V.Baublienė: šiandien gali išprotėti nuo visų reikšmingumo...

Daug metų Lietuvos televizijai atstovaujanti žurnalistė Violeta Baublienė yra kitokia žvaigždė nei dabartinės. Intelektuali, kukli, rami, laikosi atokiau nuo fotografų blyksčių, kolegų kamerų, nesigiria gerbėjais ir tuo, kokius nepaprastus žmones jai tenka laimė kalbinti.

Dauguma televizijos laidų gyvuoja palyginti trumpai, tačiau yra žiūrovų, kurie vertina gerus pastovius dalykus. Jūsų kuriama laida „Stilius“ daug metų nepraranda gerbėjų, žiūrovų daugėja, jaučiame, kad savaip formuojate mūsų skonį.
Kai girdžiu kalbant apie „Stiliaus“ ilgaamžiškumą, galvoju – gerai tai ar blogai? Kas norima tuo pasakyti (juokiasi)?

Tada pasišnekučiuokime apie Jūsų darbo žavesį ir sunkumus.
Va čia labai smagi tema.

Sakoma, žurnalistui savo herojų bent trumpam laikui tenka pamilti. Ar tai įmanoma?
Įmanoma. Iš tikrųjų kiekvieną kalbinamą žmogų įsimyliu. Pirmiausia pašnekovą pasirenki dėl to, kad jis tau įdomus: sužavi darbais, charakteriu, veidu ar veiksmu. Tai – ne atsitiktinis gatvėje sutiktas praeivis. Man didžiausia problema pokalbį sutrumpinti. Aš sergu, gailiu išmestų žmogaus minčių, kiekvienas ištartas žodis atrodo brangus: ir čia gražiai pasakė, ir ten taip gražiai atsiduso. Televizija yra galinga jėga – net tylintį asmenį gali padaryti įdomų. Žmogus atsiduso – ekrane matai nuotaiką. Mano hobis, slapta aistra – dokumentiniai filmai. Tai visai kitas pasaulis. Nesu Fellinis, kad galėčiau girtis savo kūryba, bet man tai – įdomi sritis. Dokumentika leidžia žmogų ar įvykį išnarplioti kitaip nei laida. Nors prisipažinsiu, kad ir televizinį pašnekovą įsimyliu. Kartais nesveikai.

Ir kaip reiškiasi nesveiko įsimylėjimo emocijos? 
Pradėsiu, ko gero, ne nuo meilės, o nuo neapykantos. Anksčiau nebuvau savimi pasitikintis žmogus. Mokykloje ir namuose kaip mokydavo? Įėjo senas žmogus, atsistok. Įlipo į troleibusą, užleisk vietą. Taip ir gyvenau: kas nors atėjo, atsistok, padėk, leisk žmogui atsisėsti. Paskui žiūriu: užteks, nebegalima taip gyventi. Kodėl visada turiu pasitraukti? Taigi situacija. Vienas gerai žinomas menininkas labai norėjo pakliūti į televiziją, kiekvieną kartą sutikęs vis mygdavo: „Kada rodysi?“ Pagaliau pribeldė. „Na, gerai, nufilmuosiu, – pasakiau. – Rodyk savo studiją, pasakok apie gyvenimą, kad būtų įdomu visiems.“ – „Gerai, viską darysiu.“ Pašnekėjome apie kūrybą, apie buvusias ir esamas meiles. Sumontavau. Jūs, spaudos atstovai, esate šokdinami pašnekovų, o mes, televizijų darbuotojai, išlepinti: žmogus pašnekėjo, ir tai – dokumentas. Kaip pasakė, taip ir lieka, nei pridėsime, nei atimsime. Taigi sumontavau ir paleidau. Išėjo labai smagus ir intriguojantis pokalbis. Po kurio laiko sutinku tą menininką viename svarbiame priėmime vienos svarbios valstybės dienos proga, kur susirenka labai daug žmonių. Pasisveikinam, o jis pradeda rėkti: „Geriau tu būtum nerodžiusi manęs ... pypt, pypt, pypt!“ Pasipylė baisiausi rusiški keiksmažodžiai. Netekau amo. Nesupratau, kas įvyko. Blogai savo darbo nedarau, stengiuosi taip, kad ramiai miegočiau ir kad žiūrovams būtų įdomu. Rankoje laikiau taurę vyno, spontaniškai šliūkštelėjau jam į veidą. Greta stovėję žmonės pasijuto nejaukiai, bet pradėjo ploti. Kaip moteris, aš jaučiausi pažeminta, turėjau apsiginti. Dvejus metus net nesisveikinome, nesikalbėjome. Kai nemėgstu žmogaus, stengiuosi jo nematyti. O pastarąją vasarą netyčia susidūrėme vienoje Senamiesčio gatvėje, nebuvo, kur dėtis, persimetėme: „Labas.“ – „Labas. Kaip gyveni?“ Lyg niekur nieko. Deja, tokie nuotykiai nepamirštami.

Violeta Baublienė patyrė, kad su kūryba susiję žmonės sunkiau valdo savo emocijas
Violeta Baublienė patyrė, kad su kūryba susiję žmonės sunkiau valdo savo emocijas
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Savo žurnalistinės karjeros pradžioje (dar kai atsistodavau užleisti vietos) esu patyrusi panašią istoriją. Į Vilnių buvo atvykusi garsi prancūzų aktorė Annie Girardot. Man pašnibždėjo, kad ji grožio terapijos centre „Sugihara“ yra užsisakiusi procedūrų ir galbūt duos vieną interviu. Su kolegomis nulėkėme, budėjome, bet ji išėjo ir mestelėjo: „Jokių interviu neduosiu. O jūs, – dūrė pirštu į mane, – sėskit į mašiną. Ir jokių kamerų.“ Sėsdama rankinę numečiau filmavimo grupės nariams, šie – iš paskos. Automobilis pajudėjo, aktorė sako: „Klausk.“ – „Galiu, ponia, klausti, bet neturiu darbo priemonės – kameros: jūs tik mane vieną priėmėte.“ Ak! Ir prasidėjo... Baisi scena su keiksmažodžiais! Vertėjas tik paklausė: „Ar viską versti?“ – „Viską.“ Netikėjau savo ausimis. Mieli įvykiai taip neįsimena, o tokių nepamiršti. Dabar, lygindama situacijas, manau, kad su kūryba susiję žmonės sunkiau valdo savo emocijas. O gal įtiki savo didingumu? Neseniai Juozas Statkevičius per interviu pasakė: „Užlipi ant to kalno, žiūri – žemai apačioje mažiukai žmogiukai, o tu – vienas vienišiausias. Ir ką daryti su ta savo šlove?“ Tada Annie Girardot pasakiau: „Jei ant manęs rėksite, aš arba išlipsiu iš mašinos, arba jus išmesiu.“ Įžūlu, bet kolionė baigėsi, ir iki Nacionalinio dramos teatro sėdėjome tylėdamos. Kai reikėjo išlipti, pasitiko minia fotografų, Annie tapo miela, lipšni, įsikibo į parankę, taip abi ir nuėjome į teatrą tarsi draugės. Artistė. Vakare jos laukė sunkus vaidmuo, bet interviu davė fantastišką – atidirbo be priekaištų.

Kaip žurnalistė grūdinotės ir JAV. Baltuosiuose rūmuose, Ovaliniame kabinete, tuomečio šalies prezidento Billo Clintono rankos paspaudimas Jums turbūt taip pat nepamirštamas įvykis?
USTTI (Jungtinių Amerikos Valstijų telekomunikacijų mokymo institute – aut. past.) stažavosi nemažai televizijos žmonių – tuo metu visi mokė lietuvius demokratijos. Atsidūriau Amerikoje, o į Baltuosius rūmus patekau, nes buvau 4000-oji instituto absolventė. Aš, Pietų Amerikos ir Afrikos atstovai iškilmingai buvome pakviesti į Ovalinį kabinetą pas B. Clintoną, jis paspaudė mums rankas, pasakė gražią kalbą, Dievo vardu palaimino. O man įteikė mokslo baigimo diplomą. 1995-ieji, dar neturėjome mobiliųjų telefonų. Kitą dieną paskambinau namo: „Mama, aš pas Clintoną buvau.“ Ji pradėjo juoktis, esą man ten taip gerai, kad net galvelė susisuko. Kai grįžusi pasigyriau bendradarbiams, daugelis taip pat pamanė, kad prisifantazavau. Patikėjo, kai iš Baltųjų rūmų gavau įrodymą – nuotraukas.

Televizija kai kuriuos laidų vedėjus išlepina. Jus išpaikinti galėjo ir tėvai: augote pasiturinčioje šeimoje, viena, mylima, tačiau esate inteligentiška, kukli, nelipate kitiems per galvas.
Negyvenome mes pasiturinčiai. Esu vaikas laikotarpio, kai nebuvo nei kuo apsiauti, nei apsirengti. Viską moku: siūti, megzti, virti, kasti. Mane griežtai auklėjo. Kovojau su tėvais, nes neleisdavo eiti laukais, lakstyti po diskotekas, ir blakstienas pradėjau dažyti tik pirmame kurse. Nebuvo prievartos, namie lyg kalinės neuždarydavo, bet tvarkos reikalaudavo. Tėtis visada sakydavo: „Tu net neįsivaizduoji, kiek jaunų mergaičių išniekinama.“ Nelabai suvokiau, nes tada per televiziją kriminalinių kronikų nerodydavo. O tėvai turėjo žinoti, kur, kodėl, su kuo esu ir kada grįšiu. Jutau pagarbą šeimai, seneliams, juos labai mylėjau. Mamos tėvai gyveno Vilniuje, Universiteto gatvėje, profesūros name. Ten iš esmės ir augau. Senelis dirbo universiteto laikrodininku. Nusivesdavo ir mane ten, pats knebinėdavosi, o aš iš paskos vis makaluodavausi. Rektorius Jonas Kubilius vadindavo jį Poviliuku. Buvau mylimas vaikas tarp suaugusių žmonių, visi stengėsi man ko nors duoti, pamokyti.

Ar nebebijote būti nepagražinta? Yra žmonių, kuriems galima pritaikyti Søreno Kierkegaardo sakinį: „Įnirtingas nenoras būti pačiam savimi.“ Viename interviu sakėte: „Taip, esu tinginė, taip, nešioju kaukę.“ Drąsu.
Tai buvo tiesiog pasišaipymas, nes dabartinėje visuomenėje gali išprotėti nuo visų reikšmingumo ir talentingumo. Kiekvienas turime ir blogų, ir gerų savybių. Neabejoju, kad visi dėvime kaukes. Tokia socialinė gynyba. Negalime gyventi nuogi, kiekvienas intuityviai ginasi.
Keista, vis neišsigydau kvailos savybės save kritikuoti ir menkinti. Mano teta, žinoma tautodailininkė, anądien pasakė: „Mūsų tokia giminė – save tik kritikuojame.“ O keli žmonės man net priekaištavo: „Kam sakei, kad gėrei antidepresantus?“ O kas gi čia tokio? Šiais laikais kas antras žmogus tai daro. Ir aš pripažįstu, kad juos gėriau, kai buvo žiauriai sunku. Pradėjome televizijos sezoną, ant galvos užgriuvo sudėtingas projektas. Reikėjo suvaldyti darbų srautą, susirinkti komandą, kai ko atsisakyti, sugalvoti, ką rodyti, nes jei Lietuvoje per savaitę šešis kartus neparodai tų pačių veidų, blogai. Prasidėjo nemiga, ėmė „čiuožti stogas“. Draugė psichologė patarė: „Nuimk gazą, pagerk vaistų, apsiramink. Svarbiausia – išsimiegok.“ Apie tai pasakodama nesidedu didvyre, noriu pasakyti, kad mūsų gyvenimas toks: arba tu, arba tave. Jei nori išsilaikyti, turi mobilizuotis kaip kareivis. Pernelyg gerai išmanau savo darbą, žinau visus televizinių technologijų etapus. Tai – profesijos pagrindas. Ir negali dirbti atmestinai arba kaip lengviau. Kai supranti, kaip daromas televizijos produktas, kažkaip neišeina būti tik žvaigžde.
Neseniai nuo krūvio pavargusi kolegė padejavo: „Televizijoje arklius nušauna arba jie nusišauna patys.“ Pagalvojau, kad televizija anksčiau ar vėliau nušauna visus.

Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Pozityvumas – Jūsų laidos credo?
Mes rodome gyvenimą tokį, koks yra. Kiekvienas laidos kūrėjas renkasi pagal save. Na, norisi pozityvumo. Kiek galima tampyti žmonėms nervus, vieni kitiems gadinti gyvenimą ir gąsdinti arba gąsdintis? Gyvenime pakanka šlykštybių, kam jas dauginti dar ir televizoriaus ekrane.

Nors esate Lietuvos televizijos veidas, dirbate kaip laisvai samdoma kūrybinė darbuotoja?
Taip. Pati susimoku mokesčius. Juokauju, kad esu smulkioji verslininkė. Mano kompiuteris yra mano darbo vieta. Viena vertus, smagu, kad neprivalau sėdėti darbe aštuonias valandas. Kita vertus, kai darbo laikas nenormuotas, atsiranda kitų blogybių. Vasarą pajamų negauname, bet kapstomės, imamės kitų veiklų.

Koks didžiausias šio darbo atlygis?
Adrenalinas. Kai ateina vasara, jo pradeda trūkti. Nebėra lenktynių. Kai esi parengties ir streso būsenos, nuolat galvoji, ką čia dar pakalbinti šią savaitę, kitą ir t. t. Nuolatinė adrenalino dozė fiziškai kenksminga, bet pašnekovai – malonumas. Gauni neįkainojamą dovaną – pasirinkti, su kuo susipažinti, šnekėtis, sužinoti daug naujų ir įdomių dalykų!

Kalbinate žymiausius pasaulio artistus prieš jiems atvykstant koncertuoti į Lietuvą. Tarsi pasiuntinė važiuojate užmegzti ryšio, kad perduotumėte žinią.
Tai nėra taip romantiška, kaip pasakėte. Pavyzdžiui, vizitas pas Prancūzijoje gyvenantį pianistą Valerijų Afanassevą buvo koncerto organizatorių „Culture life“ idėja – jie norėjo parodyti menininką iš arčiau, atskleisti asmenybę. Arba kelionė pas Maskvos valstybinio simfoninio orkestro dirigentą ir meno vadovą Pavelą Koganą. Jis pasijuokė: „Dirigentas dažniausiai stovi nugara į publiką, tad negali parodyti tikrojo savo veido.“ Mes parodėme. Tai tik keli pastarojo meto pašnekovai. Norėčiau pasikalbėti ir su Gérardu Depardieu, Justusu Franzu, Anna Netrebko, Juliette Binoche, Ericu Claptonu. Svajonių sąrašas labai ilgas, bet viskas atsiremia į pinigus ir galimybes. Atvėrusi darbo virtuvės duris, galiu prisipažinti, kad vykdama filmuoti asmenybių, dėl kurių susitarta, kraustausi iš proto galvodama, ką galėčiau užfiksuoti papildomai. Gaila važiuoti tik dėl vieno reportažo, o televizijai tos kelionės nieko nekainuoja. Paskutinė kelionė pas Afanassevą tapo visu reportažų ciklu iš Prancūzijos.
Nėr ko svaigti, bet Lietuva, kalbant apie didžiųjų šalių interesus, yra šeštas zuikis iš kairės. Didieji politikos, scenos, gyvenimo aktoriai sunkiai prisileidžia mažų šalių atstovus. Nebent turi tikslą garsintis mūsų rinkoje. Kas kita, jei atstovautum BBC. Ir Paryžiuje kalbintas ten gyvenantis grafikas Žibuntas Mikšys, ir buvusi Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Inga Lanchas svarstė: „Kaip įkalti mūsų valdžiai, politikams, kad Lietuva niekam nebus įdomi, jei patys nekelsime savo kultūros ir nerodysime jos sau bei kitiems?“

Sapnuojate savo personažus?
Ne, sapnuose dažniausiai montuoju laidas. Eidama į šį susitikimą, kolegų paklausiau: „Kokių šiemet buvo nuotykių?“ Jie pradėjo juoktis: „Taigi tu pati – vienas vaikščiojantis nuotykis! Tai už stalo užkliūni, tai sijonas atsilenkia, tai anekdotus skaldai... Galima padaryti atskirą laidą.“ Tai juokai, bet šį sezoną laidoje turiu vaikštinėti. Man tai nėra pati maloniausia darbo dalis, tačiau taip sumanė naujas režisierius Vygis. Teko nusipirkti kelias poras aukštakulnių. Nesu prie jų pratusi, o turi būti gražu, ramu ir jauku. Nežinau kodėl, bet sėsdama taisau sijoną, skambinu per mikrofoną karoliais, segėmis arba apyrankėmis, kojas ne kaskart teisingai susidedu. O pulto režisierė šaukia: „Neliesk užpakalio, kaip kojas sudėjai, negniaužyk rankų, marš atgal!“ Smagu mūsų studijoje. Neseniai jos režisierei Jolantai padėkojau už gerai sudėtas savo kojas, nes daugelis ėmė sakyti: „O, tu ir kojas turi.“

