Miglė teatro pasaulyje savo kelią anksti pasižymėjo „Auksiniu scenos kryžiumi“, kine – „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose – pelnė geriausios antro plano aktorės vardą, o per motinystės atostogas grįžo į sceną įprasminti Julikos besąlygiškos meilės garsaus Vengrijos režisieriaus László Bagossy spektaklyje „Lilijomas“ (pagal vengro dramaturgo Ferenco Molnáro pjesę).
Vaidinate įvairių likimų ir charakterių moteris. Įkūnydama jas, kaskart atveriate vis naujų, netikėtų savo asmenybės spalvų. Būdama 23-ejų metų, už Doros vaidmenį Ramunės Kudzmanaitės režisuotame spektaklyje „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“ gavote Auksinį scenos kryžių (debiuto, jaunojo menininko kategorija). Ankstyvas įvertinimas – paskatinimas ar našta, kad štai nuo šiol kartelę teks kelti vis aukščiau?
Buvo didelis džiaugsmas. Net nemaniau, kad galiu sulaukti tokio įvertinimo. Netaikiau į ratą kolegų, kurie yra apdovanojami, vertinami, pripažinti. Dabar tas kryžiaus jausmas visai išblėsęs, blėsta su kiekvienais metais ir naujai apdovanotaisiais.
Kokie suvaidinti moterų personažai yra įdomiausi arba artimiausi Jūsų sielai?
Neseniai suvokiau, kad visi mano kurti personažai – ir nusisekę, ir nelabai pavykę, yra mano pačios refleksija. Labai nustebino šis atradimas. Kita vertus, gal kitaip ir negali būti, juk būtent aš vaidmeniu pasakoju apie kitą žmogų, o kartu – ir apie save. Arba bent jau esu laidininkė. Šiuo požiūriu aktorystė man yra savęs pažinimo, suvokimo mokykla. Todėl kiekvienas vaidmuo man savaip vertingas. Šiuo metu didžiulius sentimentus jaučiu „Batraiščio“ Verai (režisierius Kirilas Glušajevas), to paties režisieriaus spektaklio-eskizo „Trusi“ Ninai. Kuo toliau, tuo labiau myliu ir „Lilijomo“ Juliką. Su kiekvienu spektakliu ji man darosi aiškesnė ir įdomesnė.
Skirtumo tarp jų turbūt tiek, kad pirmaplaniams vaidmenims sukurti reikia daugiau laiko: daugiau teksto išmokti, daugiau darbo filmavimo aikštelėje. Vaidinant antro plano personažą turi suvokti: tu čia negroji pirmu smuiku, ne apie tave sukasi veiksmas. Svarbu suprasti pagrindinę istoriją ir savo vietą joje. O pasirengimo pirmaplaniam ar antraplaniam vaidmenims kokybė nelabai skiriasi. Bent jau man.
Kristina – kiek pamišusi svajotoja, riboto intelekto prostitutė. Viename interviu prasitarėte, kad žvelgiate į ją kaip į seserį ar dukterį. Ar visas savo herojes pamilstate, stengiatės apginti, išteisinti?
Ne tai kad žvelgiu – tiesiog jutau panašų santykį, ji iš dalies – tai aš pati. Kai kalbu, kad vaidmenys atspindi mane, nesakau, kad jie yra išbaigta aš. Tai tik viena mano pusė, o šių turiu neįsivaizduojamai daug. Pamilti, apginti ir išteisinti siekiu visas herojes.
Kaip kūrėte prostitutės prototipą? Lankėtės stoties rajone, stebėjote gatvės moteris, gal net su jomis bendravote?
Akis į akį su prostitute susitikusi ar bendravusi nesu, bet tie įvaizdžiai man iš kažin kur yra pažįstami. Gal iš knygų, filmų ar šiaip gatvėje matyti?.. Tas filmas kurtas pagal Jurgos Ivanauskaitės knygą, jame negvildenama prostitucijos tema, bet knygoje yra puikių nuorodų į personažus – prostitutes pirmiausia kaip žmones. Scenarijuje daug kas sumaišyta. Siužetinės linijos pakeistos, supainioti tekstai, dialogai, bet atspirtis buvo knyga. Nors aš nesu tas tipažas, koks yra knygoje, jis vis tiek įkvėpė mane Kristiną vaidinti, ją pajusti.
