Iš jos (C. Petacci foto - čia) naujai išleisto dienoraščio (pirmieji išleisti prieš trejus metus) susidaro įspūdis, kad Mussolinis buvo nuo sekso priklausomas antisemitas, ir kaip Hitleris kartais kentėjo dėl erekcijos sutrikimų.
„Toji moteris dabar būtų nuteista už persekiojimą“, – kalbėjo Aleksandra Mussolini, dučės anūkė. Ji atkakliai tvirtina, kad C. Petacci viską išsigalvojo, rašoma spiegel.de.
B. Mussolis niekada neturėjo tvirtos nuomonės apie C. Petacci, tiesiog ji buvo ta ištikima moteris, kuri laikėsi kartu su juo iki pat dučės gyvenimo galo.
Paauglystėje Clara, kurios tėvas Vatikane dirbo gydytoju, kūrė pompastiškas dainas apie „dučę, savo nuostabųjį ir didingąjį dučę“.
Moteris tapo jo meiluže būdama vos 19 metų. Nuo 1936 metų C. Petacci buvo pagrindinė ir nuolatinė Mussolinio sugulovė bei vienintelė, kuriai buvo priskirti asmens sargybiniai, vairuotojai, ir priklausė ketvirtadalis Palazzo Venezia rūmų.
Clara į mylimąjį kreipėsi „Benu“, o jis pats, visai nesikuklindamas, sakė esantis „jos milžinas“. Dučė buvo tiesiog apsėstas sekso tuo metu, kai turėjo valdžią savo rankose. Iki tos dienos, kai jis buvo pašalintas iš valdžios (1943 metų liepos 25 dieną), jis mėgavosi moters draugija kiekvieną dieną, kiekvieną popietę, prisimena Quinto Navarra, Mussolinio patarnautojas. Moterys buvo įrašomos į svečių knygą kaip „fašistinės lankytojos“.
„Buvo laikas, kai turėjau 14 moterų vienu metu, iš kurių trys ar keturios kiekvieną vakarą lankydavosi pas mane viena paskui kitą“, – kalbėjo B. Mussolinis. Vis dėlto dučė teigė, kad būtent C. Petacci jam buvusi vienintelė.
„Amore, – klausė jis, – kodėl tu netiki manim?“
1938 m. kone ištisą kovo 13-osios naktį, kai Austrija buvo prijungta prie Trečiojo Reicho, Benito įtikinėjo Clarą, kad jai nėra ko pavydėti, ir jam galiausiai tai pavyko. Kaip ji rašė: „Mes mylėjomės taip, kaip anksčiau niekada nesimylėjom, o kai jam pradėdavo mausti širdį, mes ir vėl mylėdavomės. Po to jis užmigdavo. Visas išsekęs ir laimingas“.
Tavo nuostabus kūnas virpės iš susijaudinimo tik man
B. Mussolinis iš tiesų buvo labai pavydus vyras ir todėl stebėjo kiekvieną savo meilužės žingsnį.
„Tavo nuostabus kūnas virpės iš susijaudinimo tik man“, – šnabždėjo jis Clarai, kuri už Benito buvo jaunesnė 29 metais.
C. Petacci daug rašė, bandydama išnaudoti laiką, kuomet laukė savo mylimojo. Ji rašė greitai ir itin daug - vien 1938 metais Clara savo jausmus sudėjo į beveik 2000 puslapių. Pasak dienoraščių leidėjo Mauro Suttora, rašymas Clarai „buvo lyg savotiška terapija, nes ji dienų dienas nieko neveikė, tik gyveno dėl Mussolinio“.
C. Petacci dienoraščiuose atskleidžia nemažai savo ir Mussolinio intymaus gyvenimo detalių, taip pat įtraukta kritika Benito žmonai Ráchele, priklausomybė nuo sekso, susižavėjimai ir veidmainystės. Pavyzdžiui, rašoma, kad B. Mussolinis braukia ašarą, kalbėdamas apie karo baisumus Ispanijoje, kurio metu 150 vaikų buvo nužudyti.
„Tik pagalvokite, visi pastatai buvo sunaikinti, nes jie buvo pagaminti, galima sakyti, iš kartono“, – baisėjosi dučė. Nepaisant to, Italija tik suaktyvino bombardavimą.
Per pastaruosius trejus metus buvo pasirodę keletą abejotinų leidinių, kuriuose B. Mussolinis vaizduojamas kaip tragiška figūra, kurią Hitleris vertė persekioti žydus.
Vis dėlto iš C. Petacci užrašų apie jų susuktą meilės lizdelį kyla labai mažai abejonių, jog Benito buvo antisemitas.
„Aš esu rasistas nuo 1921 metų, – pasakojo B. Mussolinis savo sugulovei C. Petacci 1938 metų rugpjūtį. - Aš nežinau, kaip jie gali manyti, jog mėgdžiojau Hitlerį, kuris tuo metu dar nebuvo iškilęs. Kažkas juk turėjo parodyti italams, jog mūsų rasės neverta maišyti su jokiais mongolais, kad neprarastume savo grožio“.
Grįžęs iš istorinės 1938 m. Miuncheno konferencijos, Benito iškart pasikvietė savo meilužę ir štai ką jai papasakojo: „Fiureris yra labai malonus ir giliai širdyje labai emocionalus. Kai jis mane išvydo, jo akyse pasirodė ašaros. Hitleris iš tikrųjų labai mane mėgsta“.
Vis dėlto Mussolinį šiek tiek erzino Hitlerio pykčio priepuoliai: „Jo akys kibirkščiavo, kūnas drebėjo ir jis sunkiai galėjo susivaldyti. O štai aš išlikau visiškai ramus“.
Po konferencijos B. Musolinis ir C. Petacci išvyko atostogų prie jūros. Tuo metu dučė buvo keiksnojamas Prancūzijos spaudoje ir jam staiga suprastėjo nuotaika: „Tie šlykštūs žydai, jie visi turi būti sunaikinti. Aš, kaip ir turkai, sukursiu kraujo vonią. Aš juos izoliuosiu ir įkalinsiu. Jie pajaus Mussolinio plieninį kumštį. Atėjo laikas, kai italai pagaliau suvokia, kad negali toliau eiti į priekį vien dėl šių gyvačių“.
Po penkių savaičių jis išleido įstatymą, kuris uždraudė mišrias santuokas. Kai popiežius Pijus XI nesutiko, B. Musolinis įsiuto: „Nei vienas iš lig šiol buvusių popiežių nepadarė religijai tiek žalos kaip šis. Jis jau prarado beveik visą pasaulį. Jis daro gėdingus dalykus. Kaip jis gali sakyti, kad mes esam tokie patys kaip semitai? Mes kovosim su jais šimtus metų, nes jų nekenčiam“.
Tai labai sena istorija ir būdinga ne tik Italijai. Tai istorija apie žemaūgius, tačiau galingus vyrus, kurių širdis buvo tarp kojų ir kurie visada buvo apsupti šokėjų ir dainininkių, tačiau labiausiai juos žavėjo tas, kas buvo dar galingesnis už juos. Kaip C. Petacci vienu sakiniu apibūdino B. Mussolinį: „Aš kaip Napoleonas!”
Pikantiškos smulkmenos
Po to, kai 1943 metais B. Mussolinis buvo nušalintas, jis, padedant Hitleriui, įkūrė marionetinę hitlerininkų Salo respubliką. C. Petacci liko Romoje, tačiau porelė galiausiai susitiko ir, jiems bandant pabėgti iš šalies, buvo suimti Italijos partizanų. Jai ir B. Mussoliniui buvo įvykdyta mirties bausmė 1945 metų balandį (foto - čia).
C. Petacci patikėjo savo dienoraščius grafienei Rinai Cervis. Policija 1950 metais iškasė juos grafienės sode, kur šie buvo paslėpti. Po to dienoraščiai buvo saugomi nacionaliniame archyve ir nebuvo publikuojami iki tol, kol po 70 metų pagaliau išėjo į viešumą.
Kaip kai kurie specialistai teigia, tai buvo tik intymūs pokalbiai. Ar sena romėnų patarlė „pasakyk savo meilužiui viską, išskyrus tiesą“ yra teisinga C. Petacci atveju?
Kai 1945 metų balandį nedidukei Salo respublikai atėjo galas, B. Mussolinis pasiūlė savo meilužei bėgti į Ispaniją, tačiau ji atsisakė. Neilgai trukus ji kabėjo aukštyn kojomis šalia savo mylimojo virš Loreto aikštės Milane nušauta partizanų. Spėjama, kad praeiviai eidami pro šalį sakė: „Vienas dalykas, ką būtų galima jai pasakyti yra tai - ji turėjo gražias kojas“...(foto - čia)
