Vestuvių ceremonijos datą ir laiką minučių tikslumu kruopščiai parinko šeimos astrologas. Tokia tradicija egzistuoja visoje Indijoje, o anot šių vestuvių organizatoriaus, tuoktuvėms tinkamų dienų per metus būna viso labo tik koks šešiasdešimt. Taigi šeimos astrologas pasakė, kad 24-erių Aanchal Guptai ir 27-erių Ishanui Khaitanui idealu tuoktis 2013-ųjų sausio 31 dieną (ketvirtadienį), 17 valandą.

Jausmingos jaunikio palydėtuvės
Kaip ir kiti kviestiniai svečiai iš jaunojo Ishano pusės, vėlyvą pagrindinės vestuvių ceremonijos dienos popietę atvykome prie prabangaus penkių žvaigždučių viešbučio „The Grand New Delhi“. Specialioje palapinėje svečiams pasitikti vaišinomės užkandžiais ir laukėme, kol susirinks visi ir prasidės jaudinanti jungtuvių dalis – jaunojo palydėtuvės (baarat) pas jaunąją. Indijoje, skirtingai nei daugelyje tradicinių vakarietiškų vestuvių, ne jaunoji, lydima tėčio, o jaunasis, lydimas visų jo kviestų svečių, atvyksta į parengtą vestuvių ceremonijos vietą.

Netrukus iš gėlių girliandomis papuošto sunkvežimio ėmė garsiai sklisti muzika. Vėliau man papasakojo, kad tose emocingose indų dainose apdainuojamas lemtingas jaunikio žingsnis, klausiama, ar jis tikrai pasirengęs ir apsisprendęs vesti. Tradiciniu vestuvių apdaru vilkintis jaunasis sėdo į gėlėmis puoštą karietą ir, lydimas puošnių žirgų, leidosi į kelionę. Retkarčiais jis išlipdavo ar buvo išnešamas draugų, įsiliedavo į šokančią savo svečių minią. Kuris nors draugas netikėtai griebdavo Ishaną ir, užsikėlęs ant pečių, šokdavo kartu. Po kelių minučių jaunojo tėtis vėl įsodindavo jį į karietą. Toks „pabėgimo“ veiksmas kartojosi keletą kartų. Vos 400 m ilgio atkarpą emocingai keliavome geras 45 minutes. Muzika kaitino kraują, virpino širdis ir jausmus. Pakelėse (Indijoje įprastas vaizdas, kad čia pat, už aukštos penkių žvaigždučių viešbučio tvoros, plyti nesutvarkyti laukai, šiukšlynai arba lūšnynai) būriavosi smalsuoliai, pro šalį autobusais važiuojantys turistai stabtelėdavo nufotografuoti procesijos.

Juokėmės, kad per palydėtuves jaunikis neapsigalvojo, ir mes sėkmingai atgabenome jį į ceremonijos vietą. Prie įspūdingos iš tūkstančių gyvų gėlių žiedų sukomponuotos „triumfo arkos“ jaunojo gimines ir palydos vyrus sutiko jaunosios giminaičiai. Šie su Ishano svečiais gracingai apsikeitė sodriomis gėlių girliandomis, o jaunojo palydos viešnios gavo po gražiai supakuotą dovanėlę – subtilią metalinę dėžutę su prieskoniais burnai atgaivinti po vaišių. Svečiams žengiant pro gėlių arką, iš dangaus pasipylė žiedlapių (juos daugelis savo plaukuose parsinešė namo) lietus.

Šilkas, auksas ir vario indai
Vestuvių ceremonija vyko šalia viešbučio „The Grand New Delhi“ pastatytoje milžiniškoje palapinėje. Beje, šią vargu ar galėjai taip pavadinti – keturios erdvios salės su kolonomis, žibančios auksu, puoštos šilku ir gėlėmis, labiau panėšėjo į prabangius namus. Juoba kad čia laisvai tilpo daugiau nei tūkstantis svečių. Pagrindinėje vestuvių erdvėje įrengtose jaukiose salelėse, kur buvo pristatyta daug sofų ir fotelių, galėjai ramiai pabendrauti.

Ant didžiausioje salėje įrengtos scenos jaunikis ir nuotaka apsikeitė gėlių girliandomis – taip tradiciškai vienas kitą priėmė ir pasižadėjo gerbti. Antroje salėje vyko pagrindinė santuokos ceremonija. Čia buvo išrikiuotos kėdės (koks šimtas) jungtuvėms stebėti. Trečioje erdvėje –vaišių bufetas, valgiai buvo pateikti nuostabiuose variniuose induose. Prisėsti su lėkštėmis skaniausio maisto galėjai prie elegantiškai serviruotų, didžiulėmis gėlių puokštėmis puoštų apvalių stalų. Ketvirtoje erdvėje tikrąja to žodžio prasme karaliavo milžiniškas desertų stalas. Ir visur – begalybė gyvų gėlių...

Tūkstantmetės tradicijos
Po geros valandos, praleistos pažindinantis su svečiais, antroje salėje prasidėjo pagrindinė santuokos ceremonija. Vyko ji pagal senas – tikima, išlikusias dar nuo vedų laikų – tradicijas. Jaunieji ir jaunosios tėvai susėdo glaudžiu rateliu aplink agni (Agni – vedų ugnies dievas) –šventąją ugnį, ir vedybų šventikas su padėjėju pradėjo ceremoniją. Jungtuvės vyko sanskrito kalba, nors daugelis indų jos ir nemoka, todėl padėjėjas jauniesiems vis sufleruodavo, ką daryti.

Ceremonija vyksta pagal tiksliai nustatytą tvarką, vieną ritualą keičia kitas. Pirmasis vadinamas jaunosios atidavimu (kanyada): jaunosios tėvas padeda dukters rankas ant jaunojo rankų ir paprašo jį priimti nuotaką. Kitas ritualas – ugnies pašventinimas (havan): jaunieji uždega ir pašventina šventąją ugnį mesdami į ją sandalmedį, kvepiančius augalus, ryžius ir pildami aliejų. Toliau – mazgo surišimas (gath bandhan): ant jaunųjų uždedamas ir surišamas apsiaustas (sakar) – jųdviejų amžino ryšio, meilės bei ištikimybės vienas kitam priesaikos prieš Dievą simbolis. Ketvirtasis ritualas – ėjimas aplink ugnį (mangalphera). Poros ėjimas pagal laikrodžio rodyklę aplink ugnį simbolizuoja keturis gyvenimo tikslus: vykdyti religines ir dvasines pareigas (dharma); siekti gyvenimo gerovės (artha); nepamiršti žemiškų malonumų (kama) ir siekti sielos išsivadavimo bei išsilaisvinimo (moksha). Penktasis ritualas – septyni žingsniai kartu (saptapardi). Kiekvienas žingsnis reiškia tam tikrą vedybų įžadą: pirmas – gerbti vienas kitą, antras – dalytis laimės ir liūdesio akimirkomis; trečias – pasitikėti vienas kitu ir būti ištikimiems; ketvirtas – atstovauti šeimai ir paisyti jos vertybių; penktas – įsipareigoti atlikti šeimos pareigas ir dvasiškai augti; šeštas – siekti teisingumo ir doros; septintas – puoselėti amžiną draugystę ir meilę.

Po septynių žingsnių ritualo abiejų jaunųjų tėvai tradiciškai palaimino jaunavedžius – mirkė į vandenį rožes ir šlakstė jaunavedžius. Po šios ceremonijos jaunajai įteikti atributai, simbolizuojantys ištekėjusios moters statusą: kaklo papuošalas (mangalasutra) ir raudonas taškas (kumkum) – ant kaktos.
Apie valandą trukusią ceremoniją galėjo stebėti ne visi svečiai – tik patys artimiausi giminės ir tokie smalsuoliai kaip mes. Vėliau jaunieji priiminėjo dovanas irei kantriai fotografavosi su svečiais.

Margaspalviai apdarai
Kokios indiškos vestuvės be puošnių, blizgių drabužių? Jaunasis Ishanas vilkėjo šviesiai rudą tradicinį indų apdarą – aukso siūlais siuvinėtą ilgą švarką (dhoti) ir siauras kelnes, ant galvos buvo užsidėjęs turbaną su prašmatnia sege. O jaunoji Aanchal buvo apsivilkusi gausybe aukso elementų padabintu sodriai raudonos spalvos sariu. Tikima, kad raudona vestuvinio drabužio spalva atneš naujai šeimai vedybinę laimę, padės suklestėti, susilaukti vaikų. Jaunosios plaukus pagal Šiaurės Indijos tradicijas dengė vualis – pagarbos jos garbinamoms dievybėms ženklas, o plaštakas, delnus ir pėdas puošė chna dažais išpiešti nėrinius primenantys subtilūs piešiniai. Tai – tradicinis indų menas (mehendi). Tokie piešiniai ant kūno dalių gali išlikti nuo kelių dienų iki kelių savaičių – nelygu, koks dažų stiprumas ir moters organizmas. Tradiciškai vestuvėms sukurtuose „nėrinių“ labirintuose yra dailiai ir nepastebimai įpintas jaunojo vardas. Vakare – po tuoktuvių ceremonijos – jis turi rasti savo vardą: tik tada esą gali prasidėti pirmoji vedybinė naktis. Po vestuvių jaunoji negali dirbti jokių buities darbų, kol ant rankų savaime neišblunka piešiniai.

Beje, rankas išpuošti tokiais subtiliais piešiniais galėjo ir vestuvių viešnios. Progos nepraleidau ir aš. Įgudusi piešėja 10 minučių raitė ant mano plaštakų įmantrius raštus, o man prireikė kantrybės – 40 minučių ištiesusi rankas laukiau, kol dažai išdžius. Savo piešiniais džiaugiausi porą savaičių.
Šiose vestuvėse margaspalviai buvo ne tik jaunieji, bet ir pokylio viešnios. Moterys akį traukė įvairių spalvų sariais, ant rankų žibančiomis auksinėmis apyrankėmis, ausyse ir nosyse įvertais įspūdingų dydžių auskarais su deimantais. Vyrai buvo kuklesni, tačiau mane visas dienas žavėjo indiška jaunojo tėčio Anilo Khaitano elegancija.

Per barzdą varvėjo...
Indams, kaip ir mums, lietuviams (bent jau vyresnės kartos), garbės ir orumo reikalas – vaišinti svečius nuolat ir gausiai. Nors užkandome dar prieš jaunojo palydėtuves, po 45 minučių pagrindinėje vestuvių ceremonijos salėje mums vėl siūlyta užkąsti. Lėkštė su įvairiomis užkandėlėmis prieš mūsų akis atsirasdavo kas dvi tris minutes. Netrukus pradėjome jaustis nepatogiai – tiek valgyti mes nepratę, o atsisakyti nemandagu. Išsisukome ragaudami nuostabius, burnoje tirpstančius egzotiškus vaisius.

Iškart po santuokos ceremonijos buvo atvertos durys į nuostabiai papuoštą vaišių salę. Patiekalų, matyt, dėl nemenko kiekio svečių iš įvairių pasaulio šalių: Kinijos, Švedijos, Rusijos, Amerikos, Lietuvos ir kitų, buvo ne tik indiškų, tačiau mus vis dėlto labiausiai traukė puotos karaliai – vario puoduose garuojantys indiški vegetariški valgiai. Prie kiekvieno buvo padėtas pavadinimas, tik mėginti išsiaiškinti, kas tai ir iš ko pagaminta, nematėme prasmės – tokia gausybė jų buvo... Ragavau visko po truputį, ir viskas buvo skanu. Indų maisto gaminimo meistriškumą, mano galva, lemia prieskonių naudojimas. Indai ne tik turi jų labai daug, bet ir moka deramai komponuoti. O labiausiai mane nustebinęs kulinarinis siurprizas buvo... pievagrybiai. Pasirodo, šių grybų indai dažnai deda į troškinius, valgo juos kaip užkandžius.

Juokiausi, kad desertų maniakai čia galėjo džiūgauti – jiems buvo parengtas atskiras kambarys su pačiais įvairiausiais ir spalvingiausiais saldumynais.
Indiškose vestuvėse, matyt, nustebintų vienas dalykas – jokio alkoholio jungtuvių ceremonijos dieną! Tiesa, jis itin srauniais upeliais liejosi visas dienas iki tuoktuvių ir ypač per priešvestuvinę puotą (saangeet). Tai – smagus abiejų jaunųjų svečių ir giminių susipažinimo bei muzikos vakaras. Šis prasidėjo vestuvių ceremonijos išvakarėse ir truko kone iki paryčių.

Indų svetingumas
Labai džiaugiausi gavusi Lietuvoje gyvenančio indų restorano savininko Rajinderio Chaudhary kvietimą atvykti į indiškas vestuves. Prieš daugiau nei 20 metų Rajinderis dirbo pas A. Khaitaną. Nuostabus dalykas, kad po tiek metų jis sulaukė buvusio darbdavio kvietimo į sūnaus vestuves. Ir ne tik sau ir žmonai, bet ir savo draugams! Tad į vestuves vyko net 10 lietuvių.
Indų svetingumą ir rūpinimosi ženklus pajutome dar gerokai prieš vestuves. Skubiuoju paštu atkeliavo nuostabaus grožio kvietimai ir specialiai pagaminti lagaminų pakabukai su vestuvių atributika. Juose turėjome užrašyti savo vardus, kad lagaminai būtų laiku pristatyti į viešbučio kambarius. Į Indiją atvykome tris dienas prieš vestuves – vieni pirmųjų iš svečių. Delio oro uoste nusileidome ankstų rytą. Nustebino, kad kiekvieną porą pasitiko ir į elegantišką penkių žvaigždučių viešbutį „ITC Maurya“ nuvežė asmeninis vairuotojas.

Viešbučio vestibiulyje 6.30 val. ryto mūsų laukė kitas siurprizas – jaunojo tėtis Anilas Khaitanas – vienas turtingiausių Indijos žmonių. Beje, tokio dėmesio sulaukė ir visi kiti vestuvių svečiai. Pabūti vestuvėse kartu ir iš širdies pasilinksminti, parodyti itin didelį svetingumą ir pamaloninti visus atvykusius svečius – sena indų tradicija. Vestuvės šioje šalyje – pati svarbiausia giminės ir draugų šventė, todėl jai negailima nei laiko, nei pinigų.

Kas rytą prie viešbučio kambario durų rasdavome paliktą išsamią tos dienos programą: kur vyksime, ką žiūrėsime, kur pietausime ir vakarieniausime. Visas penkias dienas mus lepino nuostabiu maistu, gėrimais, specialia kultūrine programa. Iš pradžių jautėmės kiek nejaukiai, tačiau supratome, kad, reikšdami džiaugsmą ir dėkingumą, suteikiame šeimininkams laimės.
Negana to, namo parsivežėme po vestuvių atminimo dovaną: kiekvienam svečiui į kambarį buvo pristatyta gražiai supakuotas sidabruotas dubuo stalui papuošti.

Suplanuotos vedybos
Pagal vedų tradiciją laimingo ir visaverčio santuokinio gyvenimo pagrindas yra vyro ir moters vienybės, intymumo ir meilės jausmas visose plotmėse – ir fizinėje, ir protinėje, ir dvasinėje. Vedybinis gyvenimas laikomas dviejų žmonių galimybe nuo gyvenimo partnerių užaugti iki sielos draugų, taip pat – ne tik asmenine privilegija ir malone, bet visą gyvenimą trunkančia socialine bei dvasine atsakomybe. Todėl vestuvės iki šių laikų yra visos giminės reikalas.

Matyt, tik aš patyriau šoką sužinojusi, kad Aanchal ir Ishano vedybas suplanavo jaunųjų seneliai, o patys jaunieji viens kitą iki vestuvių matė vos porą kartų. Prisipažinsiu, iš pradžių man tai buvo sunkiai suvokiama, kilo daugybė klausimų. Dabar XXI amžius, abu jaunieji yra baigę mokslus Vakaruose... Ar jie nenori būti laisvi, rinktis patys? O jei studijuodami buvo įsimylėję? O jei jų „chemija“ nesutaps? Todėl išdrįsau elegantiškos jaunikio mamos Saritos paklausti, ar bent jaunasis, susitikęs su jam išrinkta mergina, galėjo pasakyti: „Ne, aš nevesiu šios merginos.“ Ponia Sarita labai ramiai man atsakė: „O kodėl jis turėtų atsisakyti? Be to, Aanchal – graži mergina.“

Atsakymo ieškojau kalbindama ir kitus svečius. Norėjau sužinoti, ar ir jų vedybos buvo suplanuotos, kokie tokios santuokos pliusai ir minusai. Pasirodo, Indijoje ši tradicija labai sena, jos laikosi ir pasiturinčios, ir vargingos šeimos, nes tai pragmatiška ir racionalu. Turtingos šeimos nuotaka visada iškeliauja į jaunojo namus (jei šeima labai turtinga, namas bus milžiniškas – su daugybe kambarių, meno kūrinių, šventykla ir pan.). Tokiuose namuose dažniausiai gyvena ir visa jaunikio giminė, taip pat – aptarnaujantis personalas. Ūkis – didelis, jį reikės išmintingai valdyti. Šeimos ūkio valdymas Indijoje yra tik moterų priedermė. Net jei jaunoji žmona baigusi gerus mokslus ir turi savo verslą, pagrindinė jos užduotis – gerai valdyti namų ūkį. Kalbintos moterys sakė, kad didelis privalumas gyventi tokioje didelėje šeimoje yra tas, kad visada atsiras, kas pasirūpina vaikais. Tiesa, dabar turtingi indai, kaip ir vakariečiai, retai turi daugiau nei dvi atžalas.

Indai man tvirtino, jog suplanuotos vedybos daug tvaresnės nei tos – iš didelės meilės. Iš pradžių netikėjau, tačiau grįžusi patikrinau statistiką. Pasirodo, Indijoje išsiskiria tik 8 proc. porų, o Lietuvoje – net 45 proc. Be to, Indijoje dažniausiai skiriasi vidutinės klasės žmonės. Dabar nebesistebiu indų nuomone, kad suplanuotos vedybos – išmintinga, racionalu ir tvaru.

Nuotraukos – iš asmeninio autorės albumo