Kam jauti nostalgiją iš savo paauglystės, kai tik pradėjai dainuoti? Beje, teoriškai būtų galima paminėti tavo dvidešimtmečio jubiliejų muzikos scenoje, nes grupėje „Tylos zona“ pradėjai groti trylikos...
Skaičiams neteikiu reikšmės. O iš anų laikų ilgiuosi spontaniškumo, nerūpestingumo, kai dar nevaržė socialinė aplinka, kai kažkas kitas buvo už tave atsakingas ir pačiam nereikėjo niekuo rūpintis, ir namuose visada būdavo kotletų... Studijoje su grupe valandų valandas maldavome š... ir jausdavomės tokie laimingi! Dabar aš nebegaliu sau to leisti. Iš to, ką darau, noriu kažkokio rezultato.

Nepatinka suaugusio žmogaus gyvenimas ir atsakomybės?
Norėti rezultato nėra blogai, bet tai jau yra sistema, o sistema įrėmina ir riboja. Todėl bandau dabartiniame gyvenime atrasti tą paauglišką laisvę, nerūpestingumo būseną.... Kai man bus keturiasdešimt, galėsim pasikalbėti, ar man tai pavyko.

Savo trisdešimtmečio į dvidešimtmetį nekeistum?
Ne! Nesakau, kad gailiuosi bent vienos savo gyvenimo akimirkos. Bet noriu būti toks, koks esu dabar. O žvalgytis į praeitį... Pridaryta visko, ir klaidų pridaryta, bet pasimokai iš jų ir daugiau nebekartoji.

Neseniai pasirodė visiškai nauja tavo daina, pavadinta „Ei, mužike!“ Apie ką ji?
Dainos tekstas yra apie labai šiltą, gerą žmogų, kuris ieško meilės, skandinasi alkoholyje ir net neturi su kuo pasikalbėt. Todėl jis eina prie pirmo sutikto praeivio gatvėje ir sako: „Ei, mužike, gal turi degtukų?“

Kaip daina sukurta? Gal ji turi savo istoriją?
Ši daina – iš man labai svarbaus gyvenimo etapo, dar iš grupės „Tylos zona“ laikų, kai su bičiuliais mes grojome roką, pankroką. Nenorėjau, kad ši daina prapultų.

Dainai akompanuoja pučiamieji.
Lietuvos muzikos akademijoje mokiausi groti trombonu, tai, matyt, sentimentai. Pats dainoje trombonu negroju – pabijojau savo gebėjimų. (Juokiasi.)

Gal po naujos dainos seks ir albumas?
Taip. Ir aš labai noriu dainą „Ei, mužike!“ įdėti ir į savo naująjį albumą. Įrašyta jau pusė dainų. Bet aš neturiu dedlaino ir niekur neskubu. Ir tas mane „veža“, nes nesu niekam įsipareigojęs nei priklausomas finansiškai. Pagaliau galiu sau leisti tokią laisvę - dirbti ramiai ir įrašyti savo svajonių albumą. O tokio aš dar neturėjau.

Kuo šis albumas bus ypatingas?
Nebedarau kažko dėl to, kad reikia. Darau, nes noriu. O tarp darymo iš „reikia“ ir darymo iš „noriu“ - labai didelis skirtumas. Didžiuojuosi savimi, kad ryžausi pulti į dilgėles.

Lapkritį važiuosi per Lietuvą su akustiniais koncertais. Ką klausytojas išgirs?
Šalia žinomų dainų bus ir dar niekur neskambėjusių. Daugelis jų nesudėtos į jokius albumus. Akustiniai koncertai yra ramūs. Aš labai noriu, kad žmonės pasijustų komfortiškai, atsipalaiduotų. Kad po renginio jaustųsi pailsėję ir pakylėti.

Ar gerbėjai dovanoja dovanų?
Tradicija išlikusi. Kelis kartus esu gavęs maišelį su kava, šokoladiniais saldainiais ir brendžio buteliu. Matyt, tie sovietmečiu deficitiniai produktai vis dar keliauja kaip gera dovana. Ir tai nuoširdu. Žmogus parodė dėmesį ir man visada labai miela gauti ir tuos maišelius, ir gėles, ir meškučius, ir laiškus... Po spektaklio Panevėžyje viena mergaitė įteikė jos nupieštą mano portretą. Buvo taip miela, bliamba, aš vos neapsižliumbiau...

Kokios akimirkos koncertuose tau brangiausios?
Kai aš ir publika susijungiame į bendrą situaciją... Tai yra nuostabus jausmas, kada tu neprimeti jiems dainų, o tiesiog sukuri kažkokią labai ypatingą atmosferą ir pats prie jos prisijungi. Ir tada mes būname kartu, mes tarsi pasigauname vieni kitus, ir aš jau nebe vienas linksminu publiką, bet ir ji - mane. Man šis bendrumo jausmas - laimingiausios gyvenimo akimirkos. Tokiuose koncertuose, kuriuose tai įvyksta, būna labai daug meilės.

Kas tave veda į sceną? Į šitiek scenų: muzikos, šokių, kino, teatro...
Manau, kiekvienas artistas turi tuštybės, aš - taip pat. Tuštybė - viena iš priežasčių, dėl ko noriu pasirodyti kitiems. Bet labiausiai veža kraujas, kurį gaunu iš žmonių – tai, ką publika atiduoda atlikėjui atgal. Jaučiuosi nuo to gyvas. Tas įtraukia, padaro tave narkomanu, kai nori vis daugiau. Einu į sceną, nes gaunu iš publikos tai, ko pats negaliu susikurti.

Ar gyvenimas tebegerėja? Gi kokiems niolikiniams, būdamas visų 33-ejų, gal jau atrodai samanom apėjęs?
Bet tik dabar ir ateina tas tikras gyvenimas! Kai jau nebereikia mėtytis, kažko ieškoti, kai viskas paprasčiau ir aiškiau. Nuo 30-ties prasideda patys įdomumai. Jei būčiau taip kalbėjęs prieš 10 metų, būčiau savęs nepažinęs. Bet dabar kiekviena diena atneša tiek naujų dalykų... Aš turiu dėl ko gyventi.

Ko tau gyvybiškai reikia?
Tiesiog pabūti su savimi. Man patinka vienatvė ir karts nuo karto man reikia kur nors išvažiuoti, pailsėti nuo lėkimo, nuo buvimo tokiu, kokį mane dažnai nori matyti kiti.

Kur randi tą buvimo tik sau oazę?
Galiu visą dieną nelipti iš lovos, tiesiog gulėti ir žiūrėti į lubas ir taip stabdyti savo gyvenimo tempą. Kartais važiuoju kur į gamtą. Pabūti gamtoje, nors ir labai sunku prisiversti į ją išvažiuoti, man patinka, nors aš tikrai nesu kaimo žmogus ir ilgiau nei savaitę be miesto negaliu.

Gal pamažintas komfortas atgraso tave nuo išvykų į gamtą?
Iš tikrųjų, kuo toliau, tuo komforto norisi daugiau. Taip, man patinka tualetinis popierius ir vos vos civilizacijos.

Ar žvejoji?
Vyrams patinka, o aš nesu šito atradęs. Aš važiuoju „žvejoti“ dėl situacijos. Lygiai taip pat kaip ir krepšinio varžybų einu žiūrėti į barą, su kompanija, nes kai žiūriu vienas namuose, krepšinis manęs niekaip neveikia ir aš nejaučiu azarto. Tai žvejyba ir krepšinis yra tie dalykai, kuriuos aš darau tik dėl kompanijos.

O ar yra toks per televizorių rodomas sportas, kuris kaitina kraują?
Futbolas. „Formulė 1“ lenktynės. Šiais metais išpildžiau savo gal 15-os metų senumo svajonę – su bičiuliais nuvažiavau į „Formulė 1“ varžybas Italijoje!

Ar sportuoji?
Taip. Tik vasarą buvau kiek apleidęs sporto salę, nes daviausi su burlente. Burlentė, kaip ir snieglentė, nėra vien fizinės formos palaikymas. Tai proto valymas, pabėgimas nuo kasdienybės, meditacija. Nes tu skrodi vėją ir tą akimirką tavo protas neveikia. Po tokio sporto jautiesi pailsėjęs ir laimingas, nors tąseisi kiaurą dieną ir skauda visus raumenis.

Kokių talentų turi? Gal vieną dieną Mantas Jankavičius pakvies į autorinių dailės darbų parodą?
Su tapyba, skulptūra labai smarkiai prasilenkiu. Nežinau, ką man daryti. Matau grožį, matau gražius drabužius ar dizainus, baldus, bet tapyba... Aš negaliu pasakyti, kodėl paveikslas kainuoja 200 tūkstančių litų, nors lygiai toks pats ir man dar gražesnis kainuoja 400 litų. Tai dėl to nesijaučiu blogai, bet kartais - kažkoks nevykęs... Dailė mane trikdo.

Kaip rengiesi eilinėmis dienomis?
Mano drabužiai labai praktiški. Nesirengiu nieko ypatingo. Bet aš pastebiu gražiai apsirengusius žmones. Nesureikšminu aprangos, bet manau, kad ji padeda žmogui jaustis gerai, vadinasi, tinkama apranga gali jį keisti ir suteikti laimės.

Ar stengiesi įtikti visiems, bent daugumai?
Nebe. Esu labai egoistiškas. Darau sau, savanaudiškai, sudedu labai daug širdies, tiek, kiek galiu, ir tada kiekvienas atsirenka, ar jam tai patinka, ar ne, ar jis eis į mano pasirodymus dar kartą, ar nebe. Man regis, tai yra normalu.

Jau mažiau reaguoju į tai, ką kiti mano apie mano kūrybą. Nes anksčiau prie manęs kas prieidavo gatvėje ir kažką patardavo ar kritikuodavo, ir aš jausdavausi atsakingas už tą žmogų, ir bandydavau su juo sutikti, ir neįžeisti... Bet dabar aš nebebandau įtikti. Gi aš žmogus ir kartais neturiu nuotaikos. Galiu būti liūdnas, depresuotas ir apskritai šlykštus: visiškai nepakantus kitiems, įžeidus, įžeidžiantis kitus. Nesu šventas, turiu labai daug nuodėmių.

Scenoje keiti kaukę po kaukės. Su spauda pernelyg neatvirauji asmeniniais klausimais. Kas pažįsta tave kaip nuluptą?
Nėra tokio žmogaus. Tik aš pats save pažįstu geriausiai. Turiu paslapčių ir mėgstu labai daug turėti savyje, pasikalbėti su savimi, būti su savimi, ieškoti savęs. Ir to kitiems, net ir artimiausiems žmonėms, neperteiksi.

Spalio 26–ąją M. Jankavičius koncertuos Klaipėdos naktiniame klube „PORT night club by BarBar‘a“