Pro kavinės duris veržliai įskrenda miniatiūrinė tamsiaplaukė (atrodo mažesnė ir dar lieknesnė nei scenoje), žvitriai apsidairo ir šauna į kampą prie laisvo stalelio. Pašaukiu vardu. Lauryna prieina artyn, nusišypso, ištiesia ranką ir netikėtai tvirtai, stipriai, ryžtingai spusteli manąją. Dažniausiai taip sveikinasi valingi žmonės. Ir būtent apie tokias moteris sakoma: „Ooo, ji kažką turi.“ Lauryna nerimsta ant kėdės. Seku jos žvilgsnį – vogčia dirsteli po staleliu, vertina mano batus. Šie, žinau, – tikra pašnekovės aistra. „O, taip, – atsidususi palinguoja galvą. – Vis dėlto prašau atsižvelgti į faktą, kad batų turiu mažiau nei mano vyras! Taigi esu ne tokia jau ir silpna pagundoms. Aš – tokia pat nuodėminga, kaip ir visi kiti.“
Vienas Jūsų devizų – nėra blogo oro, yra tik blogi batai! Tikros optimistės credo...
Taip, o ką? Argi tai – netiesa? Šį posakį galima pritaikyti daugeliu gyvenimo atvejų. O ir gražūs geros kokybės batai man patinka, turiu kelias poras puikių „Robert Clergerie“, „Gucci“ ir nuostabius prekių ženklo „Prada“ – koncertams. Drabužiams esu išranki. Turiu jų mažai – tik tuos, kurie tikrai patinka. Atsitiktinių mano spintoje nerasi. Kai studijavau Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, turėjau nuostabią dėstytoją Audronę Purlienę – ji mums aiškino, kad visada būtina ne tik dorai, gražiai elgtis, paisyti kalbos kultūros, bet ir kreipti dėmesį į savo drabužius, eiseną, į tai, kaip sėdi, kaip valgai. Iš mūsų, studentų, reikalavo pagarbos kitiems žmonėms. Ir dar mokė atskirti tai, kas svarbu, nuo nereikšmingų dalykų. Taigi jei kalbėsime apie daiktus, tai šiandien mano nuostata tokia: jei galiu sau leisti, jei būtinai reikia, įsigyju naują drabužį, batus, jei ne – pakanka būti tvarkingai, švariai, pasitempusiai. Neduok Dieve kada nors pasiduoti tuštybei, kad išvaizda, blizgučiai taptų esminiu ir svarbiausiu dalyku.
Gimiau ir augau Nidoje. Daugiausia laiko praleisdavau gamtoje. Mane, matyt, ir auklėjo miškas, jūra. Dar ir dabar esu labiau laukinė nei prijaukinta. Buvau sudėtingas vaikas – atrodė, kad man viskas galima, viskas yra mano. Ir iki šiol atrodo, kad man priklauso visas pasaulis, kad visi – savi ir artimi... Būdama vaikas, didelių nusikaltimų nepadariau, bet artimiesiems, manau, suteikiau pakankamai pretekstų dėl manęs jaudintis. Pamenu, labai norėjau šokti, nors konkrečių svajonių ir neturėjau. Dabar dėkoju mamai, kad mane, šešiametę, nuvedė į meno mokyklą – tai tikriausiai buvo vienintelis būdas mane suvaldyti. Piešiau, grojau akordeonu. Šis buvo už mane gerokai didesnis, o svėrė kaip aš. Kiekviena pamoka – kova su instrumentu: kuris kurį nugalės. Dažniausiai nugalėdavo, aišku, akordeonas (kvatoja). Vėliau dainavau Nidos bažnyčios chore „Saulės giesmė“. Tai ir buvo mano solinės karjeros pradžia. Baigusi devynias klases, įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, chorinio dirigavimo specialybę. Ten praleidau ketverius nuostabius metus. Vėliau studijavau Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA): dar trejus metus mokiausi to paties – chorinio dirigavimo. Vis dėlto atėjo laikas, kai supratau, kad tai – ne mano kelias, kad man maloniau dainuoti, nei stovėti prieš kolektyvą ir reikalauti rezultato. Nusprendžiau pakeisti specializaciją ir padariau tai labai ryžtingai. Didelės pagalbos sulaukiau iš profesoriaus Vladimiro Prudnikovo, su jo palaiminimu ir perėjau į LMTA dainavimo specialybės antrą kursą.
Ir vėl – viskas nuo nulio?
Jokiu būdu! Juk chorvedžiai nuo pirmo kurso irgi mokosi dainavimo. Tiesa, žmogus, norintis tapti dainininku, turi radikaliai pakeisti mąstymą – ne tik dainavimo būdą. Vienaip jautiesi, kai dainuoji chore, kitaip – kai stovi vienas prieš publiką, kai nėra už ko pasislėpti, kai niekas negali tavęs pridengti. Laimei, patekau į nuostabų kursą: drauge studijavo Ieva Prudnikovaitė, Deivis Norvilas, Viktorija Stanelytė. Tai buvo fantastiški metai. Turėjau nuostabius mokytojus: vaidybą dėstė a. a. profesorė Algė Savickaitė, scenos kalbą – Meilė Kudarauskaitė, mano dainavimo dėstytoja buvo profesorė Regina Maciūtė. Iš pastarosios mokausi iki šiol.
Vis dėlto dviejų LMTA gautų magistro diplomų nepakako – išvykote studijuoti į Londono karališkąją muzikos akademiją.
Taip, nes buvo akivaizdu, kad žinių neužtenka. Galėjau ir norėjau daugiau. Ir privalėjau to siekti. Londone vėl reikėjo laikyti stojamuosius egzaminus. Važiavome trise iš mūsų kurso. Jaudinausi, bet draugai palaikė, teikė stiprybės. Londono karališkojoje muzikos akademijoje visi buvo labai geranoriški. Niekas neleido pasijusti mažesniems, blogesniems, menkaverčiams. Mokslai sekėsi kuo puikiausiai, baigiau aukščiausio laipsnio diplomu. Štai ir dabar ką tik grįžau iš Londone vykusios perklausos. Toks jau tas dainininko gyvenimas. Šiandien visas pasaulis yra mano namai, važiuoju ten, kur galiu dirbti ir atnešti naudos, išmokti ką nors nauja. Paskui grįžtu į Lietuvą tuo pasidžiaugti ir pasidalinti. Mano darbo tvarkaraštis sudarytas keleriems metams.
Jauna, graži ir jau nemažai pasiekusi. Ar tai Laurynos Bendžiūnaitės aukso laikas?
Ne, tai nėra visiška tiesa. Dar nepasiekiau savo profesijos brandos, dar yra daug partijų, iki kurių turiu priaugti. O grožis, pripažinimas – tai tokios sąvokos... Kiekvienas amžius gražus. Pavyzdžiui, mano mama sako, kad būtent dabar ji yra laimingiausia. O mamai dabar – 68-eri. Laimė, manau, nepriklauso nuo išorinio spindesio, sėkmės. Ji priklauso nuo noro būti laimingam ir teikti laimę. Ir nuo sveikatos.
Keista girdėti tokią brandžią mintį iš žmogaus, kuriam, regis, niekada neteko susigriebti rimtesnės ligos nei sloga. Kita vertus, esate sakiusi: „Kas yra tikėjimas, suvokiau patyrusi rimtų sukrėtimų, artimų žmonių netektis, ligas.“
Taip, tai tiesa. Žinau, kas yra baisūs, siaubingi sukrėtimai, ką reiškia jausmas, kad privalai įveikti neįtikėtinus išbandymus, nes junti atsakomybę už savo artimą, norą padėti. Turi tikėti Dievą. Kitaip neįsivaizduoju savo kelio, nežinau, kaip iškęsti, pereiti šiuos visus Heraklio žygius. Nemanau, kad mus kažkas baudžia. Kai kurių dalykų neįmanoma paaiškinti. Tiesiog neįmanoma. Ir tenka juos priimti, išgyventi neklausiant. Labai svarbu į save neįsileisti pykčio. Privalome išsaugoti šviesų požiūrį, kad ir kas nutiktų. Nėra nieko svarbiau už meilę. Ir nėra nieko svarbiau už artimus žmones. Neturiu teisės išskysti – tai egoistiška. Yra mano šeima, draugai. Tai žmonės, kurie manimi tiki. Jie meldžiasi kaskart, kai aš einu dainuoti, kad užtektų tvirtybės ir valios. Atsakomybė, noras pateisinti jų viltis motyvuoja. Taip pat tikiu, kad tai, ką darau, yra teisinga ir turi prasmę. Nė viena kelionė, perklausa, koncertas nepraeina be mamos palaiminimo. Kitaip aš nemoku ir nenoriu.
Taigi, kažkaip neva gėda… Užaugau gamtoje, o Lietuvoje katalikybė persmelkta pagonybės. Kaip galiu netikėti Dievo, kai jis visur aplinkui? Sekmadieniais, jei tik galiu, einu į bažnyčią. Medituoju, tai – irgi malda. Be to, prieš bet kokį reikšmingą ar atsakingą įvykį, darbą visada prašau Dievo pagalbos. Nesu stipri, man nepadeda jokie savitaigos pratimai ar sėkmės programavimas. Mano receptas – malda. Minėjau, kad turiu ir daug gyvų angelų sargų... Žinau, kad už mane meldžiasi, linki gera.
Jei kalbėti atvirai, tai nėra namų be dūmų, o teatro – be intrigų. Ne viena operos žvaigždė pasakoja apie pavydą ir vienatvę, neišvengiamus kelio į šlovę palydovus...
Teatro intrigos, apkalbos? Mačiau, žinau! Jeigu norėsi veltis – tave užpils, įtrauks. Visos tos intrigos – tik šios gražios profesijos dėmės. Taip, yra labai nelaimingų žmonių, kurie tik įkandę, įgėlę pasikelia vertę. Tik ar verta apie tai kalbėti? Nemanau. Reikia gerai dirbti savo darbą, tobulėti, visada mokytis ir augti, o jei kas nors apkalba, nieko tokio. Galbūt tikrai teisingai darai, juk tave pastebėjo! Ar esu jautri? Aš – menininkė, žinoma, esu jautri. Dar nesu sutikusi nejautraus menininko.
Jau kuris laikas gyvenate Švedijoje, dirbate su įvairiomis trupėmis. Kokia Jūsų dienotvarkė?
Chaotiška! Ji priklauso nuo repeticijų tvarkaraščio. Tempas tiesiog beprotiškas, nė nemaniau, kad galiu pakelti tokį krūvį. Žiemą pusantro mėnesio dirbau dviejuose miestuose, dviejose operos kompanijose, ir tai buvo siaubinga. Vienas spektaklis po kito... Nuo scenos – tiesiai į lėktuvą. Pamiegi vos tris–keturias valandas. O kai nereikia niekur lėkti, ramiai keliuosi. Mankšta, dušas, pusryčiai...
Turite savo receptą gerai formai palaikyti?
Geras miegas, maistas: jeigu tik galima – kuo sveikiau ir kuo paprasčiau. Jaučiu silpnybę šokoladui, tiesa, turiu būti atsargi – esu alergiška pieno produktams. Vis dėlto Stokholme yra viena šokoladinė, kuriai atsispirti neįmanoma… Nuo keturiolikos metų darau penkis Tibeto jogos pratimus. Kartais pusvalandį trunkančią mankštą turiu atlikti per penkiolika minučių. Tai – mano vitaminai. Apie šiuos pratimus papasakojo jau minėta dėstytoja A. Purlienė. Mano profesijos atstovams reikia puikios sveikatos, tvirto kūno. Kai būname kartu, pratimus atliekame drauge su vyru. Netikiu, kad šeimoje vienas gali žavėtis joga, o kitas – ne ir nenueiti skirtingais keliais. Alkoholis? Kodėl ne – kai yra gera proga, gera kompanija. Rūkyti niekada nerūkiau, tačiau esu sutikusi solistų, kurie peša dūmą. Tragiškas pasirinkimas. Išvydus tai, norisi gerai supurtyti ir paklausti, kurios raidės žodyje „vėžys“ tas žmogus nepažįsta?
Skaičiau, kad perklausoje dėl darbo Švedijos karališkojoje operoje dalyvavote aštuntą ryto – nemiegojusi, po skrydžio lėktuvu...
Perklausoje dalyvavau du kartus. Pirmąkart padainavau ir išvykau į Londoną. Oro uoste, kai jau sėdėjau lėktuve, paskambino mano agentė ir pasakė: „Rytoj žūtbūt turi vėl atsirasti Švedijos karališkosios operos teatre. Padarei labai gerą įspūdį – tavęs laukia. Tai paskutinė sezono diena, kai dar yra vyriausiasis dirigentas, meno direktorius. Jie nori dar kartą išgirsti, kaip dainuoji, tik šįkart – teatro salėje.“ Grįžau į Londoną, nusipirkau bilietą atgal į Stokholmą, šiek tiek pamiegojau, pasiėmiau švarią suknelę ir vėl – į oro uostą. Per perklausą padainavusi paskutinę ariją scenoje prapliupau garsiai kvatotis... Tai buvo spontaniškas juokas, nes rytą – nepailsėjus, tik išlipus iš lėktuvo – dainuoti arijas yra tam tikra beprotybė ir savižudybė, nes jos atliekamos vakare, kai balsas būna atsibudęs. Tas juokas mane, matyt, todėl ir suėmė, kad pasidarė gaila savęs... Ačiū Dievui, tai buvo teisingai suprasta.
Vien šiais metais Miuzetę dainavau apie trisdešimt penkis kartus. Košmaras, sunku įsivaizduoti! Ketvirtą ryto pastatyta ant galvos padainuočiau. Klausiate, ar taip dažnai atliekamas vaidmuo nusišlifuoja? Ne, jis užsištampuoja. Tad su profesore R. Maciūte kartosiu partiją, stengsiuosi pažvelgti į šį vaidmenį kitaip, šviežiai. Dainuodama Miuzetę Stokholme ilgėjausi Juozo Statkevičiaus kurtų kostiumų. Ten pastatymas neturtingas, Miuzetė – paprastai papuošta, neturi kuo blizgėti. Kita vertus, taip jaučiuosi arčiausiai tos jaunų neturtingų menininkų realybės. Miuzetė yra žavinga koketė, turinti skaudžios gyvenimo patirties ir dangstanti ją skambiu juoku, plačia šypsena. Ji – graži moteris, ir gražiausia yra jos širdis – mylinti, atjaučianti, slepiama. Ar ji panaši į mane? Aš ją kūriau, ji atrodo kaip aš, joje, kaip ir kituose mano personažuose, yra gyva dalis manęs, visa kita – fantazija ir polėkis.
Rengdamasi interviu, internete žiūrėjau, kaip dainuojate su Jeronimu Miliumi. Tokia puiki Joanos ir Antonio pora „Svynyje Tode: demone kirpėjuje“. Deja, o gal laimei, tai – tik vaidmuo. Vis dėlto scenoje užsimezganti simpatija nėra visai nereali. Artisčių vyrai privalo turėti dieviškos kantrybės...
Apie tai reikia klausti mano vyro. Pavydas pirmiausia yra nepasitikėjimas savimi. Žinote, turiu sutuoktinį, kuris tiki ir savimi, ir manimi. Juozas mane traukia ir žavi, todėl dėmesio iš šalies neieškau. O įsimylėti scenos partnerį – labai jau nepatogus ir nepageidaujamas dalykas. Man scena – tai kitas pasaulis. Beje, esu dėkinga už šį klausimą: jei žiūrovams kyla abejonių ir realybė susipina su teatru, vadinasi, įgyvendinome visus režisierės užmojus.
O Jūs pati mėgstate kelti pavydo scenas?
Na, kol kas nesu to dariusi – neturėjau preteksto. Žinote, mano profesija labai emocinga. Scenoje galiu daryti viską: kerštauti, pykti, ardytis. O ir namuose, jei reikia, galiu būti vokališka: jei ilgai nedainuoju, būtinai turiu pašūkauti. Svarbiausia, manau, abiem sutarti svarbiais klausimais. Mes visada randame kompromisą – puodų neskraidiname. Jei kuris ir perlenkia lazdą, visada galima atsiprašyti. Beje, labai geras dalykas yra išmokti atsiprašyti net tada, kai nesi kaltas. Man reikia būti mylimai ir mylėti. Džiaugiuosi, kad šiuo požiūriu pasisekė – jaučiuosi laiminga, turiu nuostabų vyrą, esu apsupta gerų žmonių. Tai, manau, – mano didžiausias laimėjimas.
Londone pragyvenote – su pertraukomis – ketverius metus, į Stokholmą nuolat vykstate jau trečius. Ar vyras nepriekaištauja, kad vis keliaujate daryti karjeros?
Koks gali būti priekaištavimas? Jis vedė mane jau kupiną idėjų ir nusistatymų, o aš tekėjau už žmogaus, kurį pažinojau kaip veiklų. Niekada nenorėjau jo keisti, jis manęs – taip pat. Sunkiausia buvo išsiskirti, kai važiavau mokytis į Vilnių chorvedybos, o jis liko Klaipėdoje. Tada dar nebuvo skaipo, mobiliųjų telefonų, tačiau mums niekada nekilo klausimas, ar verta mokytis, eiti toliau. Ir dabar visi stebisi, kaip ištveriame tą atstumą. Nejaučiu, kad jo nėra... Vyras sėda į lėktuvą ir atskrenda pas mane arba aš grįžtu namo, o ir sutartys nesitęsia amžinai. Pasiilgai – puiku, vadinasi, viskas yra taip, kaip turi būti. 2014 m. rengiuosi metams vykti į Vokietiją, mano sutartis su teatru „Stuttgart Staats“ pradeda galioti rugsėjį. O vasarą laukia Londonas. Džiaugiuosi, kad galiu sėkmingai derinti darbą ir asmeninį gyvenimą. Mano mokytoja legendinė Kiri Te Kanawa (Naujojoje Zelandijoje gimusi Kiri Te Kanawa – viena garsiausių pasaulyje operos dainininkių – aut. past.) yra tvirtos nuomonės, kad dainininko kelias – labai vienišas, kad ši profesija diktuoja asmeninio gyvenimo ypatybes. Tai tiesa, tačiau visada galimos išimtys, o turint noro, kantrybės ir mylint galima suderinti beveik viską.
Kai susipažinote su savo būsimuoju, tebuvote penkiolikos. Vyras yra labai įdomiai pasakojęs Jūsų pažinties istoriją.
Taip, tai nutiko Stasio Šimkaus konservatorijoje. Buvau pirmakursė. Mes, naujokai, turėjome prisistatyti. Man teko užduotis parepuoti laikraščio tekstą. Juozui pasirodžiau labai ryžtinga, drąsi… Abejoju, ar taip buvo, – esu nedrąsus žmogus. Labai džiaugiuosi, kad jam pasirodė kitaip.
Dar jis pasakojo, kaip nusitempėte į parduotuvę pirkti Jums sijono…
Šį epizodą prisimenu, tačiau kaip galėjau taip elgtis? Negaliu atsakyti. Jis – mano pirmoji meilė. Kažkoks spontaniškas poelgis… Labai kvaila… Šiemet švęsime santuokos penkmetį. O skaičiuojant nuo tada, kai pirkome tą sijoną, tai jau septyniolikti metai esame kartu. Dabar svajojame apie bendras atostogas. Planuojame jas hedonistiškas – kupinas saulės ir skanaus maisto.
Jūsų vyras augo dešimties vaikų šeimoje. Saviesiems vardus jau išrinkote?
Žinoma, svajojame apie atžalą. Berniukas, mergaitė – nesvarbu, ką Dievas duos. Ir vardą jau išrinkome. Tepasakysiu, kad jis – ne operos herojaus.
.............
Lauryną Bendžiūnaitę šį rudenį išgirsite ir Lietuvoje. Lapkričio 26–30 d. ji debiutuos Despinos vaidmeniu W. A. Mozarto operoje „Visos jos tokios“ (Vilniaus miesto operos ir LVSO pastatymas), o gruodžio 3–8 d. solistė dainuos S. Sondheimo miuzikle „Svynis Todas: demonas kirpėjas“ (Vilniaus miesto operos ir LVSO pastatymas).
Nuotrauka – Agnės Gintalaitės. Stilius – Justės Kubilinskaitės. Šukuosena ir makiažas – Vaidos Venckutės.
