Pasiūlo išgerti žolelių arbatos ir pajuokauja: „Neturiu vyno. Alkoholis ant manęs supyko, tabakas jam pritarė.“ Pažinojau jį ir tokį.
Su Artūru Builovu susipažinau studijuodama Dailės akademijos pirmame kurse. Jis dažnai būdavo menininkų kompanijoje, žinojau, kad yra baigęs aktorinį meistriškumą. Tamsaus gymio vyras žavėjo artistiškumu, temperamentu, komunikabilumu. Nė neįtariau, kad tuo metu išgyveno didžiulę krizę, kad viskas jo gyvenime vertėsi aukštyn kojomis.
Vėliau vis sutikdavau jį senamiesčio gatvelėse minantį dviratį. Su sveika ironija pasakodavo apie Indiją, gyventojų kasdienybę, kelionėse patirtus kuriozus. Buvo susidomėjęs joga. Daugumai pažįstamų tai kėlė nuostabą: atrodė – taip nedera su jo būdu. Pamažu visi įsitikino – Artūro gyvenimas pasisukęs 180 laipsnių kampu.
Klystkeliai ir nesusipratimai
„Dabar matau, kad nelabai ką gyvenime pasirinkau, viskas tiesiog vyko savaime. Gal jau būdamas per trisdešimt, pamatai, kad sukiesi užburtame rate. Gyvenimas ima atrodyti plokščias kaip meksikietiškas serialas, atsiranda noras kažin kokios gelmės, – paklaustas, kodėl staiga pasuko visai kitu keliu, aiškina pašnekovas. – Kol esi jaunas, kaltini pasaulį, kad jis nėra tobulas. Ilgainiui tampa aišku, kad pats esi kaltas dėl nesėkmių, ne pasaulis. Bet ir šis suvokimas pasirodo reliatyvus. Suvoki, kad tas plokštumo, taip pat gelmės, kaltės, reliatyvumo, tobulumo koncepcijas kuria tavo paties protas. Ir tavo „dvasingumo kelias“ yra to paties serialo siužeto vingis. Pats jį kuri, pats žiūri, pats jame vaidini, pats kritikuoji ir t. t. Tada turbūt ir atsiranda klausimas, kas gi yra šis pats ir kaip su juo susidraugauti (juokiasi). Kai vienu metu dominuoti pradėjo nerimas, nepasitenkinimas, ignoruoti jų nebepavyko. Bendravimas, veikla to nepanaikino, alkoholis nenugesino. Tad teko gyvenime pasiblaškyti.“
Artūras užaugo Klaipėdoje. Menininkų šeimoje nebuvo, tarp draugų ir pažįstamų – taip pat. 8 klasėje atsirado būrys vyresnių draugų, ir noras mokytis buvo nustumtas į antrą planą.
„Mokiausi, bet jau nesistemingai – aplinkybės diktavo kitus, kur kas smagesnius užsiėmimus. Negalėjau nebėgti iš pamokų – kiekviena ląstelė reikalavo patyrimų. Kai tau 14 metų, o už lango – pavasaris, logika ilsisi. Draugai, alus, cigaretės, muzika, turiningas nieko neveikimas nesunkiai nugalėjo nesubrendusį vidinį cenzorių. Tiesa, bėgau iš pamokų ne tik šlaistytis gatvėmis – dėmesį traukdavo ir kiti dalykai, tarkim, šachmatai. Tada bėgdavau į šachmatų klubą. Atkentėjo mano mama tuos paskutinius mokyklos metus, daug žilų plaukų atsirado. Direktorė sakė, kad mokyklos nebaigsiu, nes trimestruose – po kelis dvejetus. Bijojau likti be brandos atestato, tad prieš baigiamuosius egzaminus prisėsdavau ir viską, pradedant penktos klasės užduotimis, per savaitę išmokdavau“, – juokiasi pašnekovas.
Kai baigė mokyklą, Artūrą užplūdo visiškos laisvės jausmas – suprato, kad nebėra kam nors skolingas, kad niekur nestos, kad labiausiai trokšta bastytis po Sovietų Sąjungą.
„Šį reikalą atidėjau rudeniui – vienintelė mintis buvo užtarnautas poilsis paplūdimyje baigus mokyklą, bet vasarai slenkant teko susidurti su aplinkinių nuomone: „Nebūk kvailas, ką tu darysi, kaip gyvensi?“ Ir nė neįsivaizduodamas, ką nori gyvenime veikti, Artūras įstojo į Jūreivystės mokyklą. „Nugalėjo banda. Žinau, kad gailėtis beprasmiška, bet vis tiek gailiuosi, kad nepaklausiau širdies. Kai tą mokyklą baigiau, jau buvau ir susituokęs, ir išsiskyręs. Taip ir gyvenau – toks nesusivokęs... O Klaipėdos energija ypatinga – vėjai, audros, oras neduoda užmigti, verčia ieškoti, ir nėra nieko, kas patartų, nukreiptų. Daug vaikščiojau į kiną – tiesiog iš neturėjimo ką veikti. Vengdavau bet kokio darbo. Ilgainiui teko įsidarbinti... greitojoje pagalboje psichiatrinės brigados sanitaru. Ten tokių dalykų prisižiūrėjau... Į aktoriaus specialybę stojau ne iš meilės menui – tiesiog galvojau: jei vaidinčiau didžiajame ekrane, visi draugai pavydėtų“, – juokiasi pašnekovas.
Kadangi aktorių nepažinojo, nusprendė tiesiog važiuoti į Maskvą. Rusijos sostinėje, vietinių paklausęs: „Kur čia priiminėja į aktorinį?“, nukeliavo tiesiai į prestižiškiausią mokslo įstaigą – į GITIS'ą (Maskvos valstybinį A. Lunačiarskio teatro meno institutą – aut. past.).
„Sužinojau, kad reikia išmokti eilėraštį, pasakėčią, prozos kūrinio ištrauką, ir nuėjau į stojamuosius... Aišku, manęs nepriėmė, bet laiką Maskvoje praleidau nuostabiai. Arbato gatvėje susipažinau su kompanija linksmų dailininkų, muzikantų, rengusių labai juokingus hepeningus, ir mėnesį mėgavausi bohemišku gyvenimu. Buvo 1988-ieji. Nusprendžiau pasilikti Maskvoje, bet nelikau. Iki šiol dėl to graudu. Grįžau į Klaipėdą.
Vieną dieną draugas sako: „Varom į Vilnių pagerti, ten dar kažkoks Vaitkus kursą renka.“ Ir Artūras, neturėdamas nė menkiausio supratimo, kas tas Vaitkus (režisierius Jonas Vaitkus – aut. past.), nes tada pažinojo tik Eimuntą Nekrošių, iškeliavo antrąkart bandyti laimės. „Kalbėjau lietuviškai su baisiausiu akcentu. Ir kaip mane priėmė? Kalbos kultūros dėstytoja pažadėjo: „Aš šitą jaunuolį išmokysiu kalbėti!“ Ir savo pažadą tesėjo. Taip ją keikiau – taip mane kankino, bet dabar, aišku, esu dėkingas“, – šypteli pašnekovas.
Ne savo vietoje
„Patekęs į konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.), atsidūriau visiškai kitame, nepažįstamame pasaulyje, ir jis man be galo patiko. Daug veiksmo, įdomių, gražių žmonių. Turėjau didelių svajonių, jaučiausi tikras, kad esu genijus ir tapsiu garsus bent jau Rusijoje, bet gyvenimas man buvo parengęs kitų planų“, – šypsosi A. Builovas. Mokslus jis baigė 1993 metais, kai teatras išgyveno ne pačius geriausius laikus. Žmona laukėsi, šalyje vyko nesuprasi kas, galvoje – sovietmečio „vertybės“. Žmonės tuo metu į teatrą nevaikščiojo. Būdavo šalta, aktorių scenoje – daugiau nei žiūrovų salėje. O pinigų jauniesiems artistams norėjosi.
„Nuėjau dirbti į barą „Savas kampas“ padavėju. Tuo metu ten dirbo tiek mano kolegų – dabar jau garsių aktorių!“ Tikrai, kai išvardija pavardes, kone žado netenku. „Toks buvo laikas. Vėliau įkūriau savo verslą. Pinigai krito, atrodė, sekasi, bet kažkuriuo metu viskas subyrėjo. Antroji šeima, sveikata, pasaulėžiūra. Pasakoti – kodėl, nematau prasmės. Neįmanoma. Gimsti tokiu laiku, šioje, o ne kitoje šalyje, šeimoje. Užaugi toks, o ne kitoks, ir jau kaip sviestu patepta – vaidini savo vaidmenį. Likau vienas, pamažu apėmė baisi depresija. Truko ilgai. Vienam – blogai, su žmonėmis – dar blogiau. Pavalgai – bloga, nevalgai – irgi. Apie praeitį galvoti bloga, ateitis irgi nekokia atrodo. Gerti nebegalėjau – nuo alkoholio darėsi blogiau, bet aplinkiniams neišsidaviau. Juokingai turbūt atrodė tiems, kurie viską suprato. Kai tokia būsena, labai reikia artumo, žmogaus šalia, bet kažkodėl nieko neįsileidi.“
Kartą koncerte Artūras susipažino su mergina – jogos trenere: „Ji pasiūlė ateiti į užsiėmimus. Tik nusišaipiau – kas jau kas, o joga tuo metu man rūpėjo mažiausiai. Kas tai? Lankstosi, tamposi, bamba mantras. Buvau arogantiškas ir netikėjau jokiomis dvasinėmis praktikomis. Nors tada jai, prisimenu, pasakiau: „Tu atrodai laiminga, tad kada nors ir aš ateisiu.“
Meditacijos link
„Vieną rytą mintyse ėmė suktis savižudybės scena – supratau, kad kito sprendimo neturiu. Nebebuvo net priežasčių ryte keltis.Tada pagalvojau: „Nueisiu į tą jogą – blogiau jau ir būti negali. Patekau į „Gyvenimo meno“ kursus. Paradoksas – būčiau žinojęs pavadinimą, nieku gyvu nebūčiau ėjęs! Atėjau ir... užsikabinau.“ Kuo ši praktika sužavėjo laisvą, kūniškais malonumais besimėgavusį vyrą?
„Nuo pat pirmos dienos užkabino paprastumu, tikrumu. Mano terpėje nebuvo tokios pasaulėvokos, gyvenimo būdo žmonių. Pajutau, kad manimi rūpinasi, nors tada man tai atrodė nepriimtina. Persilaužiau greitai – apie tai, kas vyksta tuose šešių dienų kursuose, buvau skaitęs Osho, J. Krishnamurti'o, C. Castanedos knygose. Pajutau, kad nebesu dykumoje. Patyriau santaiką su savimi, aplinka. Supratau, kad, būdamas toks, koks esu, galiu gyventi. Per tas kelias dienas nuo manęs kažkas lyg nubyrėjo – išeinu į miestą, ir niekas nebenervina! Net pats nustebau. Šitiek metų pažinojau save įsitempusį, nervingą. Ir staiga aš kitoks. Keistai skamba, ar ne? – juokiasi Artūras. – Bet taip ir buvo.“
Po šio pradžiamokslio sekė kelionės Vokietiją – į ašramą. Penkis kartus vyriškis lankėsi Indijoje, įvairiuose judėjimo „Gyvenimo menas“ centruose.
„Ašramuose tvarka griežta: nuo 6 val. ryto užsiimi joga, asanomis, kvėpavimo pratimais pasiruoši meditacijai. Ar medituoti sunku? Ši būsena persiduoda būnant tarp kitų praktikuojančių žmonių. Meditacija – tai proto ilsinimas, atpalaidavimas. Mūsų dėmesys visąlaik kažkur nukreiptas – tada eisiu ten, paskui darysiu aną... Meditacija pakeičia proto kryptį – nukreipi jį į save. Išmokti medituoti nesudėtinga. Ir tai daryti galima bet kur ir bet kada – nebūtinai sėdint Indijos kalnuose ar miške. Versti manęs nereikėjo – po tiek metų depresijos ir sveikatos problemų motyvaciją turėjau.“
Klausiu, ką pašnekovas mano apie Vakarų šalis, JAV apėmusią jogos madą. Amerikoje šia dvasine praktika užsiima milijonai, Lietuvoje taip pat apstu jos studijų. Juokaujama, kad kiekviena save gerbianti aukštesnio socialinio sluoksnio dama privalo būti lankiusi jogą ir namuose turėti iškalbingų knygų apie šią praktiką.
Pamenu, paauglystėje vienas jogos treneris mane buvo perspėjęs: „Joga, jei neteisingai ją supranti, gali labai pakenkti. Tiek psichikai, tiek kūnui.“ Klausiu Artūro, ar tikrai negerai daryti asanas neįsigilinus į šio mokymo filosofiją? Man apskritai sunku suvokti, kaip joga ir tai, kam ji atstovauja, galėjo prasiskverbti į Vakarus. „Joga yra galingas instrumentas, – sako pašnekovas. – Tai ne vien fiziniai pratimai, jie – tik mikroskopinė šios praktikos dalis. Būtent šią pasičiupo vakariečiai. Darydamas asanas kaip mankštos pratimus gali ir susižaloti. Taip, jei dėmesį sutelksi į kūną, gali apriboti ir taip jau labai ribotą savęs suvokimą.“
Mokytojo misija
Mokytoju A. Builovas tapo praėjus penkeriems metams po to, kai susidūrė su „Gyvenimo menu“. „Esu gana tingus. Reguliariai praktikuoti namie tai, ką išmokau, man sunkoka. O kai turiu tai daryti dėl kitų – save motyvuoju. Tapęs mokytoju, pats sau nuolat turiu spirti į užpakalį, – juokiasi pašnekovas. – Norėdamas gauti mokytojo licenciją, turėjau baigti daugybę įvairių kursų. Tai gana ilgas procesas. Kursų mokytojai yra savanoriai – jie negauna jokio atlygio, surinkti pinigai skiriami veiklai plėsti, įvairiems projektams. Tokia yra prieš 30 metų atsiradusio judėjimo „Gyvenimo menas“ įkūrėjo indo Sri Sri Ravi Shankaro filosofija. Antraip mokymas, kurio esmė yra šiuolaikiniam miestiečiui pritaikyta vedų filosofija, atrodytų patetiškas ir dviprasmiškas. To laikomasi visuose judėjimo centruose 150-yje šalių: Europoje, Amerikoje, Australijoje, Azijoje ir kt.“
Kai pažiūriu į laikrodį, nustembu – mėgaudamiesi ta žolelių arbata ir kokosiniais saldainiais kalbamės jau penkias valandas, o aš nė nepastebėjau. Pranciškonų vienuolyne ramu ir tylu, laikas čia tarsi slenka pro šalį. Artūras daug pasakoja apie Indijos ašramuose sutiktus žmones, jų patirtis, apie perskaitytas knygas, rodo į ant stalo gulintį Indijos filosofijos kūrinį „Joga Vasišta“. O aš staiga prisimenu, kad prieš kelerius metus mačiau jį su dukra. „Kaip ji gyvena?“ – pasiteirauju.
Pašnekovas nušvinta: „Jai – jau devyniolika metų! O kad pamatytum, kokia dabar graži mergina! Kai einame gatve, visi vyrai man pavydi, – juokiasi Artūras. – Labai ja didžiuojuosi. Studijuoja drabužių dizainą, domisi mada.“ O į kursus ateina? „Porą kartų buvo „Gyvenimo meno“ jaunimo stovyklose. Jai patiko, bet ilgam neužkabino. Jaunas žmogus turi mėgautis gyvenimu, džiaugtis pasauliu. Negali nei iš šio, nei iš to atsisėsti ir pradėti medituoti? Juk tiek visko reikia pamatyti ir sužinoti. Viskas savo laiku.“
