Egle, su baleto spektakliais Jums teko apkeliauti daug šalių. Ar pastebėjote kokių nors kultūrinių skirtumų tarp lietuvių ir europiečių, amerikiečių?
Eglė: Įvairiose šalyse spektaklį žmonės stebi tikrai skirtingai. Skirtingai reaguoja, vertina, diskutuoja. Europoje žiūri visiškoje tyloje, susikaupę, o pasibaigus vaidinimui, ilgomis ovacijomis sveikina artistus. Amerikoje į salę, kurioje vyksta baleto spektaklis, galima įsinešti gėrimų, šūkčioti. Yra šalių, kuriose šokėjui plojama į taktą. Mano manymu, tai lemia ne vien skirtingas žmonių emocionalumas, bet ir skirtingos kultūros tradicijos.
Eglė: Plojame! Dar prieš kelerius metus per baleto „Žizel“ antrąjį veiksmą žiūrovai plodavo į ritmą paskatinti gražiausių jausmų ir susižavėjimo. Kaskart susimąstydavau, kodėl mane – šokančią – tai trikdo? Augau ugdoma teatro taisyklių, viena jų – kai groja muzika, neplojame. Laikai keičiasi, tradicijos – taip pat, teatras atspindi šiuolaikines idėjas, scenos menas kuriamas pasitelkiant naujausias technologijas. Kyla klausimas, ar šiandien reikia laikytis tų senųjų taisyklių ir ar menas apskritai turi laikytis kokių nors tradicijų? Jei ne, ar vaikai sugebės suprasti kitokį meną nei tą, kurį mato per televiziją, kine? Dabar jie anksčiau pamato baleto parodiją, kai per kokį nors šokių projektą pokštaujantis šokėjas, vilkėdamas sijonėlį ir pėdkelnes, ima mėgdžioti „Gulbių ežerą“, nei tikrą spektaklį. Ir atėję į šį ieško to, ką matė televizoriaus ekrane. Dabar tiek kūrėjui, tiek žiūrovui tenka spręsti daug dilemų, pavyzdžiui, ar įmanoma kuriant šiuolaikinį meną išsaugoti klasikinio meno tradicijas, o gal telieka atskirti: populiarusis menas – visiems, gilusis – tik išrinktiesiems?
Kristina: Gal pseudoišprusimą? Nubėgame greitai distanciją, kertame finišo juostą, o kas už jos? Plačiai lavinamų vaikų tėvai sako, kad ir taip niekur nespėja, nes jų atžalos lanko po 5 būrelius. Vaikas sulaukia 18-os išbandęs viską, pavargęs nuo tų bandymų, o viduje – nieko. Nes tėvai jį vis stūmė pirmyn ir reikalavo rezultatų – kad būtų galima paploti, pasidžiaugti patiems ir prieš gimines. Dėl to vaiką į vieną pasirodymą reikia aprengti vienaip, į kitą – kitaip, kad nuotraukose nesikartotų. Nieko nesakau – galima ir paploti, bet reikia daryti tai už pastangas, o ne už mėgėjišką pastypčiojimą scenoje. Stabtelėkite, neskuoskite taip, lankykite ką nors viena, bet gerai. Geri dalykai greitai nepadaromi. Kad ką nors suvoktum, tai turi tave suvirpinti, turi tai išjausti, išgyventi, galbūt pajusti skausmą, sutelkti valią, pažinti, o ne tik susipažinti.
Eglė: Mūsų mokyklose „svarbūs“ dalykai, deja, yra atskirti ir sureikšminti. Tai lietuvių, užsienio kalba, matematika, fizika, chemija, o menas nustumtas į antrą planą.
Kristina: Lietuvoje menas tebėra tarsi podukra. Tarkim, stojantieji į Oksfordo universitetą turi surinkti 5 A. Tos penkios A gali būti tiek iš tiksliųjų, tiek iš humanitarinių mokslų, tiek iš meno srities. Kaip svarbiausi dalykai lygia greta rikiuojasi matematika, chemija, kalbos, dailė, klasikinis šokis, muzika, dizainas, aktoriniai gebėjimai. Kai mano dukra stojo Londone į verslo mados specialybę, jos paklausė, kaip ji susijusi su menu. Negana to, jei sakai, kad groji violončele, per pokalbį gali tekti ir ką nors pagroti.
Eglė: Nepasakyčiau. Lietuviai, mano nuomone, netgi išsiskiria aukšta kultūra ir meniniu išprusimu. Kiek neramiau darosi galvojant apie ateitį. Tėvai skiria tikrai nemažai dėmesio savo atžaloms lavinti, nori, kad jie užaugtų visapusiški, išprusę, tačiau dėl žinių trūkumo ne visada žino tinkamą kryptį. Tarkim, dauguma mūsų baletą suvokia kaip XIX amžiuje: pūsti sijonėliai, puantai, vyrai apsitempę triko ir „Spragtukas“. Per tą laiką baletas gerokai pažengė į priekį. Tai jau nebėra vien moterų sfera, kaip kad buvo prieš porą šimtmečių. XX a. baletas – tai vyrų epocha: Rudolfas Nurejevas, Michailas Baryšnikovas, Maurice'as Béjart'as... XXI a. – pora: vyras ir moteris. Nuostabūs Jiri Kylian darbai – šiandienio baleto pavyzdžiai. Yra labai daug naujų baleto krypčių, mokyklų, išraiškos formų, bet dauguma atėjusiųjų į baleto mokyklą tikisi pūstų sijonėlių ir puantų, o neradę iškart nusivilia. Nemažai mokyklų prisitaiko prie tokių tėvelių poreikių, nors tai ne tik netikslinga, bet kartais ir žalinga.
Kristina: Dauguma tėvų sako, kad nori vaikui suteikti tikrą meninį išsilavinimą, bet iš tikrųjų trokšta greito rezultato: „Nieko tokio, kad vieną kitą žingsnelį darys netaisyklingai, svarbu, kad visiems būtų smagu.“ Su 4-erių metų mergaite atėjusi mama didžiuojasi scenos konkurso laureatės titulu, bet teisingai vaiko sugrota gama įspūdį daro retai kada – o juk būtent tai yra didelis mažo žmogaus laimėjimas. Ne visi tėvai klausia savęs, ko iš tikrųjų atžalai reikia, – tiesiog įgyvendina savo vaikystės lūkesčius, renkasi tai, kas yra prestižiška ar gražu patiems. Jie nori kuo greičiau patirti tą smagumą, todėl eina lengviausiu keliu. Kai atsipeikėja ir pamato, kad vaikas nučiuožė paviršiumi, keisti ką nors dažniausiai būna per vėlu.
Eglė: Gražus, sektinas pavyzdys yra muzikos mokyklos. Valstybinis tokių mokyklų tinklas gana gerai išplėtotas, programos aiškios, tėvai supranta, kad jei jų vaikas norės muzikinio išsilavinimo, ne vienus metus turės rimtai mokytis įvairių disciplinų. Nemažai yra ir dailės mokyklų. Su baletu kiek sudėtingiau. Vienintelė vieta, kur vaikai to mokomi, yra M. K. Čiurlionio menų mokykla, bet čia ruošiami tik profesionalai.
Eglė: Neturint kertinių, pamatinių meno žinių, spektaklius žiūrėti, muzikos klausytis, be abejonės, galima. Tik ar įdomu? Ne visada. Galiu įtarti, kad vienas geriausių šiandienos choreografijos darbų patiktų, būtų įdomus nedaugeliui. Fizikas Isaacas Newtonas yra sakęs: „Mačiau toliau negu kiti tik todėl, kad stovėjau milžinams ant pečių.“
Bet argi estetinis išgyvenimas nėra universalus? Vienas lietuvių režisierius netgi yra sakęs, kad spektaklius kuria ne profesionalams – kai pernelyg gerai žinai, kaip tai padaroma, dingsta stebuklo pojūtis, atradimo džiaugsmas.
Eglė: Teatras, muzika, baletas, dailė – šių meno sričių suvokimas nėra vien estetinis išgyvenimas. Pasaulyje meno akademijos skirtos ne vien tam, kad išmokytų amato – taisyklingai atlikti kūrinį. Menas – tai prasmė, suvokimas, kam tai daroma, ką menininkas nori pasakyti. Menas – tai idėja, sukurta ant šimtamečių tradicijų pamato. Žiūrėdami baletą norite skristi, viduje pabunda neįgyvendintos vaikystės svajonės, o jei perprastumėte techniką, išgyvenimai galėtų būti ir kitokie. Tarkim, aš pagal pačią mėgstamiausią muziką šokti vengiu, nes nenoriu sieti savo emocijų su konkrečiu judesiu. Bet mes kalbame ne vien apie emocijas. Šiek tiek gilesnis meno išmanymas praplečia suvokimo galimybes. Baleto spektaklis gali nušvisti kitokiomis spalvomis, jei žinai, kokiomis aplinkybėmis ir kieno sukurta muzika, kokias idėjas norėjo išsakyti choreografas ir t. t.
Kristina: Žinoti, į ką per pasirodymą atkreipti dėmesį, pagal ką jį vertinti, galų gale kada ploti ir kaip elgtis – tokia pat svarbi bendros žmogaus kultūros dalis, kaip ir mokėti naudotis stalo įrankiais.
Kristina: Labai svarbu išmokti atskirti mokyklą nuo būrelio. Jei skirstysime vaiko laiką į darbo ir laisvalaikio, tai susivokti padės toks kriterijus: būrelis turėtų būti priskirtas prie laisvalaikio valandų, mokykla – prie darbo. Galima lankyti šokius, kad vaikas nesitrintų gatvėje, ir tai nieko bloga, bet galima siekti išsilavinimo. Bėda ta, kad mokykla šiais laikais turi teisę vadintis bet kokia įstaiga. Kaip atskirti? Pirmiausia pagal atranką. Jei priimami absoliučiai visi vaikai, tai – būrelis, jei grupuojami pagal amžių, yra atranka, vadinasi, tai gali būti mokykla. Taip pat svarbu sužinoti, kokį išsilavinimą turi jūsų vaiko mokytojas, ar jis yra tos srities profesionalas, kokie jo mokinių laimėjimai. Trečia, mokykloje turi būti laikomasi programos: tik įveikęs metų programą, vaikas perkeliamas į kitą skyrių. Tėvai galėtų pasidomėti, ką jų atžala turėjo išmokti pagal metų programą ir kaip bus galima pamatyti rezultatą. Ketvirta, reikėtų įvertinti, ar sąlygos mokytis yra tinkamos. Ant parketo baletas nešokamas. Mokytis šokti jį prie atramų ir su puantais pradedama tik tam tikro amžiaus. Apie tokius dalykus galima pasikonsultuoti su valstybinių meno mokyklų specialistais.
Eglė: Sunku trumpai apsakyti gerą mokyklą. Kalbant apie baletą, – tai speciali programa šokėjo kūnui ruošti. Tai meninio skonio ugdymas laikantis pagrindinių meno principų. Tai asmenybę ugdanti mokykla. Baleto mokymo sistemų pasaulyje yra tik kelios – ne šimtai. Domėdamiesi, kas geriau jūsų vaikui, įdomių dalykų atrasite ir sau. Apskritai kalbant, yra gerų mažesnių ir didesnių mokyklų, kuriose dirba puikūs ir nebūtinai garsūs mokytojai. Nesaugu patikėti savo atžalos meninį ugdymą išgirdus vieno kito žmogaus rekomendacijas ar todėl, kad mokyklėlė – arčiau namų. Yra žmonių, kurie „pasitiki pastatu“: jei studija ar mokykla yra kokio nors žinomo teatro ar garsios mokymo įstaigos patalpose, vadinasi, ir lygis bus atitinkamas. Deja, tos patalpos neretai tik nuomojamos, o garsus teatras nėra susijęs su vaikų ugdymu.
Eglė: Nereikia manyti, kad studijuodamas vieną sritį tapsi siauru tos srities specialistu. Baleto šokėjas, kuris išmano tik baletą, gali būti ribotas ir nelabai įdomus žmogus. Bet meno pažinimas savaime skatina visapusiškai lavintis, tad tai studijuojantis asmuo gali būti ir puikus dizaineris, ir programuotojas, ir politikas, ir verslininkas. Jeigu vaikas kankinasi, konsultuokitės su mokytoju. Specialistai pastebės jo polinkius į vieną ar kitą sritį.
Kristina: Negabių žmonių nėra. Pavyzdžiui, visi mano, kad, norint tapti balerina, užtenka būti liesutei, bet iš tikrųjų gabumai pasireiškia įvairiai: viena yra itin plastiška, kita išsiskiria muzikalumu, trečia – gebėjimu improvizuoti. Gal ji bus ne balerina, o puiki choreografė? Dažniausiai vaiko domėjimasis menu priklauso ne nuo jo gabumų, o nuo kitokių aplinkybių – tėvų požiūrio: ar jie tikisi šou efektų, ar nori, kad atžala siektų išsilavinimo; kiek gali skirti tam laiko. Mokslai neretai nutraukiami, nes „nepatogu vežioti“, „nėra laiko“.
Eglė: Meno mokyklos nėra skirtos vien profesionalams ruošti, nors kai kurie mokiniai jais tampa. Vaikas, jei mokydamasis supras, kad nori su viena ar kita meno sritimi susieti savo gyvenimą, galės stoti į specialią mokyklą – ruošiančią profesionalus. Ir toks apsisprendimas jau bus sąmoningas, o ne atsitiktinis.
Ką daryti, kai tėvai jaučia, jog viskas yra gerai, o vaikas užsispiria ir nebenori toliau mokytis? Laikytis savo nuomonės ar paisyti jo norų?
Kristina: Svarbiausia nedaryti skubotų sprendimų. Reikėtų išsiaiškinti, kodėl vaikas nebenori lankyti mokyklos. Kartais priežastys būna laikinos – tarkim, susipyko su drauge. Visada verta pasitarti su mokytoju. Kartais galima padaryti pertrauką, o kartais tikrai geriau rinktis kitą sritį. Situacijos skirtingos.
Eglė: Tas poreikis žūtbūt lyderiauti yra didžiulė mūsų amžiaus problema. Ne visi gali būti lyderiai, ne visiems to reikia. Naivu manyti, kad tai padarys tave laimingą. Yra labai nelaimingų solistų ir labai laimingų kordebaleto šokėjų. Galų gale negali būti lyderis visose srityse. Atsisakydamas tų sričių, kurios sekasi prasčiau, tampi ribotas, prarandi galimybę tobulėti.
Kristina: Visi tėvai nori, kad jų atžalos patektų į stipresnę grupę. Deja, kai kuriems tai visai nepadeda tobulėti, netgi atvirkščiai. Žmonės yra skirtingi. Kartais gražu stebėti, kaip vaikas atsiskleidžia tapęs silpnesnės grupės lyderiu.
Mano vaikui yra 12 metų, ir aš noriu, kad jis įgytų normalų meninį išsilavinimą. Ar dar ne per vėlu? Ar galiu atvesti į Jūsų mokyklą?
Eglė: Siekti meninio išsilavinimo niekada ne vėlu. Pradėti domėtis menu galima ir pradinėse klasėse, ir 12 metų, ir baigus vidurinę mokyklą. Jeigu norite tik supažindinti vaiką su baleto menu, tegul pašoka bent pusę metų pasirinktoje baleto studijoje. Jei jam patiks ir jei norės savo žinias gilinti, ryžkitės skirti tam daugiau dėmesio ir laiko. Baleto mokslas nėra lengvas, bet įveikti sunkumai praturtina asmenybę, ugdo charakterį ir svarbiausia – suteikia galimybę pakilti virš buities. O tai mūsų greitame gyvenime – vertybė. Daugybė mokslinių tyrimų patvirtina, kad meninis lavinimas – tai kur kas daugiau nei erudicija ar žinių bagažas. Tai ugdo charakterį, valią, loginį mąstymą, gerina bendravimo įgūdžius, didina intelektą, kūrybiškumą, empatiją ir lemia daugybę kitų labai svarbių dalykų.
Eglė Špokaitė
Veikla. Yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto solistė (1989–2011 m.), aktorė, Eglės Špokaitės baleto mokyklos meno vadovė, baleto mokytoja.
Laimėjimai: Nacionalinės premijos laureatė, yra pelniusi net 3 Auksinius scenos kryžius, laimėjusi ne vieną tarptautinį konkursą.
Gyvena tarp Vilniaus ir Bostono.
Vadovaujasi posakiu: „Menas neturi išlikimo vertės, bet jis suteikia vertę išlikimui.“ (C. S. Lewis).
Kristina Sliesoraitienė
Veikla. Eglės Špokaitės baleto mokyklos direktorė. Yra baigusi Lietuvos kūno kultūros akademijos Sportinių šokių katedrą. Profesionaliai 15 metų šoko sportinius šokius, turi 21 metų vadovavimo šokių kolektyvams ir pedagoginio darbo patirtį.
Laimėjimai: Lietuvos 10-ties šokių bei Lotynų Amerikos šokių čempionė, daugelio varžybų prizininkė.
Turi 5 vaikus. Du vyriausieji iš vyro pirmosios santuokos dabar studijuoja Londone ir Pekine, Arnas, Kristinos ir jos pirmojo vyro sūnus, bando aktorystės meną, yra pasinėręs į sportą, Ema, Kristinos ir Vaido Sliesoraičio dukra, mokosi baleto, groja violončele; Laura, įvaikinta Kristinos ir Vaido dukra, lanko meninės gimnastikos pamokas.
Tiki, kad negabių vaikų nėra.
Nuotraukos - L. Masio, makiažas - J. Estko
