Draugiškas, smalsus, lengvai rezgantis pažintis, kartais – chuliganiškas, kandus, iš musės padarys dramblį, ir juo šventai patikėsime!
Kasdien keltis pusę šešių ryto, kad spėtumėte į rytinį eterį, – menkas malonumas.
Priešingai, – gėris! Gyvenu pušyne, atidarau balkono duris, į namus ima veržtis gaivus, malonus rytinio oro gūsis. Stebiu, kaip bunda miestas. Pasisveikinu su darbą baigiančiu kiemsargiu, pastoviu eilėje prie smagiausios sostinėje degalinės operatorės, ji kasdien sugalvoja po naują komplimentą...
Kurį laiką buvote portalo „panelė.lt“ vyriausiasis redaktorius.
Kai buvo sumanytas šis projektas, man liepta svetainę padaryti žiauriai populiarią. Turėjome visišką kūrybinę laisvę. Remdamiesi britų bulvarinio dienraščio „The Sun“ portalo pavyzdžiu, sukūrėme populiariausią Lietuvoje pramogų naujienų tinklalapį: paskalos, skandalai, karšti įvykiai...
Rimtesnius žmones tai erzino. Rašiau pagaunančius pavadinimus, pavyzdžiui, „Sijonėlis pūstas, matosi kopūstas“. Ir ką? 120 tūkstančių lankytojų per parą. Turėjau svajonių komandą, kolegos į darbą ateidavo aštuntą ryto, išeidavo vidurnaktį. Įrodėme, kad trise galime padaryti tiek pat, kaip ir nemažas dienraščio kolektyvas. Dabar „panelė.lt“ nebėra bulvarinis portalas.
Kaip darbas veikia Jūsų asmenybę?
Mano gyvenimas yra mano darbas. Bendradarbiai yra mano draugai. Nemoku statyti sienos tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Mano kelionės, pramogos, atostogos susijusios su darbu.
„Panelėje“ dirbu septynerius metus. Čia atėjau iš TV3 laidos „Nomeda“. Rašau savo įsivaizduojamai mūzai skaitytojai. Ji – graži, intelektuali 25-erių metų studentė, mūsų humoro jausmas vienodas. Žurnalo herojai turi kuo nors išsiskirti. Dažnai „Panelės“ kritikai teigia, esą šnekiname durnus veikėjus. Aš jų tokiais nepavadinčiau. Man patinka, kai žmogus drįsta gyventi kitaip, pavyzdžiui, išsikasęs urvą, nes tiki, kad tuoj ateis pasaulio pabaiga. Į kiekvieno piliečio namus įlindę rastume ką nors įdomaus. Aš ir pats gyvenu kitaip.
Laikausi keistų tradicijų. Tris kartus per savaitę važiuoju į didžiausią Vilniaus prekybos centrą ir apeinu savo garbės ratą – tam tikras parduotuves. Turiu priklausomybę šopingui ir privalau ką nors nusipirkti. Jei neįsigyju bent paprastų sportinių marškinėlių, prisiperku pilną maišą maisto. Kartą per savaitę lekiu į vaistinę ir išsinešu iš ten maišą vaistų. Buvau apsėstas dietos manijos, paskui įsivaizdavau, kad man reikia stiprinti imunitetą: gėriau dešimties rūšių papildus. Vieną gruodį pasitikrinau savo metų išlaidas – vaistinėse buvau palikęs daugiau nei penkis tūkstančius litų. Prisiperku drabužių, bet nebūtinai juos dėviu. Spintoje yra lentyna, ant kurios sudėti nauji, su etiketėmis. Kartais atiduodu draugams. Turiu tris seseris. Praėjusį penktadienį važiavome apsipirkti su jauniausia – vienuolikmete Auguste, jai labai patiko.
Jei ne laida „Emigrantai“, Jus vadinčiau bulvaro žiniasklaidininku. Kuo traukia geltonosios spaudos stilius?
Žurnalas „Panelė“, manyčiau, nėra nei bulvarinis, nei rimtosios publicistikos žurnalas. Redaktorė Jurga Baltrukonytė sugebėjo išrasti naują žurnalistikos formą. Subtiliai balansuojame tarp įvairių stilių. Kartais graudiname skaitytoją, kartais juokiname. Mūsų rašiniai turi virpinti skaitytojų emocijas.
Esate minėjęs, kad nuo dvylikos metų žaidėte žurnalistiką. Kokie takeliai atvedė į šias lankas?
Mėgau žiūrėti televizorių ir klausytis savo senelio bitininko Vytauto pasakojimų. Kai nueidavau aplankyti jo į gamyklą, kurioje dirbo, apie visus kolegas paporindavo: kas, kaip, su kuo gyvena. O namuose kurdavau laikraštį – į sąsiuvinį klijuodavau iškarpas, rašiausi populiariausių žurnalistų pavardes. Vėliau susirgau skaitymo manija. Net sumuštinį kirsdavau su knyga rankose. Būdamas penktoje klasėje, pradėjau skambinėti į šalies laikraščius ir siūlytis: „Esu penktokas, noriu neatlygintinai rašyti straipsnius.“ Trijų laikraščių redaktoriai pakvietė pasikalbėti. Ir pradėjau pliekti į „Lietuvos aidą“. Pirmas mano straipsnis buvo apie vaikus ir narkotikus. Labai nemėgau kvaišalų ir narkomanų, tad išreiškiau baisų pasipiktinimą jais. Vėliau per „T.A.T.U.“ koncertą nufotografavau dvi besibučiuojančias, susipynusiais liežuviais moteris, parašiau reportažą, maniau, kad atmes, tačiau „Lietuvos žinių“ redaktorė išspausdino kitą dieną pirmame puslapyje ir pakvietė mane dirbti.
„Bet aš esu septintokas“, – prisipažinau. Tada pasiūlė laisvai samdomo žurnalisto darbą. Visur, kur senieji kolegos nenorėdavo lįsti, lįsdavau aš. O kartą susitikau su žiniasklaidoje dirbusiu vyru, jis paakino kurti laikraštį Lietuvos mokykloms. Išleidome dvylikos puslapių „Mokyklos frontą“, jis nemokamai dalintas visose didmiesčių mokyklose. Buvo labai populiarus, septynerius metus ėjo.
Septintoje klasėje pirmą kartą užsidirbau 800 litų, man tai atrodė kosmosas (mama duodavo į mokyklą du litus ). Nusipirkau nešiojamą radiją. Kitas algas taupiau. Mačiau, kaip sunku mamai vienai mane auginti, galvojau: va sutaupysiu ir padėsiu jai.
Pašaipus, sarkastiškas rašymo tonas. Kokius savo asmenybės negalavimus juo slepiate?
Daug kartų girdėjau, kad tie, kurie pašiepia kitą, greičiausiai yra kompleksuoti. Kartą, gulėdamas sanatorijoje, bendravau su psichologu. Jam vis prieštaravau – mat buvau mandras vaikas – ir sakiau, kad esu už jį kietesnis. Man patinka į pasaulį žvelgti per humoro prizmę. Aš ir apie save kalbu sarkastiškai, mėgstu pašiepti tam tikras savo savybes. O kitų rašydamas stengiuosi neįžeisti.
Ar esate susipažinęs su LR Visuomenės informavimo įstatymu?
Niekada nesu turėjęs nei administracinės, nei baudžiamosios bylos. LR Visuomenės informavimo įstatymą išmanau, net žinau, kad kelis kartus esu jį pažeidęs. Pavyzdžiui, rašydamas straipsnį „Jauniausia Lietuvos nuotaka“. Skleisti neigiamos informacijos apie nepilnamečius negalima, bet man atrodo be galo įdomus faktas, kad mūsų visuomenėje gyvena mergaitė, kuri lytiškai santykiauti pradėjo būdama vaikas, o trylikos tuokiasi dėl to, kad vaikinas nesėstų į kalėjimą. Ne mane reikia bausti, o tėvus ir vaikų teises ginančių institucijų vadovus, kad nieko nedarė ir nedaro, net faktą paviešinus.
Ar esate labai smalsus?
Kažkada svajojau tapti karo žurnalistu. Man įdomios visokios temos. Rašiau apie savo kūne įkalintą žmogų. Dariau interviu su paralyžiuota mergina, ji atsakinėjo man mirksėdama. Vienas mirksnis reiškė „taip“, du – „ne“. Šnekėjausi su pirmu Lietuvoje lytį pasikeitusiu asmeniu, jis demonstravo mums medikų sukurtus savo lyties organus. Medicinos stebuklas! Buvo įdomus interviu su metalą valgančiu žmogumi, su vyriausiu Lietuvos studentu – nuostabiu palangiškiu dieduku, jis mirė praėjus mėnesiui po mūsų pokalbio. Rašiau apie Norvegijos kalnuose gyvenančius atsiskyrėlius, vaikiną, kuris metė darbą, paliko namus ir apsigyveno pievoje be jokio turto bei stogo, kalbinau prostitutę, AIDS sergantį narkomaną, iki gyvos galvos nuteistą nusikaltėlį...
Kartą interviu laikraščiui „Universiteto žurnalistas“ tėškėte: „Aš žinau, kad lietuviai yra tokie pat buki, kaip ir aš. Kas yra buka ir lėkšta, turi didžiausius reitingus, o gražios, rimtos istorijos nėra populiarios.“
Kai skambina kokia mergaitė, sakau: „Rašyk, kaip tau reikia.“ Na, ir parašė... Gal jai tuo metu reikėjo riebaus interviu? Nemanau, kad lietuviai yra buki ir kad aš esu bukas. Skaitomiausios mano publikacijos – apie jauniausią Lietuvos nuotaką, Italijoje kurtizane dirbančią merginą, girtuoklę motinėlę (ją radome Marijampolėje, baisioje prirūkytoje pirkioje) – atskleidžia mūsų realybę. Ieškojome merginos, duris atidarė girta motinėlė, pranešė, kad jos duktė yra kalėjime. Manydama, kad esame ką tik iš kalėjimo paleisti dukros sužadėtinio draugeliai, atidaro butelį šampano, pilsto į... vazeles. Tikinu: „Ponia, esame žurnalistai“, o ji krizena – netiki. Ir pasakoja, kad dukra sėdi Panevėžio moterų kalėjime, jos sužadėtinis kali Marijampolėje, kad turi ten telefoną ir su ja susirašinėja, kad sūnus, neiškentęs gyvenimo su šita moterimi (rodo į save), pasikorė va šioje vietoje... Tai istorija apie tai, kaip motinos užkratas pereina dukrai, vėliau – anūkui ir t. t. Gaila, bet labiausiai skaitomi yra skandalingų, pikantiškų temų rašiniai. Manau, apie kiekvieną žmogų galima parašyti įdomiai.
Gal skleidžiate ypatingą šilumą, kad nepažįstamieji Jums noriai atsiveria?
Manau, žmonės yra per daug užsisklendę, jiems trūksta galimybės išsišnekėti. Kalbinau zoofilo žmoną: buvau pirmas žmogus, kuriam ji atskleidė apie vyro iškrypimą. Turėjau laikyti moterį apkabinęs – ji visą laiką verkė. Žmogus turi kam nors išpasakoti savo bėdas – tai padeda pasijusti geriau.
Jums tikrai įdomu ir patogu skalbti svetimus – dažnai ir nešvarius – žinomų veikėjų marškinius?
Neskirstau žmonių į žinomus ir nežinomus. Man svarbu įdomi istorija, situacija, nutikimas. Oksaną Pikul kalbinau vieną kartą gyvenime, rašinys vadinosi „Mano papų karjera“. Natalijos Zvonkės muzika ir drabužiai man visai neįdomūs, bet įdomus jos darbo principas. Lietuvos verslo pasaulyje Natalijos išrastą savireklamos būdą dabar kopijuoja kitos merginos, ir už tai ją galima pagirti. Rašinį pavadinau „Prekės ženklas – „Zvonkė“.
Manau, profesionaliam žurnalistui pravarti šešėlio pozicija. Jūs esate matomas viešojoje erdvėje. Mėgstate būti pastebimas?
Aš nesu viešas žmogus. Mane galbūt labiau pažįsta radijo stoties ZIP FM klausytojai. Būdamas Palangoje girdėjau sakant: „Čia tas, kuris dalyvavo laidoje „Valanda su Rūta.“ Manau, esu labiau pastebimas dėl tamsaus gymio, ryškių drabužių. Įsivaizduokite, kokių replikų mudu su fotografu sulaukiame rožiniu „Panelės“ autobusiuku nuvykę į pietinį Šiaulių rajoną. Negirdėti replikų padeda ausinukas. Nesiskiriu su juo – dievinu muziką.
Traukiate jaunimėlį per dantį, prirašote pikantiškų dalykų, peršate savo nuomonę... Ar ramiai miegate? Ar negaila jaunų sielų?
Ne, negaila. Aš ribų neperžengiu.
Ar yra kas nors, ko nedrįstumėte paklausti?
Drįsčiau paklausti bet ko. Kunigo esu klausęs, ar masturbuojasi. Atsakė, bet pažadėjau nerašyti. Į savo herojų pageidavimus atsižvelgiu. Kartais, kai pasakojimas man pasirodo per atviras, žmogų perspėju, kad galbūt užsimiršo. Mano rašiniui tai nepridės svorio, o jam gali labai pakenkti.
Esate įsitikinęs, kad nieko neskriaudžiate ir nepaliekate paskui save neapykantos pėdsako?
Manau, kai kurie rašiniai kai kuriuos žmones priverčia susimąstyti, kartais paskatina pasukti doresniu keliu. Pirmieji vadovai mane išmokė visiškai atsiriboti nuo pašnekovo istorijos. Šiuo metu galiu kalbinti be galo didelėje bėdoje esantį žmogų, o po dešimties minučių eiti pietauti. Būna, ir pagelbėju. Kartą paskambinusi mergina pasiguodė, kad neturi kur nakvoti. Išnuomojau jai kambarį, naktį nuvežiau sriubos iš mamos namų. Taip pat padėjau vienai besilaukiančiai moteriai susirasti namus, televizija padovanojo jai skalbimo mašiną. Po mėnesio skambina, sako: „Laba diena, Orestai. Jūs man taip padėjote, kad savo sūnų jūsų garbei pavadinau Orestu.“ Padėkojau, nors vardą ir supainiojo.
Po ketverių metų per Kalėdas, pildydamas vaikų svajones, pamačiau vardą Orestas. Berniukas norėjo pulteliu valdomos mašinytės. Kai socialinė darbuotoja davė vaiko mamos Svetlanos telefono numerį, prisiminiau, kad ir mano Oresto mama buvo Svetlana. Taigi likimas vėl suvedė. Labai gaila, kad per ketverius metus jos gyvenimas nepasikeitė.
Visai kitu stiliumi dirbate TV laidoje „Emigrantai“. Ką pats manote apie emigraciją? Ar nesusigundysite galimybe ieškoti laimės svetur?
Emigruoti svajojau, bet ne todėl, kad Lietuvoje blogai. Norėjau pamatyti daugiau pasaulio, žmonių, visuomenių. Didžiausią romantiką įsivaizdavau taip: einu per centrinį Niujorko parką, geriu kavą iš vienkartinio puodelio (nors kavos nemėgstu) ir klausausi muzikos per ausinuką. Kai teko eiti per centrinį Niujorko parką, specialiai nusipirkau kavos.
Praėjusių metų gruodžio pradžioje, kai viešėjau Londone, paskambino prodiuseris ir pasakė: „Mąstyk, kur skrisi po poros savaičių – grąžinome projektą „Emigrantai“.“ Šioje laidoje dirbau ir anksčiau. Taigi 2012 metų Kalėdas pirmą kartą švenčiau ne su mama. Laikausi tradicijos kartą metuose (per Kalėdas) nakvoti pas ją. Mano sesutė Augustė vis dar tiki Kalėdų Seneliu, šio vaidmenį ir atlieku. Tik pernai įteikiau jai dovaną ne kaip Kalėdų Senelis, o kaip brolis.
Su mama negyvenu nuo šešiolikos. Daugiau nei metus buvau laikraščio „Panevėžio balsas“ pirmasis vyriausiojo redaktorius pavaduotojas. Panevėžyje man išnuomojo butą, paskyrė vairuotoją. Buvau jauniausias kolektyvo narys. Ten dirbo fantastiškų žurnalistų. Viena jų – nepaprastai įdomiu stiliumi rašanti Vitalija Jalianiauskienė – nešiojo didžiulius storo stiklo akinius – kaip Anglijos kaimo žurnalistė. Nuvažiuodavo pas šimtametę bobutę ir parašydavo superinį tekstą. Toks humoro jausmas! Bet neiškenčiau lėto gyvenimo. Nė vieno draugo ten neturėjau. Laiką leidau tik su bendradarbiais. Galvodavau: „Išeisiu čia iš proto.“ Nusipirkau televizorių. Jis man atrodė kaip stebuklas.
Daug. Praėjusiais metais keliavau 18 kartų. Keliaudamas išleidžiu visus savo pinigus.
Kokia emigrantų istorija Jus labiausiai užkabino?
Emigravę žmonės neretai demonstruoja išdidžią povyzą: „Aš – užsienietis.“ Ne emigrantas, kuris Lietuvoje nesugebėjo verstis, o užsienietis. Jei gimtinėje smarkiai nesisekė, užsienyje stebuklo nesulauksi. Tokie tautiečiai tampa benamiais. Teko matyti sukrečiantį vaizdą: iš prekybos centrų atveža trikampių sumuštinių, beria į krūvą, o jie kaip šunys, išlindę iš savo landynių, čiumpa valgyti. Paklausiau: „Kodėl negrįžtate namo?“ Moteris atsakė: „Aš Lietuvoje buvau niekas. Anglijoje irgi esu niekas. Jei grįšiu, jausiuosi dvigubas niekas, o dabar bent visi mano, kad aš užsienyje dirbu.“
Kaip tėvynainiai Jus priima?
Tolimose šalyse (Singapūre, Brazilijoje) gyvenantys mūsų emigrantai yra ištroškę pasimatyti su saviškiais, jiems bet koks lietuvis yra brolis. Globoja, vaišina, vedasi į namus. Londone, Dubline, Osle į lietuvius žiūri kaip į priešus, sukčius, melagius. Pasidariau palankių vietovių žemėlapį. Azija yra svetinga vienišiems vyrams. Ten bet koks šviesus vaikinas, net jei jautiesi negražus, bus gražuolis, moterys dėl jo eis iš proto. Su manimi fotografavosi pulkai indžių mergaičių. Pats emigruočiau į Braziliją, nes ten – laisvė. San Fransiskas – miestas, kuris įkvepia. Barselona skatina kurti. Visos mano atostogos susijusios su darbu. Važiuoju su bet kokiu draugu fotografu, ir dirbu. Kartą, kai per tris atostogų dienas padariau šešias temas, mano bičiulis pasakė: „Viskas. Aš prakeikiu keliones su tavimi – nėra laiko ilsėtis“, bet ir dėkojo, nes žurnalisto veikla leidžia pamatyti šalį netikėtais rakursais, patekti ten, kur ne kiekvienam galima.
Jei turėtumėte pakankamai pinigų, ką veiktumėte?
Vis tiek rašyčiau. Kiekvienas, dirbantis žurnale „Panelė“, o mūsų yra trys, mėgaujamės visiška rašymo, personažų, temų pasirinkimo laisve. Išaugau iš reporterio kelnių, nors ir renginiuose rasdavau netikėtų kampų. Kartą spaudos fotografai pristatinėjo savo albumą, aš turėjau apie tai parašyti. Buvo nuobodu, tai ir skaičiavau, kiek prezidentas Valdas Adamkus per vakarą suvalgys vieno kąsnio sumuštinių. Skaičius pribloškė. Antraštė pateko ant viršelio...
Koks Jūsų laisvalaikis?
Dievinu filmus ir gerą maistą gerame restorane. Nesuprantu klubinės kultūros, nekenčiu siautėti. Audringesni mano draugai sako: „Koks tu nuobodus!“
Jūsų herojams būtų malonu pasiskaityti apie Jūsų trūkumus, ydas, kompleksus, manijas.
Graužiu nagus. Kasryt išgyvenu psichozę dėl plaukų. Valandą praleidžiu prie veidrodžio – negaliu išeiti iš namų tinkamai nesusišukavęs. Jei tai daryti tingiu, užsidedu kepurę. Bijau sirgti, tad esu priklausomas nuo vaistų. Daugeliui tai atrodo nenormalu, mane nuolat gąsdina, kad trumpai gyvensiu. Atšaunu: „Svarbu gyventi kokybiškai, o ne ilgai.“ Vaistų man reikia: kenčiu siaubingus migreninius galvos skausmus, esu alergiškas, amžinai sloguoju, sergu astma...
Bjaurių savybių turiu, kaip ir visi. Daugelis sako: „Orijau, tu gudrus kaip žydas.“ Nemėgstu šykštuolių. Prisimenu, paauglystėje mane buvo apgavęs turtingų tėvų sūnelis. Picerijoje valgiau makaronus, o jis pasakė, kad neturi pinigų. Nupirkau jam pusę porcijos iš savo menkų santaupų. Paskui važiuojame autobusu, jis išsitraukia 50 litų ir sako: „Čia – kinui. Ryt eisiu.“ Supratau, kad niekada nebūsiu turtingas, nes niekada negalėsiu pasinaudoti kito geru. Man reikia daug pinigų, bet nesvajoju tapti milijonieriumi, gyventi name prie ežero. Įsigijau butą – įklimpau į skolą bankui keturiasdešimčiai metų...
Ar esate sutikęs tikrą draugą arba bent jo šešėlį?
Turiu penkis tikrus draugus. Jais pasitikiu, kartu leidžiame laiką.
Kuo vadovaujatės?
Griežtomis savo paties taisyklėmis. Kartais jos keičiasi. Pastebėjau, kad tampu jautresnis. Vis dažniau žiūrėdamas filmus apsiverkiu.
Visiems patariu keliauti ir atrasti pasaulį, kuo daugiau žmonių. Jei neturite pinigų lėktuvo bilietui nusipirkti, leiskitės į bet kurį Lietuvos kaimą. Viename sutiksite išmintingą senolį, pagal paukštukų judėjimą spėjantį orų kaitą, kitame – jauną melžėją be dantų. Pasikalbėkite su jais – nustebsite, kokie įdomių yra žmonių gyvenimų.
