Kaip prisistatytum žurnalo „Moteris“ skaitytojams?
Esu pavyzdingas sūnus ir perspektyvus menininkas.
Ką laikytum savo Mokytoju?
Savo mamą žurnalistę Jolantą Vitkutę. Ji man įteigė, kad svarbu ne tik turėti gerų minčių, bet ir aiškiai jas formuluoti. Iš pradžių duodavau mamai taisyti savo tekstus, dabar, kai suaugau, atvirkščiai – ji man duoda. Be to, mama yra pavyzdys žmogaus, kuris moka pasivyti savo svajones. Ištekėjo už meksikiečio, gyvena Kanadoje, dabar įgyvendina savo seną troškimą – keliauja po pasaulį, bet po kelerių metų žada grįžti į Lietuvą.
Kaip atradai kiną?
Norėjau vaidinti, lankiau dramos studiją, o ten nuolat reikėdavo patiems režisuoti etiudus. Vienu metu pajutau, kad režisuoti man patinka labiau nei vaidinti. Mokykloje su draugais esame sukūrę tris trumpo metro filmus, nors pinigų tam visai neturėjom. Filmukus „Man septyniolika“, „Rozetės“, „Julija ir Marius“ laikau pradžia, bandymais. Rimtu debiutu pavadinčiau savo solidesnį kūrinį „Porno melodrama“. Jis jau turėjo biudžetą, profesionalią komandą.
Ko pasisėmei iš studijų Paryžiuje, Venseno Sen Deni (Vincennes à Saint-Denis) universitete, bei Niujorko City universiteto Hunter koledže?
Tuo metu, kai baigiau J. Basanavičiaus vidurinę, mano draugai masiškai važiavo studijuoti į užsienį. Mokykloje buvo sustiprintas prancūzų kalbos mokymas, tad pasirinkau studijas Paryžiuje. Sunku atskirti mokymąsi nuo bendros savarankiško gyvenimo užsienyje patirties. Studijuodamas įgyji profesinių žinių, o veikla po paskaitų, savarankiškas gyvenimas toli nuo namų išugdo, papildo tam tikrus asmenybės bruožus. Pamačiau, kaip žmonės bendrauja, kiek daug visokių renginių vyksta. Supratau, kad ir gyvendamas Lietuvoje gali daryti visam pasauliui įdomius dalykus. Nereikia manyti, kad čia yra užkampis. Kuo konkretesnė istorija, filmas apie ką nors, ką pats gerai išmanai, tuo tai įdomiau tarptautinei auditorijai.
Studijos Paryžiuje ir Niujorke labai skiriasi. Paryžiuje gavau daug teorinės informacijos, čia dėstymas intelektualus, kartais net sunku suprasti; studentas pats savarankiškai turi labai daug mokytis; įvertinimus lemia atsiskaitymai. O Niujorke svarbu pasirengti kiekvienai paskaitai, padaryti nedidelį namų darbą, čia aiškiai žinai, ką turi išmokti, ir tai suteikia konkrečių įgūdžių. Niujorke studijų sistema patiko labiau, nes ji aiškesnė ir konkretesnė.
Paryžiuje pasižymėjai kaip puikus studentas – juk tik keli buvo atrinkti tęsti studijų Niujorke.
Pasinaudojau mainų programa. Laiku susivokiau, kad yra toks šansas. Prancūzai patys nežino, kiek daug galimybių turi. Jie stebėjosi: „Oho, ar čia taip įmanoma?“ Du kartus gavau universiteto finansavimą: savo filmams „Porno melodrama“ ir „Streikas“ kurti. O dauguma vietinių net nežino, kad gauti paramą nėra sudėtinga.
Kokias savo patirtis laikytum vertingiausiomis?
Tas, kurios buvo susijusios su mano karjera. „Porno melodramą“ – pirmą lietuvišką filmą apie gėjus – kūriau sudėtingai, ne mažiau sudėtinga buvo ir jį pristatyti. Atviras prisipažinimas, kad esu gėjus, sukėlė įvairių reakcijų. Išdrįsau ginti homoseksualų teises. Tai irgi patirtis. Vilniuje kartu su bendraminčiais organizavome toleranciją skatinančią akciją – ant jaunimo mėgstamų sostinės kavinių klijavome lipdukus su užrašu: „LGBT Friendly“ („Draugiškas lesbietėms, gėjams, biseksualams ir translyčiams asmenims“).
Bręsdamas išgyveni neigimo periodą: lyg ir suvoki, kas vyksta, bet stengiesi paneigti, kol pagaliau priimi save tokį, koks esi. Nejaučiau traukos jokiam konkrečiam vaikinui, tiesiog atėjo laikas brandai išsiveržti, natūraliai suvokiau, kas ir kaip. Jei mokyklose ar šeimoje būtų pateikiama daugiau informacijos apie tai, gal ir anksčiau būčiau susivokęs. Ilgai kapsčiausi savyje, nes nežinojau, kad tai įmanoma, kad taip gali būti.
Kiek Tau buvo metų, kai išdrįsai atvirai prisipažinti, kad esi gėjus?
Septyniolika, tačiau reikėjo laiko, kad ši tiesa taptų mano kasdienybės dalimi.
Jautei šeimos ir draugų palaikymą?
Buvau auklėjamas tolerancijos ir kovos už teisybę dvasia. Neteisybė mane nervina, negaliu tylėti ją matydamas. Žinoma, pasakyti šeimai ir draugams, kad esu gėjus, lengva nebuvo. Reikėjo laiko pripažinti tai sau pačiam, tad ką ir kalbėti apie šeimą bei draugus. Apgaudinėčiau save, jei tai neigčiau. Apskritai Lietuvoje sutinku nedaug žmonių, kurie galėtų atvirai prisipažinti, kad yra homoseksualūs. Daugeliui – net išsilavinusiam, šiuolaikiškam – sunku atverti, kokius jausmus išgyvena, juk kiekvienas turi tėvus, šeimą, vyresnių giminių, įvairių artimųjų. Dažnai girdžiu sakant: „Nenoriu prisipažinti apie savo homoseksualumą, nes pradės kritikuoti mano tėvus, giminės ims skambinti mamai ir priekaištauti: „Kaip išauklėjai savo vaiką?!“ Juk gėjai, lesbietės išgyvena ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo artimųjų. Kita vertus, man atrodo kvaila aukoti atvirumą dėl kitų – juk esame suaugę žmonės, turime gerbti save.
Esi sakęs: „Bijau, kad vieną dieną iš Lietuvos mane išvarys meilės trūkumas.“ Ar turi Vilniuje mylimą žmogų?
Ne, neturiu. Ne tik Vilniuje – niekur neturiu. Galite parašyti, kad tokio žmogaus ieškau (juokiasi). Aš nesiskundžiu – su manimi pačiu sudėtinga, juk viešai kalbu apie savo homoseksualumą, tačiau bet kokiu atveju nenorėčiau susitikinėti su dvigubą gyvenimą žaidžiančiu žmogumi. Kai kurie net nenori su manimi susitikinėti – bijo, kad tik kas nors ko nors nepagalvotų!
Filmas „Porno melodrama“ – tai Tavo būdas išsisakyti, kaip sunku priimti save tokį, koks esi, kai aplinkui tau prieštarauja?
O kaip kitaip galėčiau išsisakyti, jei ne meninės raiškos priemonėmis? Ir mokykliniais filmukais kalbėjau apie jaunimo problemas.
„Porno melodramą“ kūriau iš širdies, buvo logiška prisipažinti. Man ir dabar yra baisus homofobijos lygis Lietuvoje. Kaip menininkas, aš turiu apie tai kalbėti. Tai nereiškia, kad mano filmai yra propagandiniai, kad bandau šviesti Lietuvą. Ne, aš kalbu apie tai, kas man rūpi.
„Porno melodramą“ platinai internetu ir buvai sukritikuotas. Piktintasi, kad Tavo filmą žiūri nepilnamečiai.
Nieko ypatinga, dėl ko jo negalėtų žiūrėti nepilnamečiai, ten nėra. Tas, kuris pats nėra išgyvenęs homoseksualumo problemos, to suvokimo, kad yra kitoks nei dauguma, sunkiai supras, kaip skaudžiai tai veikia jauno žmogaus asmenybę. Užsisklendimas, vienišumas, baimė, apsimetinėjimas... Mano filmas galbūt kaip tik suteiks tokiems jaunuoliams stiprybės. Dažnai esame skatinami kalbėti apie šeimas, vaikus, bet juk gėjai taip pat yra vaikai, jie auga šeimose ir jiems labai sunku.
Pusę filmo „Streikas“ filmavai Niujorke, pusę – Vilniuje. Palygink darbo sąlygas.
Lietuvoje gaji iliuzija, kad užsienyje mūsų laukia rojus, nerealūs biudžetai ir auksinės sąlygos. Paryžiuje dėstytojai ir studentai taip pat tvirtino, kad Amerikos kino rinka gali sau leisti normalius filmų biudžetus, o Niujorke visi sakė: „Europoje taip gerai, juk kiną finansuoja valstybė.“ Iš tikrųjų kurti nepriklausomą kiną visur labai sunku – kūrėjai užsiima tuo iš entuziazmo arba dėl karjeros, o užsidirba darydami reklamas ar ką kita. Savo šalyje pažįsti daug reikiamų žmonių, gali susitarti ir nemažai nuveikti nekratydamas piniginės. Amerikoje už viską reikia mokėti. Mano komanda buvo profesionali, entuziastinga, gebanti prisitaikyti prie bet kokių darbo sąlygų ir visai mažo filmo biudžeto. Niujorke filmavome tris, o Lietuvoje – 20 dienų. Dirbome intensyviai. Pirmą savaitę jaučiausi pervargęs, vėliau pasiekiau transo būseną, kai nebejauti nieko, tiesiog varai. Visiška beprotybė, bet buvo įdomu.
Ar „Streikas“ – dar vienas Tavo protesto aktas?
Man įdomios sudėtingos, dramatiškos ir aktualios istorijos. Taip, ir vėl kalbu apie tai, kas rūpi, tik šįsyk daugiau kritikuoju nacionalizmą. Dėl ekonominės krizės paaštrėjo požiūris, kad šalyje nereiktų toleruoti užsieniečių. Niujorkietis didžėjus Lukas sužino, kad Lietuvoje gyvena jo močiutė, ir atvyksta čia norėdamas ją susirasti...
Provokuoji. Tas niujorkietis yra juodaodis. Tau priekaištaus, sakys, kad turėtų būti mulatas.
Jo tėvas yra lietuvis baltaodis, o mama – juodaodė. Baltos rasės genas recesinis, jis gali užsislėpti, tad vaikas gali būti bet kurios spalvos. Vienas mūsų prodiuseris –Stephenas Winteris – juodaodis. Jis tvirtino, kad, susimaišius baltajai ir juodajai rasėms, nebūtinai gimsta mulatas. Suprantu, žiūrovams bus keista, kad provokuoju, tačiau nereikėtų tikėtis, kad mano filmas – vien provokacija ar Lietuvos kritika. Atvirkščiai, jame pirmiausia teigiamai parodoma lietuviškos elektroninės muzikos scena. Noriu kuo plačiau pristatyti jauną mūsų šalies muziką, nes ji tikrai įdomi ir verta tarptautinio dėmesio. Filme pasirodo ir patys muzikos kūrėjai „beatmakeriai”, ir pramogų pasaulio atstovai Justė Arlauskaitė- Jazzu, Erica Jennings, vaidina aktoriai Sakalas Uždavinys, Olita Dautartaitė, Beata Tiškevič, Šarūnas Zenkevičius ir kt. Kinas yra stebuklinga sritis, ir dirbti joje gali įvairių šalių profesionalai. Pavyzdžiui, vienas filmo įkvėpėjų garso takelio režisierius, muzikos prodiuseris Markas Splinteris 8-erius metus gyvena Lietuvoje. Jis atvyko į mūsų šalį trumpam – norėjo nufilmuoti, kaip jaučiamės įstoję į Europos Sąjungą, bet įsimylėjo miestą ir pasiliko, išmoko lietuviškai kalbėti.
Juokavai, kad nesi profesionalas, kad juos tik apgaudinėji. Kaipgi čia taip?
Kad režisieriaus tokia profesija – apgaudinėti žmones, sakyti „taip, ne“.
Kaip ten buvo dėl senamadiškos kino juostos, kad pačiam teko gabenti ją ryškinti?
Suomis operatorius Ville Piippo – mes susipažinome Lietuvoje, o susidraugavome Paryžiuje – senosios kino juostos gynėjas. Sakiau jam: „Nesąmonė, labai brangu, daug pigiau naudotis skaitmeniniu formatu“, bet jis mane įtikino. Ir nenusivyliau. Senoji kino juosta skleidžia nepaaiškinamą magiją, tačiau tas juostas reikėjo išryškinti. Lenkijoje buvusi ryškinimo laboratorija panaikinta, o artimiausia yra Belgijoje. Siųsti lėktuvu negalima – peršviestų infraraudonaisiais spinduliais ir sugadintų. Taigi susikroviau tas juostas į lagaminą ir išvykau autobusu. 26 valandas kračiausi, kol pasiekiau Briuselį, tada su daugiau nei 40 kg sveriančiu lagaminu dar kasiausi iki kažkokio kaimelio.
Kokia savo savybe didžiuojiesi?
Esu drąsus. Džiaugiuosi savo kritišku mąstymu. Rašydamas scenarijų labai daug galvoju, permąstau.
Be ko negalėtum gyventi?
Be feisbuko. Iš pradžių graužiau save dėl šios priklausomybės, o paskui pagalvojau, kad ne tokia jau ji ir bloga – su draugais pabendrauji, sužinai ką nors nauja.
Kokie yra maksimalūs ir minimalūs Tavo šių metų planai?
Pristatyti filmą „Streikas“ Lietuvoje bei pasaulyje ir nepasiduoti. Sulaukęs tiek daug kritikos dėl „Porno melodramos“, netekau energijos, nepadariau visko, ką galiu, pradėjau dirbti prie kito projekto. Šį kartą pasižadu neprarasti entuziazmo, taip pat parašyti dar vieną pilnametražio filmo scenarijų. Pasižadėjau pradėti sportuoti, rūšiuoti šiukšles. Kad ir kaip sunku, savo pažadus mėgstu tesėti.
Kur geriausiai jautiesi?
Kai gyvenau Vilniuje, svajojau apie Paryžių, kai buvau Paryžiuje, svajojau apie Niujorką, o kai mokiausi Niujorke, svajojau apie Vilnių. Paprastai geriausia ten, kur tavęs nėra. Vilniuje jaučiuosi neblogai – geriausiai žinau kontekstą, tik čia trūksta draugiškos atmosferos. Ne tik tolerancijos, bet ir elementaraus draugiškumo.
Koks Tavo credo?
Mano tėtis sako: „Gyvenimas sunkus, laimei, – trumpas.“ Kai būna labai liūdna, šiuo posakiu guodžiuosi.
O idée fixe?
Mano galvoje knibžda šimtai idėjų. Jei turėčiau pinigų, visas jas įgyvendinčiau. Išleisčiau jaunimui skirtą žurnalą. Įsteigčiau fondą, finansuočiau kūrybinius projektus, akademinių knygų leidybą, alternatyvų švietimą ir mokslą.
Koks Tavo asmeninis tabu?
Susitikinėti su moterimis (juokiasi).
Ko labiausiai bijai?
Vorų! Labai greitai bėgiojantys padarai. Žiauriausia, kad nematai jų kojų ir negali sukontroliuoti, numatyti, į kurią pusę pasisuks bėgti. Brr, kaip siaubinga...
Įvardyk bent vieną savo silpnybę, ydą.
Kartais galiu būti per daug arogantiškas, o kartais, atvirkščiai, per daug drovus. Manau, tiek pasipūtimas, tiek perdėtas drovumas kyla iš nepasitikėjimo savimi.
Kieno kailyje norėtum pabūti?
Dainininko Manto Jankavičiaus, nes jis tam tikru požiūriu turbūt yra mano priešingybė. Ir šiaip, labai jau gražus!
Ko labiausiai nemėgsti daryti?
Gaminti valgio. Dažniausiai išsiverdu makaronų. Kitko nemoku, o ir tingiu.
Kas Tave pravirkdo?
Aš verkiu žiūrėdamas blogiausius Holivudo filmus, muilo operas, romantines komedijas su Julia Roberts ir t. t. Gyvenime nesu toks jautrus, o į kiną įsijaučiu, išgyvenu stipriausias emocijas, apsibliaunu dėl bet kokio nieko. Kartais apsiverkiu dėl to, kad esu vienišas, nepripažintas. Manau, visi norime būti suprasti, priimti. Lietuvoje labai sunku tikėtis nuoširdaus supratimo. Aš pats nesu šilkinis, bet, tarkim, Niujorke, bendra atmosfera yra teigiama, nereikia net stengtis, tiesiog užsikreti gera nuotaika. O čia išeini iš namų būdamas geros nuotaikos ir atsimuši į sieną. Visi tokie pašaipūs, įtarūs. Šiandien svarsčiau: ši problema labai gili, susijusi su tuo, kad nepasitikime ir savo valdžia, netikime politine sistema. Kuris iš mūsų sąžiningai moka mokesčius? Jei nejauti prasmės ir pagarbos valstybei, kurioje gyveni, tai įtariai vertini ir žmonių santykius, nelieka bendrumo. Tokia padėtis jautresnį žmogų tikrai gali pravirkdyti.
Kokią savo iškrėstą kvailystę laikai smagiausia?
Labai mėgstu kvailystes, spontaniškai elgtis. Neseniai feisbuke susirašiau su vienu į Lietuvą atostogų grįžusiu užsienyje studijuojančiu savo draugu. Sėdau naktį į paskutinį autobusą ir nuvažiavau į Kauną. O tada supratau, kad, skirdamas pasimatymą, jis pajuokavo – netikėjo, kad atvažiuosiu. Ir visai nenorėjo su manimi susitikti. Ką daryti? Pirma nakties, žiauriai sninga, o atgal į Vilnių autobusų nebėra. Teko miegoti stoties viešbutyje. Beprotybė, bet prisijuokiau mirtinai. O kokią išvadą iš to reikėtų pasidaryti? Kitą kartą elgčiausi taip pat. Na, ką? Reikia rizikuoti, o kodėl nesielgti kvailai?
Koks komplimentas labiausiai įstrigo?
Kad mano drąsa ir atvirumas įkvėpė kitus žmones kurti projektus. Tokiu principu dirbu ir su savo filmo komanda – stengiuosi įkvėpti ir pasinaudoti jų talentais.
Koks Tavo Horoskopo ženklas?
Dvyniai. Esu visiškas gyvatė, totalus veidmainis. Tokie viena šneka, kita daro, trečia mąsto (juokiasi). Skaičiau, kad šiais metais man labai seksis.
Ko tikiesi iš Gyvatės metų?
Sėkmingos filmo „Streikas“ premjeros.
Jei ne režisūra ir ne aktorystė, kas tada?
Žurnalistika. Tai mano antroji profesija. Daug rašiau apie kiną, rašau scenarijus, tad ir toliau galėčiau skrebenti. Pradėjęs statyti filmus, nebegaliu rašyti kritikos straipsnių. Nebesiryžtu kritikuoti šio darbo meistrų. Niujorke susipažinau su vienu režisieriumi ir staiga supratau, kad apie jo filmą kadaise esu parašęs neigiamą recenziją! Užsienietis, niekada nemaniau, kad kada nors susitiksim, ir štai. Kokia gėda! Dabar esu atsargesnis (juokiasi).
Nuotrauka – „PIX studija“ (autorė – Reda Mickevičiūtė)
