Kaip keistai, kaip lemtingai sukasi gyvenimo ratas, į širdį lyg karšto vasaros vėjo gūsį atnešdamas deja vu jausmą. Šiandien legendiniame „Neringos“ restorane Alantė Kavaitė (40 m.) duoda interviu kaip kino režisierė, atvykusi čia iš Prancūzijos kurti savo naujojo filmo. 1991-aisiais tame pačiame restorane filmuota viena Raimundo Banionio filmo „Džiazas“ scena. Alantė tada atliko vieną pagrindinių vaidmenų. Žurnalistei Jolantai Vazbutaitei režisierė pasakoja, kokie įvykiai brandino jos tolesnę kūrybą.
Trumpas dosjė
Gimė 1973 m. balandžio 9 d. Vilniuje, menininkų šeimoje. Turi vyresnį brolį architektą, vardu Tumas.
Mokėsi: Vilniaus 15-oje vidurinėje mokykloje, Avinjono aukštojoje dailės, Paryžiaus aukštojoje dailės mokyklose.
Šeima: sūnus Orsonas ir jo tėtis.
Pomėgiai – augalai.
Stilius: džinsai ir sportbačiai.
Charakterio pliusai: ramybė, ištvermė.
Mėgstamiausi pasaulio miestai: Paryžius, Klaipėda ir... Žvėryno rajonas Vilniuje.
Prancūzija išmokė... gerti vyną.
Didžiausia svajonė: „Išsilaikyti teises važinėti motociklu, išmokti pilotuoti lėktuvą.“
Filme „Džiazas“ Jūsų herojė dainininkė Beatričė lyg ir nerūpestingai niūniavo: „...Toli toli ne mums ne mūsų dainos, toli toli ne mums maži džiaugsmai...“ Šiandien atrodo, kad tuose žodžiuose buvo kažkas fatališka – miglota nuojauta to, kas netrukus turėtų įvykti. Žinoma, tai tik filmo atmosfera, bet dažnai vaidmenys susipina su realiais aktorių išgyvenimais. Kuo buvote panaši į Beatričę?
Aš ne vienintelė pretendavau į Beatričės vaidmenį. Lietuvos kino studijoje buvo mano nuotrauka, režisierius pamatė, pasiūlė. Dukart ėjau į bandymus. Filmo siužetas rutuliojasi 1969-aisiais. Tai – trijų džiazą grojančių ir taip savo protestą bei laisvės siekį reiškiančių vaikinų ir jų grupės solistės Beatričės draugystės, simpatijos ir nusivylimo vienų kitais istorija. Kino juosta baigiasi scena, kurioje mano herojė krinta nuo stogo – nežinia, sąmoningai ar netyčia paslydusi konflikto su bičiuliu metu. Dabar man sunkoka apie šį filmą kalbėti – labai seniai nežiūrėjau. Truputį skaudu, kad Beatričę įgarsino džiazo atlikėja Neda Malūnavičiūtė.
Taip įvyko galbūt todėl, kad nusifilmavusi iškart išvykau į Prancūziją? Nedos darbas labai gerai atliktas, neturiu ko jai prikišti, užtat balsas – visiška mano priešingybė. Paprastai kalbu tyliai, net filmavimo aikštelėje negaliu rėkti. (Tai man, kaip režisierei, ir nebūtina – pasirodo, vyrai labai gerai tave girdi, kai kalbi negarsiai.) O aktoriui balsas – vienas svarbiausių darbo instrumentų. Ir kai filme savo heroję išgirdau kalbant stipriu, nepanašiu į mano balsu, pasijutau prastokai.
Nejutau tame pilnatvės. Ir dabar drąsiai galiu pasakyti, kad nesuklydau nepasirinkusi aktorės kelio. Baigusi mokyklą šiek tiek blaškiausi, nežinojau, kur stoti. Svarsčiau, ką rinktis – dailės studijas ar aktorinį. Filmuodamasi D. Banionio juostoje, lankiau ir piešimo kursus. Šiandien suprantu, kodėl mane tada traukė ir dailė. Juk kinas yra susijęs ne tik su literatūra, muzika, bet ir su erdve, jos panaudojimu. Su tuo, kas mane nuo vaikystės domino. Gal todėl 1992-aisiais, kai sužinojau apie galimybę studijuoti vizualiuosius menus Avinjono nacionalinėje aukštojoje dailės mokykloje Prancūzijoje, mano akyse įsižiebė liepsna: neva ten ir mokslai ne tokie sausi, akademiški, yra ir vaizdo studijos, ir fotografija. Nuspręsta, važiuoju! Iš pradžių išvykau trims mėnesiams turėdama turistinę vizą. Išlaikiau egzaminą, įstojau. Neįtikėtina!
Galbūt prancūzams atrodžiau labai egzotiška, nes kalbėjau tik angliškai, prancūziškai – vos vos. Avinjone metus gyvenau vienos šeimos namuose. Rytais ir vakarais prižiūrėjau jų šešerių metų vaiką, o dienomis mokiausi. Praleidusi Prancūzijoje dvi savaites sužinojau, kad mirė mama. Toliau mano atmintyje – juoda skylė. Negaliu atsakyti į klausimus, kaip pritapau svetimoje šalyje, ar patyriau ten kultūrinį šoką. Patyriau netekties šoką. Iš pradžių buvo siaubinga, o vieną rytą atsikėliau ir supratau, kad prancūziškai kalbu visiškai laisvai, net be akcento.
Sakiau: tai – mano mamos dovana. Laikas ėjo, mokslai tęsėsi. Lietuva, kai netekau mamos, man labai ilgai buvo skaudi teritorija. Tik dabar pirmą kartą po 21-erių metų grįžtu čia ilgesniam laikui, grįžtu dirbti, kurti, man čia gera. Anksčiau parlėkdavau tik trumpam. Rūpėdavo nuvažiuoti prie mamos kapo, jį sutvarkyti, paverkti, pasimatyti su broliu, tėvu, ir viskas. O dabar pirmą kartą atvažiuoju čia tam, kad pasidžiaugčiau gyvenimu. Lietuvoje būsiu keturis mėnesius. Tai fantastiška!
Galimybė statyti čia lietuvišką pilno metro filmą apie paauglių problemas – ir Lietuvos, ir Lietuvos kino centro dovana man. Gyvenu savo vaikystės Žvėryne... Apsisuko kažkoks būties ratas. Toks jausmas, kad nuo šiol mano gyvenimas pasidalys į dvi dalis: iki šio filmo ir po jo. Iki tikro grįžimo į Lietuvą ir po jo.
Neįtikėtinas lieknumas, į akis nekrintantys, tačiau vertingi papuošalai, maža juoda suknelė. Jūsų įvaizdį diktuoja prancūziškas stilius?
Žinote, man pačiai keista, kad šiandien vilkiu juodai. Gal todėl, kad dalyvavau fotosesijoje?.. Kai pradėjau laisvėti nuo skaudžių istorijų, išgyvenimų, mano spintoje atsirado daug spalvingų drabužių. O juk metų metais aplink mane buvo juoda, juoda, juoda... Nebuvau įsisąmoninusi, kad tai – gedulas, intuityviai nenorėjau spalvų. Dabar požiūris pasikeitė. Matyt, užaugau, su viskuo susitaikiau. Pagaliau gerai jaučiuosi būdama tas, kas esu, ir darydama tai, ką darau. Manau, tikrai ne pirmoji sakau, kad keturiasdešimt metų – fantastiškas amžius. Nebebijau žeidžiančių replikų, žvilgsnių... Ką norite, tą apie mane galvokite. O juk labai ilgai man tai buvo gana svarbu.
Niekas Jums neduotų 40-ies. Kaip prižiūrite kūną, palaikote gerą formą?
Nieko specialaus nedarau. Matyt, esu laiminga, nes natūraliai nemėgstu saldumynų, man nereikia kankintis jų atsisakant. Taigi negaliu girtis savo kūnu, tai – ne mano nuopelnas. Tiesa, dabar pagaliau bandau mesti rūkyti. Anksčiau buvau sociali rūkytoja: jei kiti peša dūmą, tai ir aš. Kartais per dieną galėdavau surūkyti pakelį cigarečių. Kitą rytą atsikeldavau be balso ir be nuotaikos, savaitę nerūkydavau, paskui – viskas iš naujo. Dabar atidžiau renkuosi maistą, stengiuosi, kad jis būtų įvairus – ne vien pusgaminiai. Gerai, kad ir aš, ir mano draugas mėgstame gaminti.
Buvimo mama ir savo, kaip dukros, patirties nesieju. Mano ryšys su mama buvo tikrai unikalus. Ir ne todėl, kad ji mane pagimdė. Kartais vaikas ir mama turi mažai dvasinio bendrumo, o mes buvome labai artimos. Ne mano vienos gyvenimą ji yra pagražinusi, pakeitusi. Ją laikau nepaprastu žmogumi ne todėl, kad tai – mano mama. Ji tikrai buvo ypatinga. Man pasisekė.
Kaip žadate derinti motinystę ir savo itin kūrybišką darbą, juk šis – lyg antras kūdikis – pretenduoja pasiglemžti Jus visą be išlygų?
Žodis „motinystė“ yra tarsi apdulkėjęs. Ką jis reiškia? Mano gyvenimo draugas – kartu esame jau daugiau kaip penkiolika metų – vaiku užsiima tiek pat, kiek ir aš, gal net daugiau. Manau, tėvai laimingi ir ramūs, kai gali save realizuoti. Vaikas tai jaučia, ir jam gera. Žinoma, kūdikis reikalauja daug laiko, bet turbūt esmė – ne jo kiekis, o kokybė. Svarbu, ar šeimoje yra ramybė, palaikymas. Manau, vaikas nuo pat mažens turi jausti, kad kiekvienas šeimos narys turi savo pasaulį, kad ir jis pats turi savirealizacijos laisvę.
Neėmėte motinystės atostogų, neiškritote iš darbo rinkos?
Jau buvo paskutinės nėštumo dienos, kai Lietuvos kino centrui pateikėme paraišką filmui kurti. Pamenu, vieną dieną turėjau per skaipą bendrauti su vienu filmavimo grupės nariu, tačiau rytą sužinojau, kad turėsiu važiuoti į ligoninę gimdyti. Taigi parašiau jam elektroninį laišką ir susitikimą porai dienų atidėjau. Kai grįžau namo, mes ir vėl skaipavome. Vėliau jis, sužinojęs, ką tas kelias dienas veikiau, neteko žado, nes ekrane mano pilvo nesimatė.
Ar šiandien Vakarų Europoje pirmą kartą besilaukianti keturiasdešimtmetė – dažnas reiškinys?
Taip, tokių moterų yra gana daug. Ir niekas jų nesmerkia, atvirkščiai, suteikia visokeriopą paramą ir pagalbą. Gydytojai – be galo tolerantiški. Pavyzdžiui, aš Orsono visiškai nemaitinau krūtimi. Kiek žinau, kūdikiams skirti mišinėliai šiais laikais yra labai kokybiški ir vertingi, visiškai atstoja motinos pieną. Prancūzijoje gydytojai dar besilaukiančioms moterims pasako, kad jos gali rinktis – maitinti ar ne, ir taip iš anksto apsaugo nuo galimo kaltės jausmo. Ir man buvo paaiškinta, kad tai – tik mano pačios pasirinkimas. Kitaip tariant, jeigu kuriai nors mamai kyla abejonių, ar įstengs maitinti kūdikį savo pienu, galbūt jai verta apsvarstyti galimybę maitinti jį mišinėliais? Negalėčiau teigti, kad motinos skatinamos vaiko nemaitinti krūtimi, ne, bet kiekvienai suteikiamas individualus pasirinkimas. Ir ką gi, žiūrėdama į savo sūnų, galiu pasakyti, kad rezultatas yra puikus: Orsonas auga sveikas ir stiprus.
Kavaitė – įdomi pavardė. Apie Jus taip ir norisi pasakyti: „Moteris, kvepianti kava.“ O štai filmo „Džiazas“ titruose Jūs pristatoma kaip Kavaliauskaitė.
Taip, tas tiesa. Tikroji mano pavardė – Kavaliauskaitė, tačiau Prancūzijoje su tokia – nė žingsnio: per ilga, per sudėtinga. Mano pseudonimas man patinka. Smagu, kad turiu kažką savo, individualaus. Puiku, kad tai – mano pavardė, o ne kieno nors kito!
Ne mažiau originalus ir Jūsų vardas.
Tėvai sugalvojo. Yra tokia vietovė – Alanta. Jiems patiko skambesys, tik pakeitė vieną raidę. Kadaise, kai su klase keliavome po Lietuvą, netyčia užsirovėme ant Alantėlės upelio, jis buvo gal 50 cm pločio. Pasirodo, yra ir Alantės kaimas. Mano brolio vardas, beje, irgi ne toks kaip kitų, jis – ne Tomas, o Tumas. Na, bet ko norėti, kai tėvai – menininkai... Mano šviesaus atminimo mama Alina Briedelytė-Kavaliauskienė buvo tekstilininkė, tėtis Regimantas Kavaliauskas – dailininkas monumentalistas.
„Laiko garsai“ – apie merginą, grįžtančią į gimtąjį miestelį tam, kad atskleistų savo motinos mirties paslaptį, išsiaiškintų priežastis. Ji dirba garso režisiere, tad ima įrašinėti seno namo skleidžiamus garsus, jo traškesį. Staiga, klausydama įrašo, herojė išgirsta savo pačios balsą ir supranta, kad tie žodžiai sklinda iš gana tolimos praeities. Paaiškėja, kad name yra tokių vietų, kuriose galima grįžti į prabėgusį laiką. Šarlotė išgirsta, kaip ji, paauglė, kalbasi su savo motina, kokius skaudžius, neteisingus žodžius sako. Tik grįžusi į praeitį, racionalioji filmo herojė pagaliau suvokia, koks nuostabus, dvasiškai stiprus žmogus buvo jos mama.
Ar Šarlotės mama turi Jūsiškės bruožų?
Manau, mes kuriame iš spalvų, kurių patys turime. „Laiko garsuose“ norėjau papasakoti apie savo gedėjimo jausmą. Istoriją kūriau iš didelio skausmo. Žinoma, viską apverčiau aukštyn kojomis, savo mamą padariau kitokią, nei buvo. Dabar suprantu, kad apie išgyventus dalykus reikia kalbėti per laiko atstumą – tada gali juos ne tik analizuoti, bet ir padidinti, sumažinti, elgtis su jais kaip nori...
Šarlotės vaidmenį šiame filme kūrė aktorė Emilie Dequenne, Lietuvos žiūrovams pažįstama iš „Auksine palmės šakele“ apdovanotos brolių Dardenne’ų juostos „Rozeta“. Kaip pavyko ją prisikalbinti?
Apie Emilie Dequenne galvojau dar rašydama filmo scenarijų – jos nuotrauka visus dvejus metus kabėjo virš mano kompiuterio. Išsiuntusi jai parašytą scenarijų, atsakymo nusiteikiau laukti ilgai – ir neigiamo, tačiau įvyko neįtikėtinas dalykas – pati aktorė paskambino jau po savaitės ir paklausė: „Kada statome filmą? Dar niekada, skaitydama scenarijų, nesu girdėjusi tiek garsų!“ Ji buvo be galo entuziastinga, nuo pirmos mūsų pokalbio minutės buvo aišku, kad stačia galva, nekeldama aukštų reikalavimų ir ypatingų sąlygų ners į vaidmenį. Ir tikrai, finansų nebuvo, mes su prodiuseriu jautėmės lyg vieni valtyje, blaškomoje bangų vidury jūros. Emilie suteikė mums kažkokio tvirtumo. Juokais pavadinome ją žuvėdra, nes pirmoji mums pranešė, kad artėjame prie kranto. Ir tikrai – viskas sėkmingai susiklostė, atsirado ir pinigų.
Pakalbėkime apie naująjį Jūsų filmą „Sangailė“, kurį kursite Lietuvoje.
Jį prodiusuoja kompanija „Fralita Films“ kartu su Prancūzijos partnere „Les Films d‘Antoine“. Visi kūrybinės komandos nariai – lietuviai, išskyrus operatorių Dominique‘ą Coliną, ilgametį mano kūrybos kompanionas. (Dominique‘as yra nufilmavęs per 30 pilno metro filmų, bendradarbiavo su tarptautinį pripažinimą pelniusiais režisieriais Gasparu Noe, Cedricu Klapischu, Marina De Van ir kitais – aut. past.)
Džiaugiuosi dirbdama su Lietuvos kino kūrėjais. Mane labai įkvepia jaunoji aktorių karta, dabartinis Lietuvos jaunimas. Juk mano pačios gyvenimas susiklostė taip, kad gimtinę palikau dar būdama beveik paauglė, todėl grįžimas čia kurti filmo būtent apie paauglystę man turi daugiaprasmę reikšmę. „Sangailė“ atskleis jaunos herojės baimes ir svajones. Tai filmas apie merginą, kuri svajoja skraidyti akrobatiniu lėktuvu, bet, norėdama įveikti aukščio baimę, ji turi išsivaduoti iš vidinių kompleksų, nepasitikėjimo savimi gniaužtų.
Paauglystė – sunkus, sudėtingas laikas. Kūnas auga, o siela – dar vaikiška, labai pažeidžiama. Gaila, kad to dažnai nesuvokia net tėvai. Ar pati esate patyrusi sudėtingų paaugliškų išgyvenimų, apie kuriuos pasakosite filme?
Filmo herojės Sangailės mama – buvusi balerina, tobula, nepriekaištinga nuo plaukų iki preciziškai nulakuotų nagų galiukų. Savo dukrą ji nuolat kritikuoja. „Ne su tavo kojomis trumpą sijoną nešioti!“ – skelbia verdiktą Sangailei. Skirtumas tarp mano herojės ir manęs tas, kad mano mama visada mane palaikė, tačiau visos tos tamsios spalvos, kurias mato mergina, yra ir mano pačios girdėtos, matytos, išgyventos. Nenoriu pasakoti, kokiomis aplinkybėmis, tačiau esu jas jutusi savo oda. Galbūt neatsitiktinai taip susiklostė, kad noras imtis paauglystės temos atsirado tada, kai pagaliau pajutau, kad galiu būti savimi. Filmo scenarijų rašiau Paryžiuje, per atstumą žvelgiau į tai, ką kadaise čia, Lietuvoje, išgyvenau pati.
Lietuvos paaugliai šiuo metu gyvena didelės rizikos zonoje: daug savižudybių, smurto, patyčių, destrukcijos.
Sangailė, norėdama įveikti dvasinį skausmą, pjaustosi rankas. Šis faktas – ne iš piršto laužtas. Žinau, kad destruktyviai besielgiančių, save žalojančių paauglių yra labai daug. Fiziniu skausmu jie bando nustelbti savo sielos kančią. Kai kurie žmonės tokį elgesį sieja su savižudybės rizika, tačiau tokie paaugliai paprastai kaip tik nesižudo – jiems savo kūno kankinimas ir žalojimas yra bandymas išsigelbėti. Kaip išeitį kenčiantys jauni žmonės randa ekstremalų sportą.
Filmą pirmiausia turbūt vertėtų pažiūrėti suaugusiesiems... Galbūt Jūsų kūrinys tėvams padės labiau suprasti savo vaikus?
Labai viliuosi. Paauglių problemos visose šalyse, visais laikais vis dėlto yra tos pačios: kaip atrasti savo vietą pasaulyje, kaip ištverti savo netobulumą? Filmas kaip tik ir yra apie tai, kaip susitikimas su žmogumi, jo pagalba, palaikymas, paskatinimas gali pakeisti kito likimą. Juk svarbiausia – ne žmogų supančios aplinkybės, o požiūris į jas. Sunkumai tavo kelyje yra tam, kad pamatytum, kas iš tikrųjų esi. Nelaimių ir baisių dalykų nutinka daugeliui; vieni skundžiasi vietoje stovėdami, o kiti sugeba iš to padaryti ką nors gera.
