Johanna Glaza yra muzikos žmogus. Anksčiau koncertavo su grupe „Joana and the Wolf“, o dabar daro solinę karjerą, savo kūrinius priskiria prie barokinio folkloro (angl. baroque folk). Kiti atlikėją lygina su britų muzikante PJ Harvey, bet ji pati nemėgsta būti lyginama (Johannos muzikos galima rasti internete – https://soundcloud.com/johannaglaza). Lietuvoje ji pasirodė tik kartą – prieš kelerius metus festivalyje „Be2Gether“. Scenoje ji atrodo tarsi apimta transo ir dažnai joje pasirodo basa.
Kai šeštadienio rytą pamatau ją, atitipenančią ryškiai raudonomis lūpomis, suprantu, kad šabloninius klausimus galiu mesti į šiukšlių dėžę. Parkelyje lenda pirmieji geltoni ir violetiniai krokai, kranksi varnos. Johanna yra čia ir dabar, bet kartu ir kitur, beribiame laike, neapibrėžtoje erdvėje. Kai pradeda kalbėti, apima jausmas, tarsi skaityčiau Antano Škėmos „Baltą drobulę“: veržiasi pasąmonės srautas, asociacijos čia pat išsirutulioja į naujas istorijas, iki kokia nors kasdienė detalė, tarkim, nežinia iš kur atbėgęs šuo, grąžina atgal. Vėliau Johanna prisipažįsta, kad yra tarsi jausmas, būsena, emocija – kartu ir tikra, ir laikina. Tarsi antspaudas prisiminimui.
Faktų apie ją pavyko išsiaiškinti nedaug. Kad pianinu skambinti išmoko Niujorke (jame neseniai koncertavo jau antrą kartą) ir kad šis miestas niekaip nepalieka ramybėje. Kad plaukti (beje, ir dviračiu važiuoti) išmoko Londone –kartą, įpykusi ant kolegos, nuėjo prie tvenkinio nusiraminti ir, pamačiusi lengvai sau plaukiojančias senutes, apsisprendė: „O kuo aš blogesnė?“ Kad nebevalgo mėsos, žuvų irgi vengia. Kad kalba keturiomis kalbomis: lietuvių, rusų, lenkų ir anglų („Ir dar savo penkta – tokiu mišiniu. Gal kada taps oficiali?“). Visa kita – jos pačios žodžiai.
Būtinybė dainuoti
„Iš kur muzika atėjo? Buvo visada, ir tiek. Kaip ir eilėraščiai, tik su jais mano santykis kitoks. Dainas atneši į pasaulį, pasaulis apkalba, pagiria, o eilėraščiai... Jaučiuosi dar nepasiruošusi. Vienu periodu galvojau: gal aš čia apgaudinėju žmones, save? Gal ne muzikantė esu, o poetė, nes mintį, viziją man svarbiausia išreikšti tekstu? Kelionė į save buvo išvyka į Juodkalniją: esu viena, aplink – kalnai, jūra, visiška tyla. Tikėjausi visą bloknotą minčių prirašyti, bet vieną dieną atsistojau ir pradėjau dainuoti. Buvo apėmęs toks ilgesys... Atrodė, kad jei neuždainuosiu, nugriūsiu. Grįžau su tuščiu bloknotu. Supratau, kad dainavimas man būtinas kaip oras, ir to nepaaiškinsi. Kai dainuoji, nieko nebijai. Net mirt...
Scenoje nuolat kažko ieškau. Kauno muzikiniame teatre miuziklą „Graikas Zorba“ stačiusį lenkų režisierių Janų Szurmiejų paklausiau, ką reikia daryti, kad būtum geras aktorius. Jis atsakė: „Scenoje turi būti emociškai nuogas, kitaip neverta į ją eiti.“ Tiesa, tam tikrų emocijų, pavyzdžiui, kartėlio, rodyti negalima. Negalima ir ko nors reikalauti iš publikos – ji iškart pajus ir užsisklęs. Turi pasitikėti savimi, bet jei perlenksi lazdą, atsiras arogancija ir šaltumas.
Dainas visada rašiau angliškai. Kai buvau paauglė, tėvelis bardavo – norėjo, kad dainuočiau lietuviškai ir kitomis suprantamomis kalbomis. Jam atrodė – turi savo kalbą, ja ir dainuok. Jis buvo velniškai teisus, bet jau tada žinojau, kad išvažiuosiu. Dainavau angliškai, nors pati vos supratau, ką dainuoju. Anglų kalba labai paranki, nes yra daug trumpų žodžių, o štai lietuvių... Žodžiai ilgi, kirčiavimas svarbus, jo keisti negali – negražu. Dainos man – konkrečiõs istorijos visuma, o jos keliomis kalbomis papasakoti negaliu. Įsivaizduok, kas būtų, jei Levas Tolstojus knygą penkiomis kalbomis rašytų...
Dvasinė benamystė
„Žinai, mūsų laikas gražus tuo, kad leidžia ką tik nori susigalvoti. Nori tapti indėnu – tapsi. Anksčiau buvo griežčiau: gimei ten ir liksi. Pabėgti galėjai nebent į Ameriką. Nors visada norėjau išvažiuoti ir buvau tam pasiruošusi, vis dėlto saitai su Lietuva nemenki: fiziškai negaliu nuo jos per daug nutolti. Kas man yra Lietuva? Tai vieta, kurioje užaugau, mano pasąmoninis branduolys, jos klodai, kvapai, vietovės... Sudėtingi mano santykiai su ja. Daugumos palikusiųjų tokie. Turbūt visą gyvenimą atsakinėsim sau į klausimą, kodėl išvažiavom. Nuvažiavusi į Lietuvą viską stebiu, lyginu. Pirmas dienas jaučiuosi melancholiškai: vaikštau kaip priplota. Apima baltas pavydas, kad žmonės turi savo vietą, kaip sraigės – namelį, kad op! – ir gali ten pasislėpti. Dešimt metų pragyvenau Londone, tad ar beturiu teisę pasislėpti Vilniuje tik todėl, kad jame gimiau? Dvasinės benamystės jausmas ne visada gražus. Vaikštau Vilniuje ir galvoju: jis tarsi mano, bet jau ir nebe. Pasijuntu skęstanti. Vienintelis būdas su tuo susigyventi yra kaip susigyventi su liga: ją pripažinti ir žiūrėti į akis.
Londonas man, kai tik atvažiavau, žiauriai nepatiko. Taip ilgėjausi Vilniaus, Dieve mano!.. Bet tai natūralu: pakeičiame aplinką, atsiveria visos mūsų juslės. Kai priprantam, viskas aprimsta, juslės užsiveria. Yra santuoka iš meilės, o mano ir Londono – iš reikalo. Išvažiavau, nes neturėjau kur dėtis su visom savo muzikom. Ir dabar: jei turėčiau muzikantų, kokių man reikia, viską mesčiau ir sėdėčiau su pianinu Lietuvos vienkiemy po obelim. Daug draugų susiduria su panašia problema: grįžti nori, bet grįžtų pasikeitę, su naujom idėjom, o šių niekam nereikia.
Galbūt Londone niekad nesijausiu kaip namuose, nes šio miesto kultūra yra antiaš. Esu impulsas, emocija, intuicija, jausmas, o ji yra protas, racionalumas, logika. Čia kartais jaučiuosi svetima, kita vertus, tai sveika, aptramdo. Londone nuolat painioji, kas tie „mes“, kyla identiteto problema. Kita vertus, kai pamatai, kaip žmonės saugo savo ribas, suvoki, kad tai – komedija ir kad negali į tai žiūrėti rimtai. Namais kartais pavadinu Lietuvą, kartais – Londoną. Kartais pagalvoju, ką aš čia darau? Be namų, be vietos... Kažkoks nesusipratimas. Kita vertus, galbūt sveika būti pasimetusiam – bent jau neužmiegi. Nesustoji ieškoti. Eini į priekį. Judi.“
Esame beribiai
„Vienu metu stengiausi gyventi racionaliai, bet supratau, kad man nieko gera iš to neišeina. Nebuvau laiminga ir kitų negalėjau daryti laimingų. Bijojau elgtis impulsyviai, nes neva reikia pagaliau subręsti, sprendimus pagrįsti racionaliai. Nė velnio. Gali dešimt metų laukti – vis tiek pasielgsi emocingai, ir tai bus teisingiausia. Kaip ir su grupe: atėjo pasirinkimo laikas – tęsti ar imti baltą lapą ir pradėti nuo nulio. Startavau vedama labai stipraus jausmo, kad nebenoriu eiti tuo keliu. Reikėjo vietos, į kurią galėčiau pabėgti, nuo visų pasislėpti. Gražios, įkvepiančios, kad mane perkurtų. Mano idée fixe buvo Niujorkas. Palikau grupę – norėjau solo programos, savarankiškumo. Kaip vaikas troškau ištiesti ranką ir visiems pasakyti: „Stop, dabar – aš pati...“ Atrodė nesąžininga žmonėms primesti savo idėjas.
Kai pamačiau Niujorką, Londonas išblėso. Kai grįžau, važiuodama traukiniu iš oro uosto ir stebėdama tvarkingai surikiuotas gatvytes su vienodais namais, galvojau: „Jie visi bepročiai.“ Žinai kodėl? Skaičiau, kad kai vaikai pradeda savo žaislus rikiuoti itin tvarkingai, tai ženklas, kad jie turi problemų. Niujorke kitaip: jautiesi kaip Alisa stebuklų šalyje. Sovietmečiu mokykloje mus mokė, kad dideles šventyklas statydavo tam, kad žmogus jaustųsi mažas. Nesąmonė. Manau, jas statė tam, kad jaustumės be-ri-biai. Tai patyriau Niujorke: stovi, ir atrodo, kad kūnas auga, o su juo – ir idėjos, svajonės...
Niujorke niekada nebuvau Rytų europietė – buvau tiesiog europietė. Taip nemėgstu to štampo. Nors gal mes patys kalti, nes bijome plačiau mąstyti? Yra tik vienas būdas atsisakyti to komplekso – įtikėti, kad jo neturi, ir eiti per pasaulį plačiais žingsniais. Netikiu valstybėmis. Užaugau daugiakalbėje aplinkoje, nuo vaikystės mačiau, kaip žmonės skirstosi frontais: ateini pas rusus, jie būtinai ką nors bloga numes apie lietuvius, ateini pas lietuvius – tie irgi. Tada ir supratau, kad arba tiesos apskritai nėra, arba ji yra visose pusėse.
Esu krikštyta Johanna – su „h“ ir dviem „n“, tačiau biurokratai mano vardą supaprastino ir pase parašė Joana. Taip ilgai ir gyvenau. Anglijoje mane ėmė vadinti Džoana, ir tai ilgainiui labai įgriso... Niujorke per pasaulį ėjau į save, norėjau save surikiuoti. Nusprendžiau, kad priversiu visus laužyti liežuvį ir tarti mano vardą teisingai, bet supratau, kad tas karas bergždžias. Kitakalbiai dviejų balsių paeiliui ištarti negali, o štai „Johanna“ ištaria puikiausiai. Artimiausi žmonės šiuo vardu mane vadino visąlaik, jį jaučiu, tad prie jo ir grįžau. Kartu grįžau prie šaknų, išgryninau save. Numetusi visus primestus ar prisimestus drabužius ieškau savo esmės. Kaip gyvatė pasikeičiau odą, ji po truputį dar tik priauginėja.“
Klaidos žavesys
„Hmm... Kalbu apie drąsą, bet kad tu žinotum, kokia esu bailė (juokiasi)! Kiek bemiegių naktų esu praleidusi dėl kokio nors menkniekio! Džoana... Žana d‘Ark mat. Kai kuriais atvejais tikrai esu labai drąsi, o kasdienybėje bijau daug ko. Net žmonių minios. Va kodėl lipu ant scenos – čia atsiriboju, o minioje man nejauku. Minia turi savo nuotaiką, ir jei tavoji su ja nesutampa, jautiesi nesaugus.
Gyvenime, jei labai droviesi, jei atrodo, kad širdis tuoj iššoks, reikia ne laukti, o iš karto daryti. Žinai, kas mus labai baugina? Klaidos. Pernelyg rimtai į save žiūrime, todėl bijome blogai pasirinkti, juk mums įdiegta, kad gyvenimas tik vienas duotas! Žinai pasaką: jei kryžkelėj pasuksi į dešinę, vilkas sudraskys, jei į kairę, – meška suvalgys, jei tiesiai eisi – slibinas pagrobs. Dieve mano, tai kurgi eiti?! Pasirenki simpatiškiausią pabaisą, tik su pabaisa nebūtina kovoti – ją galima suvilioti. Klaidas reikia pamilti: kaip gerai, klaidą padariau, vadinasi, apsirikau. Ką reiškia apsirikti? Ogi tai, kad viskas vyksta ne pagal tavo planą. Ką tai reiškia? Kad gyvenimas yra nenuspėjamas. O ką tai reiškia? Kad gyvenimas nėra nuobodus. Taigi mano teorija tokia: klaidas reikia mylėti, nes jos yra gyvenimo nenuspėjamumo žavesys!
Nebebijau nemokėti, ir per tą nebijojimą žiauriai daug išmokau. Važiuodama į Niujorką nemokėjau groti pianinu. Išmokau. Kai bijau, metu save į vandenį ir plaukiu. Nepaskęsi, išgyvensi – gyvybės instinktas visada stipresnis.
Išėjusi iš grupės kūriau, dirbau su savimi, žmonės man neegzistavo. Kai visas degi, niekas nesvarbu: dangus, kad ir koks pilkas būtų, vis tiek atrodo gražus, žmonės nuostabūs, jautiesi gerai, nes darai tai, ką nori daryti.“
Johannos Glazos muzikos galima klausytis internete: https://soundcloud.com/johannaglaza
Nuotraukos - Elnės
