V. Bareikis: mano žmona pranoksta Angeliną Jolie, kurią kažkada norėjau vesti

Muzikantui, aktoriui ir režisieriui Vidui Bareikiui (27 m.) - darbingas ruduo. Rugsėjį pristatęs spektaklį „No Awards“, spalį kviečia į „Nematomų monstrų“ premjerą. Šiame spektaklyje vaidins ir režisieriaus žmona – dainų autorė ir atlikėja Jurga Šeduikytė.

Teatro judėjimas „No Theatre“ – pasišiaušę, išsišokėliai, glotnų teatro audinį ardantys žmonės. Iš tikrųjų jie– jauni, kūrybiški, stiprūs, besiiriantys prieš srovę... Linguotumėte sau į taktą, bet ne – esate pavojingai aritmiški. Kam Jums visa tai?

Aritmija – natūrali mano būsena. Negaliu sakyti, kad aš ar „No Theatre“ nariai tyčia einame prieš srovę. Kuriu taip, kaip jaučiu. Ką nors nuveikęs suprantu, kad pataikiau į pasišiaušusią keterą. Šiemet pradėsime ketvirtąjį sezoną ir turbūt atsisveikinsime su pirmaisiais spektakliais „No Concert“ bei „Telefonų knyga“. Dabar, kai treji metai už nugaros, paprašiau aktorius parašyti monologus apie save „neapdovanojimų“ ceremonijai. Taigi gimė naujas spektaklis „No Awards“. Svarbiausia – mąstantys artistai. Gali pamatyti daug charizmatiškų, simpatiškų aktorių ir... buką žvilgsnį arba baisią kaukę, kuria visi žavisi.

Kodėl norite kurti kitokį teatrą? Ir kas tai yra kitoks?

Judėjimo branduolys – Gintaro Varno kursas, esame devyniese: aštuoni aktoriai ir aš, režisierius. „No Theatre“ nariai labai skiriasi nuo kitų aktorių. Vienaip yra išugdyti Rimo Tumino artistai, kitaip – mes, dar kitaip – vyresni. Mūsų trupė laužo stereotipus apie aktorius, esą šie geria, yra bohemščikai. Ainis, Dovydas, Marius, Vainius, merginos – sportiški, sveikai gyvenantys jauni žmonės. Gal tai ir G. Varno įtaka?.. Už daug ką jam esame dėkingi. Pats myli teatrą ir mums įdiegė meilę bei pagarbą šiai profesijai.
Visa prasidėjo nuo intuityvaus žaidimo. Pirmasis mūsų spektaklis „No Concert“ – viso mūsų kurso tūsas. Paskui augome, atėjome į sąmoningo veikimo periodą. Dabar ir patiems pradeda aiškėti, kas yra „No Theatre“. Aš tai vadinu kitu žanru, kita lyga. Bėgame nuo teatro kaip institucijos, rutinos, blogų jo štampų.

Kas Jūsų gyvenime buvo pirmiau – muzika ar teatras?

Muzika. Mano tėvas yra operos solistas, mama – dainuojanti aktorė, ji daug metų dirbo Lietuvių folkloro teatre. Atsimenu visus tėčio klasikinės muzikos dainavimo egzaminus, nes tekdavo klausyti, arba kaip tėvai grįždavo iš gastrolių, kai su folkloro teatru keliavo po pasaulį. Mūsų namuose buvo daug muzikos, tėvų skatinamas atsidūriau M. K. Čiurlionio menų mokykloje, baigiau fortepijono klasę.

Lietuvoje, ar tu būsi O. Koršunovas, ar Radžis, tave apšnekės. Turi turėti stiprų kiautuką.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Kodėl Jūsų projektų pavadinimuose vis mataruojasi dalelytė „ne“? Kas taip skatina priešgyniauti?

Galima grįžti į vaikystę ir atkapstyti, iš kur tai. Tie mano „ne“ – tai tiesioginiai „ne“ tėvams. Manau, kiekvienas žmogus pasikapstęs jų randa. Esu vientulis. Kai tėvai išvykdavo į gastroles, mane prižiūrėdavo seneliai. O seneliai vaikaičiams visada leidžia daugiau nei tėvai. Anksti išmoksti mąstyti kaip suaugęs, klausinėti, priešgyniauti.

Jūsų muzikinės grupės – „Suicide Djs“ ir „Stipriai kitaip“. Jauni, gražūs vyrai, o savaip deklaravote mirtį. Kodėl norėjosi apie tai kalbėti?

Kol neturėjau sūnaus, labai bijojau mirties ir nežinomybės. Dabar žinau, kad dėl Jurgos ir Ado galėčiau paaukoti savo gyvybę. Taip pat turi saugoti savo gyvenimą – kad tęstum vaiko kelionę kartu su savimi. Vengiu vestis sūnų į laidotuves – su jomis susiję vieni slogiausių mano vaikystės atsiminimų. Mirtis visada budi šalia, yra apčiuopiama ir absurdiška, bet kartu skatina branginti kiekvieną minutę šioje žemėje. Man mirtis yra vienas didžiausių variklių judėti į priekį, nes, kad ir kaip utopiškai skambėtų, norisi ją įveikti.

Kas Jums yra scena, teatras? Ką teatras gali?

Meną kuriantys žmonės yra plonaodžiai, skausmingai jautrūs ribinėms situacijoms, todėl jie ir kuria, rezonuoja – daina, piešiniu, skulptūra, poezija, spektakliu. Tai yra būdas išgyventi. Ne prasimaitinimo prasme, o neriant į visai kitą pasaulį. Teatre įmanoma įveikti mirtį. Susitinki Shakespeare‘ą, Čechovą, Dostojevskį, tuos, kurie įveikė mirtį, kartu susėdi, leidiesi į žmogaus gelmę, fantastinį pasaulį.

Ar Jūsų natūrali siekiamybė yra sukrėsti, supurtyti? Ar teatras pajėgus ką nors pakeisti žmogaus, visuomenės gyvenime?

Kartais nueinu į spektaklį ir matau: aktoriams scenoje smagu, jie ten viską žino, o aš jaučiuosi lyg pasyvus stebėtojas arba apskritai nesuprantu žaidimo taisyklių. Tai, manau, – problema. Turiu puikų kitokį pavyzdį – spektaklį „Kovos klubas“, jį kūrėme Jaunimo teatre. Pakviečiau į masuotę neprofesionalus. Susirinko 20 „išprotėjusių“ vaikinų. Visą sezoną šventai dirbo be atlygio – iš idėjos. Tapome geri kolegos. Vienas, įkvėptas kūrybinio proceso, pradėjo intensyviai sportuoti, jo gyvenimą pakeitė būtent teatras. Na, o spektaklis visą sezoną buvo anšlaginis.

Kodėl priekaištaujate vyresniajai kartai? Manoma, kad kartų konfliktus provokuoja nesubrendę asmenys.

Mūsų, 1986 metais gimusiųjų, karta užaugo laisvoje Lietuvoje, o tėvų – senosios sistemos žmonės. Dar prisidėjo ir gyvenimo būdo konfliktas. Dabar jau yra tatuiruotų bendraamžių, kino profesionalų, kurie kartu su vaikais važiuoja į festivalius, keliauja po pasaulį, šnekasi panašia kalba. Ir vis tiek vaikai jiems dėl ko nors priekaištaus. Viskas yra trauma. Per daug dėmesio – trauma: išlepintas; per mažai dėmesio – trauma: nesirūpino; alkoholikai – trauma, aristokratai – trauma. Nesibaigiantis žmogaus kodas.

Bet ar suvokiate, kad tėvai iš gastrolių skubėdavo namo, kad apkabintų savo vienintelį vaiką? Ir kiek daug gero gauta iš jų? Kad ir genų kombinacijos dovana – talentas...

Aš savo tėvams dėkoju. Net už tai, kad atsidūriau meno mokykloje. Jie man sakė: „Vėliau padėkosi.“ Tuo metu rėkdavau kruvinomis ašaromis: „Ne, aš sukaposiu tą pianiną!“ Vėliau ir sukapojau. Iki vienuoliktos klasės buvau krepšininkas, man nereikėjo nieko kito, bet tėvai vertė groti. Tik baigdamas mokyklą supratau, kad jei jau čia esu, turiu tuo pasinaudoti. Per fortepijoną prasidėjo kelionės į užsienį, konkursai. Puikiai sekėsi. Įstojau ir į fortepijono, ir į aktorinio meistriškumo specialybes. Pasirinkau pastarąją.

Dabar pats turite sūnų. Ko Jus moko tėvystė?

Juokingiausia, kad turime tokią relikvijų dėžę... Ji – kaip iš naujojo tėvų ir vaikų konfliktą gvildenančio spektaklio „Nematomi monstrai“. Mūsiškėje sukrautos relikvijos, spauda, kurioje rašyta apie Ado gimimą. Vakar jis grįžo iš koncerto naktį drauge su mumis. Mėgsta dainuoti, prašosi būti kartu. Gyvena muzikos ir teatro gyvenimą, vėliau dėl to mums priekaištaus: „Nekenčiu to jūsų teatro, štai kodėl tapau dirigentu.“

Pirmasis Jūsų režisuotas spektaklis „Vakaras su knyga“ (pagal M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“) buvo žingsnis iš aktorystės studijų į režisūrą. Kodėl įvyko šis viražas? Gal režisieriui patogu slėptis už aktorių nugarų?

Malonumą jaučiu būdamas abiejose pusėse, bet dėl charakterio savybių režisieriaus profesija man labiau tinka. Režisierius yra tiesiog geras organizatorius. Jis sukviečia aktorius, scenografą, dramaturgą, kompozitorių, vadybininką ir pasako: „Aš turiu temą, ji yra žiauriai gera ir man klaikiai svarbi.“ Visi tuo patiki, ir tada režisierius gali nieko nebedaryti. Juokauju, bet kartais ši profesija per daug mistifikuojama. Tai – tik žaidimas. Kartą patyrėme panašų procesą: buvo klaikus režisierius, toks pat ir spektaklis, bet kolega repetavo iki galo. Man guodėsi: „Žinok, repetuoju tik todėl, kad nenusižudytų. Susirgs baisia depresija, jei visi jį pamesime.“

Ar pajutote, kiek daug lemia režisierius?

Teatro nepriimu liguistai. Stengiuosi, kad procesas būtų smagus. Štai sėdime, ateitų dar keli žmonės, pasiimtume valgiaraštį ir pradėtume spektaklį „Meniu“. Dirbdamas pats gaudau didžiausią kaifą. Tris savaites stovyklaudami Druskininkuose buvome pasinėrę į „Fluxus“ gyvenimo būdą. Vyko repeticijos, performansai gatvėse, mėtėmės koldūnais su vietiniais. Žinoma, grįžus į Vilnių, tampa neįtikėtinai sunku, nes čia galioja normalios sociumo taisyklės.

Kaip druskininkiečiai priėmė Jūsų trupės kvailiojimus?

Druskininkai, Šiauliai, Kaunas išsiskiria atviresne, naujus dalykus laisviau priimančia publika. Jie žinojo, kad yra kažkokia psichopatų grupė, užėmusi namą prie ežero ir išdarinėjanti keistus dalykus. Tai ne šiaip kokie ateiviai, norintys užgrobti miestą, o žmonės, kurie stengiasi kai ką pakeisti. Kūrėme teatrą gatvėse.

Neseniai kvietėte į „Teatrinę nemigą“. Iki paryčių vykusį veiksmą pavadinote provokacija, vienos nakties nuotykiu. Panašūs dalykai paprastai yra rizikingi.

Šiuo atveju sugulovas buvo žiūrovas. Jis tikrai galėjo „išdurti“, bet įvyko priešingai. Mes žavėjomės publika – žmonės iki penkių ryto be alkoholio, kitų priemonių prabuvo su mumis. Nustebinome vieni kitus. Visada smagu daryti ką nors nauja. Vėliau kas nors prisimins, kad „No Theatre“ sukūrė pirmąją Lietuvoje teatro naktį. Arba autobusu įvažiavo į sceną. Grįždami iš įtemptų gastrolių po Lenkiją, pasukome į Klaipėdą parodyti spektaklio „Mr. Fluxus“. Labai susidraugavome su mus vežusiais vairuotojais. Inteligentiški, tvarkingi vyrai tapo mūsų komandos dalimi. Taigi spektaklio finale atsidarė durys ir tiesiai prieš pirmą žiūrovų eilę įvažiavo milžiniškas autobusas.

Aš savo tėvams dėkoju. Net už tai, kad atsidūriau meno mokykloje.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Ar pastebite, kad rajūs, naujų dalykų godūs žiūrovai greitai pripranta net prie šokiruojamos kūrybos vaisių ir lyg besisvaiginantys narkomanai kaskart reikalauja naujos dozės?

Lietuvoje sudėtinga kurti teatrą. Žiūrovų, kuriems jis rūpi, tėra saujelė. Su premjeriniu spektakliu apvažiuoji keturis miestus, ir visa Lietuva apie tai šneka. Atidavei keturis mėnesius, nori atsipūsti, pasiruošti naujam procesui, o antro mėnesio gale jau pradeda tave atakuoti: „Tai kažkur dingot, kažkaip nieko nebedarot!“ Rusijoje sukūręs spektaklį po visą plačią šalį gali porą metų važinėti. Lietuvoje taisyklės yra žiaurios, visai kitokios. „No Theatre“ į repertuarinį teatrą žvelgia kreivokai. Nacionalinis dramos arba Jaunimo teatrai turi išsiaugintą publiką, bet jaunų nepriklausomų grupių politika, manau, yra labiau projektinė.

Kuo Jus praturtino studijos Vsevolodo Mejerholdo teatro institute, tie dveji metai, praleisti su šeima Maskvoje, 18 milijonų gyventojų turinčiame megapolyje?

Bendras Maskvos kontekstas, intensyvus kultūrinis gyvenimas padarė įtaką ir mano, ir Jurgos kūrybai. Megapolyje gauni smūgį į nosį milžiniška bokso pirštine vos išlipęs iš autobuso. Begalybė žmonių, du kartus to paties nesutiksi. Ten esi dulkė tarp krumplių. Neseniai buvo gimęs sūnus Adas, tie dveji metai praėjo su vaiku ant pečių. Jis ir paskaitas kartu lankė, ir rusiškai pramoko.

Kodėl nelikote Maskvoje? Jums buvo numatytos geros perspektyvos.

Turiu planų Rusijoje, prisimezgė draugysčių, tačiau niekur taip gerai kaip Vilniuje nesijaučiu. Štai sėdime ramaus Žvėryno kavinėje, niekas mums netrukdo. Maskvoje tokios komfortabilios ramybės nepajusi. Nuolatinis nervukas, tempas, judėjimas, erzelynė, triukšmas... Nori ar ne, turi keisti save. Po dienos supranti: pavargai nuo savo pakelto tono. Krūvos žmonių nešioja kaukes. Sankt Peterburge esančio Aleksandrinskio teatro vadovas garsusis režisierius Valerijus Fokinas mums apie tai net skaitė paskaitą – esą kaukė yra privalomas režisūros atributas. Aprėk, išmesk, kad žinotų, kur kieno vieta. „No Theatre“ kelionė į kitą pasaulį vyksta pagal kitas taisykles. Vilniuje įmanomos gyvenimo sąlygos, kūrybinė terpė puiki. Pasaulio gali pamatyti keliaudamas. Jei pasiseka, tavo teatras gastroliuoja, bet turėti bazę Lietuvoje – Dievo dovana.

Ką smagaus sau atradote pagal studentų mainų programą studijuodamas Limožo teatro mokykloje? Kuo prancūzų aktoriai skiriasi nuo mūsiškių?

Su prancūzų studentais, būsimaisiais aktoriais, pastatėme spektaklį „Klubas 27“. Neseniai rodėme jį Maskvoje. Prancūzai minkštesni, linkę pasisaugoti. Jei reikės nešti kėdes, neš po vieną, o mūsiškiai griebs šešias, septintą įsikąs į dantis ir rėkdami padarys, ko prašoma. Gaivalo, energijos čia yra daugiau.

Kuo Jus sužavėjo judėjimo „Fluxus“ pradininko Jurgio Mačiūno asmenybė?

Kosminis žmogus, savo gyvenimą išklojo kaip „Fluxus“ instaliaciją. Menui, utopinei idėjai paaukojo savo būtį. Visų apžiūrai padėjo savo skalpą, smegenis, akinukus, širdį, astminius plaučius, silpnas kojas ir... išėjo. Fiziškai silpnas, pasiligojęs, o planų, idėjų turėjo už septynis. Kartais, eidamas prieš srovę ar būdamas pasišiaušusia ketera, jautiesi kaip idiotas. Galvoji: „O kodėl neinu į valstybinį teatrą?“ Bet ne, lendi į gamyklą, springsti dulkėmis. Kai pažvelgi į save iš sąmoningo žmogaus pozicijos, topteli: „Kas per nesąmonė?“ Bet viską atperka puikus procesas ir bendraminčių komanda. Mačiūnas pasirodė man labai artimas. Pamačiau bendrakeleivį – iki tam tikro momento, nes man dar įdomu ir kartu su karaliumi Lyru nueiti kur nors toliau.

Jus konsultavo Jonas Mekas. Ar lengvai radote bendrą kalbą?

Jis labai paprastai atsakė į elektroninius laiškus, davė vaizdo medžiagos.

Kaip jaučiatės, kai Jūsų režisuotus spektaklius vadina pretenzingais?

O kas mūsų šalyje nėra plakamas? Tai kažin koks kompleksas, baimės pasėtas reikalas. Jei už tvoros kas nors ką nors padarė, iškart rodoma pirštu: „Ei, žiūrėk, žiūrėk, išsikalinėja! Gal ir faina, bet geriau tegul neišsišoka.“ Ir užsitraukia užuolaidas. Ar tu būsi O. Koršunovas, ar Radžis, tave apšnekės. Turi turėti stiprų kiautuką. Svarbiausia – artimųjų palaikymas. Mane labai stebina kūrėjai, kurie geba dešimtmečius eiti vieni prieš kritikų strėles. Mums pasisekė: nors esame vadinami provokatoriais, publika mus palaiko. Yra žmonių, kurie psichais laikomi visą savo kūrybos kelią, o įvertinami tik po mirties...

Kodėl aktoriai, repetuodami „Kovos klubą“, keldavosi antrą nakties ir eidavo miegoti šeštą ryto?

Kad įsijaustų į pagrindinį personažą Tylerį Durdeną kankinančią nemigą. Esame jauni, gerai miegame ir nesuvokiame, kas tai yra.

Gal žadate šokti į kino erdvę?

Spektaklis „Nematomi monstrai“ bus teatro ir kino mišinys. Dideliame ekrane žiūrovai matys filmą ir čia pat – kaip jis kuriamas. O dviejų kėdžių užsėsti nereikia. Būtų kvaila bandyti peršokti kad ir Tadą Vidmantą ar Emilį Vėlyvį – jie kinui atiduoda visą savo gyvenimą.

Kodėl kuriate dainas?

Tai – išpažintis. Vieni rašo dienoraštį, aš kuriu dainas. Mano solinė programa – poros metų gyvenimo Maskvoje padarinys. Buvo užgriuvusi krūva darbų, problemų, įspūdžių, norėjau rašyti dienoraštį dainos forma, taip ir gimė albumas „Panda“. Jį netrukus pristatysiu. Tuo metu grupių „Suicide Djs“ ir „Stipriai kitaip“ veikla buvo prislopusi. Tiesa, su Ainiu vis dar pagrojame. Abi grupes įkūriau studijuodamas trečiame kurse. Dėsninga: studijuoji, sutinki bendraminčių. Aš sutikau Ainį Storpirštį, jis tapo geriausiu mano draugu, net šeimos nariu – mano sūnaus krikštatėviu, esame susipynę amžinai.
Visgi muzikinės grupės buvo tam tikros kaukės. Po tuo, ką dabar groju vienas, pasirašau didžiosiomis raidėmis: tai yra mano.

Kodėl pirmąjį solinį savo albumą pavadinote „Panda“?

Tiesiog Maskvoje pasijunti labai pandišku žmogumi. Panda yra didelis ir stiprus, bet kartu labiausiai pasaulyje nykstantis gyvūnas. „Nes juodai liūdnà ir juodai baltà kaip aš – su grėsme išnykti...“

Albume yra daina „Viskas bus blogai“. Ar Jums niekas nepriekaištauja dėl to, kad skleidžiate negatyvias nuotaikas?

Ten yra žodžiai: „Viskas bus blogai, bet tai bus rytoj.“ O rytoj atsibusi ir sakysi: „Viskas bus blogai, bet tai bus rytoj.“ Manau, daina atspindi mano pasaulėžiūrą. Esu depresiškas optimistas. Gyventi, kurti, veikti yra smagu, bet kartu supranti, kaip viskas beviltiška. Mėgstu kraštutinumus, juoda ir balta sankirtą. Draskydamasis nuo... iki ir sukuri geriausius dalykus.

Ką galėtumėte pasakyti apie savo šeimą?

Man pasisekė. Esu dėkingas Dievui, kad turiu galimybę gyventi su gražiausia, protingiausia ir talentingiausia Žemėje moterimi. Mokykloje žavėjausi Angelina Jolie. Tikėjau, kad yra realu susipažinti, kad ji galėtų būti mano žmona, bet Bradas Pittas buvo greitesnis. Manau, Jurga pranoksta Angeliną. Moterys – sudėtingos būtybės, jos turi pretenzijų, gali riboti vyrą, o įkvepia ne tik mane, bet ir mano aplinkos žmones. Šie mato, kiek daug Jurga gali dėl manęs paaukoti. Prieš kurį laiką teko gulėti ligoninėje. Pirmieji pas mane atskubėjo Jurga su Adu, tada labai aiškiai suvokiau, kokia vertybė yra šeima. Tai vienas už kitą šimtu procentų atsakingi žmonės. Kad ir kaip mylėčiau savo kolegas aktorius Ainį Storpirštį, Dovidą Stončių, Elzę Gudavičiūtę, vis tiek galiausiai mes keliaujame į savo namus.

Kaip užgimė meilė Jurgai?

Susipažinome 2005 metais kurdami miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“. Gytis Padegimas yra mūsų neoficialus piršlys. Meilė? Iš pradžių – chemija, įsimylėjimas, paskui prasideda nuolatinis stebinimas, jausmai kyla į kitą lygmenį. Aš po kiekvieno įkvepiančio Jurgos veiksmo įsimyliu ją vis iš naujo. Žavi ir inspiruoja jos kūrybiškumas, stipri asmenybė. Mūsų veikla susipina: ji dainuoja, aš jai groju. Naujame mano spektaklyje Jurga kurs vieną iš trijų pagrindinių vaidmenų.

Portreto štrichai

Yda. „Per ilgai neatleidžiu žmonėms. Iki dabar nepajėgiu atleisti tam tikrų dalykų savo artimiesiems. Galiu su jais susitaikyti, bet nuoskaudos vis tiek lieka.“

Mėgstamiausias patiekalas. „Pienas. Klaikiai mėgstu – per dieną išgeriu po du litrus. Kavos man nereikia.“

Laimė. „Dabar esu laimingas dėl visko, kas susiję su mano šeimos pergalėmis: ar tai būtų naujas Ado išmoktas pratimas karatė treniruotėje, ar naujas Jurgos albumas.“

Katarsis. „Rusai sako: „Truba s kosmosom“. Tai pasąmoniniai ritualiniai momentai, kai išjungi savo „aš“, ir lieka absoliutus gėrio pojūtis; pavyzdžiui, kai nueini į pirtį, tave gerai išperia, esi paguldomas ant žolės, apipilamas šaltu vandeniu, žiūri į dangų ir tyli. Tavo širdis plaka kitaip... Tos sekundės, visiškos laimės momentai ir yra tai, dėl ko gyvena žmogus. Kartais tai įmanoma patirti ir teatre.“

Mokytojai. „Neturiu guru, nemėgstu stabų, bet labai gerbiu savo režisūros mokytojus Gintarą Varną ir Viktorą Anatoljevičių Ryžakovą – kardinaliai skirtingus meistrus.“

Buitis. „Kalbant apie buitį, esame minimalizmo šalininkai – mūsų su Jurga buitis telpa į kuprinę. Adas taip pat turi savo kuprinytę. Kelionės ir gyvensena išmokė neapsikrauti daiktais.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis