Taip pat skaitykite:
- Vienoje rečiausiai pasaulyje lankomų vietų keliautojo likimas priklauso nuo čiabuvių geranoriškumo
- Ilgametė pediatrė profesorė N. Drazdienė: labiausiai stebina, kad kalbant apie gimdymus namuose, niekas nekalba apie vaikelį. Moterys mato tik save...
- V. Diawara: kuo labiau uždaresnį gyvenimą gyvename, tuo sunkiau priimti kitokius žmones
Jei rašyčiau knygą „Šimtas dalykų, kuriuos reiktų padaryti iki 40-ojo gimtadienio“, banglentės būtų sąrašo pradžioje. Jei svajočiau pajusti džiaugsmą, patirtą vaikystėje prie jūros, kai kiekviena banga atrodydavo kaip linksmoji milžinė, nuplaunanti visas mažos širdelės ašaras, pradėčiau nuo banglenčių. Jomis galima užsiiminėti daugybėje pasaulio vietų, kurias skalauja jūros ar vandenynai – geidautina, šilti. Aš pasirinkau vieną iš Kanarų salų – Atlanto supamą Fuerteventūrą.
Pramoga, sportas, malonumas
Pirmąsias žinias apie banglenčių sportą iš Havajų į Europą atvežė kapitonas Jamesas Cookas, tiksliau – apie nematytą pramogą sužinota iš šio jūrininko ir tyrinėtojo dienoraščių. Mat ją aprašęs britas smarkiai užrūstino vietinius, šie svetimšalį nužudė, ir apie malonumą skrieti bangomis liko liudyti jo dienoraštis. Ten rašyta, kad Havajų tautelių vadai taip sportuodami rodydavo savo galią, tiesa, lentas jie naudojo didesnes ir patogesnes nei pavaldiniai... 1866 metais šį sportą Havajuose išbandė ir aprašė rašytojas Markas Twainas. Deja, jam visai nesisekė. Nenuostabu – lentos tada buvo medinės, didelės ir sunkiai valdomos.
O kaip manote – ką toje pačioje Naujojoje Zelandijoje veikė Tomas Cruise'as per juostos „Paskutinis samurajus“ filmavimo pertraukėles? Aišku – jis irgi griebdavosi lentos. Tai darė ir Lady Gaga Meksikoje. Ant lentų visus savo tris sūnus statė ir Davidas Beckhamas.
Taigi ir mano automobilyje – hidrokostiumas, banglentė (už tai, kad ji neprisegta saugos diržu, ką tik sumokėjau Fuerteventūros salos policininkams 40 eurų baudą), o galvoje – šviesios mintys rašyti knygą. Apie tai, kaip kelios lietuvių damos išėjo iš proto – užuot ramiai sprendusios neišsprendžiamas problemas biuruose, ieško, ko nepametusios, jūroje. Tos damos dabar laukia manęs laukiniame La Paredo paplūdimyje, dideliame ir smėlėtame (per potvynį iki jo tenka eiti kalnais). Negana to, vieną jų lydi vyras su dviem mažamečiais, kitą – ekscentriškas tėvelis, kurio skiriamasis bruožas – ant kiekvieno kampo daryti špagatą.
Linksmas pliktelėjęs vyriškis ir visada madingai atrodanti jo dukra. Trys špagatai sausumoje, trys – pasišokėjus, trys – įbridus į vandenyną – štai taip šis vyras apšyla prieš lipdamas ant lentos. Jo dukra – ne tokia ekstremalė, bet mano, kad banglentės moterims itin tinka.
Choreografas, baleto šokėjas Jurijus Smoriginas net vėsiame vandenyje jaučiasi kaip namie. Jam nereikia jokio hidrokostiumo. Jam nereikia net mokytojo. Jam turbūt nereiktų ir lentos, nes puikiai čiuožtų ant dailaus apvalaus pilvuko. „Man nereikia nieko čia aiškinti. Mes, baleto šokėjai, viską žinome: ką daryti, kaip ant tos lentos atsistoti... Ir jei ne mano kelio trauma, seniai čiuožinėčiau geriau už visus“, – tikina choreografas. Jo dukra Agnė Smoriginaitė-Rimkus, dirbanti mados namų „Max Mara“ Frankfurto skyriaus direktoriaus pavaduotoja, meilę jūrai paveldėjo iš tėčio. Po antros treniruotės Agnė jau bando atsistoti ant banglentės ir, sekdama tėčio pavyzdžiu, tobulina gulinčios gulbės pozą.
Filosofinis požiūris
Sroves, vėją ir dideles bangas jau kelintą dieną stengiasi įveikti dar viena nuotykių ieškotoja iš Lietuvos. Ji – linksma ir laiminga – velka lentą tolyn į vandenyną, laukia bangos, atsigula, iriasi, plaukia, bando stoti, krenta ir juokiasi... Kas ta emocijų nevaldanti banglenčių kurso studentė?
Docentė, kultūros mokslų daktarė Eglė Rindzevičiūtė (35 m) šiuo metu gyvena Paryžiuje, dirba garsiajame Politikos mokslų institute moksline tyrėja. Baigusi dailėtyros studijas Vilniaus dailės akademijoje, mergina studijavo ir dirbo akademinį darbą Maskvoje, Budapešte, Lesteryje, Stokholme, Geteborge. Pastaruoju metu ji gilinasi į Lietuvos kultūros politiką, Baltijos regiono formavimosi ir Šaltojo karo istoriją. Per atostogas ši rimta moteris tampa tikra emocijų kolekcininke.
„Jeigu kalbėtume apie hedonistinius dalykus, banglenčių sportas, be jokios abejonės, patektų mažų mažiausia į didžiausių malonumų dešimtuką, o geriau pagalvojus, netgi į penketuką tarp su pagrindinėmis gamtos stichijomis susijusių potyrių. Oras – tai vėjas plaukiant jūra jachta, žemė – tai miegoti kopose po žvaigždėmis Neringoje, ugnis – laužas prie ežero Ignalinos rajone, o vandens stichijos esmę padeda atskleisti būtent banglentės. Esu tikrai ne sporto žmogus, nors namuose pakilnoju svarmenis, kai galiu – paplaukioju. Kažkada mėginau bėgioti, bet greitai atsidūriau traumatologo kabinete, ir man buvo griežtai uždrausta tai daryti, kad dar labiau nepakenkčiau kelio sąnariams. Mano fizinis pasirengimas, sakyčiau, minimalus, nepasižymiu nei reakcija, nei jėga, na, gal tik ištvermės turiu – galiu vaikščioti po Romą aštuoniolika valandų! Dar dabar prisimenu iš nuostabos išsiplėtusias fizinio lavinimo mokytojos akis, kai dvyliktoje klasėje kamuoliuką numečiau tris metrus. Nežinau, kokios buvo normos, bet mokytoja tokio fizinio negabumo akivaizdžiai nebuvo mačiusi. Tiesa, plaukimas nuo mažens yra mano gyvenimo dalis. Pirmąjį plaukimo pojūtį, man regis, patyriau dar kūdikystėje turkšdamasi Baltijos jūroje, kai bangos vis pakeldavo ir nuleisdavo ant smėlio... Tai gal yra vienintelė sporto sritis, kur nesijaučiu beviltiška lūzerė.
O štai banglenčių sportas pribloškė tuo, kad jau nuo pirmosios pamokos galima visiškai užsikaifuoti. Žinoma, atrodo, kad ta lenta slidi, maža ir juda, ir kad ant jos gyvenime neužliptum, jei ne treneris, bet koks jausmas pagavus bangą... O kai jos nusitveri, dar smagiau. Nukristi nuo lekiančio žirgo ir nuo skriejančios banglentės yra absoliučiai skirtingas jausmas. Turiu pasakyti, kad pernelyg atsipalaiduoti neverta ir stovint ant banglentės, – tai supratau gavusi peleku į dantis. Pagalvojau: gerai, kad ne į akį. Tad šiame sporte yra šiek tiek ekstremalumo ir mazochizmo, ypač jei įtraukia didelė banga: ji mėto tave it kamuoliuką kunkuliuojančioje žalio vandens masėje, paskui tenka skaičiuoti nubrozdinimus ir mėlynes, bet tokie dalykai bet kuriam raiteliui – smulkmenos. O pats naujausias potyris – kai instruktorius piktdžiugiškai užstūmė mane ant didelės bangos, kai supratau, kad skrendu ant trijų metrų vandens kalno tiesiai į nežemiško grožio paplūdimį ir kad kiti banglentininkai it kokie ateiviai staiga op atsistoja ant savo banglenčių, ir mes visi skriejame pirmyn... Aš, aišku, darau savo „gulbę“ ir net nesiteikiu paklusti Manto raginimams stotis“, – pasakoja Eglė.
O štai be galo šiuolaikinis vaizdelis – nuo banglentininkų grupės atsiskiria viena šviesiaplaukė ir pasileidžia į krantą. Ten stovi vyras, už rankos laiko berniuką, o kitą spaudžia glėbyje. Moteris nusisega lentą, išsineria iš hidrokostiumo ir priglaudžia mažylį prie krūties. Kai tas pasisotina, mama leidžiasi atgal į bangas mokytis naujų judesių.
Tai Greta Akcijonaitė (34 m.), verslininkė, kinotyrininkė, viena iš sostinės kino teatro „Pasaka“ įkūrėjų. „Dabar galvoju, kad daugybę dalykų reikia padaryti, iki gimsta vaikai: aplankyti visas pasaulio šalis, visus kino ir muzikos festivalius, paskui – sportas, o tarp šių, žinoma, – banglentės. Kadangi viso to kaip pridera nevykdžiau – jau auginame 3-ejų metų Kasparą ir 9 mėnesių Baltramiejų, tai atsigriebiu dabar. Jau seniai svajoju apie jėgos aitvarus, bet netyčia atsitiko taip, kad pirma išbandžiau banglentes. Visada norėjau sužinoti, kas vyksta vandens ir vėjo sporto mėgėjų galvose (nes veiduose – visiškas atsipalaidavimas). Iki tol bijojau jūros ir giliau bambos nelįsdavau, dabar jūra taip nebebaugina, neriu į didžiules bangas, nepanikuoju, kai kojos nesiekia dugno. Jaučiu malonų fizinį nuovargį, galva išsivalo, atleidžiu visiems visų nuodėmes, pamirštu pykčius, rūpesčius, materialius poreikius. Net trumpas paplaukiojimas įprasmina visą dieną. Tos, kurios turi mažų vaikų, puikiai žino, ką reiškia, kai tobulieji mažyliai it kokie vampyriukai išsiurbia energiją. Jūra, saulė ir vėjas ją atkuria. Man labai pasisekė su vyru – jis valandų valandas kantriai laukia su dviem vaikais, kol išlįsiu iš bangų. Mano mažylis jau turbūt mano, kad pienas yra sūrus, nes maitinu vos išlindusi iš vandens su visa Atlanto druskele. Bet nesispjaudo. Kiti banglenčių sporto priedai – į kaltūną susivėlę plaukai, smėlis galvoje, įdegusi veido oda, noras pirkti hidrokostiumą ir nežinia ką veikti jūroje be sportinės įrangos. Gulėti ant smėliuko jau tikrai nebepavyks...“ – tikina Greta.
Ir tai nėra vien minus 365 kcal per valandą
* Balansavimas ant lentos padeda protingiau balansuoti ir gyvenime, stiprina intuiciją, prigimtinius jausmus – būti laimingiems tiesiog šiaip sau, džiaugtis esamu momentu... Iš galvos išplauna visas slegiančias mintis, tad atsiranda vietos reikšmingesnėms.
* Mokytis valdyti banglentę – tai bandyti savo kantrybę. Ar nepavykus viską mesite, ar nepasiduosite? Juolab kad mokymosi procesas, priešingai nei kitų dalykų, tikrai labai smagus.
* Kai gyvename amžino bėgimo ritmu, suptis vandenyne laukiant savo bangos tampa tikromis buvimo vien su savimi akimirkomis. Tada priklausote sau.
* Tai yra sveika priklausomybė. Banglentininkai dažniausiai gyvena sveikai ir labai rūpinasi, ką valgo. Pavalgius didžkukulių, tikrai nepavyktų nei atsistoti ant bangos, nei iki jos nuplaukti. Banglentės – tikri spąstai. Dauguma į juos pakliuvusiųjų kardinaliai pakeičia mitybos įpročius: vietoj kavos geria sveikus kokteilius, vietoj mėsos valgo greitai virškinamą maistą, o vietoj vyno gurkšnoja vandenį.
* Na, taip, jūsų draugas, vyras ir net vaikai ims manyti, kad esate kieta, nes valdote banglentę, bet tai niekis, palyginti su tuo, ką pati manysite apie save. Jokie pasitikėjimo savimi kursai neduos daugiau naudos nei bangų gaudymas vandenyne.
* Pridėkite dar stilingus drabužius, amžiną įdegį, neklusniai vėjo ištaršytus plaukus ir lengvesnę eiseną.
* Kiek metų atjaunėjote? Tas džiaugsmas, kurį patiriate kaskart eidama į vandenyną, spinduliuoja iš vidaus ir nutrina bet kokią amžiaus sąvoką. Jums yra tiek, kaip jaučiatės, kad yra.
Labai paguodžiantis faktas - net jei jums daugiau nei 40 m.
Vienai seniausių pasaulio banglentininkių Eve Fletcher – „tik“ 81-eri, ir ji vis dar gaudo bangas! Buvusi kino kompanijos „Disnay“ prodiuserė, nuostabi sodininkė pensiją leidžia Kalifornijoje, San Onofrė paplūdimyje, su būreliu banglentininkų senjorų. „Aš gyvenu geriausią gyvenimą, kokį tik galiu“, – džiaugiasi Eve.
„Niekada nėra vėlu išbandyti ką nors nauja“, – nutarė 80-metė Sally ilgai stebėjusi Kosta Rikoje pramogaujančius banglentininkus. Ir bangas ji ėmė gaudyti kasdien! „Nuostabu matyti tokį gyvenimo džiaugsmo kupiną žmogų“, – pašėlusia senute negali atsigėrėti instruktoriai.
