Norėjote būti rašytoja, tačiau šeima spaudė pasirinkti praktišką profesiją. Įgijote antropologės specialybę, tapote medicinos mokslų daktare. Kas labiausiai įstrigo iš darbo Havajuose, Honolulu ligoninės priimamajame? Kodėl ši vadinamoji prieglobsčio vieta tapo tik priebėga?
Nieko nėra svarbiau ir prasmingiau, nei gelbėti gyvybę ir gyvenimą. Mudu su vyru buvome chirurgai. Dažnai atsitikdavo taip: naktį paskambina ir abu iškviečia į ligoninę. Kai jau turėjome du mažus vaikus, tapo sunku derinti: ir juos prižiūrėti, ir važiuoti į operacinę. Reikėjo pasirinkti, kuris iš mūsų atsiduos gydytojo profesijai, o kuris – šeimai. Nusprendžiau pasilikti su mažaisiais namie, pradėjau rašyti. Nustebau, kad sekasi: buvau apdovanota ne viena literatūros premija, netrukau tapti populiari rašytoja.
Matyt, mano profesinė aistra nebuvo tokia jau stipri, o štai svajonė rašyti lydėjo nuo mažų dienų. Taip, gyvenome nuostabaus grožio salyne, turistiniame centre. Man Havajai patinka, tačiau tos salos nėra didelės, norėjosi kai ko kita. Dabar esame įsikūrę Meino valstijoje, klimatas čia, priešingai nei Havajuose, žiemiškas, o tokį aš mėgstu. Žvarbus oras priverčia sėdėti prie rašomojo stalo, tada ypač gera dirbti, lengva susikaupti. Kai šilta ir šviečia saulė, noriu eiti į lauką, į gamtą.
Kas turtino Jūsų vaizduotę?
Būdama vaikas, mėgau fantazuoti. Tikra svajoklė ir vienišė! Turiu brolį, bet patikdavo žaisti vienai, kurti savo pačios pasaulėlį. Mūsų namas stovėjo apsuptas natūralios gamtos, tad nesunkiai rasdavau visokių gąsdinančių dalykų: kirminų, mirusių vabalų. Mano mama į Ameriką atvyko iš Kinijos, tėtis – taip pat kinas, tik gimęs JAV. Mama ilgėdavosi gimtinės, sekdavo kinų pasakas, legendas, porindavo įvairias savo tėvų, protėvių gyvenimo istorijas – taip galbūt numaldydavo nostalgiją. O man tas pasaulis atrodė nepažinus, bet labai paslaptingas, įdomus, gal net kiek baugokas. Patikdavo įsivaizduoti, pačiai kurti mįslingas istorijas. Negyvi vabalai, vabzdžiai, kirmėliukai tapdavo reikšmingais veikėjais, juos siedavau su girdėtomis legendomis.
Savo knygose dėkojate vyrui Jacobui, „kuris taip linksmai kenčia bendro gyvenimo su rašytoja išbandymus“. Ar anksti sukūrėte šeimą?
Mano vyras gimė Olandijoje. Būdamas aštuoniolikos, atvyko studijuoti į JAV ir pasiliko. Susitikome Kalifornijos medicinos universiteto bendrabutyje. Susipažinti ir įsimylėti mums pakako dviejų savaičių. Po studijų jis turėjo grįžti į Nebraską, į savo namus, esančius už tūkstančių mylių nuo San Francisko, kur gyvenau aš. Metus vienas kitam rašėme meilės laiškus. Išsiskyrimas buvo nepakeliamas. Susituokėme. Po ketverių metų gimė pirmasis sūnus Adamas, vėliau – Joe Chow. Rašytojo profesija yra vieniša, tačiau aš toli gražu nesu tokia. Labai pasisekė, kad man padeda ir remia vyras. Praleidusi dieną su tik mano galvoje egzistuojančiais herojais džiaugiuosi galėdama grįžti pas savo žmogų iš kūno ir kraujo. Šiuo metu Jacobas gydytoju nebedirba. Yra pensininkas.
Knygoje „Tylioji“ savo sūnui Adamui dėkojate už mandarinų kalbos konsultacijas ir žinias apie Jums mažai žinomus ginklus. Ką veikia Jūsų berniukai?
Adamas yra keistas, kitoks berniukas. Aš nemoku kinų kalbos, o jis kalba laisvai. Pats išmoko. Ir gan greitai, viešėdamas Kinijoje. Jis yra ginklų ekspertas. O aš šių bijau. Savo vaikams, kai augo, neleidau turėti žaislinių šautuvų. Ir matote, į ką šis draudimas išsivystė?! Jaunėlis – fotografas. Mūsų sūnūs visiškai skirtingi.
Kai augau, mieste, kuriame gyvenome, kinų buvo visai nedaug, jautėmės mažuma. Žmonės iš mūsų šaipydavosi. Lankiau anglų mokyklą, klasėje buvau vienintelė kinų kilmės mokinė. Sekėsi sunkiai, daug ką teko pereiti. Tai mane grūdino, tapau stipri. Paguoda buvo būti namuose, motinos pasakojimai ir prisiminimai.
Imigranto jausmas lydi jau kelias mūsų kartas. Tiesa, dabar požiūris radikaliai pasikeitęs: kinų į Ameriką pastaruoju metu imigruoja ypač daug. Sakoma, kad 2050-aisiais baltųjų JAV bus mažuma.
Ar palaikote ryšius su mamos tėvyne, giminėmis?
Kinus sieja maistas. Man, moteriai, svarbu virtuvė. Gaminu tokius pačius patiekalus kaip mano močiutė. Turiu jos receptų užrašus. Kalbą pamažu prarandame, o maistas – vienintelis su šaknimis siejantis dalykas. Mano mama praėjusiais metais mirė. Vykdydami jos valią, vežėme pelenus į Kiniją. Taigi pernai pirmą kartą lankiausi jos gimtinėje, buvau susitikusi su visais pusbroliais ir pusseserėmis. Jie angliškai nekalba, mums vertėjavo sūnus. Motinos mama mirė Kinijoje, o tėčio mama palaidota Kalifornijoje.
Romano „Tylioji“ herojaus senelę ištikdavo priepuolis, jei anūkas mėgindavo išeiti iš namų suplyšusiais džinsais: ji nenorėjo, kad žmonės manytų, jog visi kinai yra apkiautėliai.
Ši situacija – iš mano asmeninio gyvenimo. Pamenu, kai tėtis, užsimetęs apskurusį švarką, ruošėsi eiti į miestą, mama griežtai pasakė: „Privalai persirengti! Jei kas nors pamatys tave tokį, pamanys, kad visi kinai yra apkiautėliai, nuskurėlių tauta.“ Jei koks nors kinas Amerikoje padaro nusikaltimą, visi čia gyvenantys šios tautybės atstovai jaučia gėdą, tarsi patys būtų kalti.
Jaučiu gilią duobę tarp šių dviejų pasaulių. Tą prarają ypač jutau nuvykusi į Kiniją. Per mamos laidotuves daugelio dalykų, ką darė mano giminės, namiškiai, tų visų apeigų, tradicijų nesupratau. Pamačiau, kaip toli esu nuo jų pasaulio. Jaučiuosi esanti labiau amerikietė nei kinė, ir ta bedugnė sparčiai gilėja.
Rašydama „Tyliąją“ buvau nuvažiavusi į Bostoną, daug laiko ten praleidau, vaikščiojau, kalbėjausi su policininku, kuris kuruoja kinų kvartalą, bandžiau išgauti visas buities smulkmenas, gyvenimo ypatybes, paslaptis. Šnekėjausi ir su pačiais kinais, su tais, kurie moka angliškai. Romano personažė Airisė Fang yra reali moteris, o pasakojimas grįstas žymiausios pasaulyje kovų meno meistrės istorija. Ši 70-metė mokytoja tebedėsto.
Dabar gyvenate Meine. Dauguma šios valstijos gyventojų – europiečių kolonistų palikuonys. Ką galėtumėte pasakyti apie amerikiečių toleranciją kitataučiams, pakantumą – kaip vertybę?
Amerikoje yra valstijų, kur gyvendama tikrai nesijausčiau saugi. Komfortiška yra Niujorke arba šalies šiaurės rytuose. Meine esame trys azijietės. Turime būti atsargios: jei kuri nors iš mūsų padarytų ką nors bloga, visos būtume apkaltintos (juokiasi). Mus atskirti sunku – europiečiams esame vieno veido.
Kaip manote, ar europiečiams įmanoma suvokti kinų pasaulį?
Mano vyras yra europietis, mudu keliaujame. Regis, viskas paprasta ir panašu, nors Olandijoje dabar yra opių dalykų dėl islamo religijos, tautinės mažumos ypač jautriai reaguojama į tam tikrus reiškinius. Didelio skirtumo tarp Europos ir Amerikos nematau. Ar lengva suvokti kinų pasaulį? Ne. Nors kinai europėja, mes jų pasaulio suvokti negalime. Net aš, turinti šios tautos šaknų, labai sunkiai suprantu. Kinijoje nesijaučiau patogiai. Yra universalių dalykų, pirmiausia į juos remiamės. Ir europiečiams, ir kinams labai svarbu šeima, išsilavinimas. Tai vertybės, kurios mus galėtų priartinti vienus prie kitų.
Ne vieno Jūsų romano herojė detektyvė Džeinė Ricoli sako: „Manai, aš nesuprantu, ką reiškia būti mažuma? Apsižvalgyk. Kiek čia matai moterų detektyvių? Vieną, ir su ja tu kalbiesi. Aš žinau, ką reiškia, kai vyrukai išmeta iš žaidimo, nes esu mergina, ir jie mano, kad nesu tinkama atlikti užduotį.“ Ar šiais žodžiais išreiškiate ir asmeninę patirtį?
Taip, tai yra mano asmeninė patirtis. Kai pradėjau dirbti chirurginiame skyriuje gydytoja, dauguma kolegų buvo vyrai. Darbus turėjome padaryti daug geriau ir greičiau už juos, kitaip nebūtų patikėję, kad esame lygiavertės partnerės. Aš jaučiausi nepatogiai dar ir todėl, kad buvau vienintelė kinų kilmės moteris. Dabar padėtis medicinos srityje keičiasi drastiškai. O požiūris į policininkes, tyrėjas, ekspertes iki šiol nepakitęs: šias profesijas valdo vyrai.
Trilerius „Chirurgas“, „Donoras“ rašėte, manyčiau, remdamasi vien asmenine gydytojos patirtimi, o vėliau prireikė specialių žinių, tiesa? Pavyzdžiui, Pensilvanijos universiteto profesorė konsultuoja primatų plaukų tyrimų klausimais, teisės mokslų profesorius supažindina su senovės kardų metalo subtilybėmis ir t. t. Ką Jums teikia galimybė nuolat kaupti žinias, nors jų prireikia galbūt tik vienam romanui?
Mano praeitis susijusi su mokslu, naujos žinios įkvepia, suteikia entuziazmo, pasitenkinimo. Tiesiog mėgstu analizuoti kokį nors plauką ar senovinių kardų metalo detales, aiškintis, kodėl, kas, kaip, su kuo. Kartais tyrimai būna tokie „vežantys“... Net negaliu patikėti, kad apskritai įmanoma juos atlikti, taip giliai kapstyti.
Ar rašyti sėdate jau apsisprendusi dėl kūrinio fabulos?
Visada žinau, kaip istorija prasideda, o kur ji nuves – aklina tamsa. Pasikliauju protu ir emocijomis. Jei vienas ar kitas dalykas man pasirodo baugus, kad net šiurpas per nugarą eina, iškart tam pasiduodu, nes žinau, kad ir skaitytojams bus įdomu.
Esate apdovanota pasakotojos talentu, meistriškai kuriate grėsmės atmosferą. Ar susimąstote, kodėl Jūsų vaizduotė leidžia sukurti tokias tamsias ir bauginančias žmogaus elgesio gelmes?
Turėjau vyresnį draugą. Mamos sesers draugės sūnus. Mudu buvome labai artimi – tarsi brolis ir sesuo, tėvas ir duktė. Labai tuo vyru pasitikėjau, atvirai bendravome, bet jis nužudė žmogų, už šiurpų nusikaltimą sėdo į kalėjimą. Tada mano viduje viskas tarsi apsivertė, supratau, kad niekuo nebegaliu pasitikėti. O kodėl į šią sritį palinkau laukdamasi, ir pati nesuprantu. Juk kai tave aplanko šviesus motinystės jausmas, nori kurti grožį, auginti gėles, ruošti maistą, bet mano vidus nežinia kodėl pradėjo kurti tamsius, bjaurius dalykus. Tokio žanro istorijos, kokias rašau, – tarsi pasitenkinimas. Sėdi, baugini save, kankiniesi, kenti žiaurumus, tačiau galiausiai istoriją pakreipi taip, kad baigtųsi laimingai. Finalas priverčia atsipalaiduoti, lyg našta nukrenta. Tada atsikvepi, įtampa nuslūgsta. Gal man reikia daugiau nei įprastai adrenalino?
Savitas dvasinis sadomazochizmas?
(Kvatoja.) Tikrai taip! Pažiūrėkite, kaip moterys mėgsta tokio žanro knygas. Įtempto siužeto kūriniai leidžia mums įsijausti į aukos vaidmenį, o kai visa tai baigiasi, pasijunti lengva ir laisva – tarsi iš kokono išsilaisvinęs drugelis.
„Nusidėjėlė“ prasideda šiurpiu dviejų nužudytų vienuolių aprašymu; perskaitęs „Chirurgą“ imi bijoti gydytojų, juo labiau – ligoninių. Gal esate žiauriųjų karių dinastijos palikuonė?
Jums būtų buvę smagu pasišnekėti su mano motina – ji tai tikrai būtų sugalvojusi, iš kur tas mano kraujas ir šiurpi vaizduotė. O prisiminusi mamos draugą, vis stengiuosi suprasti, kas normalų žmogų privertė žudyti. Mylėjau jį, pasitikėjau. Gilinuosi į visas to asmens charakterio savybes, gyvenimo aplinkybes ir vis tiek nerandu atsakymo. Kalėjime jis praleido 15 metų. Dabar – jau laisvėje, bet susitikti nenoriu ir niekada nenorėsiu. Tas žmogus man išmušė iš po kojų tvirtą pagrindą. Kita vertus, jei ne jis, dabar gal nebūčiau pasaulyje garsi detektyvų rašytoja? Galima ir taip svarstyti. Tik ne viskas, ką patiriame, mus stiprina ir turtina.
Jūsų romanuose gausu dalykų, kurių žmogus negali pakęsti: smurto, žiaurumų, prievartos, medikų darbo klaidų, bet ir sunku atsitraukti nuo skaitymo. Kodėl tai, ką bijai patirti, labiausiai ir traukia?
Pastebėkite zoologijos sode vaikus. Kur jie pirmiausia veržiasi? Ogi prie terariumų arba liūtų narvų. Šiurpsta žiūrėdami į gyvates, smauglius, šiurpsta taip, kad sunku atitraukti. Jūrų muziejuose ilgiausiai spokso į ryklius – ne į mažas gražias spalvotas žuvytes. Mus traukia tai, kas baugiausia. Norime patirti šiurpių dalykų, bet per atstumą, nenukentėdami. Aš manau, kad pasakoju tai, ko pati labiausiai bijau.
Ar sutuoktinis neišsigąsta Jūsų kūrybinės esybės?
(Ilgai juokiasi.) Reikės paklausti. Rašantieji tokius romanus kaip aš, kaip Stephenas Kingas iš tikrųjų yra visai nekenksmingi. Tai švelniausios pasaulyje būtybės, nes visas savo baimes ištraukia iš savo gelmių ir perkelia į popierių. Aš net voro negalėčiau nužudyti.
Pagal Jūsų romanus kuriami filmai, televizijos serialai. Ar džiaugiatės tuo, kaip jie perkeliami į ekranus?
Ne visada. Pavyzdžiui, televizijos seriale detektyvė Ricoli – graži, o knygoje – ne. Serialuose daugiau spindesio, linksmumo, o knygose viskas daug rimčiau, dramatiškiau.
Gyvenote supama trijų vyrų, bet nutarėte susikurti drauges Ricoli ir Ailz paralelinėje tikrovėje?
Šios mergaitės keliauja per visus mano romanus. Medikė Mora Ailz – tai aš. Ji tokia pati vienišė. Detektyvė Džeinė Ricoli – visiška priešingybė. Kaip dauguma policininkių (esu nemažai jų sutikusi) – stipri, net agresyvi. Šios moterys yra neatsiejamos draugės, puiki komanda. Dirbdama gydytoja supratau, kad galiu visiškai pasikliauti moterų nuomone, pagalba ir kad tik moterų draugystė gali įveikti visas kliūtis.
Neturite tikros draugės?
Jau penkiolika metų kiekvieną trečiadienį mes, keturios draugės, susitinkame vadinamųjų pusryčių. Ką veikiame? Kalbamės apie politiką ir šeimas. Nesame politikės, bet ši tema mus „veža“. Esame skirtingos. Viena – pensininkė, buvusi medicinos sesuo, kita – lesbietė, trečia – dailininkė, aš – medikė ir rašytoja. Puiki kompanija – politiką aptariame iš skirtingų kampų.
Ką veikiate, kai nerašote ir net nemąstote apie būsimus savo herojus?
Mėgstu keliauti į tas šalis, kuriose galima pamatyti daug senąją istoriją menančių dalykų. Ne kartą lankiausi Turkijoje, Egipte, Libane. O labiausiai patinka griežti smuiku. Organizuoju vakarėlius: į mūsų namus susirenka penkiolika įvairiais instrumentais grojančių muzikantų, aš vienintelė virkdau smuiką. Grojame airišką muziką iš natų.
Leidykla „Jotema“ lietuvių kalba išleido penkiolika Jūsų romanų. Tiražas – tik lašelis jūroje, palyginti su 25 milijonais visos kūrybos. Tuo mieliau, kad aplankėte savo kūrybos gerbėjus Lietuvoje. Kaip atradote mūsų šalį?
Niekada nesu buvusi Baltijos šalyse, keliauti po šį regioną – nauja patirtis. Girdėjau, kad Vilnius yra nuostabus istorinis miestelis. Norime čia pabūti ilgiau, pasižvalgyti po bažnyčias, aplankyti KGB ir daugelį kitų muziejų.
Ką Jūs, amerikietė, žinote apie KGB?
Apie KGB žinome iš šaltojo karo laikų. Mums labai įdomu, esame daug skaitę apie tą laikotarpį. Norime išvysti šnipų kambarius ir visa kita.
Ar kelionės į svečias šalis, susitikimai su kūrybos gerbėjais įkvepia naujiems trileriams? Ar gali būti, kad ir mūsų šalis suteiks peno Jūsų lakiai vaizduotei?
Kad atsakyčiau į šį klausimą, turi praeiti laiko. Prieš dvejus metus keliaudama po Afriką patyriau, kaip per kūną bėga šiurpuliukai. Netrukus pasirodys romanas, kurio siužetas paremtas ta kelione. Užtrunka porą metų, kol susivokiu, kad tam tikram jausmui perteikti reikia siužeto. Įsivaizduokite safarį. Tarp laukinių gyvūnų atsiduriate viena su džipo vairuotoju. O jei jis nėra tas žmogus, kuriuo dedasi? Kas, jei jis – nusikaltėlis? Pasitikėti galima, bet aš mažai kuo bepasitikiu.