Seniau labai mėgau stebėti žmones, dabar jau darau tai sąmoningai rečiau. Nors tai – profesijos dalis. Nebenoriu vertinti, kas yra nevykėlis, o kas laimėtojas. Pavyzdžiui, stebi žmogų kavinėje, svarstai, bandai įžvelgti, kodėl jis taip sėdi, ko laukia, kas su juo vyksta, net gali skaityti jo gyvenimą, dieną.
Ar pomėgis stebėti bei spėlioti apie žmonių gyvenimus Jus ir atvedė į sceną?
Vaikystėje tiesiog svaigau nuo minties, kad, būdama aktorė, galėsiu išgyventi daug meilių, daug profesijų, karų, taikų, patirti įvairių moterų likimus ir kartu išlipti sausa iš vandens. Dabar tai atrodo labai naivu. Net negaliu prisiminti, kada atsirado trauka aktorystei. Būtent aktorystei – ne teatrui. Lietuvos teatre ilgai apskritai nesiorientavau, spektaklių buvau mačiusi tik vieną kitą, ir jie buvo palikę man netikrumo jausmą. Turbūt ne tuos ir ne tuo laiku žiūrėjau. Buvau tikra, kad aš – didžioji kino aktorė: kine viskas tikra kaip gyvenime. Ir kad idealiausiai man tiktų, aišku, Holivudas. Apie Lietuvos kiną irgi mažai tenutuokiau. Tik žinojau, kad mūsų šalyje filmuojamas „Robinas Hudas“.
Požiūris į teatrą pasikeitė, kai mama mane, penkiolikmetę, nusivedė į Oskaro Koršunovo spektaklį „Vasarvidžio nakties sapnas“. Grįžau sukrėsta, pakerėta. Negalėjau patikėti, kad tai – teatras, kad jis gali būti toks, kaip blogai aš apie jį maniau! Supratau, kad niekur nereikia važiuoti, kad man labai patinka tai, kas vyksta čia. Jaučiausi pamačiusi tobulą kūrinį – tobulą režisūrą, vaidybą, scenografiją, muziką. Nuo tada pradėjau žiūrėti kitus spektaklius, domėtis įvairių režisierių, aktorių darbais. Ir jau rimtai galvoti apie mokslus Muzikos ir teatro akademijoje.
Ar mama džiaugiasi, kad, nusivedusi į spektaklį, lėmė Jūsų pasirinkimą?
Niekada jai nesu to sakiusi. Apskritai apie norą vaidinti niekam nepasakojau. Šeima gal apskritai nežiūrėjo į tai rimtai. Tik prieš stojamuosius seneliai pasikvietė „rimtam pokalbiui“ (senelis buvo puikus ekonomistas): „Miglute, tau reikėtų permąstyti savo planus – vaidinti nėra rimta. Reikia dar ir duonai uždirbti. Yra viena labai puiki profesija. Tai – ekonomika!“ Kadangi tėčio neturiu – jis miręs, senelis man buvo vienintelis vyro autoritetas. Labai jį gerbiu. Tik aš taip tvirtai norėjau tapti aktore, kad buvo neįmanoma paveikti mano nusiteikimo. Tą pokalbį taip ir nukirtau: „Tikrai ne, stosiu – kur noriu.“ Ir nuėjau. Nemanau, kad vėliau šeimyniškiai gailėjosi dėl mano pasirinkimo.
Esate režisieriaus Rimo Tumino mokinė. Ko sėmėtės iš Mokytojo?
Jis sugeba užkrėsti kūrybiniu azartu, noru iki begalybės fantazuoti apie vieną smulkmeną, iš detalės sukurti spektaklį. Tai vienas svarbiausių mano sutiktų teatro žmonių.
Meluočiau sakydama, kad į teatrą mane atvedė misija. Iki šiol apie ją apskritai beveik nemąsčiau, teatre buvau savanaudiškais tikslais, bet nujaučiu, kad prasmė tame yra didelė. Gal žmogus, žiūrėdamas į tai, kas vyksta scenoje, kitaip pažvelgs į savo gyvenimą, kitomis akimis pamatys situaciją, kurioje sukasi, ar net save patį. Arba atsipalaiduos, pailsės, pasisems įkvėpimo. Man pačiai, kaip žiūrovei, svarbiausia, kad teatras įkvėptų, pakylėtų, pažadintų. Kartais įkvepia kūrinio idėja, vaidyba; kartais spektaklis būna visai nekoks, bet viską atperka vienas aktoriaus žvilgsnis.
Pasiūlymą vaidinti spektaklyje „Lilijomas“ Juliką gavote būdama motinystės atostogose. Jūsų herojė besąlygiškai įsimylėjusi nerūpestingą, gašloką karuselės prižiūrėtoją. Ji Lilijomui atleidžia viską. Žiūrėdama spektaklį piktiniesi: „Kodėl moteris taip laikosi to atžagaraus vyro?“ Ar pateisinate tokią aklą meilę?
Nemanau, kad jos meilė akla. Įdomiau yra ne pateisinti ar pasmerkti, bet suprasti ją. Tai, kad Julika nepalieka Lilijomo, nors jis gal ir norėtų, gal jam ir būtų paprasčiau, man atrodo nuostabu. Jei myli ar jauti, kad su tuo žmogumi turi eiti kartu, tai negi bėgsi, kai jis pasidaro nebegražus, nemandagus, smirda arba jam sunkiau nei tau? Man regis, Julika panašiai ir jaučia. Jai sunku dėl jo elgesio, o jam sunku iš esmės. Tai tik mano požiūris, o spektaklio svorio centras gali būti ir kitur. Iš Julikos ir Lilijomo galima ir pasijuokti. Kaip ten sakoma: „Muša – vadinasi, myli“? Julikos likimas labai įdomus. Man tik dabar, po paskutinio spektaklio, ėmė šviestis, kaip ji toliau gyvens.
Daug minčių kelia šis kūrinys. Skleidžiasi moters pašaukimas – rūpintis, aukotis, globoti tą, kuris pasirinkęs nerūpestingą būtį. Julika gali atsižadėti savęs, susitapatinti su kitu, užjausti, net jausti kaip jos mylimasis.
Sakyčiau, savęs atiduoti nereikia, nes tai vienintelis dalykas, kurį tikrai turi. Kita vertus, gal žmogus labiausiai ir jaučiasi savimi aukodamasis? Gal Julikai tai nėra auka, gal natūralu, net ne sunku?
Gebėti atleisti viską... Ar Jūs – atlaidi?
Taip. Jei supykstu ant ko nors ar įsižeidžiu, tai labai smarkiai, bet trumpam. Kartais net ant savęs pikta, kad elgiuosi neoriai. Tarkim, mane gali skaudžiai pažeminti, o aš čia pat, lyg nieko nebūtų įvykę, sveikinuosi: „Labas, kaip sekasi?“ Kita vertus, mes patys dažnai nenutuokiame, kas ten į pasąmonę įkrenta ir kada gali iššokti.
Kaip kaupiate patirtį, iš kur semiatės išminties?
Iš gyvenimo, aplinkos. Kartais kokią nors smulkmeną išgyveni kaip kolosalų dalyką. Toks jautrumas gal ir nelabai sveika, bet išgyvenimai yra asmenybės dalis. Kai įsijauti, filmas, knyga, muzikos kūrinys persmelkia tavo gyvenimą arba pajunti nepatirtų dalykų.
Julika nėra racionali. Ji sako: „O išrinktasis neatsitiktinis – jį širdis pasirinko.“ Ne protas, ne išmintis, o širdis. Prie šio pasaulio neprisitaikę žmonės. Išmesti iš tikrovės. Ar sutinkate tokių?
O kas ta tikrovė? Gal jie labiau išmesti iš socialinio gyvenimo? Julika gyvena savo gyvenimą, ir toks jau jis yra. Lyginti su kitais – ne išeitis. Ši pjesė parašyta XX a. pradžioje Vengrijoje, ten labai ryški luomų tema. Julika yra žemiausio visuomenės sluoksnio atstovė – darbininkė tarnaitė. Ji daugiau ir negali tikėtis. Visuomenė numatė jai lubas – ji negalėjo ir neturėjo ambicijų pakilti aukščiau. Šiandien tai nėra labai jau suprantami dalykai, todėl ši tema nėra aiški ir spektaklyje.
Ar Jums pačiai yra lengva irtis per socialinį gyvenimą?
Visko būna. Nesu karė, teritorijų užkariautoja. Nebent kitaip pavyksta įplaukti į palankias situacijas, žmonių grupes. Esu išgyvenusi stiprių nepasitikėjimo savimi periodų, tada būti tarp žmonių būdavo sunkoka. Dabar stengiuosi ne mąstyti apie save kitų žmonių kontekste, o suvokti save savo pačios gyvenimo kontekste. Be abejo, tai susiję ir su sūnaus atėjimu į pasaulį. Aktorė Rasa Samuolytė viename interviu labai taikliai pasakė, kad su vaiku prasidėjo nauja era.
Sūnus mano gyvenime iš esmės viską pakeitė. Iki tol svarbiausi buvo mano poreikiai, o gimus vaikui, jie tirpsta, ir tu pati tirpsti vaiko poreikiuose. Pradėjau save labiau kontroliuoti, mobilizuoti – nes turiu daug padaryti, viską spėti. Reikia ir savimi pasirūpinti, ir į baseiną sūnų nuvežti, ir dar šimtus reikalų nuveikti. Ypač pirmas pusmetis buvo sudėtingas. Vaikutis dar net nesėdi, yra visiškai nuo tavęs priklausomas. Tuo metu kartais užeidavo ir niūrių nuotaikų, atrodydavo, kad tokia padėtis niekada nesibaigs. O labai reikia atokvėpio, šiek tiek laiko sau. Motinystė – didžiulė mokykla visais atžvilgiais. Mokaisi kantrybės, atlaidumo. Visur – ne tik namuose, ne tik būdama mama. Ir džiaugsmo, ir pykčio kartais būna.
Turbūt tie mėnesiai kaip šimtmetis?
Pirmą pusmetį buvo sunkių momentų, atrodė, kad taip bus amžinai. Dabar suvokiu, kad nieko nėra amžina, kad viskas baigiasi. Dėl to net gaila. O tada vedė mintis ir jausmas, kad nuo manęs priklauso sūnaus ateitis. Galvojau, koks jis užaugs, kokių įspūdžių su manimi būdamas pasisems. Jei leisiu sau pasiduoti blogoms nuotaikoms ar pavargti, padarysiu tam tikrą įtaką jo gyvenimui. Kūdikis sugeria į save viską, kuo tuo metu gyveni: visas emocijas, energiją. Kartais man sako: „Tu jauti per didelę atsakomybę.“ Stengiuosi būti atsipalaidavusi, bet kartu suvokiu, kad nuo manęs labai daug kas priklauso, kad lemiu sūnaus ateitį. Ji formuojasi dabar. Ką tik gimęs atrodė toks protingas. Draugė vadina išminčiumi. Sakoma: ką tik gimę kūdikiai yra seni žmonės, paskui jie vaikėja, vaikėja ir tampa vaikučiais. Kartais tiesiai tiesiai pažvelgdavo į akis. Skvarbiai, lyg hipnotizuotų. Šiurpas per visą kūną nueidavo, pajusdavau kažkokį amžinybės jausmą, tai, kas tau yra nesuvokiama. Kartais atrodydavo, kad jis viską viską supranta. Susišneki, nors dar nemoka kalbėti. Stebuklas toks, kad net kalbėti apie tai yra nesąmonė, žodžiais to nenusakysi.
Jūsų kalbėjimas įprasmina sąmoningos motinystės sąvoką. Aptinku ir kitą idėją – ekologiškos motinystės. Ar Jums svarbu švari mityba, saikas, ekonomiškumas? Per televiziją matau, kaip jaunos mamytės savo mažylių kambarius užgriozdina vaikštynėmis, sūpynėmis, žaislais.
Ekologija – nuostabi iniciatyva. Paisau jos, kiek natūraliai išeina, nespaudžiu savęs. Vaikui būtinai perku kuo švaresnį, šviežesnį maistą, sau – nebūtinai, ekologiškas sauskelnes. O dėl žaislų, tai turime visokių, bet man norisi, kad sūnus pats kurtų, žaislų susirastų tarp namų apyvokos daiktų, kad juos pažintų. Daiktai, turintys paskirtį gyvenime, gali atlikti ir lavinamąją funkciją. Beje, sūnui tokie yra patys įdomiausi. Būdavo, kiši žaisliuką, o jis pažiūri ir numeta. Duok jam šaukštą, puodą, samtį... Dauguma žaislų man pačiai kelia netikrumo, apgavystės jausmą. Mieliausi yra pagaminti rankomis, iš natūralių medžiagų, primityvūs, skatinantys fantazuoti, lavinantys vaizduotę.
Moters, mamos pašaukimą galima realizuoti ir namų erdvėje. Aktorės pašaukimas reikalauja viso pasaulio erdvės. Kaip sekasi atskirti šias skirtingas sritis?
Kai repetavome spektaklį „Lilijomas“, bandžiau perjunginėti tuos registrus – mamos ir aktorės, bet, sakyčiau, nelabai pavyko – gerokai nusialinau. Nežinau, ar sugebėjau šimtu procentų būti namie ir tiek pat teatre. Vaikui dar tik metai, tad grįžusi po spektaklio ar repeticijų atsipalaiduoti negaliu. Labai svarbu mokėti atskirti šiuos du gyvenimus, ir aš to mokausi.
Moterys juokauja, kad vyrai tik retais atvejais tinka kūdikiams prižiūrėti. Kas Jums padeda?
Kai nutarsiu grįžti į teatrą, samdysime auklę. Jos reikia vien tam, kad nereikėtų užkrauti savo rūpesčių artimiesiems. Ar man negaila atiduoti vaiką į svetimas rankas, patikėti kitam žmogui jį prižiūrėti? Gaila. Neramu, bet atsisakyti, negrįžti vaidinti negaliu, o ir oficialiai mano motinystės „atostogos“ baigiasi.
O dėl vyrų, tai sutinku: kūdikio priežiūra – ne visai jų stichija. Kita vertus, turbūt visokių gražių išimčių yra. Svarbiausia – kad vyrai mylėtų savo vaikus ir jų mamas.
Ar tarp savo giminės moterų turite stiprybės pavyzdžių?
Mano prosenelė iš mamos pusės turėjo dvylika vaikų. Ji buvo stipri moteris, giminės ašis.
Vaikystė nemoka nieko pasakyti, bet jos neįmanoma užmiršti, ji – kaip anagrama, atsispaudusi sieloje.
Esame trys seserys, aš – vidurinioji. Iki trečios klasės augome Grigiškėse, su šeima gyvenome senelių name. Mano vaikystės pasaulis yra mano ir seserų žaidimai, mūsų trijų bastymasis po tą kiemą, po namą. Mėgome žaisti šeimą. Aš būdavau žmona, vyresnė sesė – vyras, o jaunėlė – vaikas arba žmonos, vyro draugas. Visą gyvenimo scenarijų sukurdavome. Yra likęs pojūtis, kad buvo bendros taisyklės, bet kiekviena žaisdavome pagal savo scenarijų. Aš vieną istoriją įsivaizduodavau, kita – kitą, ir jei netyčia interesai susikirsdavo, kuri nors pastodavo kelią kitos istorijai, pradėdavome svaidytis žaibais. Prisimenu fantazijas, polėkių kaitą. Vėliau persikėlėme į Vilnių. Prasidėjo sunkus etapas, sunki adaptacija: nauja klasė naujame mieste, naujas rajonas, naujas butas. Viskas kažkaip kitaip. Sunkus, pilkas laikas.
Kaip auga trys seserys? Būdavo ir labai karšta. Su jaunėle pešdavomės iš širdies. Vyresnėlė – protingesnė, nesiveldavo į mūsų reikalus. Visos trys kūrėmės viename kambaryje, o tai reiškia, kad karų ir peštynių neišvengsi. Esame skirtingos, mūsų skoniai net dėl drabužių nesutapdavo, tad viena iš kitos nieko nesiskolindavome.
Kas Jums dabar svarbiausia, sunkiausia ir kas pakylėja dvasią?
Šeima, aš pati sau darausi vis įdomesnė. Dabar man svarbu gerai jaustis, mokytis, tobulėti, ieškoti įkvėpimo. Karjera? Svarbiausia, kad daryčiau tai, ką noriu. Šiuo metu teatras man yra vieta, kuri magiškai traukia. Ne kupina nuotykių, bet traukianti. Nežinau, ar taip bus visada. Jei pajusiu, kad turiu sukti kitur, tikiuosi, sugebėsiu tai ir padaryti. Anksčiau mintis, kad galiu nebūti teatre, prilygo mirčiai. O dabar imu suvokti, kad teatras – tai nebūtinai visas gyvenimas. Pasaulyje visko neaprėpiamai daug.
Sunkiausia yra kovoti su savo tinginyste, apsnūdimu, miego trūkumu. Blogai jaučiuosi, kai noriu miego, bet miegoti negaliu. Norėtųsi, kad daugiau laiko būtų arba kad sugebėčiau save labiau mobilizuoti.
O įkvepia mane oras, gamta, pavasaris, nauji atradimai, suvokimai, pojūčiai. Netrukus Nacionaliniame dramos teatre prasidės naujas darbas: režisierė Yana Ross stato spektaklį „Mūsų klasė“, esu pakviesta vaidinti.
Nuotraukos – A. Gintalaitės. Stilius – J. Kubilinskaitės. Makiažas ir šukuosena – V. Venckutės.
