V.Narbutas: moteris man yra vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių

„Pasikalbėkime apie moteris“, – netikėtai pasiūlo dailininkas ir scenografas Vytautas Narbutas (50 m.), islandų teatro kritikų vadinamas genijumi.

Pasaulyje kuriantis, Islandijoje gyvenantis meilės emigrantas po keturiolikos metų grįžo į Lietuvą statyti „Katedros“ – panašiai kaip Justino Marcinkevičiaus poetinės dramos „Katedra“ herojus Laurynas Stuoka-Gucevičius, pasiblaškęs po užsienius, parvyksta namo ir pradeda rekonstruoti tautos bei savo širdies šventovę. Interviu - su spektaklio „Katedra“ (režisierius O. Koršunovas) scenografu.

Trumpas dosjė
Gimė 1962 m. vasario 19 dieną Klaipėdoje.
Baigė Klaipėdos vaikų dailės mokyklą, Kauno dailės technikumą, Vilniaus dailės akademijoje įgijo scenografo specialybę.
Kūrybinė veikla. V. Narbutas yra vienas žymiausių ir paklausiausių laisvai samdomų scenografų. Lietuvos, Islandijos, Suomijos, Danijos, Japonijos ir kitų šalių teatrų kelių dešimčių spektaklių scenografijos ir kostiumų autorius. Nuo 1998 m. gyvena ir kuria Islandijoje.
Credo. „Sulaukęs 50 metų, supratau, kas yra laimė. Savo gyvenimo nekeisčiau į jokį kitą.“
Teigiami bruožai: darbštumas, atsakingumas.
Ydos. „A. Čechovas teigė: „Mano didžiausia yda yra ta, kad aš žmogus geras.“ Apie save taip nepasakyčiau. Vieną naktį nusileidau į savo vidų ir išsigandau pamatęs, kiek turiu demonų.“
Stilius. „Esu perfekcionistas, man svarbi kiekviena detalė, negaliu kurti scenografijos bet kaip. Meistrams aš – krienas: graužiu ir reikalauju tobulumo.“
Profesinis moto. „Mene draugų nėra ir neturi būti, kitaip menas keršys. Bendram kūrybiniam darbui susitelkti turi geriausieji.“
Tabu. „Stengiuosi būti tiesus, atviras, nuoširdus. Kai vadovaujiesi dvasinėmis ir moralinėmis vertybėmis, tabu nebereikia.“

Katedros, simfonijos, kiti šimtmečius jaudinantys meno kūriniai sukurti, ko gero, ne iš meilės Dievui ar gyvenimui. Žmogaus troškimas būti mylimam, ieškoti savo jausmo raiškos būdų, dovanoti meilės energiją kitam – amžinasis kūrybos variklis. Ar klystu? Kas tampo Jūsų talento gyslelę?
Talento nepasirenki. Esi pasirenkamas. Tai Dievo dovana ir prakeiksmas.
Kūryba teikia daug džiaugsmo, bet kartu esi pasmerktas dirbti po 18 valandų per parą, neturėti išeiginių, atostogų. Mano darbuose meilė žmogui yra svarbiausia, o santykis su Kristumi ir pats tikėjimas – komplikuoti. Kartais atrodo – lyg ir yra manyje dieviškumo, o kartais aš ir Jėzus stovime priešpriešiais. Savo tapybos ir grafikos darbuose kalbu apie žmogų, jo vidines būsenas, santykį su pasauliu. Lietuvos ir Islandijos meno kritikai mano kūrybą vadina religine, bet kai sakau: „Parodykite kunigą, kuris mano paveikslą pasikabintų bent jau klebonijoje“, visi sutinka, kad tokio šventiko turbūt nėra. Mano tapybos darbuose krikščionybė susipina su pagonybe. Mes, lietuviai, turime stiprią pagonybės pajautą. Norisi tikėti, kad atgimsi, kaip dainavo Vladimiras Vysockis, baobabu.

Talento nepasirenki. Esi pasirenkamas. Tai Dievo dovana ir prakeiksmas, - sako Talento nepasirenki. Esi pasirenkamas. Tai Dievo dovana ir prakeiksmas, - sako V. Narbutas
Talento nepasirenki. Esi pasirenkamas. Tai Dievo dovana ir prakeiksmas, - sako Talento nepasirenki. Esi pasirenkamas. Tai Dievo dovana ir prakeiksmas, - sako V. Narbutas
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Ar Jums dažnai teko įrodinėti moteriai, kad esate daugiau nei patrauklus fizinis kūnas? Iš ko gimsta Jūsų kūryba?
Moteris, jos kūniškasis ir dvasinis pradai man yra vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių. Ji vienaip ar kitaip lemia vyro būsenas. Kartais nueinu į dirbtuvę, nėra kūrybinės nuotaikos, tai ir nedirbu. Kai dėsčiau A. Vienožinskio dailės mokykloje, mokiniams sakydavau: „Būna tuščių, nepramušamų dienų. Tada galite eiti namo, aš nežymėsiu.“ Man sunku derinti teatrą ir tapybą. Negaliu nubėgti, kai ką scenoje ar dirbtuvėse pakoreguoti, paskui parbėgęs patapyti. Reikia nerti visa galva. Jei kuriu scenografiją, tai – tik ją, jei tapau, tai tik tapau, o jei geriu, tai tik geriu. Nemėgstu dažnai perjunginėti registrų. Moteris vienaip ar kitaip lemia vyro būsenas, nuotaikas. Visais laikais ji įkvėpdavo dailininkus. Kiek nutapytų madonų, kurioms žmonės meldžiasi! Iš tikrųjų jos buvo dailininkų mylimosios, meilužės ir šiems pozavo.

Kaip apibūdintumėte savo santykius su moterimis įvairiais savo amžiaus tarpsniais?
Mane moterys užaugino. Tėvas – nekalbus žemaitis – dažnai išplaukdavo į jūrą, vėliau statė tiltus, melioravo laukus. Visada įdegęs, raumeningas. Jis visai nesikišo į mano ir metais jaunesnio brolio auklėjimą. Aš iki šiol esu chuliganas, o paauglystėje abu tokie buvome. Kiemo vaikai mus vadindavo broliais – lyg būtume kokie nusikaltėliai „broliai rankelės“. Kai mama auklėti pavargdavo, tėvui imdavo priekaištauti: „Kodėl aš viena turiu tramdyti berniukus, kodėl tu jiems nieko nesakai?“ Tada jis nusijuosdavo diržą, prilupdavo mus ir toliau tylėdavo. Iš mamos gavau pagrindines gyvenimo pamokas. Kita iki šiol labai svarbi mano gyvenimo moteris – mano pirma lietuviška žmona Jolanta. Pamačiau ją Kauno dailės technikume, mokytis į jį atvykau būdamas penkiolikos. Susituokėme, susilaukėme dviejų dukrų – Radvilės ir Miglės. Nors po aštuoniolikos bendro gyvenimo metų lemtis nuvedė mane į Islandiją, su Jolanta susitinkame, bendraujame, kartu dukras aplankome.

Ar anksti sukūrėte šeimą?
Devyniolikos. Tada atrodė, kad jau esu didelis, juk dvi meno mokyklas buvau baigęs. Dailės technikume mane iškart paskyrė dėstytoju. Ir ta meilė buvo begalinė. Užtat labai gera, kai dabar vyresnei dukrai Radvilei – trisdešimt, o Miglei bus dvidešimt septyneri. Vyresnėlė – prancūzų kalbos ir literatūros specialistė – mums padovanojo du anūkus: Džiugą ir Nojų. Miglė baigė Dailės akademiją, fotografuoja.

Kuo pasireiškė Jūsų chuliganiškumas? Ar gera mergaitė, atsiradusi išdykusio berniuko gyvenime, sušvelnina jo padėtį?
Taip, kaip kvailiodavau jaunystėje, būdamas studentas ar įsisukęs į bohemą, nebekvailioju. Kas mane pažįsta, klausia: „Vytai, kada tu užaugsi?“ Dabar chuliganiškumas persikėlė į kūrybą, o tada buvo tiesioginis. Mušdavomės su kiemo vaikais, siaubdavome Pievų tako gatvės sodus. Mokytojai neteko kantrybės, mokyklos direktorius išsikvietė tėvus, nepilnamečių reikalų milicijos kapitonę – ketino perkelti mane į internatą. Mama verkė... Milicininkė, kuri atėjo manęs pasiimti, nustebo: „Pirmą kartą matau, kad neklaužada mokosi vienais penketais!“ Ji mane ir išgelbėjo.
O dėl mergaičių, tai mama iš manęs vis juokdavosi. Mat būdamas devynerių parašiau pasižadėjimą: „Aš, Vytautas Narbutas, gimęs 1962 metais, pasižadu niekada gyvenime nevesti. Bet jeigu taip atsitiktų, jei reikės vesti, tai mano žmona niekada nebus: a) vyresnė už mane, b) kitos tautybės, c) aukštesnė už mane.“ Mama primindavo: „Jolanta devyniais mėnesiais vyresnė, dabartinė žmona Filippia yra islandė, tad liko punktas „c“ – Ulia Semionova?“ Vis dėlto esu 187 cm ūgio.
Berniukai ir mergaitės... Buvome dvi priešiškos stovyklos, dabar užaugome ir susidraugavome. Nemėgstu ekstremalių feminisčių – jos vyrą mato kaip moters priešą, siūlo dirbtinai apsivaisinti, kad su juo nebūtų jokių santykių. Absurdas. Esame gražūs dėl skirtumų harmonijos, priešingų in ir jang polių suartėjimo. Skandinavų šalyse vyrauja nuostata: jei esi menininkė intelektualė, tai beveik privalai būti feministė. Kaip sovietmečiu – komjaunuolė. Dauguma teatro visuomenės moterų yra feministės. Aš ne prieš feminizmą – pasaulyje daug neteisybės moterų atžvilgiu. Kalbu apie ekstremalų požiūrį.

Atokvėpis. Spektaklio „Katedra“ muzikos autorius kompozitorius Antanas Jasenka (kairėje), scenografas Vytautas Narbutas (viduryje) ir režisierius Oskaras Koršunovas (dešinėje)
Atokvėpis. Spektaklio „Katedra“ muzikos autorius kompozitorius Antanas Jasenka (kairėje), scenografas Vytautas Narbutas (viduryje) ir režisierius Oskaras Koršunovas (dešinėje)
Žurnalas "Moteris"
Kaip kuriami santykiai skandinavų visuomenėse? Kuo islandės skiriasi nuo lietuvių?
Ten nebėra dvasingesnio bendravimo, yra tik vadinamoji socializacija. Susėda, pamala liežuviu, pirmą naktį susitikę skudurus sumeta ir gyvena. Nereikia nei vienam kito pažinti, nei nuoširdžiau suartėti. Islandijoje yra normalu, kad moteris turi tris vaikus nuo skirtingų vyrų, o gyvena su ketvirtu. Daug vienišų moterų augina po du vaikus. Šie su savo tėvais susitinka, bet artimesnio bendravimo nėra. Švedijos baruose nepažįstamieji tiesiog prie staliuko pasiūlo: „Einam dulkintis.“ Jei moteris „pasirašo“, štai ir visas bendravimas.
Individualizmas yra šių laikų rykštė. Tai galėtų būti vertybė, tačiau laikyti save svarbesniu už visus kitus, net už Dievą, – klaida. Kai susiduriama su problema, nėra į ką atsiremti. Buvai pasaulio centras, ir staiga tu – bejėgis. Nei Dievo, nei šeimos. Savižudybė, narkotikai... Kaip vaikas auklėjamas Vakaruose? Jis – individualybė, puikiai žino savo teises, bet nežino pareigų. Užaugę susitinka du individai, pagyvena metus kitus ir išsieina. Atsakomybės jausmo nėra, tvirtesnio santykio su pasauliu, aplinka – taip pat. Ačiū Dievui, Lietuvoje dar jaučiamas intelektualesnio, nuoširdesnio bendravimo poreikis, kai jausmai užauginami, puoselėjami.

Kas yra meilė? Dievo dovana ar spąstai?
Dievo dovana, ir ne kiekvienam duota. Nežinau, ar aš tą dovaną turiu.
Svarbu, kad esate gavęs, o gal net patyręs siaubą ir kartu šventumą, kai įsimyli ir reikia nukirsti dar pulsuojančią meilės giją. Nuvažiuojate kurti į Reikjaviką, ten sutinkate moterį ir pasijuntate nuginkluotas? Kaip tai atsitinka?
Tai va būtent kad atsitinka. Taip, ji mane nuginklavo. Tikri dalykai atsitinka. Jų nesuplanuosi, nesuprojektuosi, scenarijaus neparašysi. Nuostabūs ir dramatiški. Tuo gyvenimas ir gražus, kad viskas turi pradžią ir pabaigą. Mūsų buvimo laikinumas palieja įdomiausių spalvų paletę. Jei būtume nemirtingi, tai apie ką gyventi, kaip būti? Islandijos nacionaliniame dramos teatre kūriau „Hamleto“, kurį statė garsus islandų režisierius Baltazaras Kormakuras (dabar jis stato filmus ir kuria kostiumus Holivude) scenografiją. Reikėjo asistentės dirbti su kostiumais. Ir įkritau. Įsimylėjau. Pažadėjau grįžti. Kaip Karlsonas madam Frekenbok: „Jis išskrisdavo – toks mielas, gerutis, bet pažadėjo sugrįžti.“ Filippia turėjo vilties manęs sulaukti, bet tikėjimo – mažai. Dar buvau neišsiskyręs. Aštuonis mėnesius, kol vyko skyrybų procesas, jaučiausi lyg šizofrenikas. Vakare, kai jausmai ima viršų, romantiškais meilės sparnais skrendu į Islandiją. Iš ryto pabundu, intelektas sako: „Tu ką, durnas? Čia tavo šeima, draugai, kultūrinė aplinka, viskas. Kur ten leki?“ O vakare vėl jausmai paima viršų. Po kiek laiko viskas apsivertė. Tada jau vakare jausmai sako: „Čia yra tavo šaknys“, o intelektas: „Viskas, darbas jau padarytas. Turi atlikti tai, ką esi pasižadėjęs.“ Psichinė negalia kiekvieną dieną. Jausmai nešė ten, intelektas stabdė. O kai nuvykau į Islandiją, šovė mintis bėgti atgal.

Spektaklio „Katedra“ grandinės, pasak scenografijos autoriaus V. Narbuto, simbolizuoja dabartinę Lietuvos situaciją, kūrėjo misiją ir tai, kad talentas jį pasirenka, prirakina, įpareigoja
Spektaklio „Katedra“ grandinės, pasak scenografijos autoriaus V. Narbuto, simbolizuoja dabartinę Lietuvos situaciją, kūrėjo misiją ir tai, kad talentas jį pasirenka, prirakina, įpareigoja
Žurnalas "Moteris"
Dailininkė Filippia Elisdottir – ypatinga moteris, sugebėjusi įskelti ugnį užsispyrusio žemaičio širdyje? Kokia toji moters magija, verčianti vyrą nubraukti svarbiausią savo būties dalį ir tarsi iš naujo pradėti gyvenimą?
Žmogus yra paslaptinga būtybė, o moteris – apskritai... Neaišku, kuo ji smūgiuoja. Atsimenu, kaip Filippia įėjo į kambarį. Vos ją pamačiau, pagalvojau: „Oi, čia geruoju nesibaigs.“ Intuityviai pajutau pavojų. Formalus, gal dešimt minučių trukęs susitikimas. Parodžiau jai kostiumų eskizus, ir išsiskyrėme. Režisieriui pasakiau: „Rask man kitą asistentę.“ – „O ko tau netinka Filippia?“ – „Viskas gerai, bet rask kitą.“ Po dviejų dienų jis pasiguodė: „Viską išžiūrėjome: kostiumų dailininkai arba užsiėmę, arba užsieniuose. Filippia dabar vienintelė laisva.“ Pagalvojau: „Jeigu tai lemtis, tebūnie.“ Vėliau ji prisipažino, kad mane išvydusi pajuto tą patį, ką ir aš.
Su žmona Jolanta buvome išgyvenę aštuoniolika metų. Su Filippia esame kartu keturiolika. Mudu susituokėme, ji norėjo vaiko, bet aš svarsčiau: „Turiu dvi dukras, tu – sūnų, gal trijų atžalų per abu pakanka?“ Šią vasarą 22-ejų metų Filippios sūnus pasitraukė iš gyvenimo. Apie tai sužinojau skrisdamas į Vilnių pristatyti „Katedros“ scenografijos. Štai ir kita meilės istorija: aš emigravau, o jis iškeliavo anapilin. Nelaiminga meilė žmogų sunaikina. Meilė yra viskas: Dievo dovana ir demonų užkeikimas. Visa, kas žmonijos sukurta, pasakoja apie meilę.

Jau žinote, kaip prasideda ir kaip baigiasi šis galingas jausmas...
Nežinau, ar meilė baigiasi. Aš myliu ir savo pirmąją žmoną Jolantą. Mes susitinkame ir labai gražiai kartu pabūname. Tie jausmai yra likę. Gal aš koks nors ne toks? Gal man kas nors negerai? Meilė yra, ji gal kitokia, įgavo kitą formą, bet nesibaigė.

Kaip įsikūrėte Reikjavike? Skaičiau, kad pro savo buto langą matote Atlanto vandenyną ir kalnus. Dvi stichijos, versmės, iš kurių trykšta įkvėpimo šaltiniai?
Vandenyną, jo šėlsmą ir nuogus kalnus matau pro savo studijos langą. Būdamas Vilniuje pajutau erdvių, horizonto linijos trūkumą. Gal kad esu gimęs Klaipėdoje ir kad jūra visad buvo šalia? Nors ir Vilnių labai myliu. Jis nuostabus, mistiškas. Kadaise įsimylėjau šį miestą iš pirmo žvilgsnio – kaip moterį. Man buvo vienuolika, dailės mokykla organizavo ekskursiją. Vilnius iškart „vožė per smegenis“, „nunešė stogą“. Vaikščiojau išsižiojęs. Atsilikau nuo grupės, pasimečiau. Einu, einu, daugybė gatvelių, kiemelių! Nežinau, kur stovi mūsų autobusas. Temsta, baugu, bet miesto grožis keri, aš nelakstau, nepanikuoju, tik einu, apžiūrinėju, klaidžioju. Staiga matau – mūsų autobusas.

Ar ilgitės Lietuvos?
Kaip nesiilgėsi! Žinau, kas yra nostalgija. Kartais pastaugiu viduje ir einu toliau. Islandijos kitoks peizažas – vadinamoji Mėnulio žemė. Medžių beveik nėra, nors prieš tris dešimtmečius islandai ir pradėjo sodinti miškus. Su Filippia ne kartą lankėmės Lietuvoje, net butą Vilniuje buvome nusipirkę. Kai vožė krizė, teko parduoti. Grįžti? Anksčiau apie tai pagalvodavau, dabar ši mintis tolsta. Atsiranda keistas jausmas: jei tektų iš Islandijos išvykti, važiuočiau į kokią nors kitą šalį. Gal po metų kitaip galvosiu?

Ant akmenų paguldytas Nukryžiuotasis, iškalbingas šešėlių žaismas ir daugelis kitų simbolių spektaklio „Katedra“ žiūrovus skatina ieškoti sau artimų prasmių
Ant akmenų paguldytas Nukryžiuotasis, iškalbingas šešėlių žaismas ir daugelis kitų simbolių spektaklio „Katedra“ žiūrovus skatina ieškoti sau artimų prasmių
Žurnalas "Moteris"
Kadaise Vilniuje gyvenote bohemiškai. Kodėl Islandijoje užsisklendėte tarsi koks atsiskyrėlis?
Esu atviras pasauliui, žmonėms. Dirbdamas teatre negali visai užsisklęsti, tačiau į svečius nevaikštau, atsisakau gimtadienių ir vakarėlių, neturiu draugų. Islandai yra kitokie nei lietuviai. Jie mane gerbia, vertina, bet šilto, draugiško bendravimo su polėkiu nėra. Mėgstu skaityti (televizoriaus nežiūriu), tapyti, kilti su Filippia į kalnus. Tai man patinka labiau nei tuščiai sėdėti ir pliaukšti apie nieką vien tam, kad socializuotumeisi.
Atvykęs gyventi į Reikjaviką sulaukiau įvairių kvietimų, visi norėjo su manimi susipažinti, ten jau turėjau vardą ir buvau žinomas. Neplanavau užsisklęsti, natūraliai taip išėjo.

Islandų teatro kritikai vadina Jus genijumi, beveik kasmet esate nominuojamas pagrindiniam Islandijos teatro apdovanojimui „Grima“. Genijus atsiskyrėlis – puikus objektas legendoms kurti?
Taip, mano gyvensena kai ką stebina. Nuo mito iki paskalos netoli. Prisiklausau apie save visokių nesąmonių. Kai su Rimu Tuminu Islandijoje statėme pirmą spektaklį, sklido gandas, kad esu užkietėjęs komunistas. O juk buvau aktyvus sąjūdietis, Laisvės Lygos narys, vienas iš studentų kovos už Lietuvos nepriklausomybę lyderių!

Islandai – nedidelė tauta. Kaip ji kūrė ir saugo savo tapatybę? Kas yra jų tvirtybė?
Islandai, kaip ir mes, turi mažos tautos kompleksą. Kita vertus, nejaučiu (bent jau teatro pasaulyje), kad išgyventų dėl tautos nykimo. Po ekonominės krizės nemažai islandų emigravo į Norvegiją, tačiau jiems tai nėra skaudi kasdienė tema kaip mums. Žmonių gimsta mažiau nei miršta, bet ši keista maža tauta to nesureikšmina. Maišytis rasiniu ar tautiniu pagrindu islandams taip pat nėra problema.
Geologiškai tai jauna, besiformuojanti šalis. XIX a. pabaigoje kelios labai šaltos žiemos lėmė aplink Islandiją didžiules ledų grūstis. Ledai neištirpdavo net vasarą. Nemažai žmonių mirė badu, trečdalis tautos emigravo į Kanadą. Ilgus šimtmečius pabėgėliai laikyti išdavikais. Išvykusieji susirašinėdavo su giminaičiais, o šie laiškus slėpdavo nuo kaimynų. Islandų rašytojas Böðvaras Guðmundssonas, remdamasis tais laiškais, pasakojimais, parašė nuostabų apibendrinantį romaną, ir ši tragedija pagaliau tapo suprantama. Buvo keista, kai mane, užsienietį, Reikjaviko teatras pakvietė kurti spektaklio „Vėjų pagairėje“ scenografijos. Pradėjau studijuoti islandų badmečius, Kanados islandų istoriją, važinėjau po muziejus, šiaurinę šalies dalį – ten gyventojai labiausiai nukentėjo. Sumaniau vaizdo projekciją: kai užsidaro teatrinė uždanga, pradeda plaukti veidai – senos emigravusių žmonių nuotraukos. Jie tarsi žvelgė į žiūrovus iš scenos. Ir taip smūgiavo! Visa uždanga – veidai, veidai, veidai. Publika raudodavo. Nuostabus, vizualiai geras spektaklis.

Spektaklio „Katedra“ grandinės, pasak scenografijos autoriaus V. Narbuto, simbolizuoja dabartinę Lietuvos situaciją, kūrėjo misiją ir tai, kad talentas jį pasirenka, prirakina, įpareigoja
Spektaklio „Katedra“ grandinės, pasak scenografijos autoriaus V. Narbuto, simbolizuoja dabartinę Lietuvos situaciją, kūrėjo misiją ir tai, kad talentas jį pasirenka, prirakina, įpareigoja
Žurnalas "Moteris"
Praėjusią vasarą su O. Koršunovu Osle pristatėte Henriko Ibseno „Perą Giuntą“. Publiką pakerėjo sodri spektaklio scenografija. Ar kartais Jums nėra artimas Peras Giuntas – pabėgėlis, neradęs vietos nei savo šalyje, nei svetur?
Palieku Perą Giuntą tapytojui Edvardui Munchui – tai jis užsidarė nuo pasaulio, gyveno vienas, kūrė ir laikė save Peru Giuntu. Kartais laiškuose pasirašydavo: „Čia Peras Giuntas rašo tau...“
Gerai, tada lyginkime su Vilniaus katedrą rekonstravusiu Laurynu Stuoka-Gucevičiumi. Paskutinę scenografiją Lietuvoje sukūrėte prieš keturiolika metų. Simboliška, kad grįžote statyti „Katedros“. Ką šis darbas Jums reiškia?
Lauryno ir mano situacija panaši tuo, kad abu grįžome iš užsienio. J. Marcinkevičiui ta katedra buvo dieviška, šventa. Į ją projektuotas tikėjimas, tėvynė, grožis, estetika, žmogiškosios vertybės, daug kitų dalykų. Nesakau, kad kurdamas scenografiją nejutau tų pačių jausmų, bet poeto misijos ir mano darbo nevertėtų lyginti. Padarysiu darbą ir išvažiuosiu. Klausiate, kas įkvepia, iš kur atkeliauja idėjos? Tai mano būties dalis. Esu matęs gyvenimo, be to, turiu lakią vaizduotę. Fantazijose susikurtas pasaulis kartais yra svarbesnis už realų, jame užsibūnu ilgiausiai. Islandijoje mano gyvenimas teka trikampio trajektorija: namai, teatras, studija. Ačiū Dievui, dar degu kūrybine liepsna, karščiuoju, kankinuosi... Kūrybinė kančia ir džiaugsmas susipina. Vasarą drauge su O. Koršunovu statydami „Perą Giuntą“ galvojome ir apie „Katedrą“. Kartu skaitėme kūrinį, diskutavome. Visada studijuoju istorinę medžiagą, laikotarpį, socialinę aplinką. Scenografija nėra tik dekoratyvinis erdvės apipavidalinimas. Ji apima architektūrą, interjerą, tapybą, skulptūrą. Mano scenografijoje nėra katedros, išskyrus vieną koloną iš grandinių. Grandinės – galingas simbolis. J. Marcinkevičiaus „Katedroje“ labai svarbi menininko tema, ieškoma atsakymo, kas yra talentas – Dievo dovana ar prakeiksmas. Laurynas sako: „Jei turi parsiduoti, nesi laisvas.“ Grandinės simbolizuoja dabartinę Lietuvos situaciją: tėvynė nėra kalėjimas, bet žmonės bėga, emigruoja, dauguma skundžiasi. Kartu tai yra ir ryšiai su tėvyne, jie nutraukiami. Arba kūryba: esi laisvas ir prirakintas, talentas tave pasirenka, įpareigoja. Kiekvienas spektaklio „Katedra“ žiūrovas ras sau artimų prasmių.

Gyvenimas Jums pamėtėjo įvairių vaidmenų. Kokie atradimai Jums pačiam svarbiausi?
Gimtoji žemė atseikėjo man itin daug patirties, dabar iš ten visko galiu prisikasti. Mane metė iš bendrabučių, dailės mokyklų, išėjau sovietinės kariuomenės muštrą. Filippiai per tiek metų papasakojau, regis, viską, ir vis tiek išlenda istorijų, kurių ji negirdėjo. Stebisi: „Tavo praeities ir patirties neįmanoma palyginti su jokia kita.“ Dukra ragina: „Rašyk knygą.“
Sovietmečiu išgyvenome ideologinį kalėjimą, dabar turime ekonominę nelaisvę. Trečias sezonas, kai niekaip neišlendu iš teatro. Užuot atsidėjęs tapybai, statau spektaklį po spektaklio įvairiose šalyse, nes tik taip dirbdamas galiu išgyventi. Kiekvieną sezoną baigiu ta pačia mantra: „Nuo šiol atsidėsiu tapybai.“ Ir nepavyksta. Man svarbiausia suteikti žmonėms džiaugsmo, skatinti mąstyti. Ne provokacijomis, kaip daro jauni šiuolaikiniai menininkai, o keliant klausimus, kad žmonės sustotų ir pamąstytų. Mačiau prie parodoje eksponuoto mano tapybos darbo verkiantį lankytoją. Esu laimingas, kai pavyksta suvirpinti sielą, pažadinti jausmus.

Daug tapybos darbų esate skyręs Filippiai?
Filippia yra mano mūza, kartais ją tapau. Dabar tapau Madoną – Dievo motiną. Kitame paveiksle bus Nukryžiuotasis: vyrai kala jį prie kryžiaus, o moterys guodžia, glamonėja, renka kraują į taures.

Ar surengsite kada nors Lietuvoje savo tapybos darbų parodą?
Apie tai svajoju, tik daug kainuotų – apdrausti, atgabenti. Juk į lagaminą nesusidėsi.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis