Rusijos teatro padangėje sužibusi V. Kutavičiūtė išdrįso pasakyti „ne“ režisieriui Rimui Tuminui

Garsaus kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus anūkė, kompozitoriaus, džiazo pianisto Tomo Kutavičiaus duktė į Maskvą mokytis aktorystės išvažiavo metusi Lietuvos teatro ir muzikos akademiją ir, galima sakyti, nemokėdama rusų kalbos...

Aukštos savivertės, drąsi, maištinga, talentinga Rusijos teatro ir kino padangėje ryškiai sužibusi žvaigždė Vilma Kutavičiūtė (25 m.) išdrįso pasakyti „ne“ režisūros dievaičiui Rimui Tuminui ir trinktelėti jo vadovaujamo Valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro, nors patekti į jį svajoja tūkstančiai rusų aktorių, durimis. Šis žingsnis šokiravo Maskvos teatralus, bet pati Vilma tam daug reikšmės neteikia.

Talentingą startą Maskvos J. Vachtangovo teatre ji nutraukė pati – nenorėjo veltis į intrigas. Vilma ką tik baigė filmuotis kriminalinėje dramoje „Aštuntukas“ (rus. k. „Vosmiorka“, režisierius – Aleksejus Učitelis) – kūrė pagrindinį Aglajos vaidmenį, o netrukus aktorystės vyks pasimokyti į JAV.

Jei ne pasibaigęs vizos galiojimo laikas, kažin ar būtumėte grįžusi į Vilnių. Kuriate vaidmenis įvairiuose Maskvos teatruose, rusų režisierių kino filmuose – laiko atostogauti nėra.

Į Vilnių grįžtu kartą per pusmetį. Mano draugas Dimitrijus pamėgo ramią mano tėvo sodybą ant ežero kranto. Dima sako: „Nusipirksiu čia namą ir važinėsiu filmuotis į Rusiją.“
Labai pasiilgstu Lietuvos, Vilniaus. Mūsų šalis yra nuostabi. Maskvoje ieškau gatvelių, panašių į Vilniaus senamiesčio, bet nerandu. Lietuvoje visai kitaip galva veikia, bet grįžti... nėra kur.
Negrįšite, net jei gyvenimo draugas čia įsikurs?

Lietuvoje labai gera, bet praeina savaitė, ir mane ima šaukti Maskva, tas gyventi nepritaikytas miestas. Ten turiu įdomios veiklos. Lapkritį skrendu į Los Andželą. Maskvoje meistriškumo pamokas vedusi Halle Berry, Charlize Theron, Brado Pitto, Jimo Carrey'io, kitų garsių aktorių mokytoja Ivana Chubbuck tris labiausiai sudominusius rusų aktorius, tarp jų – ir mane, pakvietė į Los Andželą mėnesį pasimokyti savo studijoje, susipažinti su kino prodiuseriais. Daugelis tų, kurie atsidavė į šios puikios aktorinio meistriškumo pedagogės rankas, yra gavę „Oskarą“.

Man buvo devyniolika, kai atsidūriau Maskvoje, ten verčiausi, kaip išmaniau. Pinigų neturėjau.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Kodėl metėte aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

Stipriosios režisūros mokyklos atstovai išvykę dirbti į Maskvą. Man nepatiko, kad tuščiai bėga laikas. Visko buvo maža, ieškojau jėgos. Žmogus, besimokantis savo šaly, niekada negaus tiek žinių, kiek mokydamasis svetimame krašte, nes neturi nieko, išskyrus save ir savo idėją, todėl yra drąsus, nieko nebijo. Pradėjau mokytis rusų kalbos ir po trijų mėnesių atsidūriau Rusijos teatrinio meno universitete (GITIS'e). Kad rusų nemokėjau, niekam Maskvoje neprasitariau.

Kaip įmanoma įveikti milžinišką konkursą nemokant kalbos?

Iš didelio noro padarai viską. Atmintinai išmokau stojamųjų programą. Galimus klausimus susigalvojau, rusų kalbos mokytoja išvertė, aš išmokau, taip pat išmokau galimų atsakymų frazes. „Labas, aš esu iš Vilniaus, laisvai kalbu rusiškai...“ Ir staiga – skersvėjis, atsidaro durys, aktorinio meistriškumo studijos vadovas Leonidas Heifecas sako: „Vilma, uždaryk duris.“ Nesupratau. Pedagogas minutę patylėjo ir stvėrėsi už galvos: „O Dieve, ji nieko nesupranta rusiškai, ji mus apgavo! Duodu trisdešimt sekundžių, pasakyk, kodėl nori čia mokytis.“ Pradėjau šūkalioti, mataruoti rankomis, atsirado kažkokių naujų žodelyčių... Paskui ketverius metus manęs nebuvo – mokiausi, taip pat – ir kalbos. Beje, jos man pasiduoda lengvai. Gerai šneku angliškai, esu pramokusi itališkai, vokiškai.

Laimė, pakliuvote į stipraus pedagogo rankas.

Leonidą Heifecą vadinu savo antruoju tėčiu. Sakydavo: „Daryk, ką nori, bet iš pradžių išmok sukalti savo taburetę.“ Du kartus yra į mane paleidęs batą. Pamenu, rėkdavo: „Vilmaaaa, tu išeini į sceną, bet tavęs nėra! Tu vaidini valandą, o tavęs ant scenos nebuvo nė minutės!“ Jo pamokas prisimenu kiekvieną dieną.

Vos baigusi studijas buvote priimta į Valstybinį akademinį J. Vachtangovo teatrą ir iškart gavote Tatjanos vaidmenį spektaklyje „Eugenijus Oneginas“. Ar teatrui vadovaujantis režisierius Rimas Tuminas Jus globoja?

Ne, mes išsiskyrėme. Patekau į teatro intrigų sūkurį. Viena persona (beje, lietuvė) prieš metus man pasakė: „Tavęs čia nebus. Arba pati išeisi.“ Nežinau, kuo užkliuvau, kas buvo apie mane prifantazuota. Stengiausi daryti savo darbą, su niekuo per daug nebendravau. Tai turbūt ir yra didžiausia klaida. Turi nuolat padlaižiauti, kad nepasirodytum pasikėlusi. Aš noriu tik atsisėsti viename kambaryje, scenoje, su žymiais ar nežymiais aktoriais, pažiūrėti jiems į akis ir pasakyti pjesės tekstą. O susiduriu su hierarchija: tam tikras artistas gali tam tikru tonu kalbėti su kitu artistu ar režisieriumi, o kitas negali; režisierius priklausomas nuo ano artisto, o nuo to – ne; ten tau sėsti nevalia, nes ten – liaudies artisto vieta...

O mums atrodo, kad Maskvoje susibūręs stiprus lietuvių teatralų klanas...

Kalbame apie stiprius menininkus, jie turi teisę vieni kitų nemėgti ir nesijungti į bendrą klaną. Mūsų teatralai stengiasi rusų žiūrovams patikti, įtikti, ypač jei statoma rusų klasika. Ir kiekvienas lietuvių aktorius ar režisierius nori būti vienintelis Rusijoje. Kita – gebėjimas save išaukštinti. Viena Lietuvos choreografė vis teigia, kad visa Maskva – po jos kojomis, bet, išskyrus tuos, kurie lankosi viename teatre, apie ją niekas beveik nežino.
Dabar dirbu su jaunu žymiu režisieriumi Ivanu Vyrypajevu. Pastatėme įdomų spektaklį „Cukrus“, jis sulaukė sėkmės, vyksime gastrolių po Europą.

Esate kompozitoriaus ir džiazo pianisto Tomo Kutavičiaus duktė, garsaus kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus anūkė. Kodėl tėtis ir senelis nepatraukė Jūsų į muzikos pasaulį?

Mokiausi M. K. Čiurlionio gimnazijoje, bet tėtis pasakė, kad vis tiek iš manęs nieko nebus. Močiutė Vilhelmina Kaušilaitė-Kutavičienė rašė eiles, buvo garsi šachmatininkė, TSRS šachmatų čempionė. Tais metais, kai mirė, gimiau aš. Mane traukė prie literatūros, kaip ir ji, rašiau eilėraščius. O muzikos mokiausi iš reikalo. Pianinu groti išmokau, dabar praverčia. Su tėčiu susitinkame retai, bet duoklė, kurią jis ir senelis man atidavė, yra didelė, ja džiaugiuosi. Aktorius, režisierius turi jausti muziką. Su tėčiu tris dienas jo sodyboje pasikalbėjusi pasikraunu metams.

Ar Vilniuje turite kitų artimųjų, dvasinių ramsčių?

Bendrauju su močiute, tėčiu ir jo žmona. Man buvo devyniolika, kai atsidūriau Maskvoje, ten verčiausi, kaip išmaniau. Pinigų neturėjau. Visur uždarbiaudavau, vakarais dainuodavau, buvome subūrę džiazo grupę. Kartais neturėdavau net ko valgyti, bet nekreipiau į tai dėmesio – svarbu buvo mokytis. Nueini pas draugus – pavaišina. Akademijoje rytais nemokamai duodavo košės. Vis bandydavom gauti po dvi porcijas. Paakiai pajuodo, vaikščiojau kaip šakalys, bet koks azartas! Reikalavimai ir konkurencija Maskvoje – baisūs iki išprotėjimo.

Prieš išvykdami į Vilnių buvome iškėlę vienas kitam tokių pavydo scenų... Net spintą buvome sulaužę.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Užsigrūdinote geriau nei kariuomenėje?

Penkiolika bendrakursių išmetė. Kaip išsilaikiau? Antrąkart nebandyčiau. Jei ir būčiau norėjusi bėgti, neturėjau kur – Lietuvoje niekas per daug nelaukė. Privalėjau sau įrodyti, kad galiu pasiekti tikslą. 

Rusijoje leidžiamame „Vogue“ perskaičiau, kad vaikystėje norėjote tapti italų mafijos vadeiva. Kaip mergaitės galvoje gimsta tokios idėjos? Esate kovotoja iš prigimties?

Žiūrėdavau italų filmus apie mafiją („Aštuonkojį“, „Krikštatėvį“) ir mąstydavau, kad laisvai galėčiau įsilieti į šį klaną. Paskui daug kartų važiavau į Italiją. Ne Korleonės ieškoti – patiko šalis.
Vaikystėje buvau vadeiva. Kaip nuspręsdavau, taip turėdavo ir būti. Jokių kompromisų. Aštuoneriais metais jaunesniam broliui sakydavau: „Tu mane provokuoji. Arba manęs klausai, arba tau bus blogai.“ 

Netrukus ekranuose pasirodysiantis A. Učitelio filmas „Aštuntukas“ – istorija apie keturis draugus, kariavusius Čečėnijoje, o vėliau tapusius omonininkais. Vaidinate šių vado mylimąją, kurią įsimyli ir priešas, dėl Jūsų prasideda kruvini mūšiai. Vaikystės svajonė iš dalies išsipildė?

Taip, bent jau kine pabuvau gangsterė. Dabar kuriu irgi labai įdomų vaidmenį – šizofrenikės chirurgės, kuri pavydi savo vyro ir pabaigoje jį nužudo, bet detaliau pasakoti dar nenoriu.

Armėnų režisierė Anna Melikian – jos filme „Apie meilę“ vaidinote pagrindinę heroję – yra sakiusi, kad esate nuostabiai drąsi artistė, pasirengusi patiems netikėčiausiems eksperimentams. Kokį savo vaidmenį laikytumėte drąsiausiu?

Drąsiausiu laikyčiau A. Ostrovskio pjesės „Miškas“ pagrindinę veikėją dvarininkę Raisą Pavlovną. Jį kūriau mokydamasi universitete. Moteris įsimyli jauną vaikiną ir visą spektaklį jo nori, eina dėl to iš proto. Nesu rusė, nesu turtinga, nesu penkiasdešimtmetė ir neinu iš proto dėl paauglių. Žodžiu, vaidmuo nėjo, dėstytojas prarado viltį, kartodavo: „Vilma, ji nori jo, ji nori išdulkint tą vaiką, nuplėšt nuo jo drabužius ir įkąst jam į gerklę, sapnuoja jį naktimis!“ Pagaliau supratau, ką daryti. Užsivilkau dvejus milžiniškus kailinius, įsispyriau į aukštakulnius, ramiai atsisėdau ant kėdės, išgėriau butelį viskio ir... berniukui su aptemptomis sportinėmis trumpikėmis pasakiau: „Labas rytas, kaip išmiegojai?“ Visa kita susivaidino savaime (Vilma demonstruoja geismo kupiną žvilgsnį iš padilbų – aut. past.). Žiūrovai lūžo iš juoko.

Drąsa – Jūsų profesinė vertybė?

Žinote, kaip yra? Sutinki filmuotis, staiga režisierius sako: „Nusirenk.“ Išsižioji: „Ką?!“ Ir pasipila: „Sakau – greitai renkis, koks čia vaikų darželis?!“ Ir A. Melikian, ir A. Učitelis tuos pačius triukus taiko. Filmo „Aštuntukas“ sutartyje nebuvo nurodyta, kad man reikės vaidinti iki pusės nuogai. Režisierius aiškino: „Arba filmuojame, arba nefilmuojame.“ Ir ką tu jam pasakysi? Labai juokingai yra daroma meilės scena. Įsivaizduokite: lova, aš guliu nuoga, operatorius Jurijus Klimenko su slankiojama kamera, mus supa 20 asistentų ir apšvietėjų. Iš kito kambario per raciją girdim: „Pradedam.“ Klimenko su kamera žžu-žu, žžu-žu, žžu-žu... Judu ne aš – operatorius kinkuoja kamerą, o aš vaidinu orgazmą: „Oi, och, oi, oi...“ Kamera – žžu-žžu, žžu-žu, aktorė – oi, oi, oi, Učitelis per raciją: „Velniai rautų, paimk ją kitu rakursu! Baigiam, baigiam.“ Operatorius: „Ne aš baigiu, kvaily, tai Vilma baigia, pridenk...“ Paskui lygiai taip pat, tik iš apačios nufilmuoja vyrą ir sumontuoja taip, kad aš esą matau jo veidą, o jis – mano, mes mylimės.

Patekau į teatro intrigų sūkurį. Viena persona (beje, lietuvė) prieš metus man pasakė: „Tavęs čia nebus. Arba pati išeisi.“
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Pasak A. Melikian, galite būti pritrenkiama gražuolė ir akimirksniu atrodyti priešingai. Tarsi italė Monika Vitti – nebijote būti nepagražinta...

Ką daryt? Taip, nesu graži. Arba kaip ten dabar sakoma: „Aš – nekomercinio kino veidas.“

Į vaidinimo aferas Jus įtraukė bendraamžis Romas Zabarauskas. Vaidinote pagrindines herojes jo filmuose „Rozetės“, „Man – septyniolika“, „Mergina, stovinti prie lango“, „Porno melodrama“. Pirmuosius vaidmenis kūrėte būdama paauglė. Savižudybės, gėjai, pornografinė juosta... Režisierius prisipažįsta, kad tada privertė Jus rūkyti, nors to nepraktikavote.

Tada nepraktikavau, užtat dabar labai praktikuoju. Su Romu kartu mokėmės Mažojoje teatro akademijoje. Man buvo keturiolika metų. Susirinko talentingo jaunimo kursas, įdomiai eksperimentavome.

Kaip drąsius kūrybinius Jūsų žaidimus vertino tėvai, mokytojai?

Niekas nežinojo, ką darau. Tėvai nesidomėjo ir tų filmukų, manau, nematė. Augau laisva, buvau išsikovojusi erdvės tiek, kiek man reikėjo. Jei vaidmens neatrandu, jei kas nesiseka, tris dienas guliu lovoje apimta depresijos, nenoriu gyventi. Maža nesėkmė man – pasaulio pabaiga. Paskui atsistoju ir viską padarau. O kad pasakyčiau sau: „Buvo gerai“, turiu visiškai neatsiminti, ką dariau scenoje. Tai man reiškia, kad šimtu procentų įsijaučiau į vaidmenį. Esu perfekcionistė. Mano moto: „Kraštutinumų žmogui aukso vidurio nėra.“

Iš kur ta patirtis kurti sudėtingus vaidmenis?

Esu labai dėkinga savo šeimai – jie visi buvo įdomūs, Gogolio personažai. Užsirašinėdavau savo giminaičių pokalbius, stipriąsias scenas. Kai studijavau, mūsų, ketvirtakursių, baigiamasis spektaklis buvo apie tai, kaip žmona nuolat ėda sutuoktinį. Tarkim, jis grįžta namo apdraskytas, neparneša maisto. Sėdi susirietęs ant lovos krašto ir verkdamas rėkia: „Aš buvau parduotuvėj! Ji uždaryta!“, o žmona pasilenkusi baksnoja jam į pagurklį ir tyčiodamasi kartoja: „Tu šūdas, šūdas, šūdas...“ Žiūrovai mirdavo iš juoko. Kai ką prikurdavom, bet labiausiai tai buvo atkartotos tikros mano giminaičių istorijos.

Ar savo gyvenimo meilę sutikote mokydamasi?

Nežinau, ar čia gyvenimo meilė, bet su Dima susipažinau dirbdama J. Vachtangovo teatre. Jis yra aktorius. Kai pirmą kartą pamačiau, pamaniau: „Koks bjaurus, pasikėlęs vyras. Su „Dolce & Gabbana“ megztiniu, tfu, kažkoks supergražuolis modelis, ką jis gali vaidinti?!“ Draugams pasakojau: „Su kažkokiu idiotu dalyvavau, jis į mane nė nepažvelgė.“ Kartą ateinu į teatrą, žiūriu, tas stovi. Po poros dienų prašnekome. Ir prasidėjo keista mūsų draugystė. Jis irgi panašiai mąstė – kad esu pasikėlusi moteris. Kai J. Vachtangovo teatre prasidėjo intrigos, Dima mane labai palaikė, drauge išėjome.

Ar rusai vaikinai gaivalingesni už lietuvius?

Negaliu lyginti. Dima, regis, nerusiškas vyras: liberalus, kaip ir aš, negali pakęsti rusų valdžios. Abu neieškome kompromisų. Viskas arba nieko. Jokio aukso vidurio.
Dabar Maskvoje pasiilgstu vienatvės. Esu vienišė, mėgstu pabūti viena. Gyvename kartu, ir jaučių žiaurų savo erdvės trūkumą. Privalau turėti savo butą – man reikia susikaupti, pasinerti į savo mintis. Galiu atsiriboti nuo buitinio gyvenimo, išeiti savaitei, vaikščioti po mišką, dingti... Paskui ką nors sukuriu. Dima – šeimos žmogus, nori būti kartu visą laiką. Kartais jis nesupranta, kaip galiu nieko nepasakiusi išeiti, ilgai negrįžti. Mums, aktoriams, nuolat reikia provokacijų, intrigų, vienam ant kito išsilieti: „Tu, prakeiktasis, kur buvai visą valandą?!“ Prasideda scenos. Dūžta vazos ir indai. Išbėgi į lauką, krenti ant žemės... Paskui iškart susitaikai. Ach, kaip gerai, koks katarsis! Ir paskui puikiai suvaidinu teatre. Kartais prieš spektaklį specialiai su Dima susirieju. Tarsi iš naujo prabundu. Prieš išvykdami į Vilnių buvome iškėlę vienas kitam tokių pavydo scenų... Net spintą buvome sulaužę. Paskui abu klijavome.

Gal pavydo aistros aprimtų, jei susituoktumėte?

Vargu ar aistros aprims. Dažnai filmuojamės skirtinguose filmuose, skirtinguose miestuose ar šalyse. Jis sako:„Aš filmuosiuos su tavimi.“ – „Kaip? Aš su kitu aktoriumi dirbsiu, seniai tai nuspręsta.“ – „Tu bučiuosiesi su juo, aš to neištversiu.“ Jis krenta į depresiją, tada važiuoja į filmavimą – kad įsitikintų, ar vaidinu, ar veiksmas vyksta ne iš tikrųjų. Aš taip pat negaliu pakęsti, kai jis vaidina meilės scenas. Protu supranti aktoriaus darbo specifiką, bet niekaip negali susitaikyti.

Kas Jus išmuša iš vėžių?

Vienintelis žmogus, kuris išmuša mane iš vėžių, yra mama. Jei nesikalbame, tai galime penkias minutes pasėdėti, išgerti kavos. Kartą važiuodamos mašina susipykome. Pasakiau, kad išlipsiu. Važiavome maždaug 60 km/h, atidariau dureles, ji pristabdė, aš iššokau, o ji nuvažiavo. Viena kitos negalime pakęsti.

O dabar ir pati provokuojate konfliktus...

Dima manimi manipuliuoja, aš jį provokuoju. Taip, mudu esame personažai.

Ko labiausiai nemėgstate?

Jei ne interviu žurnalui „Moteris“, pasakyčiau – moterų. Negaliu pakęsti intrigų ir melo. Moterys veikia aplinkiniais keliais, nesuprasi, ko gali iš jų laukti. Su vyrais režisieriais pyktis lengviau. Dažniausiai per pirmą susitikimo minutę tampa aišku, kad nieku gyvu kartu nedirbsim, nes po minutės aš esu pasirengusi pamiršti, kad esu moteris, ir trenkti į snukį, o jis irgi beveik pamiršta, kad mes abu – ne vyrai, ir užverda baisi kova. Muštis dar neteko, bet biuro indai jau dužo. Buvo ir tokių pokalbių: „Prisistatyk.“ Prisistatau. „Kur filmavotės?“ Ten ir ten. Pauzė. Jis: „Žinote, neįsižeiskite, bet jūs man draskote akis.“ – „Kodėl taip manote?“ – „Uždavėme klausimą, o jūs pasakėte ir tylite. Tikras aktorius nesustodamas šnekės, rodys gerąsias savo savybes. Netinkat šiai profesijai, nes esate chamė.“ – „Kodėl? Aš visai nenoriu rodyti jums savo savybių, juo labiau – gerųjų.“ – „Aš – režisierius, tu – aktorė. Tylėt, kai aš kalbu!“ –„Apsispręskite pagaliau, kas turi kalbėti, o kas tylėti.“ Ir trinkteliu durimis. Vėliau dešimt kartų pagalvoju, kad geriau būtų buvę patylėti, bet negaliu. Daugelis sako, kad mano blogas charakteris. Turbūt jie teisūs. Aktorius juk visada yra priklausomas, turi prisitaikyti, stengtis visiems patikti. Man dažniausiai pavyksta priešingai.

Jei Amerikoje Jums pasiūlys likti, ar liksite?

Amerikoje vandenys dar platesni, galimybių dar daugiau, bet vėl pradėti iš naujo?.. Vargu ar mesiu viską. Gal? Nežinau. Visaip gali nutikti. Gyvename vieną kartą. Kai išėjau iš teatro, vyresni aktoriai stebėjosi: „Kaip tu galėjai išeiti? Koks siaubas, juk pensijos negausi!“ Juokinga. Senatvėje, matyt, nėra ką veikti, tik gailėtis visko, ko nepadarei.

Ar nesigailite, kad pasirinkote aktorės profesiją?

Dabar pasirinkčiau bet kokią profesiją, tik ne aktorės. Ir – aš daugiau nieko nemoku.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis