D. Gudzinevičiūtė: kai tapau žinoma, didžiausių išbandymų patyrė mano draugystė

Savimi pasitikinti, tvirta, meistriškai šaudanti ir žodžio kišenėje neieškanti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė (47 m.) tarsi patvirtina, kad sportas ir vadovo postas – ne trapioms moterims. Pokalbis su olimpine čempione atskleidė ir kitokių šios asmenybės spalvų.

Iš pasisakymų spaudoje ir trumpų reportažų televizijoje Daina Gudzinevičiūtė daro vyriškai kietos moters įspūdį. Nestebina ne tik tai, kad ji iš Sidnėjaus parsivežė olimpinį auksą, pelnytą šaudymo į skriejančius taikinius rungtyje, bet ir tai, kad kovodama dėl Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidento posto įveikė vieną stipriausių Lietuvos vyrų – disko metiką Virgilijų Alekną. Nesunku įsivaizduoti, kaip įsitempia visų pavaldinių nugaros koridoriuje pasigirdus jos žingsniams... Dainos rankos paspaudimas tikrai tvirtas, tačiau akys šypsosi.

Ji vilki šviesų švarkelį, baltas, dailiai prigludusias kelnes, avi aukštakulnes basutes, ausyse sūpuojasi perlų auskariukai, rankas puošia kruopštus prancūziškas manikiūras... Mums einant pratęsti pokalbio į jaukų olimpinio komiteto kiemelį iš kabinetų išnirę jos pavaldiniai klega, sako komplimentus, juokauja... Viso pokalbio metu tai iš vieno, tai iš kito lango mojuoja prezidentei, kartais rodo juokingas grimasas, o ji jiems grūmoja pirštu. Stereotipai apie itin griežtą vyrišką vadovę tirpsta kaip sniegas atokaitoje.

Moteris vyro kėdėje
Daina pripažįsta, kad tiek jos pasirinkta sporto šaka, tiek turimas postas laikomi gana vyriškais, bet tai, pasak jos, suteikia daugiau pranašumų nei minusų. „Beveik visose srityse, kai renkamas vadovas, pirmenybė atiduodama vyrui, o čia dar tokia vyriška sritis... Pasaulyje olimpiniams komitetams, kiek girdėjau, moterys, be manęs, vadovauja tik Bulgarijoje ir Argentinoje. Nebuvo lengva per rinkimus, – prisimena Daina. – Tačiau dabar, gavusi šį postą, matau daug moteriškumo pliusų. Kadangi dauguma šios srities darbuotojų – vyrai, moterys jaučia mažesnę konkurenciją, nes šie labiau linkę varžytis tarpusavyje.

Dailiosios lyties atstovės dažniau žiūri, kuri gražesnė, jaunesnė, lieknesnė, stipriosios atstovai rungiasi pasiekimais, įtaka. Aišku, dėl lygybės sporte moterims vis dar tenka kautis. Kai kurios sporto šakos, tarp jų – ir šaudymas, tradiciškai laikomos vyriškomis. Kita vertus, vyrai, kaip pastebėjo vienas kolega, taip pat diskriminuojami: nėra nei vyriškos meninės gimnastikos, nei vyriško sinchroninio plaukimo.“ D. Gudzinevičiūtė įsitikinusi, kad sportas apskritai, nesvarbu apie kokią šaką kalbėtume, ugdo tvirtą charakterį, moko užsispyrimo, siekti tikslo – viso to, kas tradiciškai laikoma vyriškais bruožais.

Ar būtent šie bruožai jai ir padėjo įveikti V. Alekną nelengvoje rinkimų kovoje? „Tai buvo ne tik asmenybių, bet ir komandų kova. Aš turėjau geresnę komandą“, – atsako Daina. Darnus komandinis darbas jai ir dabar atrodo vienas svarbiausių dalykų. „Atmosfera kolektyve yra labai svarbu, – sako moteris. – Jei darbo imiesi su džiaugsmu, gerai nusiteikęs, jis einasi kur kas geriau. Kai vieni kitus palaiko, gimsta geriausios idėjos, šias lengviau įgyvendinti. Gali surinkti pačius geriausius specialistus, bet jei nebus juos vienijančios dvasios, nieko nepasieksi.“

Bendri vakarėliai, pokalbiai, neformalus bendravimas – visa tai leidžia laisviau reikštis žmonių kūrybiškumui. „Nesame buhalterinė įstaiga. Nesikoncentruojame vien į olimpiadas ir medalius, stengiamės išjudinti visą visuomenę. Ir pradėti tenka nuo darželių. Tikras iššūkis – atitraukti šiuolaikinius vaikus nuo kompiuterių ir priversti pajudėti. Mūsų darbas kūrybinis, tad kai kurie pasitarimai būna ne tiek dalykiniai, kiek emociniai, – sako demokratiška vadove save laikanti D. Gudzinevičiūtė. – Mano kabineto durys visada atidarytos, uždarau jas nebent tada, kai reikia pasigražinti prieš svarbų susitikimą.“

Tokioje šeimyniškoje, demokratiškoje aplinkoje turbūt nelengva priimti nepopuliarius sprendimus, ypač jei darbuotojas ima ašaroti arba, atvirkščiai, – grasinti ir šantažuoti? „Sugraudinti mane galima, išgąsdinti – ne, – atsako LTOK prezidentė. – Nesu gailestingoji seselė, bet ir nesu žvėris. Jei žmogus nori dirbti, dėl visko galima susitarti, bet jei jis skleidžia vien negatyvią informaciją ar, išgirdęs užduotį, pirmiausia ieško priežasčių jos neatlikti, tada mums tikrai ne pakeliui.“ O jei nori, bet nesugeba? Daina įsitikinusi, kad taip būna retai. „Tereikia suvokti, kad viską šiame gyvenime darome ir dėl savęs. Net ir sukurti geresnį pasaulį siekiame todėl, kad patys to norime.“

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Ar tiesa, kad moterys dažniau vadovaujasi emocijomis nei protu ir turi geresnę intuiciją nei vyrai? „Stengiuosi rasti pusiausvyrą tarp proto, emocijų ir intuicijos. Turi būti in ir jang harmonija, dirbti abu smegenų pusrutuliai, – teigia Daina. – Gal vadovaujantis vien protu gyventi ir lengviau, bet negali visko šaltakraujiškai išskaičiuoti, be emocijų, ugnelės kūrybiniai projektai nesiklijuoja. Ne ką geriau ir kitas kraštutinumas – leisti emocijoms lietis laisvai. Aš darbe niekada neleidžiu sau apsiverkti. Bent jau viešai. Galiu paašaroti, kai niekas nemato, bet dažniau verkiu ne dėl darbo problemų, o dėl kokio nors mylimo gyvūnėlio.“

Aukso kaina
Sportui atiduoti 34-eri metai negalėjo nepalikti ženklo Dainos gyvenime, nors šiuo metu jos šautuvas ir ilsisi seife. „Draugai kviečia pašaudyti, bet dar nesinori“, – prisipažįsta moteris. Atvirai sako sportuodama patyrusi ne tik pakilimo akimirkų. „Prieš Sidnėjaus olimpiadą buvo daug įvairių nesėkmių, tamsesnių periodų, įtampos. Lankiausi pas psichologą, jis man padėjo, panorau pasigilinti į šią sritį. Baigusi Vilniaus universitete teisę, nutariau pastudijuoti psichologiją. Tiesa, dėstymo lygis universitete padarė gana slogų įspūdį: susirinko aukštąjį išsilavinimą jau turintys ir žinių trokštantys žmonės, bet dėstytojai su mumis elgėsi kaip su nežinia ko norinčiais vaikais.“ Tad universitetą Daina be jokio gailesčio paliko ir nutarė studijuoti sporto psichologiją Prancūzijos taikomosios psichologijos koledžo Rygos filiale.

„Buvo tikrai įdomu, – sako ji. – Sporte psichologija itin svarbi: taikydamas tam tikrus pratimus gali numaldyti jaudulį, o jis daro didelę įtaką rezultatams. Šios studijos ne tik suteikė naudingų žinių, bet ir pakeitė mano pasaulėjautą, požiūrį į gyvenimą, supratau, kad tai, kiek galiu ir negaliu, priklauso nuo to, kiek noriu ir nenoriu.“ Ji neslepia, kad šios žinios praverčia ir dabartiniame darbe, padeda geriau suprasti kitus žmones. „Kartą, diskutuodama su vienu vyresniu kolega, paklausiau, ką jis norėjo tuo pasakyti? „Ką norėjau, tą ir pasakiau!“ – išdidžiai atkirto tas. Na, ir ką toks elgesys duoda? Juk kalbame ne tam, kad pasimėgautume savo iškalba, o tam, kad mus išgirstų ir suprastų“, – prisimena vieną situacija LTOK vadovė. Dabar praverčia ir prieš du dešimtmečius įgytas teisinis išsilavinimas. Nors, pasak Dainos, nuo tų laikų daug kas pasikeitė, vienas svarbiausių įgūdžių – gebėjimas skaityti ir suprasti įstatymus – išliko.

Alinamas darbas, nuolatinė konkurencija, nepaliaujamas aukščiausių rezultatų siekimas, nusivylimas jų nepasiekus ir „pagirios“ pasiekus, sėkmės efemeriškumas – visa tai tenka atlaikyti profesionaliems sportininkams. „Pagirios“ laimėjus auksą buvo tikrai žiaurios, – netikėtai atvirai prisipažįsta olimpinė čempionė. – Dirbi, dirbi, dirbi ir staiga nieko nereikia daryti. Užmigau tikrai ne pirmą naktį ir valgyt pradėjau ne pirmą dieną.“ Daina sutinka, kad sportininkų rezultatai labai sureikšminami, bet kitaip ir negali būti.

„Kiekvienas aktorius svajoja gauti „Oskarą“, o kiekvienas sportininkas nori laimėti olimpinį auksą. Tik menininko vertė ne visada tiesiogiai siejama su apdovanojimais, „Oskarų“ kiekis ne visada parodo, kiek geras aktorius esi. Sporte viskas griežčiau – tu arba tapai čempionu, arba ne. Jei pasiekei pasaulio rekordą, niekas neims diskutuoti, kiek jis vertingas, – sako Daina. – Be to, sporte, kitaip nei daugelyje sričių, sunkiau pasikliauti sėkme.

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Negali ateiti iš niekur ir blykstelėti kaip žvaigždė. Turi ilgai ir nuosekliai dirbti, nuolat treniruotis.“ Bet net ir tai ne visada lemia pergalę. Pasirodo, ne mažiau svarbu savo geriausią sportinį pasirengimą pasiekti laiku. Šią skaudžią pamoką Daina geriausiai išmoko prieš 2012-ųjų Londono olimpiadą. „Nėra taip, kad štai išmokai pataikyti į visas lėkštes ir taip bus visada. Jei esi pasirengęs per anksti, nieko gero. Ruošdamasi Londono olimpinėms žaidynėms, iš pradžių buvau išsigandusi, kad nespėsiu. Puoliau treniruotis ir savo viršūnę pasiekiau gerokai prieš prasidedant olimpiadai. Tai nėra gerai. Kai treniruojiesi, tavo fizinio pasirengimo kreivė kyla. Kai padarai pauzę, – turi šansų kilti toliau, bet jei nespėji laiku sustoti, kreivė gali netikėtai ir nevaldomai smigti žemyn“, – psichologines sporto subtilybes aiškina čempionė ir priduria, kad ši pamoka jai taip pat buvo naudinga. „Sportas mane išmokė vertinti poilsio svarbą. Dabar manau, kad geriau padirbėti šiek tiek mažiau, nei persidirbti. Neverta didžiuotis darboholizmu.“

O ką vis dėlto daryti tiems profesionaliems sportininkams, kurie taip ir nepasiekia įspūdingų rezultatų? „Gal reikia pamąstyti, ar tikrai esi ten, kur turėtum būti? Be to, sportininkams pasitenkinimą gali teikti ne tik rezultatai – malonus yra ir pats tobulėjimo procesas. Ne veltui sakoma, kad laimė – tai ne galutinė stotelė, o keliavimo būdas“, – filosofiškai atsako D. Gudzinevičiūtė. Įsikalbame, jog toks „keliavimo būdas“ nemažai kainuoja. LTOK prezidentė ne kartą spaudoje yra užsiminusi, kad frazė: „Sportas – sveikata“, kalbant apie profesionalus, negalioja. „Visi sportininkai ką nors aukoja. Ir reikia pripažinti, kad moterys aukoja daugiau“, – susimąsčiusi prasitaria LTOK vadovė.

O kokią didžiausią auką ant pergalių aukuro teko padėti jai pačiai? Akimirką Dainos akyse tarsi plyksteli noras paatvirauti, bet po trumpos pauzės ji moteriškai grakščiai išsisuka: „Nesakyčiau, kad tai buvo auka. Veikiau – pasirinkimas. Tarkim, neturėjau galimybės normaliai pastudentauti: kai mano draugės lakstydavo po kavines ir pasimatymus, aš eidavau į treniruotes... Bet dėl savo pasirinkimo niekada nesigailėjau. Gailėtis – nedėkingas užsiėmimas. Tai buvo vakar. Beje, ši frazė yra viena mano mėgstamiausių.“

Aštriu liežuviu garsėjanti šaulė nesigaili ir dėl tų taiklių žodžių šūvių, kuriuos yra paleidusi į savo oponentus. „Dėl to esu ne sykį nukentėjusi. Kartais atrodo, kad frazė „praleido gerą progą patylėti“ sukurta man, – juokiasi moteris. – Praktiškai nesakau to, ko negalvoju. Visiems labiau patinka tie, kurie nieko nekritikuoja ir ramiai tupi kamputyje, bet aš tokia nesu.“ Ar tai reiškia, kad prezidentė lengvai priima ir kitų kritiką? D. Gudzinevičiūtė purto galvą: „Būkim atviri, kam patinka būti kritikuojamam? Ir pasiginčiju, ir paputoju... Jei kritika teisinga, tenka ją priimti, bet pagunda save išteisinti, pasijusti nekaltai, baltai ir pūkuotai visada yra.“

Toli nuo šurmulio
Šiltuoju metų sezonu Daina su savo vyru policijos pareigūnu Tadu Griniuku gyvena nuošalioje sodyboje, esančioje beveik 40 km nuo jos darbo vietos. Čia laikas teka lėtai ir ramiai. Kartu su jais gamta mėgaujasi 5 augintiniai – 3 katės ir 2 šunys. Visi – priklydėliai ar paimti iš prieglaudų. Šunys yra Dainos silpnybė.

„Mūsų gyvūnams skirtų išlaidų eilutė tikrai netrumpa“, – juokiasi ji. Kadangi iki artimiausio kaimo gana toli, vienkiemyje augintiniai laksto palaidi. Vienas, nuėjęs į kaimą savo reikalais, grįžo peršauta koja. Teko amputuoti. Dabar bėgioja trimis ir dar įsigudrina sveikindamasis paduoti priekinę leteną. Ir nepuoselėkite iliuzijų – tvarka čia, pasak sodybos šeimininkės, yra griežta: šunys gali būti tik kieme, katės – namuose. O štai su augalais draugauti porai sekasi prasčiau. „Mano brolis atvažiavęs prisėja darže visokių prieskonių, tik aš jų nepažįstu. Būna, ravėdama skambinu, klausiu, kas čia toks auga, o rudeniop daržus ir visai užleidžiu.“ Naminių augalų marinimu „pasirūpina“ Dainos vyras Tadas, kai žmona išvyksta į komandiruotę.

„Jei jau laisto gėles, tai visas tą pačią dieną. Ir supila mažiausiai po puslitrį vandens, – atsidūsta moteris. – Niekaip nepavyksta jam įrodyti, kad ne visi mūsų augalai yra pelkiniai.“ Bet galima jam už tai atleisti vien dėl to, kad išvaduoja žmoną nuo paties nemėgstamiausio darbo – grindų mazgojimo. „Prisipirko visokių šepečių su įmantriausiais kotais, kai kurių net išlankstyti nesugebu“, – krizena pašnekovė.

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Aukštas pareigas einanti žinoma moteris ir 7-eriais metais jaunesnis, bet į pensiją jau išėjęs vyras, sutikime, – nestandartinė situacija. Klausimas, kaip vyras tai atlaiko, neišvengiamas. „Na, atlaiko... – šypsosi Daina. – Beje, jis, nors ir išėjęs į pensiją, dirba. Negaliu sakyti, kad Tadui visada buvo lengva. Dar ta visuomenės nuomonė... Bet kiekvienas renkasi pagal save. Gyvenam gana demokratiškai ir savarankiškai. Aš nuolat išvykusi, jis dirba pamainomis, kartais ir kelias dienas nesimatom. Tik juk galima susiskambinti ar raštelį parašyti. Tarkim, pirmadienį rašai: „Jei nepasimatysim iki ketvirtadienio, tai žinok, kad penktadienį einam į svečius.“ Negalėčiau sakyti, kad visą laiką vaikščiojam už rankų susikibę. Visko būna. Jei pareinu vakare pažaliavusi, tai nereikia tikėtis, kad pamačiusi vyrą tapsiu rausva.“

Vis dėlto faktas, kad pora – jau 19 metų kartu, iškalbingesnis už bet kokius žodžius. „Svarbiausia yra pagarba sau ir kitam. Nedaryk nieko, dėl ko būtų gėda pačiam prieš save, ir išvengsi daugybės santykių su kitais problemų. Kita taisyklė – jei prisidirbai, pripažink suklydęs ir prisiimk atsakomybę. Anksčiau galėdavau labai ilgai pykti, bet dabar man gaila tam savo laiko ir nervų“, – paprastas bendravimo taisykles išvardija moteris. Daina įsitikinusi – dauguma bėdų dėl santykių prasideda nuo nepasitikėjimo savimi. Kai nepasitiki savimi, sunku pasitikėti ir kitais.

„Tada ir prasideda įtarinėjimas, pavyduliavimas. Tai sijonas per trumpas, tai kas nors žiūri į tave per ilgai. Taigi, sakyčiau, džiaukis: kitas žiūri, o tu turi. Man patinka, kai žmonės moka nesukurti problemos iš nieko, neįžvelgti jų ten, kur nėra.“ Toks pat paprastas ir aiškus Dainos požiūris ir į draugystę. „Sensta viskas, draugystės – taip pat. Neverta laikytis įsikibus to, kas jau mirę. Mano gyvenime yra ir labai senų, laiko patikrintų draugų (su viena bendraujame nuo pirmos klasės), ir etapinių. O didžiausių išbandymų mano draugystė patyrė, kai tapau žinoma. Atsirado daug naujų draugų, tarp jų – ir tokių, kurie tik norėjo pasišildyti svetimos šlovės spinduliuose. O štai kai kurie senieji atsitraukė. Ilgai negalėjau patikėti, kad viena iš tokio nutolimo priežasčių yra pavydas. Nemoku atpažinti, kada kitas žmogus pavydi, gal todėl, kad man pačiai tas jausmas svetimas.

Turiu begalę visokių neigiamų savybių, bet pavydo – ne.“ Neigiamos savybės? Kokios jos? „Dabar tai jau tikrai susinervinau“, – netikėtai sako Daina. Laimei, netrukus paaiškėja, kad komentaras skirtas ne nepatogiam klausimui, o nubrozdintam elegantiškos basutės kulnui – šį pašnekovė apžiūri neslėpdama moteriško apmaudo. „Esu užsispyrusi, o daugiau...“ – pašnekovė pakelia akis ir susimąsto, bet ir vėl juokdamasi grakščiai išsisuka: „ Nesakysiu. Kam save peikti?“

Ką gi, grįžkime prie batelių. „Labai mėgstu puoštis, – netikėtai prisipažįsta Daina. –Džiaugiuosi, kad dabartinės mano pareigos tai leidžia. Anksčiau tokius auskariukus (švelniai brūkšteli pirštais per perlus ausyse) galėdavau segėti kartą ar du per metus, o dabar – nors ir kasdien. Anksčiau visa spinta buvo užkišta džinsais, marškinėliais, šortais ir sportiniais kostiumais, o dabar joje yra daugiau kostiumėlių, švarkelių, batelių. Tiesa, Lietuvoje man apsipirkti sunku – čia kažkodėl manoma, kad žmogus, dėvintis didesnio nei 42 dydžio drabužius, praktiškai neturi teisės gyventi. Esu labai išranki kvepalams ir aksesuarams, perku retai, bet medituoti jų parduotuvėse galiu ilgai.“

Tiesa, kailinių Daina nėra turėjusi nė vienų. Ir netrokšta. Nors tėtis buvo medžiotojas, ji negali pateisinti gyvūnų žudymo dėl kailio. „Labai gerbiu bet kokią gyvybę, man gaila ir pelės pelėkautuose“, – prisipažįsta. Įdomu, kodėl ji, augusi Vilniuje, jaučia tokią trauką... „...prie žemės? – pratęsia mintį Daina ir garsiai nusikvatoja. – Manau, man dar ankstoka!“

Trumpas dosjė
Gimė 1965 m. gruodžio 23 dieną Vilniuje.
Laimėjimai. Olimpinė čempionė, pasaulio čempionė, dukart Europos čempionė, antroji vieta pasaulio čempionate, trys sidabro ir vienas bronzos Europos čempionatų medaliai.
Veikla. 1988–2005 metais dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, Valstybės sienos apsaugoje. Nuo 2005 m. – Lietuvos tarptautinio olimpinio komiteto vykdomojo komiteto narė, nuo 2012 m. – prezidentė.
Geriausias poilsis – sodyboje. „Mėgstu grybauti, žvejoti, o labiausiai – gulėti ir skaityti. Dievinu skaityti, knygoms pinigų man niekada negaila.“
Mėgstamiausia knyga. „Mėgstu skaitydama pakrizenti. Dabar prie lovos guli viena amerikiečio Johno Grishamo knyga. Mėgstu rusų klasikus, ypač – Jurijų Poliakovą. Vis grįžtu prie suomių rašytojo Arto Paasiilinos „Grupinės savižudybės manijos“ ir „Gudriosios nuodų virėjos“. Rekomenduoju visiems, tik ne visi supranta tokį humorą.“
Grožio eksperimentai. „Turiu mylimą kirpėją Liuciną. Pažįstu ją jau 15 metų. Liucina mane sulaiko nuo kvailysčių. Kai užsimanau kokios drąsios spalvos, randa panašią sruogą, prideda prie galvos ir klausia: „Tikrai nori taip atrodyti?“ Noras praeina.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis