Dosjė
* Advokatų kontoros LAWIN partnerė, Ginčų praktikos grupės vadovė Lietuvai.
* Advokatės darbo stažas – 14 metų.
* Lietuvos verslo konfederacijos Arbitražo komisijos pirmininkė.
* Kelių komercinių arbitražo institucijų rekomenduojama arbitrė.
* Tarptautinės advokatų asociacijos (angl. International Bar Association, IBA) Bylinėjimosi komiteto pirmininkė Lietuvai.
-* Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Alumni draugijos tarybos narė.
* Tarptautinės kelių transporto sąjungos (IRU) Teisinės pagalbos tinklo narė.
* Tarptautinių prekybos rūmų (angl. International Chamber of Commerce, ICC) Tarptautinio arbitražo teismo Paryžiuje narė.

Gera žinia, kad vadinamoji „Alitos“ byla baigėsi Lietuvos pergale, mus pasiekė prieš pat prasidedant vasarai. Lietuvos teismų sprendimais dėl įmonės „Alita“ privatizavimo nepatenkintas Italijos pilietis Luigiterzo Bosca buvo pateikęs ieškinį Tarptautinių prekybos rūmų (ICC) Tarptautinio arbitražo teismui. Ieškovas reikalavo priteisti jam 714 mln. litų dėl patirtų netiesioginių nuostolių. V. Vaitkutės Pavan vadovaujamai šešių teisės žinovų komandai pavyko apginti Lietuvos Vyriausybės interesus – Arbitražo teismas pripažino, kad reikalavimas yra nepagrįstas.

Jūsų vadovaujama komanda pasiekė, kad 714 mln. litų vertės ieškinys Lietuvos Vyriausybei būtų atmestas. Ieškovui L. Boscai turbūt atstovavo nemažas būrys pačių geriausių advokatų. Ką Jums reiškia ši pergalė?
Jaučiu didžiulį pasitenkinimą! Tokia sudėtinga byla mums buvo pirma. Hagoje, Taikos rūmuose, posėdžiai vyko penkias dienas. Glumino vien pastato didybė: didžiulės salės, paveikslai, auksuoti skliautai, įspūdingi caro Nikolajaus II portretai – nuo grindų iki lubų, krištoliniai sietynai. Net nežinojau, kokiu balso tembru šnekėti iš tribūnos, kad užpildyčiau didžiąją salę. Paskui užplūdo nerimas, ar mes, maža komanda, sugebėsime atremti garsiuosius kitos pusės aukščiausio profesinio meistriškumo advokatus.

Buvome penki LAWIN kontoros teisininkai ir kolega iš Prancūzijos José Rosell. Kitai pusei atstovavo trys advokatų kontoros (dvi užsienio ir viena Lietuvos). Per posėdžius mūsų pusėje buvo šeši, o jų – penkiolika advokatų iš Niujorko, Vašingtono, Londono ir Vilniaus. Arbitražo sprendimas įrodė, kad esame ne prastesni už Londono, Niujorko, Vašingtono advokatus, kad galime su pasauliu konkuruoti kaip lygūs su lygiais.

Nesvarbu komandos dydis – kai esame labai susitelkę, galime bet ką. Pergalės jausmas saldus, bet net jei ir nebūtume laimėję, dirbti su tokia puikia aukščiausio lygio profesionalų komanda yra svajonė.

Žinoma, ribų tobulėti nėra. Patyrėme aukščiausio teisinio lygmens argumentavimo meno grožį. Buvo sprendžiami labai sudėtingi tarptautinės viešosios tendencijos klausimai, vyko ekspertų apklausos. Kovėsi du patys geriausi šios srities atstovai. Man ir dabar prieš akis stovi vaizdas: sėdi arbitrai, vienos ir kitos šalių advokatai, o stalo gale – du ekspertai. Rugsėjo mėnuo, didžiuliai vitražiniai langai, pro spalvotą stiklą ant senų dulkėtų kilimų krinta saulės šviesa. Dulkelės kyla, susilieja su spinduliais ir paliečia žilstelėjusias ekspertų galvas. Atrodo, kad kiekviena jų frazė prideda po dar vieną žilą plauką. Labai aiškiai pajutau, kad šią sritį ne tik mėgstu, bet ir myliu. Tokio lygio bylos parodo – esi ten, kur tau gera. Esi savo vietoje.

Argumentuoti anglų kalba sudėtingiau nei gimtąja.
Mūsų anglų kalba puiki. Šiais laikais kalbų mokėjimas yra būtinas kaip asmeninė higiena. Perskaityk 300 knygų, 300 bylų, tiek pat kartų pakalbėk ir įgysi praktikos. Komandoje buvo trys vyrai ir trys moterys. Įsivaizduokite: atėjo į Hagos teismo rūmus trys gražios mergaitės lietuvaitės – pasitempusios, gerai atrodančios. Jaunesnė kolegė Giedrė Černiauskienė, tobulai anglų mokanti Inga Martinkutė... Šypsomės, šnekamės. Iš baimės, kad turėsime atlaikyti super stiprią komandą, namie puikiai pasirengėme, todėl buvome ramūs, susitelkę, kiekvienas tiksliai žinojome savo vaidmenį. Jokio blaškymosi per posėdžius, jokių lapelių sklaidymo.

Daug bylų esu nagrinėjusi, žinau, kad streso neišvengsi. Posėdis vyksta visą dieną, vakare pavalgai ir iki paryčių ruošiesi kitam posėdžiui. Po penkių parų apima baisus nuovargis. Buvome sutarę: vakarieniaujant jokio alkoholio. Atsipalaiduodavome pasakodami linksmas istorijas. Eidavome miegoti ir keldavomės su šypsena. Tai pirmoji mano vadovaujama byla, kai viršų ėmė profesinis azartas, buvo dvasinė pusiausvyra ir įsitikinimas, kad esame visiškai teisūs. Taigi mano siekis organizuojant bylas – pervarkime rengdamiesi namie, o per posėdį jauskimės užtikrinti ir ramūs.

Pajuokaukime: esate ištekėjusi už italo, laimėjote bylą prieš italą. Ar vyras dėl to Jums nepriekaištavo?
Aš juk ne prieš Italiją stojau. Kiekvienas asmuo turi teisę eiti į teismą, ginti savo teises. Ponas L. Bosca sakė, kad yra garsus Italijoje vyndarys. Mano vyras nėra vyndarystės specialistas, nei jis, nei jo draugai tokio žmogaus nežinojo. Ponas Bosca dalyvavo posėdyje, vedžiau jo apklausą. Tai labai inteligentiškas ir malonus žmogus. Jei pakviestų, mielai išgerčiau su juo vyno.

Kokios dar bylos Jums įsiminė?
Bylų buvo daug ir įspūdingų. LAWIN – aukščiausiai tarptautiniu mastu vertinama Baltijos šalių verslo teisės advokatų kontora. 2008 m. ICC Tarptautinio arbitražo teisme mūsų komandos dėka Lietuvos valstybė laimėjo bylą prieš bendrovę „Naftos gavyba“. Šiai nepavyko įrodyti, kad Lietuvos Respublika, privatizuodama bendrovę „Geonafta“, atskleidė ne visą reikiamą informaciją. Lietuvos Respublikos interesus gynėme ir dėl Lietuvos jūrų laivininkystės privatizavimo: Norvegų bendrovė „Trident“ buvo pateikusi ieškinį Lietuvos Respublikos teismuose, grasino kreiptis į investicinį arbitražą. Mes LR teismuose laimėjome, ir jie toliau savo tiesos nebeieškojo. Dėl jūreivių problemų Lietuvos Respublikos teismuose esame atstovavę net Jungtinėms Valstijoms. Apgynėme JAV!
Mūsų kontoroje vienu metu nagrinėjama maždaug 300 bylų, dirba per 90 teisininkų. Mano vadovaujamoje grupėje – 17 advokatų ir jų padėjėjų.

Garsias teisininkes lengva įsivaizduoti kaip šios srities dinastijų atstoves. Vaikystėje jos varto Baudžiamąjį kodeksą, klausosi gimdytojų kalbų apie teismo nuosprendžius, tėvų kolegas idealizuoja lyg pačią Temidę...
Mano šeimoje jokių teisininkų niekada nėra buvę. Esu žemaitė, gimiau Kretingoje, vėliau šeima persikėlė į Palangą. Mano tėvai – Skolestika ir Kostas – paprasti žmonės, kilę iš kaimo, iš daugiavaikių šeimų, bet išmintingi, labai darbštūs, visiškai atsidavę šeimai. Pradėjo gyventi drauge teturėdami po reikalingiausių daiktų ryšulėlį. Mūsų mamą Palangos žmonės vadino Motinėle, ateidavo pas ją pasitarti. Lenkiu galvą prieš savo tėvus, jie labai stengėsi nukreipti mus, keturis vaikus, tinkamais keliais.

Jauniausia sesutė tarp brolių... Galėjote užaugti kiek palepinta.
Palepinta? Gal šiek tiek, bet labiau veikė tai, kad turėjau ambicijų neatsilikti nuo vyresniųjų. Labai didžiuojuosi savo puikiais, nerealiais broliais. 12 metų už mane vyresnis Kostas Vaitkus gyvena Budapešte, yra farmacininkas. Antanas Vaitkus – žymus neurologas, profesorius, Kauno klinikų Neurologijos skyriaus vadovas. Ypatingos ramybės, puikaus humoro jausmo vyras. Vytautas Vaitkus – gydytojas traumatologas, Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Terminių traumų poskyrio vadovas. Brolienės – Marija, Rasa, Gintarė – irgi gydytojos.
Aš kartais būnu kategoriška, tiesmuka, pasireiškia žemaitiškas storžieviškumas, nors blogų ketinimų neturiu. O iš kur tokia esu, nesuprantu. Tėvelis – labai švelnus, mama buvo griežta, bet teisinga, tačiau kategoriškumo tikrai neturėjo. Mano broliai itin tolerantiški. Gal todėl išsiugdžiau kovotojos savybes, kad nenorėjau būti už juos blogesnė? Užsispyrimą skatino ir labai silpnas mano regėjimas – dėl fizinio trūkumo ar neįgalumo susiformuoja tam tikri bruožai. Mano plaukai balti dėl įgimto pigmento trūkumo, šis pakenkė ir akims. Mama buvo rudaakė juodaplaukė, broliai irgi tamsūs, tik aš viena kitokia. Gydytojai sakė, kad apaksiu. Pirmąją pamoką praleidau Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje. Iš manęs atėmė visas knygas. Prašiau: „Aš noriu skaityti!“, o man aiškino: „Turi užsimerkti ir pratintis gyventi tamsoje.“ Dvi savaites verkiau. Atvažiavo mama, pasakė: „Kai apaks, tada ir tvarkysimės, nėra ko vaiko traumuoti“, ir pasiėmė mane. Pervedė į normalią Palangos mokyklą. Broliai, pusbrolis ir pusseserė lankė muzikos mokyklą, dainavo, grojo, o man gydytojai neleido, vėl aiškino, kad apaksiu. Užsispyriau ir baigiau muzikos mokyklą. Visą laiką norėjau įrodyti, kad nesu blogesnė už kitus vien dėl to, kad prasčiau matau. Silpnos akys neturi būti kliūtis žmogui ką nors pasiekti.

Į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą įstodavo ne bet kas. Labai gerai mokėtės?
Mokiausi tik labai gerais pažymiais, man viskas sekėsi, bet labiausiai mėgau kalbėti. Kai iš Vengrijos, kur tada studijavo, atvykdavo vyriausias brolis Kostas su žmona Marija, nesustodama pasakodavau jiems visokias istorijas. Kartą brolienė pasakė: „Su tokiu liežuviu tik advokate būti.“ Man, penkiolikmetei palangiškei, atrodė, kad teisininkės yra kažkas panašaus į milicininkes, kurios kopose vaikydavo bobų turgų. Pasidomėjusi, ką veikia advokatės, supratau: tai – įdomi profesija. Rekomendacijų – nei komjaunimo, nei saugumo – stoti į teisę neturėjau, tiesiog atvažiavau iš Palangos ir laikiau egzaminus. Surinkau 14 balų iš penkiolikos galimų, bet patekau tik į neakivaizdinį skyrių. Nuėjome kelios mergaitės pas dekaną ir pasakėme: „Negerai išeina...“ Dekanas leido lankyti paskaitas ir pažadėjo: „Jei pirmą semestrą išsilaikysi penketais, pervesime į dieninį skyrių.“ Sąlygą įvykdžiau, bet išgirdau: „Nėra galimybių, dar vieną semestrą reikia pasistengti.“ Kai ir vėl egzaminus išlaikiau aukščiausiais pažymiais, man buvo pakartota: „Nėra galimybių, palauk rugsėjo.“ Taigi niekas ant lėkštutės man diplomo ir profesijos neatnešė.

Iš pradžių buvote pasirinkusi jūrų teisę. Romantiškai žvelgėte ar ketinote būti naudinga arti namų?
Kažkas man yra sakęs, kad turiu savybę būti tinkamu metu tinkamoje vietoje. Per vieną trečio kurso egzaminą ištraukiau klausimą apie bendrąją ir atskirąją avarijas jūrose. Vadovėlyje apie tai buvo vos keli sakiniai, jokios papildomos literatūros neturėjome. Sąžiningai prisipažinau: „Kas vadovėlyje parašyta, galiu pasakyti, bet nesuprantu.“ – „Kai suprasi, tada ir ateik.“ Ir antrą kartą atėjusi pakartojau tą patį. Egzaminą išlaikiau iš trečio sykio, kai tiesiog pasakiau apibrėžimus ir apsimečiau, kad viską supratau, bet sau pasižadėjau išsiaiškinti, kas tai yra. Ketvirtame kurse, kai tarp Europos universitetų prasidėjo mokymo programų mainai, atėjo laiškas iš Švedijos, Erebru (Örebro) universiteto. Mano kurso draugas Vytautas Nekrošius, dabar – akademikas, profesorius, padavė jį man ir pasakė: „Nesuprantu, kas čia angliškai parašyta. Vilka, perskaityk.“ Išvažiavome šešiese – penki vaikinai ir aš. Studijavau švedų darbo, komercinę ir Europos Sąjungos teisę. Eidama Erebru universiteto koridoriais pastebėjau kvietimą studijuoti jūrų teisę Londono universiteto „Queen Mary & Westfield“ koledže. Pamaniau – štai galimybė išsiaiškinti tą ramybės neduodantį klausimą. Įgijusi jūrų teisės magistrės diplomą ir pradėjusi dirbti tuomečiame Klaipėdos prekybos uoste, norėjau papasakoti visiems kapitonams, kaip jūrų teisės problemas spręsti. Dirbau ir dėstytoja, su kolegomis buvome įsteigę konsultacinę įmonę. Paskui pasidaviau kurso draugo Jauniaus Gumbio kvietimui prisijungti prie advokatų kontoros „Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“ (dabar – LAWIN), persikėliau į Vilnių. Kai po kelerių metų kontora įsteigė skyrių Klaipėdoje, toliau tęsiau darbą jūrų teisės srityje, bet dar po penkerių metų ištekėjau už italo muziko ir vėl pasukau į Vilnių. Mano tėtis yra konditeris, a. a. mama buvo maisto meistrė, abu seneliai grojo klarnetu, birbyne, gražiai dainavo, giedojo žemaitiškus Kalnus.

Tai štai kodėl muzikui pavyko pavergti griežtos teisininkės širdį! Kaip sutikote poną Lucą Pavaną?
Studijuodama Švedijoje susipažinau su italu studentu Gianluca Meranda. Kai 1997 metais organizavome grupės susitikimą Švedijoje, jis atvyko drauge su Luca. Visi draugai buvo teisininkai ar ekonomistai, o Luca pradėjo pasakoti apie Mozartą, Beethoveną... Gilesni jausmai užsimezgė susirašinėjant. Jo laiškai ateidavo į mūsų advokatų kontoros bibliotekos bendrąjį kompiuterį, nemokėjau šių paslėpti, tad visi mūsų korespondenciją galėjo skaityti. Paskui Luca atvažiavo į Lietuvą, vėliau aš aplankiau jį Italijoje. 1999-ųjų pabaigoje jis atvyko į Klaipėdą, 2001-aisiais susituokėme. Vyras turi keturis diplomus: tris muzikos srities bei filologijos ir muzikos istorijos. Dėsto italų kalbą Vilniaus universitete, studentai jį myli. Charakteriu aš labiau nei Luca panaši į italę. Su juo net pasiginčyti neįmanoma, kalbu monologus. Turime nerealų devynerių metų sūnų Tomą. Kaip manote, kas gali išeiti iš žemaitės ir italo? Auga stipri asmenybė. Logiškas, energingas, žinių trokštantis, turi lyderio savybių, įdomus pašnekovas. Kai pradeda kalbėti, nesustabdysi. Vyras su sūnumi šnekasi tik itališkai, aš – tik lietuviškai. Tomas puikiai moka abi kalbas, itališkai net geriau. Du vasaros mėnesius su močiute praleidžia Italijoje, ši moko jį augalų, gyvūnų pavadinimų, o mama grįžta aštuntą vakaro – gamtos neparodo...

Esate vienintelė Lietuvos atstovė Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teisme. Pernai buvote išrinkta trečiai kadencijai. Kuo Jus praturtina šis darbas?
Didžiuojuosi, kad atstovauju Lietuvos Respublikai. Tai, kad esu vienintelė šalies atstovė, nereiškia, jog Lietuvoje nėra kitų puikių arbitražo specialistų. Tikrai yra. Į plenarines ICC Tarptautinio arbitražo teismo sesijas susirenka aukšto profesinio lygio kolegos iš įvairių pasaulio šalių. Bendrauti su jais yra atgaiva ir malonumas. Susipažįstu su daugybe bylų iš viso pasaulio, įgaunu svarios patirties, mano kvalifikacija kyla, plečiasi pažįstamų ratas. Turėčiau su kuo pasitarti kad ir dėl pačių sudėtingiausių profesinių reikalų.

Ar ICC Tarptautinio arbitražo teisme daug bylų, kurių šalys yra Lietuvos fiziniai ir juridiniai asmenys?
Bylų srautas iš Lietuvos, Baltijos šalių didėja. Arbitražas – teismams alternatyvi ginčų nagrinėjimo sistema, tokios tarybiniais laikais nebuvo. Arbitrai gali ilgiau gilintis į bylą nei teisėjai, šis ginčų nagrinėjimo būdas yra greitesnis, efektyvesnis. Po daugiau nei 20 nepriklausomybės metų mūsų verslininkai pagaliau tai įvertino.

Darbo reikalais dažnai tenka išvykti. Ar šeima supranta?
Kai Tomukas buvo mažas, vyras pasilikdavo su juo vienas. Nelengva, bet žmonės ne tiek vaikų ir ne tokiomis sąlygomis išaugina, negaliu skųstis. Esu dėkinga šeimai, kad mane suprato ir palaikė. Be abejo, jiems mažiau laiko skyriau, dėl to labai gaila. Tomas ir dabar kartais pasako: „Tau darbas svarbiau.“ O į klausimą, kuo norėtų būti, darželyje atsakydavo: „Atostoginiu žmogumi.“ Mat tada laiką leidžiame visa šeima kartu.

LAWIN Vilniaus biure 53 procentus visų darbuotojų teisininkų sudaro moterys. Jūsų darbovietė pripažinta moterims dirbti verslo teisės srityje palankiausia Baltijos šalių advokatų kontora. Kodėl vis daugiau moterų renkasi teisininko profesiją?
Tai – pasaulinė tendencija. Kadaise teisė dailiosios lyties atstovėms buvo lyg ir tabu. Anglijos draudimo bendrovė „Loyd“ tik 1973-iaisiais įsileido moterį. O dabar jos galbūt nori įrodyti, kad gali įvaldyti teisę – vyrų mėgstamą profesiją.
Dabartinės teisės problemos – sofistikuotos, rezultatas nėra greitai pasiekiamas, kaip kad vyrams norisi, o moterys kantresnės, dirba kruopščiau. Bėda, kad joms sunku derinti šeimą ir karjerą. Darbdaviai patenkinti dailiosios lyties specialistėmis, bet kaip tai atsilieps šeimai, vaikų auklėjimui? Ar nepadaugės skyrybų, ar nesumažės santuokų, nes moteris neras sau lygaus partnerio? Pasaulyje šie klausimai nagrinėjami. Yra daug socialinių grėsmių, jas reikia valdyti, skatinti vyrus (jie pasižymi geresnėmis analitinio mąstymo savybėmis) studijuoti.

Kaip jaučiasi gerai uždirbančių advokačių vyrai, jei jų triūsas menkiau apmokamas?
Matyt, žmonos menas – neiškelti pinigų klausimo į svarbią vietą, įrodyti vyrui, kad ne tai yra esmė. Kam pasitaikė proga uždirbti, tas uždirba. Tik jei tada, kai lipau karjeros laiptais, mano vyras nebūtų auginęs ir auklėjęs sūnaus, ar būčiau tiek pasiekusi?
Karjeros moterų šeimoms svarbu bendraujant rasti pusiausvyrą. Vyrai turėtų suprasti savo vaidmenį, neįsižeisti. Aišku, stipriosios lyties atstovams psichologiškai nelengva susitaikyti su žmonos darbine sėkme, bet juk jie stiprūs! Daugelio šeimų moterys daro karjerą, bet vyrai dėl to nesijaučia menkesni. O moterims reikia nugesinti savo išmintį, protą. Tos, kurios daro karjerą, ypač trokšta būti moteriškos – gražios, mylimos, švelnios, geros mamos. Aš irgi noriu dailiau apsirengti, nusilakuoti nagus, susitvarkyti plaukus. Kai esi su šeima, nereikia demonstruoti, kad tu – teisininkė.

Kokia yra laimingos šeimos vertė ir kaip ji sukuriama?
Karjeros moteriai turėti užnugarį – laimingą šeimą – didelė likimo dovana.
Su vyru apie konfidencialius darbo reikalus nekalbu, tad namuose man lengva pamiršti teisinius rūpesčius. Vis dėlto profesija paženklina asmenybę. Jei kartais aktyviau imu reikštis, vyras perspėja: „Klausyk, tu čia ne teisme, o namuose esi.“
Luca daug skaito, žino įdomiausių dalykų, jį klausinėdama ilsinu galvą. Mėgstu klausytis klasikinės, džiazo muzikos, lankytis koncertuose. Dievinu aštuntojo dešimtmečio italų muziką, ypač vokalistės Minos dainas. Kremtu biografines knygas, istorinę ir fantastinę literatūrą. Tik į vieną pusę žvelgiančio žmogaus akiratis siaurėja, todėl stengiuosi įgyti kitokio pobūdžio žinių. Atsipalaiduoju ir ruošdama valgį. Mano mama buvo maisto meistrė, puikiai gamina ir anyta, iš jų daug išmokau. Pagalvoju: „Ką veikčiau, jei rytoj nebedirbčiau advokate?“ Norėčiau kartą per savaitę savo namuose organizuoti teminius pietus: aš gaminčiau skaniausius patiekalus, o kokios nors srities žinovas svečiams pristatytų įdomią temą, mes diskutuotume.

Ar mūsų šalyje yra vadinamųjų velnio advokatų?
Šią sąvoką reikėtų išgryninti, bet yra. Advokato profesijos etikos standartai turėtų būti aukšti. Kai jų nesilaikoma, skaudu už visą luomą. Ar jaunus kolegas reikia saugoti nuo šios tiesos, pridengti šydu, ar iškart parodyti korupcijos atvejus, kad žinotų: stenkis nesistengęs, viskas jau nulemta? Į šį klausimą dar nesu sau atsakiusi.
Nieko nėra tik juoda ir balta. Advokatų yra visokių. Vieniems svarbu pinigai, kiti nori tapti žymūs, treti – realizuoti savo gebėjimus. Visko po truputį reikia kiekvienam iš mūsų. Svarbu neprarasti žmogiškumo.

Ar Jūs pati niekada nebuvote gundoma?
Vyrų?

Kolegų – sudaryti sandėrį su profesine sąžine?
Ne, nebuvau. Tie, kurie mane pažįsta, matyt, žino mano kategorišką nuostatą šiuo klausimu.

Kokios charakterio savybės Jums padeda darbe?
Sąžiningumas, šią savybę man įdiegė tėvai. Nuo mažų dienų mama sakydavo: „Nedaryk žmogui bloga, nes tai atsisuks prieš tave.“ Būdama penkerių skaičiau, mokėjau daugybos lentelę. Kad nesipūsčiau, močiutė primindavo: „Nekilk su gandrais, kad nereiktų kristi su varlėm.“ Įstrigo mamos frazė: „Tik nedaryk tėvams gėdos.“ Ji taip pat sakydavo: „Keli stikliuką ir dugne matai mamą.“

Kas Jus labiausiai žeidžia?
Kerštas, melas, suktumas. Kai sakoma viena, o mintyse – kita. Paskalos. Nesąžiningumas. Egoizmas. Skaudu, kai negali žmogui padėti. Mano mama po insulto išgyveno pusketvirtų metų. Šeimoje daug medikų, visi tokie protingi, o kelio ligai neužkirtome, vėliau mamai padėti nebegalėjome. Sirgdama ji sakė: „Mylėk save. Visus mylėjau, prižiūrėjau, o savęs – ne. Taupiau, taupiau, o sau sveikatos nesutaupiau.“ Dirbo iki paskutinės ligos dienos...

Ar yra kas nors, ko gailitės nepadariusi?
Gal galėjau daugiau vaikų turėti? Arba pradėti sportuoti, bet gal dar ne vėlu?

Nuotrauka – Redos Mickevičiūtės. Šukuosena ir makiažas – Alinos Silivanovos. Drabužiai – iš parduotuvės „Zara“. Už erdvę dėkojame kavinei „Coffee Inn“ (Pilies g. 3, Vilnius)