Taip pat skaitykite:
- A. Jasaitytė-Čeburiak: noriu dirbti psichologe, bet praeitis man trukdo
- L. Donskis: tolerancijai žmones reikia ruošti kaip ir santuokiniam gyvenimui
- Profesorė N. Drazdienė: labiausiai stebina, kad kalbant apie gimdymus namuose, niekas nekalba apie vaikelį. Moterys mato tik save...
Dažniausiai susitikusi pokalbio su įdomios patirties turinčiu pašnekovu pradedu nuobodžiu, bet itin rūpimu klausimu: „Kaip viskas prasidėjo?“ Vytauto teiraujuosi, kaip kavos pupelės atsirado jo gyvenime. Jis tik šypteli, bet kortų neatverčia: „Šią istoriją noriu pasilaikyti sau. Gal kada gyvenime rašysiu knygą apie tai, kaip pradėjau verslauti, taigi turiu turėti šiek tiek intrigos.“ Ką gi, lauksime lietuviškosios „Starbucks“ (pasaulyje itin populiarus 8-ąjį dešimtmetį JAV įsteigtas kavinių tinklas) istorijos. Įpusėjus pokalbiui, darau išvadą, kad ji gali panėšėti į detektyvą.
Į kavos pramonę Vytautas metėsi iš primityvaus, svaigių pakilimų ir skaudžių nuosmukių kupino verslo (šį vystyti pradėjo būdamas 17-os metų) Baltarusijoje. 1999-ųjų pabaigoje 25-erių V. Kratuliui likimas atsiuntė solidaus amžiaus poną. Būtent apie jį pašnekovas ir nenori pasakoti. Šis pavaišino lietuvį kava, ir Vytauto akys išsiplėtė – ne dėl kofeino, bet dėl kitokio skonio. „Iš kur gaunate tokios kavos?“ – paklausė. Atsakymas buvo tiesus ir paprastas: „Pats skrudinu.“
Netrukus vaikinas įsteigė įmonę „Šviežia kava“, nusipirko skrudintuvę ir septynis maišus tos neįtikėtinai skanios kavos. Taip prasidėjo kitokių pupelių kelionė į Lietuvą.
„Po metų verslo partneris pasakė, kad verslą parduoda. Pradėjau ieškoti kitų tiekėjų, ir mane vėl ištiko šokas, nes supratau, kad kava gali būti dar geresnė, įdomesnė, žodžiu, kitokia. Pupelių derlius kasmet būna vis kitoks, todėl ir skonis skiriasi. Turiu pasakyti svarbiausią dalyką: gera kava turi būti šviežia“, – atskleidžia pašnekovas.
Jau kelerius metus madingiausia ir geidžiamiausia pasaulyje kava – iš Panamos vežama „Geisha“. Ji gaunama iš arabikos rūšies kavamedžių, kilusių iš Etiopijos, o į Panamą atvežtų tik prieš 60 metų, derliaus. Šio, palyginti su įprastais kavamedžiais, surenkama maždaug dešimt kartų mažiau, mat stebuklingasis medelis per dešimt mėnesių subrandina tik vieną uogą. Derliaus svorio santykis būtų 2 kg:50 g. Pasak Vytauto, šios kavos skoniui ir aromatui būdingos bergamočių natos – jomis nepasižymi jokia kita pasaulyje. Į Lietuvą, pašnekovo teigimu, šios retenybės taip pat buvo įvežta. Stebuklingų kavamedžių jau užveista ir Gvatemaloje, dar keliuose kraštuose, tik įdomu, ar jų dirvožemis, mikroklimatas padės subrandinti tokią pat nepakartojamą „Geishą“ kaip Panamoje? Tuo galėsime įsitikinti netrukus.
Detektyvus primenančių kavos importo istorijų Vytautas papasakoja ir daugiau. Pavyzdžiui, Hondūre į plantacijas visureigiais vežamus pirkėjus lydi ginkluoti apsaugininkai, nes kartą tuo keliu autobusu važiavę turistai buvo užpulti, apšaudyti ir apvogti. Dabar konvojaus lydimų grupių banditai vengia, nes bijo patys būti nušauti.
„Gvatemaloje lankiausi pas du kavamedžių plantacijų savininkus brolius vokiečius. Jie nuolat jaučia įtampą, nerimauja dėl savo ir artimųjų gyvybių. Pats mačiau, kaip dviračiu pasivažinėti nutarusį vieno jų sūnų lydėjo ginkluoti apsaugininkai. Vokiečiai dėl ramybės ir saugumo stengiasi įdarbinti ūkyje visus vietinius (apie pusantro tūkstančio) – tikisi, kad šie įspės išgirdę apie banditų ketinimus pavogti kurį nors jų šeimos narį ir prašyti išpirkos. Tik taip turtingi žmonės tokiose šalyse gali išgyventi“, – patirtimi dalijasi verslininkas.
Argi verta dėl kavos taip rizikuoti? V. Kratulis į šį klausimą neatsako. Gal apie tai net nemąstė. Jam labiau rūpi, kad Bolivijoje būtų išsaugotos kavamedžių plantacijos, mat pastaraisiais metais šių augalų vietose vis dažniau sodinami kokamedžiai (gaminti narkotikus juk kur kas pelningiau). Tokia tendencija pastebima po 1995 metais šalį ištikusios didžiulės krizės, kai smarkiai krito pupelių kaina, daug ūkininkų bankrutavo. Išskirtinės kavos pirkėjai ūkius išsaugojusiems savininkams moka premijas. „Šią jie išleidžia vaikų mokslams, įsigyja geresnį automobilį. Taip elgtis mane pamokė amerikiečiai“, – pasakoja verslininkas.
Geriausia kava kiekvienais metais skelbiama konkurse „Cup of Excellence“ (lietuviškai galima vadinti „Puodelis tobulo skonio“). Jis vyksta dvylikoje ją auginančių šalių, o Brazilijoje – net du kartus (antrasis skirtas vėlyvajam derliui). Dvidešimt vertinimo komisijos narių iš viso pasaulio išrenka geriausią metų kavą ir augintoją. Ženkleliu „Cup of Excellence“ pažymėta kava reiškia ne tik viso pasaulio kavos gurmanų įvertinimą, bet ir didesnę kainą aukcione. Dėl to verta stengtis.
„Pernai į konkursus nevažiavau, o šiemet ketinu vykti į Burundį. Kolegos vadina mane kirviu, nes rašau prastus balus. Ūkininkai dėl to išgyvena, tačiau nesinori nuleisti kokybės kartelės, juk į geriausius lygiuojasi kiti augintojai. Konkursas trunka apie savaitę, kasdien tenka degustuoti 100–200 kavos puodelių. Kokybiška kava kvepia vaisiais, uogomis, gėlėmis, šokoladu, prieskoniais, šviežiais kepiniais, blogą išduoda daržovių, degančios gumos, kaučiuko kvapas. O jei jau užuodėte medieną, akivaizdu, kad tai – defektas. Vienas šio produkto kokybės požymių – saldumas: kuo saldžiau, tuo geriau. Jį įgauna tik gerai išnokusios pupelės“, – atskleidžia pašnekovas.
Ar skania kava galima mėgautis tik specializuotose kavinėse – juk šis gėrimas ruošiamas iš ypatingų pupelių aparatu, kurio kaina lygiuojasi į mersedeso? „Galima pasidaryti ir namuose. Kavos gamybos pradžiamokslis yra toks: 10 g maltos kavos reikia užplikyti 200 ml vandens. Svarbiausia – šviežumas. Dar viena – nelygu, ko iš jos tikitės. Dauguma tautiečių nori, kad rytinis gėrimas greitai išblaškytų miegus, įspirtų į minkštąją. Toks supratimas primityvus. Kava negali sužeisti. Aš pats renkuosi švelnią kavą iš Brazilijos. Po pietų, kai esi pasirengęs pojūčių gausai, verta mėgautis Kenija arba Panama, tinka ir Etiopija. Šiose šalyse išauginama sudėtinga kava, iš jos paruoštas gėrimas padeda susikaupti, sutelkti mintis, kava gena mintį“, – pagyrų negaili verslininkas.
Vytautas atskleidžia savo įdomiausią ir netikėčiausią kavos verslo istoriją. Prieš kelerius metus nuvykęs į Salvadorą, jis sužinojo, kad čia vieni žymiausių kavos plantacijų savininkų yra Pacai, tolimi Lietuvos didikų Pacų palikuonys. Ši giminės šaka į Salvadorą emigravo maždaug 1720 metais, įkūrė koloniją, o praėjus šimtui metų, kai šalis paskelbė nepriklausomybę, įsitvirtino Apanecos ir Ilmatepeco regione. Salvadoro kavos istorijoje itin reikšmingą pėdsaką paliko čia gyvenęs šviesus, mokytas ir smalsus žmogus Albertas Pacas. Jis laikomas pupelių veislės ‘Paca‘ (arabikos rūšies) išradėju. Kadangi jos nebuvo labai skanios, medeliai sukryžminti su skanias pupeles vedančia, bet lepia veisle ‘Maragogype‘. Taip atsirado itin derlingų ir dėl to itin vertinamų kavamedžių veislė ‘Pacamara‘. Istorija tokia: vienoje plantacijoje A. Pacas eksperimentavo sodindamas įvairius augalus. Kartą, kai buvo išvykęs, reikėjo sodinti tam tikrus kavamedžius. Tai jis paprašė padaryti savo vasalą. Pavaldinys buvo neatidus: sėklas paėmė ne iš ten, iš kur reikėjo. Po kurio laiko šeimininkas pastebėjo, kad sudygo įvairaus aukščio medeliai. Supratęs, kad pagalbininkas suklydo, mažesnius paliepė persodinti. Samdinys, nutaręs, kad medeliai maži ir vis tiek neišgyvens, persodino juos kalno šlaite, kur pūtė stiprus vėjas ir patekdavo mažai saulės, tačiau medeliai išsilaikė. Po kurio laiko į plantaciją iš JAV atvykę botanikai suprato atradę dar neregėtą kavamedžių veislę. „Šiais metais atsivežėme tik iš veislės 'Pacas' pagamintos kavos. Ji kitokia nei ankstesnė, ši man įspūdžio nėra padariusi. Pasirodo, šeimininkai medelius neseniai pasodino ypatingoje vietoje, ir jie subrandino nuostabias pupeles“, – apie atradimus pasakoja V. Kratulis.
* Pasaulyje auga dvi kavos rūšys – arabika ir robusta – bei daug iš jų kilusių veislių. Kuri geresnė, ginčijasi ir diskutuoja viso pasaulio kavos gėrėjai, mėgėjai ir ekspertai.
* Arabika – lepus, sunkiai auginamas augalas, šio vaisiai biržoje yra maždaug tris kartus brangesni nei robustos. Arabiką sunku apdoroti, ji turi mažai kofeino, tačiau tikai ne šio kiekis lemia kavos kainą. Pasak Vytauto, tai, kas kavos puodelyje yra skanu ir malonu, – arabika.
* Robusta – tai, kas pigu, nes ši rūšis auga ten, kur neauga arabika. Robusta turi daug kofeino, yra atspari ligoms.
* Kodėl Prancūzijoje dominuoja tamsi, juoda, degutu atsiduodanti kava? Ši tradicija atėjo iš kolonijinių laikų. Prancūzų kolonijose auginta robusta. Ir dabar vartojamas terminas „French roast“ („Prancūziškas skrudinimas“), nurodantis, kad kava yra iš stipriausiai skrudintų pupelių.