Aktore tapusi „mergaitė su degtukais“: klaidos gyvenime - neišvengiamos

Užaugusi „Tele Bim-Bam“ kolektyvo žvaigždutė, muzikinio Neringos Čereškevičienės filmo „Mergaitė su degtukais“ mažoji aktorė Gabrielė Malinauskaitė nuo vaikystės užsiėmimų nepabėgo – tęsia aktorinę ir muzikinę veiklą. Nemažą dalį jos gyvenime užima vaikai – jiems skirtos dainos pagal Juozo Erlicko eiles skambės balandžio 27 d. (šeštadienį) 12 val. laisvalaikio prekių ir knygų parduotuvėje „Sofoklis“ Vilniuje. Kalbiname „mergaitę su degtukais“.

Organizatorių archyvas
Gabriele, daug kas prisimena Tave iš muzikinio Neringos Čereškevičienės „Tele Bim-Bam“ kolektyvo, filmo „Mergaitė su degtukais“. Ar užaugo ta linksma mergaitė, kuri dainuodavo vaikiškas daineles?
Nuo muzikinio filmo premjeros prabėgo tikrai nemažai laiko, bet atrodo, lyg viskas vyko vakar. Puikiai atsimenu filmavimo akimirkas, „Tele Bim-Bam“ muzikines keliones po Lietuvos miestus. Vis dar esu tokia pat linksma ir vis dar dainuoju. Tai, kuo žavėjausi ir tikėjau, daro dar stipresnį įspūdį. Žinoma, laikui bėgant augu, tobulėju. Šį bei tą jau pavyko pasiekti, įgyti neįkainojamos patirties, o kažkas dar liko neapčiuopta. Ir labai gerai. Yra dėl ko stengtis, tikėti, siekti.

Kokie prisiminimai iš tų laikų?
Niekuomet nepamiršiu „Tele Bim-Bam“ kelionių autobusu. Daug juokdavomės ir kvailiodavom. Buvo nuotykių užkulisiuose, jaudulio prieš lipant į sceną. Sutikau daug įvairiausių žmonių, o kai kurie liko artimais draugais iki šiol. Aplanko tik šilti ir jaukūs prisiminimai. Tai buvo gražus mano gyvenimo laikotarpis.

„Akmuo“
„Akmuo“
Organizatorių archyvo nuotr. (D. Matvejevo nuotr.)
Ką šiuo metu veiki?
Prieš dvejus metus baigiau vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, apgyniau aktoriaus bakalauro diplomą. Mano kurso vadovas – profesorius ir režisierius, Rusų dramos teatro direktorius Jonas Vaitkus. Šiais metais baigsiu ir magistro studijas. Vaidinu teatre, televizijos serialuose, įviariuose lietuviškuose ir užsienio filmuose, vedu renginius ir pan. Taip pat dirbu su tarptautiniais Europos projektais užsienio kalbų mokykloje „Soros International House“, tenka dirbti vasaros stovyklose su vaikais. Turiu daug veiklos ir man tai patinka.

Kokios patirties įgijai studijuodama?
Manau, kad studijos – tikra gyvenimo mokykla. Supratau, jog reikia stengtis ir dirbti, niekas už mane nieko nepadarys. Turiu norėti ir pasitikėti savimi, kartais prisiversti daryti tai, kas galbūt ne visuomet malonu. Supratau, kad klaidos neišvengiamos, bet reikia stengtis, kad jų būtų kuo mažiau. Įpratau neabejoti savo sprendimais. Žodžiu, tai labai vertinga patirtis.

Kokiuose spektakliuose, projektuose Tave galima išvysti?
Gegužę Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vaidinsiu 15-metę Haną A. Jankevičiaus spektaklyje „Akmuo“, taip pat J. Vaitkaus „Visuomenės prieše“ - mokytoją Petrą, daktaro Stokmano dukrą. Taip pat prasidės filmavimai, o rezultatai bus matyti ateinantį rudenį.

Organizatorių archyvo nuotr. (M. Jurkšaičio nuotr.)
Kaip gimė dainos pagal J. Erlicko eilėraščius? Ar dainuoji ir pagal kitų rašytojų eiles?
Nuo vaikystės turiu nuostabią J. Erlicko eilėraščių knygelę „Žalias pareiškimas“. Buvau 12 metų, kai tėvai nupirko gitarą. Tuomet pradėjau mokytis skambinti, sieti akordus, kurti melodijas, norėjosi rašyti dainas. J. Erlicko eilėraščių tekstai – labai smagūs, juose paslėpta nevaikiška mintis. Atsiverčiau knygelę, radau eilėraštį pavadinimu „Pieno fabrikėlis“ ir savaime susidėliojo melodija, akordų eiga. Taip nutiko praktiškai su kiekviena mano daina, kurių žodžiai yra J. Erlicko eilėraščiai. Kartais dainuoju ir pagal kitų rašytojų eiles, bet J. Erlicko sudaro didžiąją daugumą.

Ar pati kuri dainas?
Taip, kuriu ir autorines dainas. Kartais net nelietuviškas. Sukuriu tekstų ir anglų, ispanų kalbomis.

Ką Tau reiškia Tavo dainos?
Autorinėms dainoms tarsi ateina laikas. Kažkoks įvykis, išgyvenimai, svajonės nugula į jas. Kai tai išsilieja į kūrybą, jauties tarsi išsivalęs, jauti palengvėjimą ar įkvėpimą.

„Visuomenės priešas“
„Visuomenės priešas“
Organizatorių archyvo nuotr. (D. Matvejevo nuotr.)
Kokie Tavo pomėgiai, laisvalaikis?
Aktorystė ir muzika man yra ir pomėgiai, ir laisvalaikis. Stengiuos kuo dažniau nueiti pasižiūrėti vaidinančių kolegų ar paklausyti gyvai atliekamos muzikos. Mėgstu skaityti knygas, kartais piešiu, žiūriu filmus. Ypač mėgstu keliauti. Vasarą rengiuosi į gana tolimą kelionę. Nekantriai jos laukiu.

Kokias knygas skaitai? Ar randi laiko skaityti?
Labai mėgstu skaityti, tik, deja, sunku rasti laiko. Dažniausiai skaitau prieš miegą, turiu kokias tris skaitomas kygas ir pasirenku pagal to vakaro nuotaiką. Pastaruoju metu renkuosi daugiau filosofines, susijusias su Rytų kultūra. O iš grožinės literatūros dabar mane įtraukė H. Murakami „Prisukamo paukščio kronikos“. Susimąsčiau, kad ir ji susijusi su Rytais.

Mėgai skaityti ir vaikystėje ar prie knygos sėsdavai verčiama mokytojų ir tėvų?
Skaitau nuo mažų dienų. Netgi rašydavau tokį perskaitytų knygų sąrašiuką. Su draugais rungtyniaudavom, kas daugiau perskaitys. Dar iki šiol dalinamės knygomis, aptariame, rekomenduojame vieni kitiems, ką perskaityti. Vaikystėje mums su broliu mama skaitydavo prieš miegą. Ypač mėgome „Tomo Sojerio nuotykius“.

Organizatorių archyvo nuotr. (J. Goyd nuotr.)
Pagaliau atėjo pavasaris, ar džiugina Tave šis metų laikas?
Žinoma. Visuomet laukiu, kada bus galima nusivilkti sunkius paltus ir ilgaaulius batus. Kai išeini į lauką, dar vėsoka, bet jau gali įkvėpti atbundančios gamtos. Net spintą persitvarkiau ir išsitraukiau pavasarinius drabužius.

Kalbino Rasa Kašėtaitė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis