Išskirtinio talento violončelininkas L. Elschenbroichas – vos 28-erių. Baltijos šalyse šis labai laukiamas pagrindinių pasaulio scenų atlikėjas koncertus rengia pirmą kartą.

Jaunojo muziko pasirodymų sąraše – koncertai su Londono, Sankt Peterburgo, Japonijos filharmonijų, Čikagos simfoniniais orkestrais. Jis groja su garsiais dirigentais Valerijumi Gergievu, Christoph’u Eschenbachu, smuikininkais Anne Sophie Mutter, Gidonu Kremeriu, Nicola Benedetti bei daugeliu kitų.

L. Elschenbroichas gyvena intensyvaus darbo režimu, daug laiko praleidžia keliaudamas. Prieš atvykdamas į Lietuvą, jis koncertuos Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Kanadoje, Olandijoje, o rugsėjo pabaigoje Londone vyks L. Elschenbroicho trio koncertas. Atlikėjas gros didžiausioje Europoje klasikinės muzikos salėje „Royal Albert Hall“ (joje telpa per penkis tūkstančius klausytojų).

Kokie yra patys pirmieji su muzika susiję Jūsų prisiminimai? Kada supratote, kad tapsite muziku?

Būdamas šešerių, pirmą kartą išgirdau Bacho Trečiąją siuitą violončelei. Labai ryškiai prisimenu, kad pajutau stiprų krūtinės skausmą ir apsiverkiau. Nesupratau, kas vyksta, kodėl lieju ašaras, o mamai tai buvo aiškus ženklas, jog turiu pradėti lankyti violončelės pamokas. Aštuonerių palikau tėvų namus Frankfurte ir išvykau mokytis į Londoną, į Yehudi Menuhino mokyklą. Įstrigo ir vienas pokalbis su bendraklasiais. Pietaudami svarstėme, ar norėtume tapti profesionaliais violončelininkais, tada susimąsčiau, ką veikiu šioje mokykloje? Ar noriu tapti muzikantu? Kodėl niekada to nenorėjau, nesvajojau apie tai? Muzikuoti man, tada gal vienuolikmečiam, buvo tas pats, kas kvėpuoti: įprasta ir natūralu. Tada suvokiau, kad nesvajojau tapti muzikantu, nes jau buvau muzikantas.

Gimėte Vokietijoje, gyvenate Londone ir Vienoje. Kokios Jūsų kilmės šaknys?

Mano mama – vokietė, tėvas – italas. Seneliai iš tėčio pusės vertėsi augindami obuolius, o mamos tėtis buvo pianistas ir kompozitorius. Augau labai kūrybingoje aplinkoje. Mama – rašytoja ir sociologė, tėtis – irgi rašytojas, dokumentinių filmų kūrėjas. Abu dirbdavo namuose, todėl nuolat diskutuodavome apie kultūrą. Ta aplinka, manau, lėmė mano pasaulio suvokimą, buvo esminis išsilavinimo pagrindas.

Kaip tapote pasaulinio klasikinės muzikos elito nariu?

Man labai pasisekė. Muzikos žvaigždė smuikininkė Anne Sophie Mutter išgirdo, kaip griežiu, įvertino ir labai daug padėjo. Jos dėka turėjau galimybę susitikti su svarbiausiais dirigentais. Tie žmonės – nepaprastai užsiėmę, tad perklausos dažnai vykdavo persirengimo kambariuose, per jų koncertų pertraukas. Po tokių susitikimų gaudavau svarbių pasiūlymų. Pavyzdžiui, maestro Valerijus Gergievas pakvietė koncertuoti kartu su juo ir Bazelio simfoniniu orkestru. Taigi mano karjera nestandartinė. Atlikėjai paprastai siekia būti pastebėti konkursuose. Aš taip pat mėginau eiti tuo keliu, bet supratau, kad tai – ne man: konkursai riboja muzikanto kūrybinę laisvę. Kiekvienas turi atrasti savo kelią. Svarbiausia tikėti ir nebijoti siekti užsibrėžtų tikslų.

Kodėl gyventi pasirinkote Londoną ir Vieną?

Londonas užburia veiklos ir galimybių gausa, o Vienoje – kaip niekur kitur pasaulyje – itin vertinama klasikinė muzika. Puikus derinys. Šiedu miestai – šiek tiek izoliuoti ir užstrigę tam tikrame muzikiniame lygmenyje, bet turiu pabrėžti, kad jis – aukščiausias pasaulyje. Vienos visuomenė labai didžiuojasi savo klasikine muzika. Kartą metro traukinyje nugirdau, kaip mama savo trimečiam sūnui šnibžda: „Pažiūrėk, čia filharmonietis!“. Metro važiavęs Vienos filharmonijos orkestro smuikininkas sulaukė tokio dėmesio, kokio kitose šalyse sulaukia tik popžvaigždės.

Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad kuo daugiau jaunimo domėtųsi klasikine muzika?

Tai sudėtinga. Klasikinės muzikos koncertas – ne filmas ar šou, jis neturi pramogos elementų. Klausytis reikia susikaupus, sėdint ramiai. Tai sunki užduotis, tačiau jei vaikas išsiugdys kantrybę ir gebėjimą išklausyti koncertą, ateityje muzika jam teiks didelį malonumą. Man pačiam, dar mažam, keletą kartų per savaitę eiti su močiute į koncertus buvo sunki ir ne tokia jau maloni užduotis. Užtat dabar galiu tvirtinti, kad tai išėjo į naudą. Manau, reikėtų pratinti vaikus klausytis klasikinės muzikos bent po 30 minučių kiekvieną dieną. Tam, kad jiems būtų įdomiau, turime sulaužyti tam tikrus barjerus, persiorientuoti, sugalvoti specialias programas. Aš pats koncertuoju moksleiviams. Beveik prieš kiekvieną pasirodymą mokykloje su jais pabendrauju, netgi leidžiu pagroti savo violončele.

Ar klasikinė muzika šiuolaikinių technologijų ir inovacijų pasaulyje vis dar aktuali?

Klasikinė muzika – kaip arbatos gėrimo ceremonija: jai reikia skirti laiko, o šio labai stinga. Klasikinės muzikos problema ta, kad ji yra lėtesnė už šio amžiaus tempą. Be to, technologijos leidžia žmonėms viską gauti greitai, be didelių pastangų, vienu mygtuko paspaudimu. Vis dėlto klasikinė muzika teikia begalinį malonumą, todėl vis dar yra aktuali.

Griežiate istoriniu, brangiu instrumentu. Atskleiskite paslaptį, kaip jaunam menininkui pavyko jį įsigyti?

Groju istoriniu legendinio amerikiečių violončelininko Leonardo Rose instrumentu. Po maestro mirties Vienos meistro Matteo Goffrillerio 1693-iaisiais pagaminta violončelė neoficialiai pavadinta „Leonard Rose“. Visiškas atsitiktinumas, kad šis labai retas ir vertingas instrumentas dabar yra mano rankose. Prieš kelerius metus intensyviai ieškojau naujos violončelės. Norėjau rasti tobulą, atitinkančią ir pabrėžiančią mano galimybes. Vienas kolega prasitarė, kad parduodama „Leonard Rose“. Pasakiau sau: gausiu pinigų ir ją įsigysiu. Tam turėjau vieną savaitę. Puoliau skambinti visiems įmanomiems ir neįmanomiems investuotojams. Ir ką gi – man pasisekė. Vienas turtingas verslininkas, kuris tikėjo mano talentu ir karjeros perspektyvomis, nupirko man geidžiamą instrumentą. Ši violončelė tiesiog tobula, neįsivaizduoju geresnio instrumento sau.

Labai daug keliaujate ir dirbate. Ar taip gyvenant įmanoma turėti ir asmeninį gyvenimą? Koks žmogus galėtų būti Jūsų gyvenimo palydovas?

Laisvalaikio turiu labai mažai. Mano mergina – garsi smuikininkė Nicola Benedetti. Esame kartu jau kelerius metus. Ji pati yra labai užsiėmusi. Mums tenka susėsti ir tikrinti savo darbo grafikus, kad rastume, kokiame kontinente ir kuriuo metu būsime kartu. Tiesa, kartais kartu koncertuojame su mano trio. Tai taip pat proga pabūti kartu, nors ir labiau darbinė. Matyt, žmogus ne iš muzikos pasaulio sunkiai susitaikytų su tokia padėtimi, o mums viskas yra gerai.
Į Lietuvą atvykstate su ilgamečiu scenos partneriu pianistu Alexeiumi Grynyuku. Esate sakęs, kad jaučiate vienas kitą net be žvilgsnių. Papasakokite daugiau apie šį bendradarbiavimą.
Grynyukas jau keletą kartų koncertavo Lietuvoje kaip solistas. Jis – nuostabus pianistas: ir kaip solistas, ir kaip kamerinės muzikos atlikėjas. Kartu grojame jau kelerius metus. Neįsivaizduoju geresnio scenos partnerio. Mudu mėgaujamės kūrybos procesu. Jaučiamės taip, tarsi tapytume paveikslą. Muzikuojame jausdami bendrą pulsą, bet kartu mėgaudamiesi laisve.

Ko palinkėsite Lietuvos klausytojams?

Grynyukas apie Lietuvos klausytojus sakė daug gero, tad nekantriai laukiu koncerto. Linkiu pasinerti į muzikos kelionę – juk savo siela irgi reikia pasirūpinti.

*******

Violončelininkas Leonardas Elschenbroichas koncertuos spalio 1 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Nuotrauka - iš koncertų rengėjo archyvo (autorius - F. Broede)