.
Laimėjimų daug buvo, o tokių pralaimėjimų, kai jaustumeisi padaręs esminę klaidą, – net sunku prisiminti. Nebent projektas, į kurį dėjome labai daug vilčių ir energijos, – vadovėliai. Jis buvo sustabdytas ir nusinešė ne tik didelius pinigus, kas dar pusė bėdos būtų, bet ir žmogiškas viltis. Valdžia staiga nutarė, kad nereikia pirkti naujų vadovėlių, jiems skirti biudžeto pinigai dabar naudojami atlyginimams. Tai dramatiška ir, sakyčiau, pavojinga. Juk vadovėlio ciklas dar ilgesnis nei bet kurios kitos knygos – treji metai ar dar ilgiau. Vadinasi, ne vienų metų darbas su autoriais pakimba ore. Bet tai yra tai, ko mes negalime pakeisti – švietimo reformos bėdos.

1997-ųjų Metų Moters apdovanojimo vakaro akimirka
1997-ųjų Metų Moters apdovanojimo vakaro akimirka
Žurnalas "Moteris"

5. Tiek metų dirbant leidyboje tikriausiai teko patirti ir juokingų situacijų?

Juokingiausios istorijos yra susijusios su Vilniaus knygų mugės svečiais. Kasmet jų kviečiame po kelis, dauguma lankosi Lietuvoje pirmą kartą. Jei vasaris būna šaltas, visi be išimties kalena dantimis, tad tenka juos apauti naujais šiltais batais ar padėti nusipirkti kepurę. Garsioji australė Colleen McCullough, bestselerio „Erškėčių paukščiai“ ir daugelio kitų knygų autorė, 2005 m. į Vilniaus oro uostą, košiamą vėjų, įžengė vilkėdama šilkinį kostiumą ir avėdama basutes. Auksines basutes avėjo ir Fidelio Castro duktė Alina, pirmos knygų mugės viešnia, atskridusi iš Ispanijos. Žiema pasitaikė kaip reikiant, ir viešnią pasitikusi vertėja Aušra Simanavičiūtė pirmiausia aprengė ją savo kailinukais. Aš tuo metu taksi skubėju į LITEXPO rūmus, o rusakalbis vairuotojas man aiškina (verčiu į lietuvių kalbą): „Kokių niekų žmonės prišneka! Sako, Fidelio Castro dukra į Vilnių atvyksta, rupūže, rupūžėle...“

Rimtai kalbant, Vilniaus knygų mugę, prie kurios kultūrinės programos organizavimo prisidedu kiek galėdama jau dvylika metų, laikau svarbiausiu ir įdomiausiu kultūros renginiu Lietuvoje.

6. Leidyklos komanda yra moteriška – tai privalumas ar trūkumas?

Taip, dauguma darbuotojų yra filologės, Vilniaus universiteto auklėtinės, baigėme tą patį fakultetą, tad mūsų santykiai šeimyniški. Žinom, kur kurios vaikas stoja mokytis, kaip išlaikė egzaminą ir pan. Leidyklos logistika, finansų tvarkymas yra vyrų rankose. Ten nesikišu. Taigi, vyrų leidykloje nedaug, bet jie labai svarbūs.

Neprisimenu, kad mūsų kolektyve būtų kokių nors intrigų, klastų ar atvirų konfliktų. Kitas dalykas, kad iš didžiulio knygų srauto, gaunamų rankraščių turime atrinkti tinkamiausius ir sutarti, ką leidžiame ir už ką prisiimame atsakomybę. Kartais trims žmonėms knyga atrodo puiki, o kitiems trims – nereikalinga. Galėčiau treptelėti koja ir pasakyti, kad bus taip ir ne kitaip, bet pas mus yra toks dalykas kaip balsavimas – taip priimta daugybė sėkmingų sprendimų. Esu ir aš nusileidusi, matydama rankų mišką. Bet jei tarei „taip“,privalai ir nuveikti kažką, kad tavo nuomonė pasiteisintų. Tai labai drausmina. Laisvė ir didžiulė atsakomybė už ją yra brandžių žmonių žaidimo taisyklės, ir tai „Tyto alba“ komanda puikiai išmano. Man visiškai normalu atrodo išgirsti, kad kam nors šiandien nesiseka, tad, užuot vargęs prie kompiuterio, jis eis pasivaikščioti po Vingio parką. Puiku, nes žinau, kad kai bus „jo“ diena, tai žmogus dirbs iki išnaktų. Todėl niekada nesu savo darbuotojų tikrinusi ar sekusi. Būdama Avinas ir pati nepakęsčiau jokios kontrolės ar kamantinėjimų, kur einu, ko einu ir kada grįšiu. Man tik svarbu žinoti, kad esant reikalui kolega atsilieps telefonu, o užvis svarbiausia – galutinis darbo rezultatas.

Gerai sutariu su jaunais žmonėmis, bet knygai parengti reikia atsidavimo, patirties. Leidyklos kainodaros, rinkodaros sprendimus priima mano vaikų amžiaus darbuotojai, baigę specialius mokslus ir kupini novatoriškų idėjų. Bet, deja, nepavyksta sulaukti jaunimo, kuris turėtų kompetencijos ir kantrybės neatsitraukdamas sėdėti prie pusės tūkstančio puslapių rankraščio. Net neramu, kad vis sunkiau rasti jaunų redaktorių.

Vienas iš Lolitos Varanavičienės vadovaujamos leidyklos „Tyto alba“ kūdikių –suomio Mikos Waltario romanas „Sinuhė egiptietis“
Vienas iš Lolitos Varanavičienės vadovaujamos leidyklos „Tyto alba“ kūdikių –suomio Mikos Waltario romanas „Sinuhė egiptietis“
Žurnalas "Moteris"

7. Ar Jūsų vaikai domisi leidyklos darbu? Juk kada nors kažkas turės perimti šį verslą?

Abu mano suaugę sūnūs yra verslo vadybininkai, jie – samdomi specialistai. Kaip verslas „Tyto alba“ jiems yra per smulkus užsiėmimas. Jie valdo tokius pinigus, kokie man net nesisapnavo. Tiesa, svetimus. Aistros knygoms vaikai neturi – per mažai skaito grožinės literatūros, labiau įnikę į profesinę. Kol kas bandau negalvoti apie ateitį.

8. Kurį laiką buvote minima tarp žinomų žmonių, sugebančių apsieiti be kompiuterio. Nejaugi ir šiandien jo vis dar neturite?

Jau senokai esu „kompiuterizuota“ ir tuo džiaugiuosi. Tik manęs nėra socialiniuose tinkluose ir atsiprašau visų, kviečiančių taip draugauti. Niekad nežaidžiau kompiuterinių žaidimų, nesu beprasmiškai naršiusi. Tai atima labai daug laiko. Tik prasidėk ir sužinosi tai, ko niekada tau neprireiks. Todėl su kompiuteriu elgiuosi labai drausmingai: renku informaciją, bendrauju laiškais, skaitau rankraščius.

Dovanos tuometei žurnalo „Moteris“ vyriausiajai redaktorei Daliai Daugirdienei (kairėje) nuo konkurentų – žurnalo „Ieva“ reklamos vadybininkės Natalijos Ježovos
Dovanos tuometei žurnalo „Moteris“ vyriausiajai redaktorei Daliai Daugirdienei (kairėje) nuo konkurentų – žurnalo „Ieva“ reklamos vadybininkės Natalijos Ježovos
Žurnalas "Moteris"

9. Kaip mėgstate ilsėtis nuo darbų ir įtampos? Ar tvarkingai atostogaujate?

Vasarą – dvi savaitės atostogų ir visiškas užsimiršimas. Bet pats geriausias poilsis kiaurus metus – ilgi savaitgaliai gamtoje, nepriklausomai nuo oro. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be grybavimo ar šiaip maklinėjimo po mišką. Viskas, ką geriausio sugalvojau, atsirado vaikštant miškais ir garsiai šnekantis su savimi. Jei sutiksit Labanoro girioje su savimi besikalbančią moteriškę, nenustebkit. Vis dar sugebu ten pasiklysti, nors vaikštau tose vietose daugybę metų. Tačiau miškas, kaip ir viskas mūsų gyvenime, labai keičiasi...

10. Kokia asmenybė, Jūsų nuomone, būtų verta Metų Moters vardo šiemet?

Pirmiausia į galvą šovė plaukikė Rūta Meilutytė. Tačiau mūsų olimpinė čempionė tikriausiai dar per jauna tokiai nominacijai. Apskritai ją kol kas reikėtų apsaugoti nuo panašių rinkimų. Pasisakyčiau už pianistę Mūzą Rubackytę. Nuostabu tai, kiek daug ji daro Lietuvai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis