G.Baikštytė: sapnuoti Tuminą? Ne, nenoriu košmarų!

Kino aktorė Gražina Baikštytė, nusprendusi rašyti apie savo jaunystės draugą – garsųjį režisierių Rimą Tuminą, nemanė, kad minti gyvosios teatro legendos mįslę bus sunku, gal net neįmanoma.

Vis dėlto knygos „Rimo Tumino sodas“ autorei pavyko pagauti esminę režisieriaus kūrybos bei gyvenimo metaforą, prasmingai pasikalbėti su iškiliomis lietuvių ir rusų scenos asmenybėmis apie jų dievinamą Sodininką, perteikti paties maestro – talentingo oratoriaus – ekspromtus.

Trumpas dosjė
Gimė
1951 m. liepos 20 d. Vilniuje.
Baigė Kauno 4-ąją vidurinę mokyklą, Valstybinį visos Rusijos S. A. Gerasimovo kinematografijos universitetą (VGIK).
Šeima. Sutuoktinis – operatorius Algimantas Mikutėnas. Dukros – Marija (33 m.) ir Viktorija (27 m.).
Dirbo Vilniaus modelių namuose manekene, Kauno dramos teatro aktore, laidos „Su Nomeda“ redaktore, vedė televizijos laidas „Ne tik smaguriams!“, „Sveikinimų koncertas“, rašė žurnalams „Vyras ir moteris“, „Geras žurnalas“, „Ego“, „Kosmetik Baltikum“, „Veikli“, „Lilit“, „Šeimininkė“. Yra sukūrusi daugiau nei 40 vaidmenų lietuvių ir užsienio šalių filmuose.
Narystė. Gražina Baikštytė yra Lietuvos kinematografininkų sąjungos, Rusijos kino aktorių gildijos, paramos fondo „Auksinis strazdas“, įvairių tarptautinių kino festivalių žiuri narė.
Įamžinimas. 1988 m. išleista žurnalistės Irinos Arefjevos knyga „Gražina Baikštytė“ rusų kalba.
Pomėgiai. Žiūrėti gerus filmus, skaityti žymių žmonių atsiminimus, siūti, megzti, keliauti.
Credo. „Nesielk su kitu taip, kaip nenorėtum, kad elgtųsi su tavimi.“
Tabu. „Neleidžiu sau vėluoti, laužyti duoto žodžio.“
Vertina nuoširdumą, atvirumą, humoro jausmą. „Žmogus be humoro yra miręs.“
Stilius. „Esu senovinio kirpimo moteris – mane žavi klasika. Patinka, kaip Tuminas suvokia Čechovą, mėgstu melodingas italų dainas, nuolat grįžtu prie klasikinės literatūros kūrinių. Žavi atviros, drąsios rusų biografinės knygos, tačiau pati tokio atvirumo be stabdžių sau neleisčiau.“
Nemėgsta didelių kompanijų. „Esu Vėžys, gerai jaučiuosi siaurame mielų žmonių rate.“
Planai. „Galvoje krebžda kita knyga apie kitą menišką asmenybę.“

Regis, mokate gyventi. Net sunkiausiais periodais randate, kuo džiaugtis, sugebate gražiai atrodyti. Kaip išmokstama saulėtai priimti likimą?
O aš manau, kad visiškai nemoku gyventi, nes jei mokėčiau, gyvenčiau kur kas geriau. Ar vaidinu žmogų, kuriam sekasi? Nieko nevaidinu. Įgimta: jei eini pasižmonėti, turi būti pasitempusi, susitvarkiusi. Tiesa, dabar išvesti šunį ir net nubėgti į artimiausią parduotuvę jau galiu tiesiog išlipusi iš lovos, o anksčiau be makiažo kojos iš namų nekeldavau. Prieš eidama iš savo Pašilaičių „kaimo“ į miestą spręsti reikalų, būtinai turiu susitvarkyti. Matyt, tvarkinga moteris daro įspūdį tokios, kurią lydi sėkmė.

Žurnalas "Moteris"
Kaip save pateikiame, taip ir jaučiamės?
Mane erzina daug dalykų. Pykstu ant valdžios, kad nemyli savo žmonių, ir mano šeima į šį nemylimųjų ratą patenka. Seniau atvirai kalbėjau apie menininkų padėtį manydama, kad mane išgirs, o sulaukiau priešingos reakcijos – esą skundžiuosi. Nutilau. Verkšlenimu nieko nepakeisi. Nesėdžiu sudėjusi rankų – ieškau išeičių. Geriausiai jaučiuosi, kai turiu veiklos. Rašymas man yra gelbėjimosi ratas: nėra kada depresuoti.

Štai ant stalo guli solidi Jūsų pirmoji knyga „Rimo Tumino sodas“. Sodo giją vejate iš savo herojaus vaikystės troškimo turėti sodą, kuriame būtų galima pasislėpti?
Rimo Tumino tėvas buvo nepastovaus ir karšto būdo, dažnai kivirčydavosi su rajono valdžia, todėl šeimai nuolat tekdavo keltis į kitą vietą. Pasodina sodą ir keliasi gyventi kitur. Niekada nesubręsdavo vaisiai. Rimas man yra rodęs: „Štai lagaminas. Tėvų.“ Ir jo spektakliuose – lagaminas ant lagamino. Tuminui reikia šurmulio, naujų teritorijų, naujų veidų. Jis vis ką nors keičia: teatrą, šalį, miestą, butą...
Mano darbas Maskvoje prasidėjo nuo Tumino buto paieškos... Nubildėjau ten traukiniu prieš pat J. Vachtangovo teatro sezono uždarymą. Pasitiko Rimo vairuotojas, numečiau daiktus viešbutyje, paskambinau režisieriui. Jis pakvietė į teatrą, bet kai nuėjau, pareiškė, kad šiandien nesikalbėsime – būsiu dešimt dienų, tad dar yra laiko, o šiandien jis esą susitaręs susitikti su prodiuseriu, eisime kartu pietauti, paskui – žiūrėti naujo buto. „Esi moteris, geriau išmanai, ko reikia. Pabūk ekspertė.“ Vienas butas man nepatiko, sukritikavau, po pietų nuėjome į kitą, esantį šalia J. Vachtangovo teatro. Puikiai įrengtas, erdvus, jaukus, prašmatnus, patogus, naujausia buitinė technika. Rimas juokėsi: „Su šlepetėmis galėsiu į teatrą nužingsniuoti.“ Vėliau dėkojo, kad labai gerą būstą išrinkau.

Ar daug dėmesio režisierius skiria buičiai?
Kaip jis tvarkosi buitį, ar yra šeimyniškas, pasakyti negaliu – kartu negyvenau. Pastebėjau, kad nėra išrankus maistui, pratęs valgyti teatro valgykloje. Ir man siūlė: „Galėsi čia maitintis – čia pigu. Juk neisi į Arbato gatvėje esančias kavines mokėti kosminių pinigų?!“ Maistas teatro valgykloje prastas, bet kotletai ir bulvių piurė ar grikių košė jam, pasirodo, skanu. Laiko gaminti pats neturi, o ir namie gaminti nėra kam – Maskvoje gyvena vienas. Jo žmona aktorė Inga Burneikaitė-Tuminienė yra minėjusi, kad mėgsta lašišas. Rimas yra labai ūkiškas. Jis – ne tik teatro režisierius, bet ir meno vadovas, puikiai tvarko ūkinius reikalus. Kai antrą kartą nuvažiavau į Maskvą, prie J. Vachtangovo teatro jau buvo atidarytas naujas eksperimentinio teatro pastatas, svečių namai – ne be R. Tumino rūpesčio.
Blogiausia, kad Rimas nemoka planuoti savo dienotvarkės: gali susitarti susitikti tuo pačiu metu iškart su dviem personomis. Po buto apžiūros pakvietė su draugais pavakaroti. Sakė – bus Liudmilos Gurčenko vyras muzikos ir kino prodiuseris Sergejus Seninas bei kompozitorius Enri Lolašvilis. Po kelionės jaučiausi pavargusi, bet įdomu su tokiais žmonėmis pabendrauti, o ir pokalbius rūpi užrašyti. „Išsimiegosi kada nors grabe. Kentėk!“ – ragino Rimas. Diktofonas – rankinėje, pakalbinau Seniną, o Lolašvilis tikino esąs nepasirengęs kalbėti. Pasėdėjome, nuėjome į kitą kavinę. Staiga trečią valandą nakties R. Tuminas su Enri pradėjo kalbėti, kaip susipažino su Gurčenko, apie jos motinystę. Esu pavyzdinga motina. Dukros, šeima man svarbiau už karjerą, o Gurčenko buvo kitokia. Mano ir Tumino nuomonės susikirto. Jis pradėjo ją teisinti, šaukte iššaukė savo monologą apie tai, kokia geniali yra Gurčenko, bet pagimdė ne tą vaiką! Piktinausi: kad ir koks vaikas būtų, jis – tavo! Savo nuomonės į knygą neįdėjau, o Rimo atsiklausiau: „Atsimeni, ką apie Gurčenko motinystę kalbėjai? Ar nesupyksi, jei įdėsiu į knygą?“ – „Ne, aš savo nuomonės nekeisiu. Viską atsimenu. Dėk.“

Pykdavote ant savo herojaus?
Ir dabar man pikta, kad nepaskambina. Knyga išėjo, o jis turbūt net neperskaitė.

Žurnalas "Moteris"
Turbūt apskritai sunku nutraukti bambagyslę su Tuminu? Ar Jūsų vyras ramia širdimi išleisdavo į Maskvą?
Žinoma! Jiedu – draugai. Idėją rašyti knygą apie Tuminą mestelėjo Mikas (taip G. Baikštytė vadina savo vyrą A. Mikutėną – aut. past.). Jie vienas kitą labai myli ir vertina. Retokai matosi, bet jaučia ryšį. Gal tai dviejų talentingų asmenybių – režisieriaus ir operatoriaus – ryšys? Esame draugai nuo studijų laikų. Pamenu, kai studijavome Maskvoje (R. Tuminas – Maskvos valstybiniame A. Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS), aš – VGIK'e), Rimas ateidavo pas mus, kurdavome etiudus. Aš rašiau Tatjanos laišką Oneginui, mano būsimas vyras A. Mikutėnas filmavo, o Rimas režisavo.

R. Tuminas yra aiškinęs, kad Tatjanos laiškas – net ne laiškas, o sutrintas raštelis – rašytas prancūziškai. Pats A. Puškinas viena poemos eilute yra užsiminęs, jog Oneginui teks tekstą išversti į rusų kalbą. Įdomu, kad režisierius labai atidžiai skaito kūrinius ir padaro nuostabių atradimų.
Mano knygos herojus pasakoja, kaip po spektaklio „Vargas dėl proto“ Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jo paklausė, kodėl pagrindinis Aleksandro Gribojedovo pjesės herojus Čackis toks silpnas, visiškas bevalis, inkščiantis ir verkiantis? Režisierius sakė iškart supratęs norą matyti tradicinį Čackį: juk Putinas – kietos rankos šalininkas, jam imponuotų stiprus, valingas, tvarkingas, tikslo siekiantis žmogus. Tokį Čackį tradiciškai pristatydavo Rusijos teatrai. Personažas įlėkdavo, įsiverždavo sveikas, energingas. Rimui teko aiškinti ne tik Putinui, bet ir atakavusiems žurnalistams, kad Čackis rogėmis siaubingu oru nesustodamas važiavo 42 valandas, įveikė 700 varstų, nemiegojo nei dieną, nei naktį. „Manote, kad po tokios kelionės jis gali įeiti švarus ir gražus? Jis kaip sūnus paklydėlis išvargęs grįžta į tėvynę ir tik prie slenksčio gali pargriūti. Ir inkšti kaip šuniukas iš laimės, kad atvažiavo. Jį reikėjo priimti, atgaivinti, sušildyti – tėvynės ilgesiu, tėviškės kvapu ir, žinoma, meile.“ Režisieriui pačiam labai įdomūs tie atradimai. Jis įsigyvena į situacijas, herojus, pastebi, ką mes praleidžiame pro akis ir ausis. Scenoje Tuminas kuria pasaulį iš labai toli – gretindamas savo paties patirtis.

„Aš jutau šeimą vaikystėje. Vėliau – ne. Nejuntu šalies, Lietuvos. Kodėl? Nežinau. Mes visi ten, vaikystėje. Visa kita – pauzė“, – yra sakęs režisierius. Kaip jis jaučiasi svetur vienas, be šeimos?
Inga nuvažiuoja į jo spektaklių premjeras. Nemanau, kad Maskvoje Rimas jaučiasi vienišas. Draugai, bičiuliai, skambučiai, teatro reikalai, repeticijos... Jis visur griežia pirmuoju smuiku, yra dėmesio centre, nors nieko specialiai nedaro. Tiesiog būna, pasakoja įdomias istorijas, turi puikų humoro jausmą. Rimas – linksmas, gyvas, fainas žmogus. Nors ir žinai, kad kai kada fantazuoja, visa priimi už gryną pinigą, nes jis tai daro talentingai. Pavyzdžiui, pernai apsiskelbė, kad yra 57-erių metų (o buvo šešiasdešimties): esą neteisingai pase užrašyta. Apakau. Juk kartu mokėmės! Sausio 20 dieną skambinam Rimui, sveikinam gimtadienio proga, klausiu: „Kas tau darosi? Visur skelbiama, kad tau 57-eri metai.“ – „O ką? Taip smagiau gyventi.“ Jis visur žaidžia, apie savo gyvenimą fantazuoja. Nori – tikėk, nori – ne.

R. Tuminas – vienas sudėtingiausių Jūsų pašnekovų?
Ne, man patinka jo klausytis. Sudėtingiausia Tuminui buvo atrasti laiko, o man – prisiderinti, organizuotis darbą. Manęs klausė, ar suprantu jo paukščių kalbą, ar sunku suvokti jo fantazijas? Pavadinau Rimą baronu Miunhauzenu. Fantazuoja ir pats pradeda tuo tikėti. Man įdomu, kad jis tai daro genialiai. Pavyzdžiui, apie unikalaus talento aktores Mariną Nejalovą ir Jeleną Jakovlevą sako: „Šios dvi moterys sugadino man gyvenimą.“ Esą nė vienam režisieriui nelinkėtų sutikti tokių aktorių, „nes paskui sunku gyventi“. „Reikia arba su žmona skirtis, arba grįžti į teatrą ir peržiūrėti visą moterų aktorių sudėtį. (...) 2000 metais grįžęs namo aš nieko negalėjau be jų daryti. Penkerius metus negalėjau išsilaisvinti iš jų įtakos, iš jų proveržio, jų galybės. Aš norėjau jas nužudyti, išprievartauti, įskaudinti. Tada supratau to keršto kilmę, neteisybės ir egoizmo prigimtį – jos turėjo būti mano.“

Jums pasisekė, kad Tuminas sutiko tapti knygos herojumi. Režisierius pasakojo, kad kadaise apie jį parašyti norėjusiam Egmontui Jansonui pasakęs „ne“, nes „mama uždraudė“.
Gal tada dar ne laikas buvo, be to, Jansonas – vyras: jam Tuminas galėjo pasakyti „ne“, o moteriai negali. Juokauju, bet ir Rimas yra juokavęs: „Jei būčiau moteris, turbūt visą laiką vaikščiočiau nėščia.“ Kai prasitariau, kad noriu apie jį rašyti, iškart sutiko: „Na, nejaugi galiu tau pasakyti „ne“? Negaliu.“

Žurnalas "Moteris"
R. Tuminas apdovanotas jėga, gyvybine energija, kūrybiškumu, talentu, bet turi ir šešėlį. Kokie yra R. Tumino rojaus ir pragaro sodai?
Negaliu už jį atsakyti – rizikinga man apie tai kalbėti. O atskleisti Tumino vidaus, jei jis to nenori, neįmanoma. Rimas pasižymi šėtoniška trauka, kažin kokio vidinio šamanizmo jėga geba pritraukti žmones, ką ir kalbėti apie silpnąją lytį. Manau, kartais pats dėl to kenčia, tačiau apie jausmus nešneka. Paprašiau, kad ką nors papasakotų apie savo pirmąją žmoną aktorę Jūratę Aniulytę. Pradėjo nuo pirmykštės bendruomeninės santvarkos, paminėjo Jūratę, bet, sakyčiau, gan epizodiškai, lyg nenorėdamas grįžti į tą savo praeitį.
O Inga? Maskva nėra tas miestas, kuriame ji norėtų gyventi. Kai su Tuminu mėgindavau kalbėtis apie šeimos problemas, pajusdavau, kaip užsiveria dangtis. Jis nemėgsta kalbėti apie asmeninius santykius.

Ar šiuolaikinės moterys nekartoja dekabristų žmonų likimo?
Gal? Ingos paklausiau: „Ar nebijai, kad vieną dieną jis tau pasakys, jog Maskvoje turi kokią nors Mašą ar Dašą?“, bet knygoje savo klausimą sušvelninau: „Ar nebijai, kad jis pasiliks Maskvoje?“ Atsakė: „Esu tam pasiruošusi.“ Protinga moteris – susitaikė su tokia situacija. Tuminas rūpinasi artimaisiais, o tai, kad palieka, pamiršta personažus, kurie buvo įdomūs tam tikru periodu, nėra išdavystė. Tai pavadinčiau tuminizmu.

Knygoje man trūksta Jūsų pačios prisiminimų – iš jaunystės, iš buvimo kartu laiko, susitikimų, studentiškos bohemos atmosferos. Kodėl nepapasakojote apie tai pati?
Pamaniau, kad neturiu teisės rašyti savo prisiminimų. Norėjau būti nevidimka – nematoma, likti šešėlyje. Pasirodo, daugelis laukė mano memuarų.

Ar Baikštytės pavardė kartais nelėmė gyvenime tam tikro atsargumo, baikštumo?
Taip, aš nemoku savęs eksponuoti, „pardavinėti“, reikiamai pristatyti. Man būtinas vadybininkas.

Tačiau išdrįsote parašyti, kad matėte Tuminą piktą, rėkiantį. O kai jo akyse šoka velniukai?
Piktą ir rėkiantį mačiau per repeticijas. Jis negali pakęsti, kai aktorius ateina nepasiruošęs, neišmokęs teksto. Kai pasakiau: „Rimai, koks tu šiandien piktas buvai per repeticiją“, nusijuokė: „Ar čia piktas? Tu dar nematei, koks būnu įtūžęs!“ Tuminas labai reiklus. O šelmiška šypsena, velniukai jo akyse šoka nuolat. Be velniukų Rimas būtų neįdomus.
Maskvoje yra labai daug aktoryčių, trokštančių patekti bent jau į eksperimentinį Tumino teatrą. Ir siekia jos to visais įmanomais būdais, pavyzdžiui, įkyriai skambina. Užėjau per atranką, pamačiau masę aktorių. Neabejoju, kad drąsios rusų mergaitės visaip bando pasiekti savo tikslą, kankina režisierių. Pati esu kukli, tad stebėjausi, kaip drąsiai jos siūlosi, o Rimui visa tai reikia atlaikyti. Daugelis jo siekia. Arba globoti užsimano. Jis sutinka: „Globokite mane, rūpinkitės manim.“ Tuminas ir pats yra rūpestingas.

Ar Jūsų knygų lentynoje jau yra vieta „Rimo Tumino sodui“?
Kol kas jis visur: ant stalo, miegamojo staliuko. Po pagalve? Ne, nes tada sapnuočiau Tuminą, o aš nenoriu košmarų (juokiasi)! Knygą rašiau pusantrų metų. Mintimis užtektinai pabuvau su Tuminu.

Mikutėnas dėl to nepyko?
Dėl to, kad pietų neparuošdavau, skandalų nekeldavo, bet kai paprašydavau netrukdyti ar nenorėdavau kalbėtis, mesteldavo: „Rašytoja atsirado! Och, tai dabar ji čia – rašytoja. Gyvenimo nebėr.“ Vakar sakiau: „Jūs abu su Tuminu liksite dviese tos knygos neskaitę.“ Gali būti toks šposas, nors Rimui turėtų būti smalsu, ką apie jį kalba lietuvių ir rusų teatro žmonės. Tautiečiai jaučia skausmą, kad Tuminas paliko savo paties sukurtą Mažąjį teatrą, bet žmogus yra laisvas rinktis. Vilniuje šis režisierius uždustų – čia jam per mažai erdvės.

Svarbus darbas padarytas. Kas dabar? Tapote drabužių dizainerio Roberto Kalinkino kolekcijos reklamos veidu. Modelio darbas Jums pažįstamas: manekenės karjerą pradėjote Vilniaus modelių namuose. Ar smagu grįžti į pradžią?
Kalinkinas pasiūlė man parodyti, kad jo drabužius gali dėvėti ir vyresnės moterys. Vilniaus modelių namai mano gyvenime buvo seniai – dar prieš VGIK'ą. Vėliau dar daug kartų žymūs mūsų dizaineriai kvietė demonstruoti jų drabužių. Nuostabu būti manekene visą gyvenimą (juokiasi)!

Viską darotės pati: siūnate, mezgate, grožio procedūras, net kūno masažą...
Gal kokius tris mėnesius nebesportuoju. Kai atšils, vėl pradėsiu. Viską darausi pati ne iš taupumo ar biednumo, o todėl, kad man patinka. Esu naminė. Mane sunku iškrapštyti iš namų – čia jaučiuosi geriausiai. Ryte atsikeliu, pasimankštinu, įgyju energijos, o tada sėdu rašyti. Esu perfekcionistė: kad ir ką daryčiau, noriu idealaus rezultato.

Nuotraukos – R. Mickevičiūtės, makiažas - K. Taraškevič

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis