J. Jutaitė: šalia manęs išbus tik stiprus žmogus

„Mano laimei trūksta meilės“, – vėlų vakarą pliaupiant vasaros liūčiai juokaudama tarsteli prodiuserė bei aktorė Jurgita Jutaitė (27 m.) ir pati išsigąsta savo žodžių. Šiemet „Sidabrine gerve“ apdovanota filmo „Aurora“ pagrindinio vaidmens atlikėja prizą pelnė ne už svaiginančias migdolines akis, o už nemenkų dvasinių pastangų, moteriškos drąsos, visiško atvirumo pareikalavusį aktorinį darbą, įtikinusį žiūrovus, kad absoliuti, besąlygiška meilė egzistuoja.

Jurgita, pagaliau – laisvė! Kino vadybos bakalauro diplomas kišenėje, filmas „Aurora“ nuskynė ne vieną tarptautinių festivalių prizą, Jūsų prodiusuojamo trumpo metro filmo „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ ištraukos bus rodomos Maskvoje... Kuo save apdovanosite už turtingus, turiningai prabėgusius metus?
Nesu laisva – daug darbų laukia, tik nukrito labai sunkus akmuo, kurį netrumpai tampiausi. Savo mokslus vadinau Achilo kulnu, juos baigusi jaučiu didelį palengvėjimą. Diplomas mano gyvenimo nekeičia. Tai – ištesėtas pažadas sau baigti pradėtus darbus.
Filmas „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ yra bakalaurinio darbo dalis. Jį kūriau su bendraminčių komanda. Seniai dirbame kartu kompanijoje „Dansu“, esu prodiuserė. Tai istorija apie mažą mergaitę, kuri leidžiasi į kelionę ieškoti į Angliją emigravusių savo tėvų. Herojė mano, kad jos tėvus pagrobė Anglijos karalienė. Tai filmas apie lakią mažo žmogaus vaizduotę, skaudžias socialines problemas, nors šios į pirmą planą nekeliamos.

Kas kuria mergaitės vaidmenį?
Mergaitės paieškos užtruko pusmetį, kol vieną dieną pasirodė Mija Di Marco – aštuonmetė aktorės Viktorijos Kuodytės dukra. Iškart tapo aišku, kad tai TA mergaitė.

Vaidindama filmuose „Aš esi tu“, „Kai apkabinsiu tave“, „Aurora“ atsiskleidėte kaip svajoklė, romantikė, šiek tiek nuo žemės pakilusi, plaukiojanti asmenybė. Kaip tokia ateivė, ne šio pasaulio mergina susitvarko su pragmatiška kino vadybininkės veikla?
Jaučiu gyvenimo dvigubumą. Kino prodiusavimas reikalauja racionalaus strateginio mąstymo. Pakrutinti skirtingus smegenų pusrutulius yra sveika. Prodiuserio profesiją pasirinkau, o vaidinti filmuose mane pakvietė. Buvau paauglė, mokiausi savarankiškumo, įkalbinėjau savo tėvus, kad leistų padirbėti kavinėje. Ten mane ir rado režisierius Kristijonas Vildžiūnas (J. Jutaitė kūrė pagrindinį vaidmenį K. Vildžiūno filme „Aš esi tu“ – aut. past.). Pirmas Mijos Di Marco filmavimo dienas man buvo lengvai baisu. Supratau, kad tokios patirtys gali iš esmės pakeisti likimą, kaip atsitiko ir man. Pirmas vaidmuo filme „Aš esi tu“ viską apvertė aukštyn kojomis: tą akimirką, kai supratau, kad norėčiau išmėginti kino prodiusavimą kaip specialybę, atsidarė naujos durys. Žiūrėdama į tą mažą mergaitę aikštelėje galvojau: „Tik po kurio laiko ji galės įvardyti sau procesus, kurie vyko aikštelėje.“

Man visada labiau patiko užkulisiai. Nemėgstu spindesio, nenoriu būti dėmesio centre.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Šiemet už vaidmenį filme „Aurora“ du kartus pelnėte geriausios aktorės vardą: Lietuvos kino ir televizinio kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ bei JAV vykusiame festivalyje „Fantastic Fest“. Įdomu, kad Jūsų pačios ši profesija nepagavo.
Paradoksalu, bet man visada labiau patiko užkulisiai. Jaučiu scenos baimę, nemėgstu spindesio, minių, nenoriu būti dėmesio centre. Gera bendrauti akis į akį. Didžiausius stebuklus man dovanoja giminingų sielų žmonės. Galima manyti, kad per juos veikia kokia nors aukštesnė energija. Stebuklu vadinu pažintį su režisieriais K. Vildžiūnu, Kristina Buožyte, kitomis asmenybėmis – jos mane stipriai pakeitė.

Nuolat primenama, kad nesate profesionali aktorė. Ką manote apie menininko profesionalumą? Jis turi išmanyti amatą ar svarbiau talentas?
Profesinė meistrystė gali padėti iš personažo ištraukti visai kitą gylį, kitokį krūvį jam įdėti. Yra kūrybai būtinos technikos, sveika jomis vadovautis, bet kinas – specifinis menas. Pasaulinė praktika pateikia nemažai pavyzdžių, kai nuojauta vadovaujantis atrinkti aktoriai kine daro stebuklus. Jei tik sugebi atsipalaiduoti ir nieko nevaidinti, to gali pakakti, kad būtum įtikinamas personažas. Aš pati niekada nevaidinu – nemanau, kad turiu tam talentą. Atvirai kalbant, jei man reikėtų suvaidinti mizansceną – nemokėčiau. Sutiktų režisierių dėka galėjau atsipalaiduoti ir būti savimi, jie galėjo panaudoti mane kaip tipažą, tinkamą savo istorijai atskleisti. Daug emocinių, psichologinių pastangų reikia norint susikoncentruoti, būti nuoširdžiai, nemeluoti. Taigi kine gali pakakti to, kad esi savimi. Kinas yra žaidimas, o bet kokia kūryba – dar viena paralelinė tikrovė.

Vaikystėje žaidėte dar efemeriškesniais garsais – muzikos. Augdama bliuzo muzikanto šeimoje ir pati į rankas paėmėte fleitą. Regis, tomis „dūdelėmis“ užliūliuojamos gyvatės. Tik vėlgi – greitai iš tų kerėtojos marškinėlių išaugote.
Nesu tokia gabi muzikai, kad galėčiau pasirinkti grojimą kaip pagrindinį savo darbą. Taip, moteris gali užburti vyrą dūdele, jei kalbėsime romantiškai, o iš tikrųjų grojimas – kruvinas darbas. Fleitą vis dar turiu, vis žadu ją kada nors išsitraukti, bet taip ir neišsitraukiu. Kai paimu šį instrumentą į rankas, suprantu, kad nebemoku groti. Svarbu kitkas: augdama menininkų šeimoje supratau, kad man yra gyvybiškai svarbu būti tarp kuriančių žmonių, keistuolių. Kūryba mane maitina ir neleidžia užmigti. Aš pažįstu tas keistas būsenas, iš tolo matau bendraminčius, su kurias kartu galima pakilti nuo žemės, su jais geriausiai jaučiuosi. Kuriant filmą būtent ir pakylama susikibus su bendraminčiais už rankų. O tikrovėje pleventi per daug atitrūkus nuo žemės – labai pavojingas reikalas.

Esate kalbėjusi: „Gyvenu per lėtai. Leidžiu sau blaškytis.“ Didelė prabanga leisti sau gyventi lėtai, daryti, kas patinka, nelėkti per kasdienybę liežuvį iškišus...
Norisi ne per kasdienybę ar rutiną lėkti, o ko nors įdomesnio paimti iš dienos. Vis dėlto gyvenimas yra trumpas. Mėgstu sau priminti, kad mirsiu. Kai apie tai pagalvoji, pasikeičia prioritetai. Man dar neteko laidoti draugų, su baime mąstau apie laiką, kai reikės pradėti atsisveikinti. Apie mirtį vengiame kalbėti – lyg jos ir nebūtų. O man atrodo, šios temos nereikia ignoruoti. Suvokimas, kad išeisi, gali lemti tavo sprendimus, vertybių pasirinkimą. Ne laikas man dabar lėtai gyventi.

Esate laisvę vertinantis Vandenis. Į rėmą Jus gali įsprausti tik labai stiprus vyras?
Taip, man šalia reikėtų stipraus žmogaus.

Ar Jums kas nors yra davęs pylos?

Esu dėkinga tiems keliems žmonėms, kurie gali duoti man pylos. Aš sunkiai valdoma. Turiu gerbti asmenį, kad jo klausyčiau. Šiaip esu linkusi pati priimti sprendimus ir būti atsakinga už tai, ką darau, bet kai kiti paprotina, džiaugiuosi.

Man yra gyvybiškai svarbu būti tarp kuriančių žmonių. Kūryba mane maitina ir neleidžia užmigti.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Režisierė K. Buožytė teigė filme „Aurora“ norėjusi išsiaiškinti aistros ir meilės prigimtį bei kokią įtaką žmonių santykiams daro kūniškas bendravimas. O gal meilei reikia tik fantazijų?
Įtariu, kad mes negalime sufantazuoti dalykų, kurių nėra. Viskas, ką sumąstai, jau egzistuoja. Tai, kad mąstome apie tobulą arba amžiną meilę, patvirtina faktą – tokia meilė yra.
Anksčiau buvau didesnė fantazijų ir svajonių fanė, dabar persigrupuoju į sąmoningumo stovyklą. Man pradeda atrodyti, kad patvaru yra tai, kas sąmoninga. O fantazija – didžiulį malonumą teikiantis žaidimas.

Kokios intymios scenos su aktoriumi Mariumi Jampolskiu buvo sudėtingiausios? Kaip šis aktorius priversdavo Jus nebesiorientuoti erdvėje?
Ne jis mane priversdavo – aš pati psichologiškai išgyvendavau labai intymius dalykus. Sakau „nusirengti“, bet iš tikrųjų yra daug daugiau: mintimis atsiduoti prieš tave esančiam žmogui – be galo jautru, intymu. Kai tai daryti tenka tam tikra prasme prievarta, vyksta kažkokie sunkiai paaiškinami procesai. Regis, persilauži, bet vis tiek pamini savo intymumo ribas, tai psichologiškai sunkiai išgyveni. Matyt, stengdamasi nuslopinti stresą, mano sąmonė vienu metu pradėjo blokuoti prisiminimus. Kai ekstremaliose situacijose gaunamas didelis adrenalino kiekis, pasikeičia erdvės pojūtis. Galima sakyti, kad mane ištiko retrogradinė amnezija.

Kaip įveikiate drovumą?
Pasikabini metafizinėje erdvėje, nebesieji savęs su tikrove, darai tai, ko reikia filmui. Natūralų žmogišką drovumą įveiki tik tada, kai mąstai apie kūrinio idėją. Jei pradėtum svarstyti, kas ką pamanys žiūrėdamas filmą, akimirksniu nužudytum personažą. Abejonės tuo, ką darai, per filmavimą išmuštų iš vėžių. Prieš apsispręsdama filmuotis, apie tai gerai pamąsčiau, padėjau ant svarstyklių visa, kuo rizikuoju. Baimės buvo. Niekas nežinojo, kaip pasiseks. Kristina Buožytė turėjo viziją, bet nežinojo, kaip pavyks tai įgyvendinti. Ji man kėlė pasitikėjimą kaip žmogus ir kaip režisierė, pasitikėjau operatoriumi Feliksu Abrukausku, scenarijumi. Visa tai klojosi ant kitos svarstyklių pusės. O apsisprendus reikėjo eiti į priekį. Žengdama ne visa koja, sugriautum jautriai statomą tiltą. Akimirksnį žvilgtelėjusi atgal aikteldavau: „Dieve, negaliu patikėti, ką aš darau!“ Bet labai greitai pamiršdavau ir traukdavau tolyn. Filmavimui pasibaigus, labiausiai nerimavau dėl savo artimųjų – kad jiems netektų raudonuoti ar teisintis dėl manęs.

Rizika pasiteisino – filmas tarptautiniuose festivaliuose laimėjo 17 pagrindinių prizų. Bet kaip būna... Minia ploja, o vienintelis artimiausias žmogus išeina braukdamas nuoskaudos ašarą.
Mano tėvai yra liberalūs ir nuovokūs, jų nuomonė rūpėjo labiausiai. Filmas jiems patiko.

O draugo nuomonė? Kaip tokius egzaminus išlaiko mylintys vyrai?
Manau, tai yra išbandymas mylimiesiems. Ir mano santykiams buvo didelis išbandymas, žinau, kad, kai gyvenau atitrūkusi ir atsidavusi visai kitam tikslui, tam žmogui teko kentėti, bet šis išmėginimas mums nebuvo lemtingas.

Ar filmo idėja atliepia Jūsų pačios mąstymą, jausmus, meilės, kaip absoliuto, ilgesį?
Aišku, kad taip. Jei man nebūtų patikusi idėja, nebūčiau galėjusi įkūnyti Kristinos sumanymo. Tai iš dalies istorija apie absoliučios, besąlygiškos, visa apimančios meilės, kuri nežinia, ar gali egzistuoti šioje realybėje, ilgesį. Visi turime tokios meilės idėją, iš dalies tikime, kad ji tokia egzistuoja. Vien įtarimas, kad taip gali būti, suteikia noro gyventi.

Pasikalbėkime apie meilės ilgesį. Neseniai rašyta, kad pusantrų metų trukusi artima Jūsų draugystė su verslininku Augustinu Beinoravičiumi nutrūko.
Taip, nutrūko.

Kodėl?
Tiesiog atėjo santykių pabaiga, reikėjo rasti drąsos tai pripažinti ir neapsimetinėti.

Metų planą įvykdžiau, noriu ramiai pailsėti. Kad judėtum tolyn, turi sustoti.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Kaip sutinkate vyrus? Pastebite tą patį spindesį akyse, pajuntate kito žmogaus meilės ilgesį?
Man žaibiškai tai nutikdavo. Šiame nesąmoningame procese veikia instinktai, esi aptemusio proto būsenos, matai kitokią tikrovę, nei ji yra. Jaučiuosi gana sutrikusi, kad pasakyčiau, kaip meilė ateina į mano gyvenimą. Ir kiek ji gali būti tvari. Dabar man sunku apie tai kalbėti. Mąstau, bet neturiu atsakymo. Anksčiau maniau, kad meilė yra lemtinga – atsitinka, ir tiek. Patirtis parodė: daug etapų turi pereiti du žmonės, veikia begalė niuansų...

Ar daug kainuoja išsiskyrimai?
Turėtų kainuoti daug skausmo. O jei nekainuoja, vadinasi, tai buvo ne meilė. Kvaila bijoti skausmo. Vengdama jo, atsisakai gyventi. Kartais išsiskyrimų patirtis ir skausmas yra kelias pas kitą žmogų, pamoka. Nereikia bijoti nei užversti, nei atversti naujo knygos lapo. Jei prisimeni, kad esi laikinas, renkiesi: gyventi visavertį gyvenimą arba negyventi.

Kuo Jus, menininkę, traukė verslo pasaulio atstovas?
Skirtingos pasaulėžiūros gali suteikti santykiams daug peno. Bendraudama mokaisi, perimi, atrandi. Kuo kitoniškesnis žmogus, tuo įdomesnis pasaulis prieš tave atsiveria. Svarbu tos pačios vertybės, pagrindas, ant kurio turi stovėti dviejų kuriama buveinė.

Norėtumėte sukurti šeimą?
Norėčiau, bet vadovaujuosi nuojauta. Kol kas ji atvedė mane ten, kur esu dabar.

Ar galite pasakyti, kad gyvenimas jau šiek tiek aplaužė? O gal augalas, kai žalias šakas apgenėji, pradeda vešėti, leisti daugiau ūglių?
Man patinka, kaip pasakėte. Lūžių buvo, bet augimo procesas tęsiasi.

Prieš filmą turėjote nusiskusti savo gražiuosius plaukus. Iš solidarumo su Jumis ir M. Jampolskiu tą patį padarė ir režisierė K. Buožytė. Ar daug galite paaukoti dėl vaidmens? Kur riba, kada pasakytumėte „stop“?
Labai gera atsiduoti visiškai – šis jausmas išlaisvina. Aš net pykau ant savęs už tai, kad iš pradžių trypčiojau vietoje, svyravau, nebuvau užtikrinta, jog padarysiu viską, ko reikia. Dvejojau būtent dėl plaukų. Kino aktoriui nėra naujiena: reikia plikos galvos – nusiskus; reikia intymios scenos – nusirengs ir suartės. Taip, filmavomės nuogi ir šaltame vandenyje. Šaltas vanduo, palyginti su moraliniu, dvasiniu krūviu, tebuvo perliukai ir gėlytės, bet ribos man yra. Gal ir galėčiau, tačiau nenorėčiau vaidmens, kuris turėtų būti žalojamas arba žaloti kitą.

Jums prikišta: „Jauna kaip aktorė, o jau išdavė visas savo paslaptis.“ Žmogus yra neaprėpiamas, daugiaspalvis. Kvaila manyti: jei jau nusirengė, tai parodė viską. Turbūt net pati visų savo galimybių nežinote?
Sutinku su jumis, tačiau manau, kad prieš apsinuogindamas ekrane turi labai pasverti. Tuo galima lengvai manipuliuoti. Man baisu, kad kine ypač dažnai žaidžiama tokiais dirgikliais kaip nuogi kūnai arba kraujas, – tai lengviausias būdas paveikti žiūrovą. Reiktų ieškoti kitų meninių priemonių, o minėtomis naudotis itin saikingai. Galiu suprasti žiūrovus, kurie, jei nepagavo „Auroros“ transliuojamos žinutės, neprisijungė prie kuriamos būsenos, galvoja apie bevertę aktorės auką, visų paslapčių išdavimą.

Regis, šiame filme nuogo kūno scenos visiškai pasiteisina.
Tik ne visiems taip atrodo. Yra ir kitaip manančiųjų. Natūralu. Skirtingos žmonių patirtys, skirtingos nuomonės. Psichologiškai buvau nusiteikusi ir pasiruošusi daug aršesniam puolimui. Mane maloniai nustebino reakcija – jutau publikos palaikymą.

Kūniškos sueities estetika „Auroroje“ pavergia.
Kinas bando visomis galiomis atkartoti realybę, vyro ir moters santykiai turi nepaprastai daug magijos ir jėgos, bet tai atkartoti ir papasakoti yra uždavinys, reikalaujantis meistriškumo. Jei kam nors atrodo, kad mums pasisekė, tai – pergalė.

Koks didžiausias iki šiol Jūsų iššūkis?
Aš pati sau esu didžiausias iššūkis. Susitvarkyti su savimi man nuolat reikia nemažai pastangų.

Jums svarbus gyvenimo vadybininkas, globėjas, autoritetas?
Nemąstau, kad reikia gyventi tikintis, jog tau kas nors padės. Iš esmės klaidinga yra laukti ir tikėtis, norėti atsiremti, galvoti, kad kitaip nepaeisi. Pati turi viską daryti. O jei atsiranda žmonių, kurie vis dėlto tampa ramsčiais, padeda suvokti, kur esi ir ką darai, šią laimę priimu kaip stebuklą. Ačiū Dievui, tokių žmonių mano gyvenime yra.

Kaip žvelgiate į draugystes, artimus santykius, užsimezgusius per bendrą kūrybinį procesą?
Natūralu, kad tos pačios srities žmonės traukia vieni kitus. Bendras kūrybinis procesas, panašūs norai ir tikslai suartina. Kartais labai sunku papasakoti, ką kūrėjams tenka išgyventi.

Ar dabar jau galėtumėte paskambinti M. Jampolskiui trečią valandą ryto?
Jei norite manęs paklausti, ar mudu su Jampolskiu turėjome romaną, tai galiu pasakyti, kad neturėjome. Draugystė? Mes tiesiog turime labai rimtą bendrą patirtį, ir tai niekur nedings. Poreikio bendrauti nejaučiame, bet dėl šios didelės patirties susitikę pasisveikinsime.
Nebaisu, kad galima tapti kūrybinio partnerio svajonių, prisiminimų moterimi?
Ne, ne, ne, šito tai nebus. Jau kas kas, o Marius tikrai žino, kaip ateiti į vaidmenį ir kaip iš jo išeiti.

M. Jampolskis savo stiliumi juokavo, kad po filmo Karlovi Varų festivalyje užsinorėjote šimto gramų ir paprašėte jį atsakyti už Jus į visus žurnalistų klausimus.
Ramindami stresą, po premjeros visi susitrenkėme kokteiliais. Teisinuosi: nemėgstu viešų kalbų, galiu giliai ir produktyviai bendrauti akis į akį, bet nesu ta, kuri geba valdyti minią šnekėdama.

Briuselio tarptautiniame fantastinių filmų festivalyje pagal tradiciją turėjote sudainuoti dainą. Ką judvi su K. Buožyte dainavote?
Bandžiau maištauti sakydama, kad ši užduotis yra išsigalvojimas, neprivalome to daryti, bet supratau: tai – sena tradicija, ir aš taisyklių nepakeisiu. Pasirinkome kraštutinumą – Eugenijaus Ostapenko dainą „Dviratukas“. Na, ir ką? Yra gerų retorinių eilučių, pavyzdžiui: „Įdegti suspėjo pečiai ir skruostai, o kremo nėra.“ Dainavome pasišokinėdamos, pačioms buvo linksma.

Kokie ateities planai?
Ką norėčiau nuveikti ateityje? Didžiausios ambicijos – profesinės. Laukiu pelnytų atostogų. Metų planą įvykdžiau, noriu ramiai pailsėti. Kad judėtum tolyn, turi sustoti. Įsukta į veiklos ratą neturėjau laiko pamąstyti apie ateities planus.

Nuotrauka – Agnės Gintalaitės. Stilius – Justės Kubilinskaitės. Šukuosena – Jolitos Abasovos. Makiažas – Julijos Estko. Drabužiai – iš parduotuvės „Stradivarius“, aksesuarai – iš parduotuvių „Aldo“, „Mango“„Stradivarius“
Už erdvę dėkojame Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui (Antakalnio g. 6, Vilnius)

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis