Esate sakiusi: „2010 metais atėjau į verslo pasaulį. Atėjau, nes norėjau pakeisti Lietuvos švietimą.“ Ar ne pernelyg patetiška? Ir kokios didžiausios šių dienų Lietuvos švietimo bėdos?
Sutinku, skamba patetiškai, tačiau tokia realybė. Su tomis pačiomis didžiausiomis bėdomis susiduriama ne tik mūsų, bet ir kitose šalyse. Šiandien yra labai svarbu išmokyti vaikus kritiškai mąstyti, atsirinkti svarbią informaciją. Deja, mokymo sistema vis dar grįsta kalimu. Prieš porą metų mano įkurtas vaikų darželių tinklas „Vaikystės sodas“ yra savotiška modernaus švietimo idėjų įgyvendinimo laboratorija. Tarsi įrodymas, kad tai įmanoma. Daugeliui esame lyg rakštis. Susiduriame su požiūriu – et, tai nieko ypatinga, suprask, išpūstas reikalas. Tačiau esame vienintelis tinklas, kuriame mokosi 300 vaikų. Vadinasi, ne visi mano, kad tai išpūstas reikalas ir nesąmonė.
Pernai Verslo dienos proga Ūkio ministerijos organizuotame renginyje buvote išrinkta nominacijos „Versli ir sėkminga“ laureate.
Taip, buvau maloniai nustebinta. Pasirodo, tai reikšmingiausias verslo srities apdovanojimas. O 2011 m. už gražiausią pavadinimą mus apdovanojo Valstybinė kalbos inspekcija. Pavadinimas – vienas pirmųjų mano sugalvotų dalykų, todėl labai džiaugiausi. Norėjosi, kad jis būtų lietuviškas, kad atspindėtų tai, ką darome. Darželis man siejasi su palenkta nugara, daržu, vien žemės matymu. O sodą mintyse sieju su žalia žole, žydinčiais krūmais, stiebimusi į dangų, beribėmis galimybėmis. Smagu būti apdovanotai. Visa tai įrodo, kad einame teisingu keliu. Kad esame reikalingi, liudija ir naujų darželių poreikis. Šiuo metu keturi veikia Vilniuje, vienas – Kaune. Rudenį sostinėje planuojame atidaryti ir mokyklą bei dar vieną darželį. Be to, duris turėtų atverti ir antras darželis Kaune bei pirmasis Klaipėdoje.
Jūsų „Vaikystės sodas“ ypatingas tuo, kad čia įgyvendinama autorinė Kontekstinio ugdymo programa, tai leidžia vaikams pažinti visuomenę, jos pokyčius, tobulėti kartu su aplinkiniais.
Programą įkvėpė trys ugdymo programos: akademinę dalį – Tarptautinio bakalaureato programa, kūrybinę ir bendradarbiavimo su tėvais dalį – Reggio Emilios ugdymo programa, visuminio ugdymo bei ugdymo lauke dalį – Švedijos nacionalinė ugdymo programa. Esmė ta, kad aš tikiu mokslu ir tikiu jo pažanga. Ir tikiu, kad kai kurie dalykai yra amžini bei universalūs. Pavyzdžiui, amžina ir universalu yra tai, kad vaikas turi žinoti savo teises ir pareigas. Amžina ir universalu yra tai, kad prievarta gimdo prievartą, o pagarba – pagarbą. Amžina ir universalu yra tai, kad tėvai – na, dauguma jų – labai myli savo vaikus ir nori jiems to, kas geriausia, tačiau ne visada supranta, ar tai, ką daro, vaikams yra geriausia. Tam ir yra edukologai, psichologai, socialiniai pedagogai, kad papasakotų, ką rodo moksliniai tyrimai, patirtis, kad bendradarbiaudami galėtume daryti tai, kas mūsų vaikams tikrai yra geriausia. Atkreipkite dėmesį į tai, kad sakau BENDRADARBIAUDAMI: aklai tikėti tyrimais ir specialistais taip pat negalima. Pavyzdžiui, aš gerbiu profesionalų nuomonę, bet jei abejoju, visada pasikalbu su kitu profesionalu, dalijuosi turima informacija. Pasitikiu vaikų pedagogais ir tikiu jų profesionalumu, tačiau papasakoju jiems apie savo atžalas, nes suprantu, kad apie saviškius žinau labai daug, ir ta informacija pedagogams naudinga.
Austėja, jei reikėtų labai trumpai apibendrinti: kuo gi Jūsų ugdymo įstaiga yra pranašesnė už paprastą vaikų darželį?
Kalbant humoristiškai, vien tuo, kad nesame daržas, mes – sodas. Net mūsų vaikai sako ne „darželis“, o „sodelis“. O jei rimtai, esame moksliniais tyrimais grįsta profesionali ugdymo įstaiga, kurioje viskas turi prasmę ir yra daroma ne todėl, kad aš kažkaip įsivaizduoju švietimą, o todėl, kad žinome, kokia ugdymo įstaiga XXI amžiuje tinkamiausia XXI amžiaus vaikams. Mums svarbu, kad vaikas tobulėtų kiekvieną dieną. Iš septynių į kitą įstaigą išėjusiųjų penki grįžo, kiti nori grįžti, tačiau į tą grupę šiuo metu nėra vietų. Manau, tai ir yra rodiklis, kad esame kitokie. Žinoma, ir valstybiniuose darželiuose yra fantastiškų, stebuklus darančių auklėtojų, tad niekada nedrįsčiau kategoriškai teigti, kad visi valstybiniai – šlamštas, o mes – nuostabūs.
Po kiek vaikų yra Jūsų darželio grupėse?
Grupę dažniausiai sudaro 16 vaikų, kiekvieną ugdo po 2, 3 pedagogus (atsižvelgiant į vaikų amžių), dirba jie ne po pusdienį, o po visą dieną. Galime sau tai leisti. Kad vaikui geriau mažesnės grupės, – stereotipas. Neseniai paskelbto didžiulio longtitudinio tyrimo rezultatais, vaikų skaičius grupėje visiškai neturi įtakos nei jų rezultatams, nei tobulėjimui. Jei pedagogas geras, vaikas sėkmingai gali tobulėti ir tarp 20–25 bendraamžių. Kai vaikų mažiau, lengviau pedagogui, jis būna mažiau pavargęs, geresnės nuotaikos. Mūsų specialistų komanda ir kuria „Vaikystės sodo“ ypatingumą. Su daugeliu iš jų drąsiai eičiau į žvalgybą. Mano esminis tikslas yra atsirinkti žmones, dirbančius iš pašaukimo, nes tokie daro stebuklus. Atrinktieji dar pastudijuoja mūsų mokytojų akademijoje. Ir visi kartu stengiamės suteikti sparnus vaikams, kad išaugtų pasitikintys savimi, turintys savo nuomonę, neparduodantys savęs už dešimt litų. Jie, manau, turės vertybinį stuburą ir nebijos siekti savo svajonių, tikės, kad galima įveikti visas kliūtis, ir kurs naują Lietuvą.
Ar vaikas, lankantis Jūsų įstaigą, skiriasi nuo vaiko, kuris lanko valstybinį darželį? O gal tai kvailas klausimas?
Labai geras klausimas. Tikrai skiriasi. Pavyzdžiui, jei vaikas pradėjo lankyti mūsų įstaigą vienų metų, dar po metų tėvai pastebi, kad jų atžala jau tapo kitokia. Vaikai nebijo kalbėti su suaugusiaisiais, reikšti savo nuomonės. Apsilankę pas gydytoją, drąsiai su juo bendrauja, nebijo žiūrėti pašnekovui į akis, elgiasi pagarbiai, o jeigu kitas su juo taip nesielgia, šiam tai pasako. Žmonės žiūri net išsižioję, kai trejų metų pyplys pareiškia pastabą. Mūsų įstaigoje beveik visi penkerių metų vaikai jau skaito. Jie išmoksta tai daryti žaisdami. Skatiname savo auklėtinius turėti motyvaciją, domėtis. Vaikai juk yra nepaprastai protingi, smalsūs. Labiausiai didžiuojuosi, kad „Vaikystės sodas“ siejamas su geru ugdymu, o ne su faktu, kad vaikams laiku nuvalomos nosys. Aišku, jas nuvalome, bet svarbiausia mums yra tai, kad vaikas augtų toks, kad galėtų keisti pasaulį. Ir nesvarbu, ar užaugęs jis bus Niujorko finansų ryklys, ar Afrikoje mokys mažuosius šalies gyventojus valytis dantis. Svarbu, kad tai, ką darys, darytų gerai.
Kaip apskritai Jums kilo idėja kurti vaikų darželį?
Mano idėja ilgai brandinta, išpuoselėta. Dešimtmetį dirbau tarptautinėje mokykloje. Ne tik dirbau, bet ir nuolat diskutuodavau su kolegomis – ikimokyklinukų, pradinukų pedagogais. Kadangi jie buvo iš viso pasaulio, gavau neįkainojamos patirties. Vėliau dirbau keliuose tarptautinių mokyklų tarybos komitetuose, supratau, kas man labai patinka, o ko, tarkim, nenorėčiau savo mokykloje. Konferencijų, seminarų, mokymų skaičių jau seniai pamečiau, o kur dar du magistrai (Lietuvos ir JAV), doktorantūra (Lietuva, JAV, Belgija), podoktorantūrinės studijos (Belgija). Natūralu, kad susiformavo ugdymo įstaigos, kokią norėčiau matyti, vaizdinys, idealas. Liko tik pasiraitoti rankoves, giliai įkvėpti ir…
Taip, ten gyvenome, nes mano vyras Gabrielius yra diplomatas. Vaikų darželio idėja brendo ir formavosi jau seniai, bet galutinai subrendo būtent Belgijoje. Į Lietuvą grįžome 2011 metų sausį, o pirmieji vaikai į mūsų įstaigą pakviesti 2010-ųjų rugpjūtį. Pusę metų skraidydavau į Lietuvą kas dvi tris savaites. Sunku? Savo žemėje ir sienos padeda… Mačiau, kad būtent Lietuvoje labiausiai reikia tokio darželio. Nes tik čia viešai dar ramiausiai galima kalbėti apie tai, kad muši savo vaiką. Gali apie tai prisipažinti televizijos laidoje, ir nieko tau nebus. Netgi atsiras tokių, kurie paantrins: „Aš irgi mušu, na, ir gerai, taip vaikiščiui ir reikia, pats mažasis bjaurybė bausmę ir prisišaukia.“ Civilizuotoje valstybėje tai protu nesuvokiama. Begalė atliktų mokslinių tyrimų rodo, kad tai kenkia vaikui, kad tai jį žaloja, taip skriaudžiamas silpnesnis. Deja, mūsų darželių pedagogams vis dar svarbiausi yra tėvų užduodami klausimai: „Ar vaikas miegojo?“, „Ar valgė?“, o ne „Ar mano vaikas turi draugų?“, „Ar jis sutaria su kitais?“, „Kokia veikla jam įdomiausia, kas patinka, iš kelių dalių dėliones dėlioja, kokių žaidimų nupirkti, kad galėtų tobulėti?“ Beje, mus, prieš atidarant darželį, labiausiai kontroliavo Visuomenės sveikatos centras, Maisto ir veterinarijos tarnyba. Tai irgi atspindi požiūrį, kad Lietuvoje daug svarbiau yra tai, kiek vaikas miegojo ir ką valgė, nei tai, ką visą dieną veikė. Suprantu, kad turi būti ir higienos normos, ir vaikų maitinimo reikalavimai, bet atrodo, kad mūsų šalyje tik tai ir svarbu. Niekas netikrina, nei kas atidaro darželį, nei pagal kokią programą dirbs, nei kokie pedagogai auklės vaikus. Nusamdei kelis žmones, ir – pirmyn.
Kas labiausiai Jums padėjo kurti verslą? Galbūt vyras?
Pirmąjį darželį įsteigiau vyrui net nežinant, nors apie tai kalbėjome daug. Šiandien Gabrielius apie mano verslą žino tiek pat, kiek ir aš, nes nuolat su juo apie tai kalbuosi, prašau pagalbos, minčių, įnašo. Viskas klotųsi daug sunkiau, jei jis nedalyvautų, nes man pačiai kartais būna labai sunku.
Iš pradžių bankas nedavė paskolos – bijo tokių nulinukų, bijo, kad nepasiseks, tad pasiūlė imti nebent vartojamąją paskolą. O tokia tik pradėtą verslą sužlugdytų. Laimei, padėjo draugai: vieni – patarimais, kiti – finansiškai. Sutarėme, kad grąžinsime, kai galėsime. Už pagalbą esu labai dėkinga ir savo tėvams.
Sakykite, ar Jūsų darželis skirtas vien visuomenės elito vaikams, ar jį gali lankyti ir paprastų piliečių atžalos? Pavyzdžiui, koks yra mėnesinis mokestis?
Mėnesinis mokestis priklauso nuo lankymo intensyvumo. Jei vaikas lanko visą dieną visą savaitę, tėvai moka apie 1200 Lt už ugdymą ir dar už maitinimą. Pasakysiu vieną pavyzdį. Kartą su sūnumi (jis lanko privačią mokyklą) nuvykome į jo klasės draugo, gyvenančio paprasto blokinio namo visiškai paprastame bute, gimtadienį. Supratome, kad ta šeima veikiausiai atiduoda visą vieno žmogaus atlyginimą, kad tik jų vaikas galėtų lankyti privačią mokyklą. Esmė yra pasirinkimas. Ir požiūris. Jei man absoliutus prioritetas yra kokybiškas atžalos ugdymas, aš atsisakau geresnių namų, geresnės mašinos, atsisakau visko. Tai buvo toks akivaizdus įrodymas… Žinau, kad ir tarp mūsų auklėtinių yra vaikų iš tokių šeimų. Tokių, kurios, augant atžalai, perdėlioja gyvenimo prioritetus. Ir kai tai žinai, supranti, kokia milžiniška atsakomybė užgriūva tau ant pečių. Ir negali tų žmonių pavesti, ir viskas tampa labai rimta.
Austėja, ar „Vaikystės sodą“ norėjote sukurti panašų į valkystėje lankytą darželį, ar kardinaliai priešingą?
Mano pirmasis darželis buvo tas, kurio direktorė buvo mano mama. Nenuostabu, kad sąlygas turėjau šiek tiek kitokias – pavargusi nuo draugų ir veiklos galėdavau nusliūkinti į mamos kabinetą, susirangyti po stalu ir iškeliauti į kitus pasaulius. Be to, visada jaučiau šalia mamą. Vėliau teko eiti į kitą darželį. Ten buvo pragaras. Šiandien neabejoju, kad dauguma mano kompleksų susiformavo būtent ten. Nieko gero neprisimenu – tik baimę. Ne kartą iš to darželio net esu pabėgusi namo. Taigi anksti supratau, kad vaikas pirmiausia turi jaustis saugus. Mes siekiame, kad jam būtų gera, nes kai vaikui gera, jis daro akademinius stebuklus.
Tapti žinoma edukologe neįmanoma be meilės vaikams.
Visada mylėjau vaikus. Kur tik nueidavau, atrodo, savaime atsidurdavau prie jų. Tik niekada nemaniau, kad vaikų turėsiu daug ir kad studijuosiu edukologiją. Kai žiūriu atgal, matau, kad vis dėlto pamažu ėjau būtent į tai. Kai buvau dešimties su puse metų, gimė sesuo – išsipildė mano vaikystės svajonė. Norėjau daryti ir dariau viską: ir vystyklus ploviau, ir lyginau juos. Dar ir šiandien prisimenu, kaip ruošiu pamokas, o ji ropoja ant stalo per mano vadovėlius ir sąsiuvinius. Žinoma, būdavo dienų, kai pagalvodavau, kad neturiu gyvenimo, tačiau nedaug. Iš tikrųjų kasdien dėkojau Dievui, Likimui ir visiems tiems Aukštesniesiems už tai, kad esu ne viena.
Kaip suderinate žinių siekį su mamos pareigomis? Kas skatina Jus eiti į priekį?
Mokiausi JAV, Švedijoje, Norvegijoje, Belgijoje. Turiu skandinavistikos bakalauro ir edukologijos magistro laipsnius, įgytus Vilniaus universitete, tarptautinės edukologijos magistro laipsnį, apsigintą JAV, socialinių mokslų (edukologijos) daktaro laipsnį.
Niekada nenorėjau būti tik mama ir tuo labiau niekada nenorėjau būti namų fėja, bet visada be proto mylėjau vaikus. Man su jais linksma, gera, lengva, todėl natūralu, kad teko (ir tenka) šias dvi gyvenimo meiles derinti. Turiu begalinį norą pakeisti pasaulį. Nenoriu mirti ir palikti tik vaikus, anūkus, proanūkius ir panašiai. Noriu palikti kaitą. Noriu, kad žmonės sakytų ir jaustų, jog prisidėjau prie kaitos ir tobulėjimo. Kartu turiu keistą savybę – itin gerai jaučiu laiko tėkmę ir siaubingai bijau nespėti. Vejama to noro pakeisti ir baimės nespėti einu į priekį.
Ar Jūsų vaikai lanko „Vaikystės sodą“?
Taip. Tas, kuris yra darželinis, tas ir lanko: tai – 4-erių metų Gertrūda Elena. Kiti trys – 11 metų Augustas Gabrielius, 9-erių Vilhelmas Konstantinas ir 6-erių Morta Sofija – jau mokinukai. Nepuoselėju iliuzijų. Aišku, kad mano vaikai manęs gauna mažiau nei tie, kurių mama visą dieną yra namuose ir visą laiką skiria jiems, bet aš stengiuosi tą laiką kartu praleisti prasmingai ir kokybiškai. Labai tikiu ir tikiuosi, kad mano vaikai tai supras ir nesmerks manęs, kad nesijaus nukentėję. Labai tikiuosi, kad manys, jog dirbau prasmingą darbą, todėl šiek tiek mažiau laiko buvau su jais. Ir kad tai mūsų nenutolins. Kai būnu su jais, išjungiu telefoną. Vakarinės pasakos laikas mums yra šventas. Stengiamės eiti į teatrus, veikti ką nors drauge, būti kartu, kai galime. Kai žmonės sako, kad jiems idealiai pavyksta viską suderinti, netikiu. Tada, kai esu visa širdimi darbe, nukenčia mano vaikai, o kai esu visa širdimi su vaikais, darbas stovi, laukia.
Tai ir yra tas žaidimas kamuoliukais, ir stengiesi žongliruoti taip, kad jie nenukristų. Turi gerai jausti pusiausvyrą, stebėti akimis visus kamuoliukus, nes jei tik nusisuksi, kuris nors ir nukris. Negali leisti sau atsipalaiduoti. Visą laiką turi sąmoningai galvoti, kad dabar va skiriu laiko vaikams, o dabar – verslui.
