Trumpas dosjė
Gimė 1976 m. lapkričio 11 d. Pietų Prancūzijoje, Provanso Ekse (Aix-en-Provence), įsikūrusiame netoli Marselio, auklės ir mechaniko šeimoje. Turi brolį ir seserį.
Mokslas. Viename Paryžiaus universitete įgijo germanistikos specialistės diplomą, kurį laiką mokėsi Sarbriukeno (Vokietija) universitete.
Veikla. Atstovauja radijo stočiai „RFI“ („Radio France Internationale”), verčia straipsnius prancūzų spaudai.
Imigrantė. Lietuvoje gyvena apie 15 metų.
Šeima. Vyras Darius – lietuvis, architektas. Augina dvi dukras – Oną ir Noemi.
Pomėgiai: kelionės, literatūra, garsų kolekcionavimas.
Credo. „Carpe diem“ (lot.) – „Skink dieną“.
Charakterio pliusai: valia, užsispyrimas siekiant užsibrėžto tikslo.
Mėgstamiausi pasaulio miestai: Vilnius, Berlynas.
Prie puodelio arbatos su Marielle Vitureau (36 m.) susitikome ne tik todėl, kad pašnekovė – prancūzė žurnalistė, jau daugiau kaip dešimtmetį savo tėvynės radijui bei kitoms žiniasklaidos priemonėms rengianti reportažus iš Lietuvos ir kitų Baltijos šalių. Neseniai Marielle pristatė dar vieną intriguojantį projektą – interneto garsų svetainę, kitaip tariant, Vilniaus garsų žemėlapį. Apie savo naujausią kūrinį ir tai, kaip jaučiasi gyvendama Lietuvoje, pašnekovė pasakoja žurnalistei Jolantai Vazbutaitei.
Marielle, prieš interviu teiravotės, ar per fotosesiją galėsite vilkėti savo drabužius. Labai saugote individualybę?
Ne, tiesiog nenoriu, kad būtų dirbtinai kuriamas kažkoks prancūzės įvaizdis, neturintis nieko bendra su manimi. Jau turiu tokios patirties – kai kurių leidinių stilistai per fotosesijas mane puošė, pavyzdžiui, visokiomis prancūzių neva mėgstamomis beretėmis. Taip, mano tautietės domisi mada, nori stilingai atrodyti, tačiau beretes nešioja gana retai. Prancūzės labiausiai mėgsta klasikinį stilių, įvairių socialinių sluoksnių moterys rengiasi panašiai, dėmesio daugiau nei lietuvės skiria detalėms – šalikėliui, rankinei, bateliams. Lietuvoje, pastebėjau, populiarus ir vadybininkių stilius, iš aprangos atpažinsi ir studentę, ir valdininkę. Šiuo požiūriu lietuvės labiau panašios į itales: labiau puošiasi, mėgsta aukštakulnius. Ar laikau save tipiška prancūze? Nežinau, kas tai yra. Kiekvienas žmogus tam tikrais aspektais yra atskira asmenybė.
Na, galbūt negalite gyventi be varlių kojelių?
Galbūt nepatikėsite, tačiau nė karto gyvenime jų neragavau. Kodėl? Kažkaip nebuvo progos. Namie mama jų niekada negamino, net nežinau, kur galima nusipirkti. Tai, kad prancūzai geria daug vyno, – tiesa. Mes paprasčiausiai mokame jo pagaminti gero, įvairių rūšių, žodžiu, esame geri vyndariai. Kaip jūs, lietuviai, – aludariai. Gyvendama Lietuvoje pamėgau ir išmokau gaminti šaltibarščius, tačiau jūsų cepelinai man – per sunkus valgis. Savo šeimai ruošiu žuvų, mėsos patiekalų, salotų, valgome daug daržovių, su dukromis kepame pyragus. Pavyzdžiui, prancūziški pusryčiai, palyginti su angliškais ar lietuviškais, yra gana saldūs: duona, sviestas, uogienė. Tačiau labiausiai, matyt, skiriasi ne lietuvių ir prancūzų patiekalai, o mitybos režimas. Prancūzijoje jis kur kas griežtesnis, neužkandžiaujama kada panorėjus, valgoma tik tam tikromis valandomis. Kasdien tuo pačiu laiku – pusryčiai, pietūs, apie ketvirtą valandą nebent vaikai užkanda ko nors lengvo: vaisių, jogurto, vėliau valgoma vakarienė. Paprastai laukiama, kol susirinks visi šeimos nariai, tik tada sėdama prie stalo. Ant jo įprasta dėti tik vieną patiekalą, kai jis suvalgomas, patiekiamas kitas. Vaikai visada atsiklausia, ar jau galima kilti nuo stalo. Prancūzijos restoranuose maisto bet kada taip pat negausi – gali pavalgyti nuo dvyliktos iki antros dienos, paskui – jau tik po septynių vakaro. Žinoma, ir į mūsų šalį veržiasi amerikietiška greito maisto, milžiniškų prekybos centrų kultūra, tačiau neketiname pasiduoti. Vis dėlto mano tautiečiai labiausiai mėgsta specializuotas maisto krautuvėles, turi savo mėsininką, bandelių kepėją ir panašiai.
Kasmet įgyju vis daugiau teisių vadintis vilniete, bet lietuvė nesu ir nebūsiu. Mano patirtis kitokia nei čia gimusių ir augusių žmonių, tad į daug ką galiu pažvelgti iš šalies. Lietuvoje stengiuosi mėgautis tuo, kas čia geriausia, na, o savo tėvynėje džiaugiuosi kitais dalykais. Man patinka, kad Vilnius, palyginti su Paryžiumi, yra mažas ir kompaktiškas miestas. Čia negali praeiti gatve nesutikęs pažįstamų. Kartais tai, žinoma, gali ir erzinti, kita vertus, – gerai: nereikia savo gyvenimo ir susitikimų su draugais planuoti dviem savaitėms į priekį. Na, o Paryžiuje man labiausiai imponuoja prancūzų ryžtas, tai, kad jie moka pakovoti už savo teises. Dar tėvynėje traukia ir žavi per ilgus metus susiformavusi miesto kultūra. Be to, Prancūzija gali didžiuotis labai įvairiu kraštovaizdžiu, taigi galima smagiai pakeliauti po šalį.
Kaip nutiko, kad ilgam apsistojote būtent mūsų krašte?
Viename Paryžiaus universitete studijavau germanistiką. Vėliau tobulinti šios srities žinių patraukiau į Vokietiją. Studijuodama toliau keliavau – aplankiau Lenkiją, Baltijos šalis. Vokietijoje susipažinau su ten studijavusiais lietuviais, pradėjome bendrauti, dar kartą atvykau į Lietuvą. Galop nusprendžiau rašyti magistro darbą apie Lietuvos ir Vokietijos santykius. Metus rašiau Sarbriukene, metus – Vilniuje. (Beje, darbo taip ir neapsigyniau – dėl iškilusio nesusipratimo su dėstytoju). Tada dar nebuvo „Erasmus“ studentų mainų programos, man sakė – jei nori studijuoti Vilniaus universitete, turi išmokti lietuvių kalbą. Ir išmokau... Vilnius mane sužavėjo. Anksčiau visą posovietinę erdvę įsivaizdavau kaip pilką, nykią, o čia staiga atradau spalvingą miestą su daugybe bažnyčių. Dar nebuvau mačiusi nė vieno, kur jų yra tiek daug skirtingų konfesijų. Pamažu įsijungiau į čionykštį gyvenimą, pradėjau dirbti viename vokiškame laikraštyje. Netrukus vienas radijo žurnalistas pakvietė padėti kurti laidas apie prancūzų muziką, taip atsidūriau anuometėje „Laisvojoje bangoje“. Vėliau Prancūzijoje baigiau radijo žurnalistikos kursus ir nusprendžiau tapti žurnaliste, nes apie šį darbą seniai svajojau. Dabar atstovauju Prancūzijos radijo stočiai „RFI“ („Radio France Internationale”), savaitraščiui „Courrier International“ į prancūzų kalbą verčiu lietuvių spaudoje publikuotus straipsnius. Lietuviams atrodo natūralu, kad jais domisi Didžioji Britanija ar JAV, bet mus, prancūzus, neretai laikote gana arogantiškais, egocentriškais, besidominčiais daugiausia savimi. Galvojate: „Nejaugi galime būti jiems įdomūs?“
Kokia kalba bendraujate namuose, kokia dvasia auklėjate dukras?
Dukroms skiepijame ir lietuviškas, ir prancūziškas tradicijas. Jos skirtingos, tačiau viską galima suderinti. Darius su mūsų mergaitėmis kalbasi lietuviškai, aš – prancūziškai. Kai buvo mažos, kalbas jos, aišku, painiojo. Pavyzdžiui, mažoji dar visai neseniai sakydavo „le šuniuk“ arba prancūziškiems žodžiams pridėdavo lietuviškas galūnes. Dabar jau išaugo iš to juokingų kalbų periodo. Aš pati vakarais mėgstu skaityti prancūziškai. Dukroms skaitau pasakas, pati ieškau tekstų apie senąjį Vilnių, įdomu pavartyti senus kelionių vadovus, atrasti tęstinumą. Sužinojau, kad tarpukariu Paryžiuje studijavo nemažai lietuvių, pavyzdžiui, garsus režisierius Juozas Miltinis, Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas.
Mano tėvynėje moterims tikrai suteikiama galimybė auginti vaikus ir tokiam ilgam laikui neatitrūkti nuo darbo, kaip yra, tarkim, Lietuvoje. Valstybiniai vaikų darželiai – taip, Prancūzijoje tokių daug, bet jie problemos neišspręstų. Yra ir vadinamųjų tėvų darželių, kuriuose šie pakaitomis prižiūri vieni kitų atžalas, ir mikrodarželių, kur įteisinta auklių sistema. Pavyzdžiui, mano mama nėra baigusi jokių specialių mokslų, bet turi auklės patentą. Jos darbą kontroliuoja ir prižiūri miesto socialinio skyriaus darbuotojai, tikrina medikai. Kad tokį patentą gautum, neprivaloma turėti diplomą – užtenka būti mama. Auklės darbu nepatenkinti tėvai gali kreiptis į socialinį darbuotoją, ir patentas iš jos bus atimtas. Taigi galimybių tėvams, ieškantiems, kam palikti prižiūrėti mažylį, labai daug. Gali pasisamdyti pažįstamą žmogų, kuriuo pasitiki, ir jį įdarbinti. Šis turės socialines garantijas, gaus normalų atlyginimą.
Vaikui gimus, mokama vienkartinė išmoka. Vienintelę atžalą auginanti moteris turi teisę socialinę pašalpą gauti ne ilgiau nei pusę metų. (Tik auginančios, pavyzdžiui, tris vaikus, socialines pašalpas gauna, iki mažiausiam sukanka treji metai.) Taigi motina turi dvi galimybes: arba gauna pašalpą ir lieka su vaiku, arba įdarbina kitą žmogų ir grįžta į darbą. Pašalpos dydis – pusė minimalaus atlyginimo: apie 600 eurų. Prancūzijoje įprasta, kad moteris, jei pora augina vieną vaiką, greitai grįžta į darbą, nes iš vieno atlyginimo pragyventi sunku.
O kaip, gimus dukroms, elgėtės Jūs? Kurį motinystės variantą pasirinkote – viena vertus, gyvenate Lietuvoje, kita vertus, turite Prancūzijos pilietybę?
Ir moku mokesčius Prancūzijai! Todėl neturėjau galimybės gauti didelių išmokų ir ilgai sėdėti namie. Kai gimė pirmoji mūsų dukra – 2007 m., į darbą grįžau greitai. Daugelį lietuvių labai stebino, kad nesėdžiu visą laiką namuose su kūdikiu: esą, kaip galima palikti tokį mažą be nuolatinės mamos globos? Tačiau mano darbo privalumas tas, kad galiu triūsti laisvu grafiku. Grįždavau pamaitinti dukros, pabūti su ja. Žinojau, kad ryšio su ja neprarandu. Šiandien galiu pasakyti: man patinka būti su savo vaikais, bet labai patinka ir darbas. Visa tai suderinti įmanoma. Vis dėlto jei gimtų trečia atžala, namuose su ja norėčiau pabūti ilgiau nei tris mėnesius.
Aktyviai gyvenate, kažką vis kuriate. Vienas naujausių Jūsų projektų – interneto garsų svetainė kitastotelestotis.lt apie Vilnių. Kuo suviliojo garsų pasaulis?
Kadangi rengiu reportažus radijui, turiu sukaupusi visą įvairių garsų archyvą, juos naudoju kaip foną. Man patinka suvokti realybę ne tik akimis, bet ir ausimis. Kai įrašinėji, atrodo, kad tai tik vienas garsas, vėliau paaiškėja, kad jį dažniausiai sudaro keli sluoksniai. Pats projektas nėra kuo nors ypatingas, tokių pasaulyje sukurta daugybė. Tačiau esu tiesiog įsimylėjusi Vilnių, kaip minėjau, labai domiuosi jo istorija. Kartą važiuodama troleibusu į geležinkelio stotį ant namo sienos pamačiau grafitį „Kita stotelė – stotis“, tada supratau, kad tiesiog privalau šį miestą „įgarsinti“. Labai norėčiau rasti to grafičio autorių, būtų įdomu su juo susipažinti. Pranešimas visuomeniniame transporte: „Kita stotelė – stotis“, mano nuomone, yra Vilniaus garsinis identitetas. Visi vilniečiai jį žino. O štai pranešimas, kad įsigalioja vilniečio kortelė ir baigiasi prekybos popieriniais talonais laikas, apskritai istorinis. Dar Vilniuje – ir gatvėse, ir per įvairius minėjimus – dažnai skamba daug dainų. Jos lietuviams yra svarbios, o va troleibusuose žmonės veik nesikalba. Prancūzijoje, transporto priemonėse, daug dažniau šnekučiuojamasi. Dar Vilniui būdingas varpų skambėjimas, juk čia tiek bažnyčių.
Man labiausiai patinka, kai žmonės nuoširdžiai šnekučiuodamiesi ima ką nors niūniuoti. Tiesa, dabar vis mažiau dėmesio kreipiame į garsus. Svarbu vaizdas, kaip atrodai, tačiau vaikams lavinti garsai tinka. Jie klauso įrašo, atpažįsta, jiems smagu. Savo šeimos garsus įrašinėju per keliones, per vaikų šventes. Kita vertus, esu batsiuvys be batų, tad savo vaikų balsų, o jie man, žinoma, yra brangiausi, įrašų turiu ne tiek ir daug.
Kai kurių garsų niekada nepamiršiu. Pavyzdžiui, kai „Raudonojo kryžiaus“ ligoninėje gimdžiau antrąją dukrą, laidojo prezidentą Algirdą Brazauską. Gedulingų iškilmių garsai sklido pro atvertą palatos langą, juk viskas vyko visai šalia. Apskritai man patinka valstybės švenčių garsai. Projekte panaudojau prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracijos garsus. Dar labai patinka, kaip ji per kovo 11-osios minėjimą pasisveikina su kariais, o šie choru atsako: „Sveika, tamsta!“ Visi tie formalumai per valstybines šventes irgi formuoja valstybę, piliečių požiūrį.
Sudarinėdama garsų žemėlapį ieškojote tam tikrų vietų, iš kurių atsivertų ypatinga garsų panorama?
Tam tikra prasme garsus kolekcionuoju, bet specialiai jų neieškau. Dažniausiai nešiojuosi kokybišką kompaktišką aparatūrą, jei koks garsas patinka, įrašau. Projekte galėjau panaudoti daugybę lietuvių pokalbių, tačiau užsieniečiams tai būtų neįdomu – nesuprastų kalbos. Stengiausi atrinkti garsus, kurie būtų suvokiami visiems.
Prasitarėte, kad garsų žemėlapį dar pildysite. Pavyzdžiui, jame skambės „Panerių lopšinė” – daina jidiš kalba holokausto aukoms atminti. Net šiurpas nugara nuslinko. Garsai labai susiję su emocijomis, tai lyg vartyti seną albumą.
Tas tiesa. Turiu įrašų, pavyzdžiui, iš kalėjimo. Jie daryti pasimatymų kambaryje. Ką žmonės kalba, nesigirdi – nenorėjau pažeisti privatumo principo, bet galima suprasti, kad esame kalėjime. Turiu įrašą ir iš maisto banko, ten dariau reportažą. Visus projekto garsus surūšiavau į tris grupes: miesto garsai, dainos ir valstybės balsas. Gal šis žemėlapis pravers užsieniečiams, gal susidomės kuris nors lietuvis ir taip galės plačiau pristatyti miestą. Nesu garso inžinierė, juo labiau nepretenduoju į menininkes. Šie kartais visai netikėtai įrašyti Vilniaus garsai – tik kvietimas į kelionę garsu Lietuvos sostinės kasdienybės ir istorijos takais.