Kuo pasižymi išskirtinės asmenybės? Ar tie žmonės tikrai visada tokie šilti, paprasti, kaip pristatote?
Visada yra emocijų. Kadre žmonės šilti, o už kadro būna visaip. Vieni elgiasi lyg per atstumą, kiti – tarsi seni bičiuliai. Kuo žmogus daugiau pasiekęs, tuo labiau vertina paprastumą. Japonai sako: „Didelis medis – mažas šešėlis.“

Kiekvienas susitikimas – tarsi egzaminas? Niekada nežinai, kaip susiklostys pašnekesys.
Anaiptol. Patirtis leidžia numanyti daug, gali net situaciją sumodeliuoti. Kas kita yra dėl darbo sąlygų. Skrendame į Maskvą. Lėktuvas – penktą ryto. Tiesiai iš oro uosto važiuojame filmuoti Maskvos vaizdų. Šalta, šlapia, keturias valandas esame įkalinti gatvių kamščiuose, dirbame alkani, gamtiniai reikalai spaudžia. Iki interviu lieka valanda, laukiame gatvėje, nes nei viešbučio pasieksi, nei restorane miesto centre pasėdėsi – kavos puodelis mūsų pinigais kainuoja beveik 50 litų. O interviu – su P. Koganu, turiu būti kaip šviežias agurkas, rodyti, kaip žiauriai domiuosi prancūzų romantikų muzika, ir nepamiršti to, ką esu išmokusi apie pasaulinio garso dirigentą.

Ką įdomiau kalbinti – vyrus ar moteris? Priešingų lyčių veiksnys šalutinis, bet nesakykite, kad visai nieko nereiškia.
Nėra taisyklių. Kiekvienam žmogui būdingos tam tikros charakterio savybės, ir jos, o ne lytis lemia elgesį bei atsakymus. Domiuosi psichologija. Žinau visokių bendravimo triukų. Labai mėgstu britų psichologą Paulą McKenną, esu perskaičiusi daugumą jo knygų. Beje, labai norėčiau kada nors su juo pasikalbėti. Tai – mano svajonių interviu. Va šio pašnekovo turbūt nesuvaldyčiau. Charizmatiška asmenybė, tikra britų žvaigždė.

Ar yra gerbėjų, kurie siunčia dovanas, rašo laiškus?
Yra tokių, kurie vis dar rašo tikrus laiškus, tik šiais laikais visi esame lengviau pasiekiami virtualiame pasaulyje. Kartais žmonės net nustemba sužinoję, kad visada atsakau į normalius laiškus feisbuke. Turiu savų gerbėjų, savą virtualių draugų ratą, rašo ir iš užsienio. Žiauriai miela, kai išvažiavę žmonės ilgisi laidos, klausinėja, kaip galima žiūrėti ją internetu, sielojasi, kai nepamato.
Laidų vedėjos nėra apsaugotos nuo to, kaip kas projektuoja savo jausmus ar fantazijas.
Nesu iš tų žvaigždžių, paskui kurias bėga, dėl kurių alpsta, varvina seilę. Kalbos apie seksualų mano balsą – subjektyvios. Klausa – irgi individualus dalykas: kas vienam gražu, kitam nebūtinai. Pats geriausias vieno vyro komplimentas: „Man taip patinka jūsų balsas: kai tik pradedate kalbėti, aš iš karto užmiegu.“

O išvaizda rūpinatės – juk svarbu, kaip atrodote? Ne tik televizijoje, bet ir gatvėje, namie.
Na, namie tikrai nevaikštau pasidabinusi. Nei rūpinuosi, nei nesirūpinu. Man patinka stilingi drabužiai, batai, laikrodžiai, rankinės, juvelyrika. Daug kas miela, bet maloniausia – paprastumas. Norint atrodyti prašmatniai, reikia turėti daug laiko ir energijos, o aš ją eikvoju kitkam. Gyvenu taip, kaip ir visi. Nei geriau, nei blogiau. Vaikštau gatvėmis, nejaučiu jokio diskomforto, niekas nei persekioja, nei slegia, nei nužiūrinėja. Per gyvenimą keliauju ramiai. Televizija žmogų keičia, bet neverta to sureikšminti.

Ar jau esate išsivadavusi iš kasdienio mamos rūpesčio?
Viena kolegė manęs klausė: „O tu vaikų turbūt neturi?“ – „Turiu sūnų.“ – „Ir niekada nebuvai su juo nufotografuota?“ – „Ne.“ Sūnus jau suaugęs, ramiai gyvena savo gyvenimą, viešai nėra žinomas. Šaunus vaikinas, ir tiek.

Ar užtekdavo laiko savo namams, šeimai?
Žinoma. Mes gerbiame vienas kito interesus, darbus ir nesėdime vienas kitam ant kupros. Daug darbų padaroma naktimis. Dieną turi išvirti sriubos, vaiką pasiimti iš būrelio, atlikti įvairių reikalų, o naktį darai tai, ką turėjai padaryti dieną. Toks buvo mano gyvenimas. Dabar kitoks, visi esame laisvi. Nors va sūnus ką tik skambino, klausė, kur yra jo striukė.

Kas dabar Jums yra svarbiausia?
Mano artimi žmonės. Ilgainiui supranti, kad viską gyvenime gali padaryti, kol turi stiprybės šaltinį ir užnugarį – tėvus. Tai įvertini tik tada, kai jų netenki. Tėvelio nebeturiu, o mamai ir garbaus amžiaus tetai stengiuosi skirti kuo daugiau dėmesio. Artimi žmonės ir buvimas su jais yra didžiulė vertybė.
Dar svarbu laiku atsipalaiduoti ir suprasti, kad vertinga būti savimi: nemeluoti sau, nesistengti daryti to, ko nepageidauji, atsirinkti tikrus draugus, padėti tiems, kuriems tavęs reikia. Pasaulis negailestingas, reikia paisyti savo interesų. Nėra egoistiška kuo daugiau dėmesio skirti sau. Nors save mylėti man labai sunku, bet stengiuosi ir jau net sekasi: daug skaitau, sportuoju, renkuosi tai, kas teikia džiaugsmo. Nesuprasdavau moterų, kurios sakydavo, kad nenorėtų pakartoti savo aštuonioliktojo gimtadienio. Dabar jau ir aš nenorėčiau. Gyvenimas nuostabus, jis niekada nebūna vienodas.

Jei ne šis darbas, kuo norėtumėte užsiimti?
Kažkada norėjau būti vertėja iš anglų kalbos. Kalbos man yra gražu, žodžius gerbiu, juos dėliodama patiriu daug džiaugsmo ir malonumo. Dar norėčiau dirbti tokį darbą, kad netektų užsibūti vienoje šalyje, bet kad galėčiau rašyti. O jei nerimtai, norėčiau ištekėti už turtingo užsieniečio – tada galėčiau nieko nedirbti ir daryti tik tai, kas man patinka. Tarkim, vieną temą per dešimt dienų. Arba vieną filmą per metus.

Kaip į tai reaguotų Jūsų vyras?
Mano vyras mane puikiai pažįsta, gerai žino, kada kalbu rimtai, o kada juokauju ir ironizuoju.

Gal reikia pradėti dalyvauti loterijose?
Vyrų ar pinigų? Gal... Matau daug įdomiai į užsienius nutekėjusių moterų. Tik žinau, kad nemokamų pietų nebūna. Netikiu gyvenimo pasaka. Be to, kiekvienoje yra ne tik princų ir princesių, bet ir pamočių, našlaičių, pamestų kurpaičių... Už viską turi susimokėti.

Nuotrauka – Agnės Gintalaitės. Stilius – Justės Kubilinskaitės. Makiažas – Tatjanos Kaminskienės. Už erdvę dėkojame interjero galerijai „CooCkoo Design House“ (Gedimino pr. 45, Vilnius)

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis