Daryti interviu elektroniniu paštu – tai lyg bučiuotis per stiklą (žinoma, turiu galvoje – ne su rašinio herojumi): pasigendi gyvo pokalbio, kai iš pašnekovo atsakymo į vieną klausimą nuosekliai išplaukia kitas, nematai jo akių, ironiško šypsnio, negirdi balso. Tai kartais pasako daugiau nei žodžiai…
Garsus kino ir teatro aktorius, televizijos laidų ir renginių vedėjas Marius Jampolskis (35 m.) šį kartą vis dėlto primygtinai siūlo epistolinį žanrą. Ir visai ne todėl, kad būtų toli nuo Lietuvos: aktorius nebepasitiki žurnalistais, ypač – žurnalistėmis. Ką gi, prieš vėją nepapūsi.
Susitikimas virtualioje erdvėje turi ir savo pliusų. Pavyzdžiui, man nebereikia rašinėti skliausteliuose banalių komentarų: „aktorius juokiasi“, „šypteli“, „kvatoja“... Nekenčiu šito! Kaip ir susitikimų beveidėse picerijose, tvankiose užeigose, kur stalai stovi taip arti vienas kito, kad sėdintieji prie greta esančio girdi kiekvieną tavo pasakytą žodį. Šaunu, kad rašinio herojus šiandien išsako nuomonę apie daugelį dalykų susikaupęs, gerai pasvėręs kiekvieną mintį, ne greitakalbe, kai tylesni žodžiai nugrimzta kavinės triukšme tarsi skęstantis „Titanikas“.
Kita vertus, prisipažinsiu, jo skrupulingumas mane kiek užknisa, ir šis pojūtis, manau, – abipusis, lyg būtume užstrigę viename lifte. Norisi viską mesti ir pagaliau išsivaduoti. Taip, atvirumas ne visada malonus. Tačiau, kaip sakoma, „Platonas – mano draugas, bet tiesa brangesnė.“ Mariaus tiesa yra tokia.
Paklausiu dar kartelį: kodėl esate toks atsargus ir į klausimus sutinkate atsakyti tik raštu, lyg būtumėte Prezidentė?
Taip daryti mane verčia žurnalistų nekorektiškumas, platesnio konteksto nesuvokimas ir įvairios spekuliacijos. Iš patirties žinau, kad moteris, imanti interviu, nesirūpina pašnekovu, jo būsena ir pokalbio pridėtine verte. Negaliu pakęsti netaktiškumo, ypač moterų. Esate teisi – turiu daugybę baimių, bet tai netrukdo man nei pusryčiauti, nei dirbti. Maža to, jos yra pagrindinis mano gyvenimo variklis. Pašnekovo badymą dantų krapštuku vadinu ne žurnalistinėmis provokacijomis, o elementariu netaktu. Visada esu atviras dalykiniam, nuoširdžiam pokalbiui ar diskusijai, kai žurnalistas(ė) siekia naujų įžvalgų, prasmių galvodamas(a) apie žodžio svarbą ir skaitytoją. Labai linkėčiau tokio ketinimo ir mums.
Aktorystė ir visa kita reikalauja daug fizinių jėgų, laiko, psichinės sveikatos. Moters kūnas tam nepritaikytas. Ji turi gimdyti ir auginti vaikus, rūpintis šeima. Jei žmona ar mama išvykusi, visi šeimos nariai pasąmoningai jaučiasi negerai, nesaugūs.
Bendrauju su nemažai moterų, kurios šoka, dainuoja, vaidina. Matau, kokia kaina. Paslapčia geriami vaistai nuo nervinio išsekimo, gastrolėse per pertraukas telefonu kalbamasi su vaikais, injekcijomis malšinami mėnesinių skausmai. Jos blogai miega, jaučiasi kaltos, pavargusios.
Ko apie moteris nesuprantate, kas glumina?
Labiausiai mane erzina moters noras gyventi kaip vyrui. Mąstyti, jausti, vyriškai elgtis įvairiose situacijose. Ne vyrui dera kalbėti apie moters vietą – ji pati turi geriau pažinti save, suvokti savo moteriškumą. Mėgstu prisukti kokį varžtą – tada jaučiuosi vyras. Tada bambu ir dirbu, man patinka bambėti namuose. O moterys turi vertinti savo atsidavimą, nuolankumą, meilę namams. Kartą kalbėjomės su Renata (aktoriaus žmona – aut. past.) apie jos močiutę, vaikystę. Renata pasakojo taip paprastai. Klausiausi išsižiojęs, sužavėtas. Atrodo, tą akimirką iš naujo ją pamilau.
Vasaros pradžioje pristatydamas monospektaklį „Žuvis, alus ir ji“, skirtą a. a. Vytautui Šapranauskui atminti, paskelbėte vadinamąjį manifestą, kuriame išpažinote menininkų nuodėmes: „…Mes susirinkdavome pinigus tyčiodamiesi ir šaipydamiesi, ir dažniausiai išleisdavome juos savo pačių menkumui pateisinti. Taip mes pavertėme pajuokos objektu sakralų vyro ir moters ryšį. (…) Šalis, kurios menininkai negerbia moters, teatleidžia man nenusikaltusieji, yra pasmerkta, net jei jos bankai stiprūs, net jei šaliai priklauso neišsenkantys naftos gręžiniai ir aukso kasyklos.“ Kokia galia, kokia stipri jėga galėtų visa tai pakeisti?
Pagal vedas, priešingų lyčių atstovai mylėtis turi tik specialiai pasirengę, kad susilauktų sveikų ir laimingų vaikų. Mes šį aktą pavertėme orgijomis, darbu, kasdienybe. Koktu girdėti, matyti, kaip sekso pramonė kartu su žiniasklaida iš moters ir vyro daro prekes. Juokiamės vienas iš kito nesuvokdami savo paskirties žemėje. Mūsų prikurtose mokyklose merginos mokomos patenkinti partnerį oraliniu būdu. Norėčiau, kad mano duktė mokytųsi kurti harmoningus šeiminius santykius, nes kuo ilgiau gyvenu, tuo ryškiau suvokiu, kad moters galia yra skaistumas. Mes visi išsiilgę skaistumo.
Labai geras klausimas, ačiū Jums. Vyrui apie skaistumą kartais būtina kalbėti garsiai visoms moterims vien tam, kad išgirstų ta vienintelė.
Kai kurie žmonės yra idealistai: jie rūpinasi viso pasaulio gerove, tačiau su tokiais labai sunku gyventi artimiesiems. Kaip manote, ar Jūsų šeima su Jumis išties laiminga?
Mano šeima nėra laiminga su manimi – aš mažai kalbu, po darbo noriu miego, ramybės, karštos sriubos, kartais tiesiog žiūrėti, kaip Renata tvarkosi virtuvėje, lygina skalbinius, šeria šunis ir su jais žaidžia. Žinot, viename Ernesto Hemingway‘aus apsakyme yra tokia nuostabi scena: apkasuose kareivis meldžia Dievo, kad nežūtų, tą akimirką pažada viską, o po mūšio, pamiršęs pažadus, eina į viešnamį. Bet Jūs gerai pasakėte – aš esu idealistas. Ačiū.
Nėra už ką. Neįsižeiskite, dažnas aktorius paprastai nesiskundžia savo ego dydžiu, tokiam Žemė sukasi ne aplink savo ašį, o aplink jį patį. Kita vertus, nuolatos būti dėmesio centre, anot Jūsų, – tai vienas sunkiausių išbandymų. Tad kodėl pasirinkote aktorystę ir kokia tai profesija pagal Marių Jampolskį?
Tai nuolatinis žmogaus susidūrimas su savimi, savo instinktais, geismais. Aktorystė reikalauja griežtos disciplinos, sveiko gyvenimo būdo, psichologinio pasirengimo, išprusimo, konceptualios pasaulėžiūros, teisingų moralinių nuostatų ir gilaus sociumo pajautimo. Žinant visa tai, tau beveik kiekvieną kartą nepavyksta. Ir tu beveik kasdien prašai Aukščiausiojo, kad artimiesiems, kurie už tave meldžiasi, nepritrūktų jėgų ir kantrybės.
Pasirinkau aktorystę todėl, kad tai buvo galimybė greičiausiai realizuoti savo ego. Tada tai buvo katino ašaros. Straksėjau scenoje, manimi džiaugėsi, ir tą akimirką atrodė, kad visas gyvenimas bus nuklotas rožėmis. Kas gi mąsto, kad sąskaitos jau išrašytos. Kiekvienas, kuris renkasi sceną, turi ypatingą poreikį realizuoti savo egoizmą, o šis yra žmogaus pamatas. Ką dėsime ant pamato – jau kitas klausimas ir kita tema.
O gal motyvacija paprastesnė – tiesiog talentas? Jis drasko iš vidaus, gena į priekį... Tada klausimų nelieka. Ką dabar apie tai manote?
Jauną žmogų drasko ne talentas, o hormonai. Talentas atsiskleidžia tada, kai hormonus nukreipi į dalykus, didesnius už savo savimeilę. Ir darbas, darbas, darbas.
Vieni asfaltuoja autostradą Kaunas–Klaipėda, kiti – savo. Vieni naudoja skaldą ir dervą, kiti – aplinką, savo receptorius, patirtį ir išvadas. Viskas vertinga. Stygą būtina įtempti, nes tik pervargęs gali suvokti, kas yra poilsis, ramybė ir gyvenimo prasmė. Mūsų pasaulyje absoliučiai viskas yra eksploatuojama. Jūs savo klausimais eksploatuojate mane, o aš atsakinėdamas – savo protą. Gal per tą eksploataciją mums lemta suvokti tarpusavio harmonijos būtinybę?
Kai ant žiedo tupi bitė, eksploatacija virsta medumi. Mums to mokytis teks dar ilgai, bet aš tuo tikiu, o Jūs? Man visada sekdavosi tiek, kiek į darbą įdėdavau pastangų. Labai dažnai – daugiau, nei būtina. Tai – ne talentas, o požiūrio stereotipas. Poziciją „ant bangos“ visada kuria žiniasklaida ir rinkodara – tai jų būdas užsidirbti. Apie mane prirašyta tiek komentarų, kad už kai kuriuos komentatorius gėda prieš savo mamą. Ačiū Dievui, kad ji – išmintinga moteris.
Šiaip aktoriai – žmonės, kurie mažiausiai sugeba analizuoti savo darbo rinką. Juos moko visko, bet tik ne racionaliai panaudoti gyvybinius išteklius. Aktorius privalo būti geras verslininkas, nes turi iš savo amato susikurti sau ir aplinkai pridėtinę vertę. Tai jau matematika. Per daug seilėjamės ir mažai skaičiuojame. Mūsų darbas turi būti paremtas logika, o ne nesąmoningais ydingais įsipareigojimais ar sentimentais.
Ir dar: žmogaus variklis šioje žemėje yra malonumo troškimas. Tik vienas renkasi patirti malonumą glamonėdamas nuogą kūną, kitas – gurkšnodamas ar skaičiuodamas pinigus, trečias – plaudamas vargšų žaizdas. Aš dirbu todėl, kad esu vyras ir turiu išlaikyti šeimą. Esu daug kuo įsipareigojęs ir noriu, kad mano moteris būtų laiminga.
Kalbėta, kad Alas Pacino, kai baigė filmuotis „Krikštatėvyje“, teturėjo keletą porų nudėvėtų džinsų – esą milijoninius honorarus prašvaistė narkotikams ir alkoholiui. Kalbėta, kad ir Anthony Hopkinsas gydėsi nuo alkoholizmo. Baisu, ar ne? Bet baisiausia, kai geria ką tik pagimdžiusios moterys, o jų kūdikiai gauna alkoholio kartu su pienu. Baisu, kai trylikametės siurbia sidrą, o paskui eina į naktinį klubą. Įsivaizduokite, kokie ten spektakliai! Matau daug žurnalisčių, kurios dirbdamos neišsiima iš dantų cigaretės, nes kitaip neveikia kairysis smegenų pusrutulis. Ar ne paradoksas, argi ne farsas pirkti cigaretes, kai ant pakelio – įspėjimas: „Rūkymas sukelia vėžį“?
Vienoje laidoje, kurioje dalyvavau, moterys porino apie savo alkoholikus vyrus, o jai pasibaigus, gurkšnojo kavutę su brendžiu. Suprantu, tai dėl sveikatos. Naujajame Testamente yra puiki frazė: „Neteisk ir nebūsi teisiamas.“ Mes visi pasmerkti, nes gyvename santvarkoje, kurioje vienas kitam nerūpime, kurioje bendrasis vidaus produktas yra svarbiau už mūsų sąmoningumo ugdymą, švietimą, kultūrą. Esame pasmerkti nusižudyti ir nužudyti kitus.
Talentingiems žmonėms dažnai būdingas asmenybės dualizmas: nuo įkvepiančios dvasinės šviesos, spinduliuojančios iš jų kūrinių, iki gilaus nuopuolio, atsiveriančių gūdžių tamsos vulkanų, dvasios krizių. O tada… Vadinamajame manifeste pats prisipažinote: „Gėriau kasdien.“
Štai tokie žurnalisčių klausimai mane ir verčia atsakinėti raštu. Labai dažnai moterys suplaka dvasią ir materiją. Jos nesuvokia vyro dvasinės prigimties ir primeta moterų mąstysenai būdingus motyvus. Gyvenimas ir Jūsų minimas dvasinis skausmas neturi nieko bendra. Kenčiame ne todėl, kad esame jautrios asmenybės, o todėl, kad esame primityvūs egoistai ir ignoruojame dvasinius dėsnius. Niekada nedariau kompromisų tarp saviraiškos norų ir galimybių. Net nesuprantu, kas tai yra. Klydau ieškodamas savo gyvenimo prasmės. Veiksmų beprasmiškumas kyla ne todėl, kad pasaulis blogas, bet todėl, kad tokia požiūrio paradigma. Viskas šiame pasaulyje dualu – ne tik talentingi žmonės. Kur yra pliusas, ten yra ir minusas, toks materialaus pasaulio dėsnis. Tai elementaru. O nuo alkoholio talentingus žmones dažniausiai atstumia ne sukrėtimai, o pragertos kepenys, insultas, infarktas ir fizinė negalia.
Klausiate, ar vartoju alkoholį kaip atsipalaidavimo priemonę? Taip, jis man padeda atsipalaiduoti, bet taip pat padeda pasivaikščiojimas su šunimis, laisvalaikis gamtoje, žvejyba, geri filmai, knygos, įvairios paskaitos, pokalbiai, buvimas su mylima moterimi, artimaisiais, mano babyte. Žinote, turiu nuostabią babą! Didžiuojuosi ja. Jos tokia jauna dvasia, ji sukūrė ir padovanojo man poemą. O mano Renata daro tokius sumuštinukus! Esu tiesiog apsuptas mylimų moterų, jos – mano alkoholis.
Tai sukrėtė visus. Žinote, kažkada beveik tokiu pačiu metu anapilin išėjo princesė Diana ir Motina Teresė. Pirmosios gedėjo visas pasaulis, antrąją laimino tik artimiausi žmonės, suvokę jos atliktų darbų ir paskleistų nuostatų išliekamąją vertę. Šapras linksmino visus, nors Lietuva šnibždėjosi, kad turi žalingų įpročių. Bičiuliai jaudinosi, kad liūdi, nesijaučia laimingas. Teatro kritikai tikėjo ir nebetikėjo, kad jis gali suvaidinti Hamletą. Bet žinote, nenorėčiau, kad mano vaikai humoro ir sąmojo mokytųsi iš Šapro bajerių. Žiauru, kad nepavyks to išvengti, nes ta bacila užkrėsti visi.
Ar būtų per drąsu klausti, kaip Marius Jampolskis auklėja sūnų? Kai kurie tėvai sako: „Žiūrėk, tik nesielk kaip aš“, bet juk vaikai mokosi iš pavyzdžių, o ne iš moralų.
Sūnus gyvena kartu su savo mama. Kai būna mano namuose, kartu valgome, žaidžiame, kalbamės. Einame apsipirkti. Mano žmona Aistė labai gražiai jį augina. Švelniai, jautriai, kantriai. Dovydas – jautrus berniukas. Esu labai dėkingas jam už besąlygišką meilę. Man atrodo, kad jau dabar Dovydas supranta daug daugiau, nei galiu jam duoti. Tėvas su sūnumi turi gyventi kartu, o kai to nėra, skauda abiem.
Neseniai netekote šviesaus atminimo senelio. Žiaurus paradoksas, bet kiekviena netektis ko nors išmoko.
Atleiskite, neatsakinėsiu į šį klausimą. Dar negaliu susitaikyti su žodžiu „buvo“. Stipriai savo senelį jaučiu. Išėjusiųjų yra milijardai. Ir milijardai savo išėjusiuosius jaučia. Turime rūpintis tarpusavio santykiais – mūsų oru ir vandeniu, kad vaikai norėtų gimti mums šioje žemėje. Mokslininkai pripažįsta, kad žmogaus prigimtis yra dvasinė. Jie jau neneigia, kad siela, išeidama iš kūno, išsineša tokią būseną, kokią susikūrė gyvendama. Kam skirta būti žemėje, tas į žemę ir turės sugrįžti, o kada, to niekas nežino.
Vaidindamas Mažąjį Princą matau daug vaikų. Su teatro ir televizijos žvaigždžių komanda „Čili‘nam“ važiuoju į klubus ir stebiu, kaip atrodo apsvaigusios jaunos moterys ir vyrai. Dainuodamas ir šokdamas su Irūna, matau, kaip publika džiaugiasi. Kai vaidinu Gaiduką, tyloje girdžiu verkiant moteris. Visur visur – žmonės. Ir absoliučiai visi nori geriau gyventi. Nori pagarbos, sveikatos, šilumos. Nori patirti daug gražių jausmų, bet lyg akli nemato, iš kur jų gauti. Pradėkime to mokytis.
Kazlas tik pats žino, ką pasirinko ir kodėl. Aš pasirinksiu savo kelią. Visuomenė visada darė ir darys individui spaudimą. Tik individo motyvai ir argumentai, grįsti jo gyvenimu, gali rezonuoti su visuomene. Kokybišką televizijos tikrovę kuria ne vienas aktorius, o visuomenės poreikiai. Juos formuoja ne teatras ar menininkai, o laisvosios rinkos dėsniai ir politikai. Kas iš to, kad mums nepatinka chemikalais purkštos daržovės ir vaisiai iš Ispanijos, tolimųjų jūrų žuvys, kuriose gausu švino ir gyvsidabrio? Geriame dirbtinį pieną, valgome netikrą mėsą ir vaidiname jausmus, kurių prigimties nesuvokiame.
Ar taip svarbu – „pasirašys“ aktorius Jampolskis dalyvauti pigiuose projektuose ar ne? Taip, „pasirašysiu“, kad galėčiau nusipirkti tikros mėsos ir natūralių vaisių. Žinau, kad daug dirbsiu, duok Dieve, labai pavargsiu, taupysiu pinigus kelionei į egzotišką šalį. Ten atsigulsiu ant vandenyno kranto, žiūrėsiu į palmes ir ilsėsiuos laukdamas, kol dar kas nors supras, kad vienas žmogus negali pakeisti pasaulio. Gal sugrįžęs sužinosiu, kad dar kas nors parašė manifestą.
