Anita Amirrezvani (52 m.) į susitikimą su žurnaliste ateina lydima tetos Stefanijos, pusseserės Živilės ir dukterėčios Giedrės – kad giminaitės paaiškintų jos lietuvės mamos šeimos istoriją. Iraniečio tėvo giminės šakai duoklę moteris atidavė dviem populiariais romanais apie Persiją: „Gėlių kraujas“ ir „Lygi su saule“. Anita tvirtina, kad, tik atpynusi dviejų skirtingų šeimos medžių šaknis, ji patyrė dvasinę pilnatvę.
Rašydama romanus, tyrinėjote XVI ir XVII a. Irano, tada – Persijos, gyventojų kasdienybę, kultūrą, tradicijas. Ar tai – kelionė į save, noras išsiaiškinti, iš kur ateinate, kas esate, kokios Jūsų šaknys?
Mano šaknys yra susipynusios, skirtingų medžių. Teta Stefanija, mano mamos Kotrynos sesuo, gali kur kas daugiau nei aš papasakoti apie lietuviškąsias.
Stefanija: Mano mama, Anitos močiutė, Vytauto Didžiojo universitete buvo įgijusi farmacininkės specialybę, dirbo vaistinėje, šeima gyveno Jurbarke, o netoli turėjo nedidelę sodybėlę, ten leisdavo savaitgalius. Vieną 1944-ųjų savaitgalį šeima irgi išsirengė ten, bet pirmiausia nugabeno mane – tada buvau dvejų metukų – pas netoli kaimelyje gyvenančius giminaičius, nes slogavau. Kai grįžo į Jurbarką, sužinojo, kad prie jo artėja tarybinė armija. Mano tėvai, kaip ir dauguma gyventojų, susikrovė į vežimą būtiniausius daiktus – pasiruošė trauktis. Tėtis sėdo ant dviračio parsivežti manęs, bet pakeliui jį apšaudė, išsigandęs grįžo atgal. Šeima (brolis Jonas, sesuo Kotryna – tada penkerių metų, pusės metų Vaciukas) ėmė trauktis ir lapkritį atsidūrė Vokietijoje.
Pasibaigus karui, šeima pateko į amerikiečių okupacinę zoną ir 1950 m. išvyko į Ameriką. Iškart po karo mama dar maldavo tėvą grįžti, bet jis, pasiturintis žmogus, bijojo atsidurti Sibire, mat sklido kalbos, kad Lietuvoje prasidėjo represijos. Sakė: „Mus visus išveš. O giminės Stefos vis tiek neapleis.“ Kai šeima atsidūrė Amerikoje, Kotrynai buvo vienuolika. Ten gimė dar trys sesutės – Barbora, Beata ir Danutė. Brolis Vaciukas buvo miręs pakeliui, dabar nebėra ir Jono.
Ilgainiui Kotryna įstojo į Majamio universitetą, ten studijuodama susipažino su iraniečiu – labai gražiu vaikinu Ahmadu. Iš šio ypatingo meilės ryšio gimė protinga, kūrybinga mergaitė Anita.
Kokia Jūsų tėvų meilės istorija?
Mano tėvas Ahmadas Amirrezvani iš Irano į JAV atvyko studijuoti. Tada buvo labai populiaru siųsti vaikus mokytis į Ameriką, kad įgytų žinių ir šias pritaikytų šaliai modernizuoti. Tėvas studijavo inžineriją, mama – psichologiją, vėliau atsidėjo moksliniam darbui, apsigynė daktaro laipsnį. Ji atrodo kaip mano giminaitės: šviesių plaukų, žalsvų akių, šviesios odos. O tėvas – visiška priešingybė: juodų plaukų, rudų akių, tamsios odos. Skirtingi kaip Rytai ir Vakarai. Gal dėl to taip vienas kitą traukė?
Mano žinios buvo menkos. Mama iš gimtinės išvyko penkerių, tad pati nelabai daug ką žinojo. O su seneliais buvo sunku bendrauti – jie prastai kalbėjo angliškai. Močiutė mirė, kai man buvo šešeri. Nuvykti į Lietuvą negalėjome. Giminaičiai nuolat bandydavo gauti vizas, tačiau leidimo neišduodavo.
Vienoje knygoje dėkojate savo tėvui Ahmadui ir pamotei Firuze Firuzfar. Vadinasi, Jūsų tėvai išsituokė. Skirtis tuo metu buvo nebūdinga nei iraniečiams, nei lietuviams.
Kai tėvai išsiskyrė, man buvo dveji, ir aš nelabai žinau, kas įvyko. Nemanau, kad šeima iširo dėl kultūrinių skirtumų. Turbūt tėvai buvo skirtingi žmonės. Vėliau augau su mama San Fransiske. Kai tėtis vedė antrą kartą, man buvo trylika metų. Jis ir mano pamotė – iki šiol kartu. Man pasisekė, kad Firuze Firuzfar nėra ta piktoji pasakų pamotė. Ji – labai mylinti ir puiki draugė.
Knygoje „Lygi su saule“ teigiate: „Kalbama, kad žmogaus likimas jam gimstant įrašomas kaktoje.“ Jūsų kakta pranašavo turtingą ir šlovingą ateitį?
Šlovinga ir turtinga ateitis manęs dar laukia.
Kokia buvo Jūsų vaikystė? Ar netrūko tėčio?
Mano vaikystė buvo sudėtinga. Ir mamos, ir tėčio giminaičiai gyveno labai toli. Į Iraną pirmą kartą nuvykau trylikos metų. Tada savo akimis pamačiau, kokia didelė yra tėvo giminė: daugybė tetų, dėdžių, vaikų! Iki 1978–1979 m. Irano revoliucijos gana dažnai lankydavausi šalies sostinėje Teherane. Daug pamačiau, patyriau, todėl apie šią šalį žinau kur kas daugiau nei apie Lietuvą.
Mamos seserį tetą Stefaniją pirmą kartą pamačiau devyniolikos, kai atvyko į Ameriką. Buvo akivaizdu, kad ji yra mano giminaitė. Susirinko penkios sesės. Ir visos panašios lyg vandens lašai! Net jei būčiau išvydusi tetą minioje, būčiau atpažinusi. Štai tada patyriau visiškos pilnatvės jausmą. Pati į Lietuvą pirmąkart atskridau 2002 m. Iš tetos Stefos daug sužinojau, nes ji prisimena visas datas, įvykius, yra mūsų giminės istorikė.
Jūsų romanai persmelkti iraniečių liaudies pasakų, smulkiosios žodinės kūrybos. Ar žinote lietuvių liaudies pasakų?
Mano šeima iš mamos pusės kalbėjo lenkiškai, o aš – angliškai, tad senelių sekamų pasakų nesupratau.
Stefanija: Anitos seneliai iš mamos pusės buvo Zabkevičiai. Senelė, būdama vaikas, gyveno grafų Zabielų dvare. Kai dvariškiai pastebėjo, kad mergaitė yra labai gabi, guvernantė sudarė sąlygas jai mokytis drauge su grafo vaikais – lenkiškai. Taigi mano tėvų šeimoje sukosi ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalba. Kai jie atsidūrė Amerikoje, pagal įstatymus reikėjo susirasti globėjus, ja sutiko būti lenkė ponia Demarčik. Tad vaikai pradėjo mokytis angliškai, bet mokėjo ir lenkiškai...
Su lietuvių pasakomis Anita, tikiuosi, susipažins ateityje. Dabar ji labai domisi Lietuvos istorija. Vakar išklausinėjo mane apie karalienę Oną Jogailaitę – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro žmoną. Knygoje „Lygi su saule“ Anita rašo apie XVI a. Iraną, o tai yra tie laikai, kai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdė būtent S. Batoras.
Ar aptinkate savyje lietuviškų bruožų?
Gal tai gali pasakyti teta Stefa? Ji, palyginti su JAV gyvenančiomis tetomis, kur kas giliau jaučia gyvenimą, labiau išmano istoriją. Jos giluma atsiradusi iš to, kad XX a. Lietuvos istorija buvo kur kas sudėtingesnė nei JAV, todėl žmonės čia filosofiškesni. Amerikoje gyvenimas paprastesnis, o Lietuvoje ir dabar nėra lengva.
Stefanija: Aš pati mažai pažįstu savo artimuosius. Tiesiog myliu, vertinti negaliu. Tai – mano žvaigždės. Anita visą mūsų šeimą sujungia, suglaudžia. Metais nesimatome, o ji atvažiavo ir subūrė visus Kaune bei Vilniuje. Šįsyk su Anita atvyko ir jos mama Kotryna, ir kita mano sesuo.
Anita, kokia Jūsų pačios šeima?
Turiu mylimąjį, dešimt metų esame kartu. Vaikų nesusilaukiau. Kaip ir jūsų šalies prezidentė (juokiasi).
Rašydama romaną „Lygi su saule“, studijavote senovės Vidurio Rytų papročius, haremo struktūrą, gyventojų pareigas ir teises. Nors ir atskirtos, valdovų žmonos, motinos, seserys jiems patarinėjo. Įdomu, ar ši slaptojo matriarchato tradicija Irane gyvuoja iki šiol?
Taip, slaptasis matriarchatas. Taikliai pastebėjote. Manyta, kad haremo moterys tik teikė sekso paslaugas ir gimdė vaikus. Ilgainiui, analizuojant valdovų rūmų dokumentus, paaiškėjo, kad moterų padėtis ir vaidmuo buvo visai kitokie. Dailiosios lyties atstovės niekada nesakė viešų kalbų, nevadovavo armijoms, tačiau kai reikėdavo priimti svarbius politinius sprendimus, skirti naują šalies valdovą, jų įtaka buvo didžiulė, jų nuomonės buvo klausoma. Tai sudėtinga tema, nes metraščius rašė vyrai, o jie tiesiogiai su moterimis bendrauti negalėjo, tad negalėjo ir ko nors jų paklausti. Mokslininkams, rašytojams dabar įdomu išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų viskas vyko, ką moterys mąstė, kaip gyveno, kaip imperatoriškųjų šeimų atstovės nuversdavo valdovus, nugalabydavo savo priešus ir atiduodavo valdžią sūnums.
Ar romano „Lygi su saule“ pagrindinės herojės princesės Pari Chan Chanūm istorija yra dokumentinė, ar labiau – fantazijos vaisius?
Dokumentais patvirtinta, kad ji buvo tėvo šacho numylėtinė, nepaprastai protinga, geriau už kitus išmanė islamo įstatymus, matematiką, fiziką, rūmų papročius, eilėdarą, valdymo meną, rašė eiles, patarinėjo tėvui. Princesė priklausė narsių moterų dinastijai – jos močiutė pasodino į sostą savo dešimtmetį sūnų, o šiam visą gyvenimą patarinėjo teta. Keturiolikmetė Pari, būdama labai išmintinga, užėmė tetos vietą ir ėmė patarinėti tėvui geriau nei jo žmonos. Informacijos apie šio periodo politinį gyvenimą yra, bet nerašoma, kaip princesė priiminėjo sprendimus, ką kalbėjo, ką mylėjo. Taigi jos asmenybė ir meilės reikalai yra mano vaizduotės dalis.
Apie princesę pasakoja eunuchas Džavaheras. Kurdama šį personažą neapsiėjote be haremo prižiūrėtojų kastratų tyrinėjimų. Kuo Jus nustebino ši tradicija?
Pirmiausia nustebau, kad eunuchų tradicija šimtmečius gyvavo daugybėje haremų – senovės Graikijoje, Persijoje, Osmanų, Bizantijos, Kinijos imperijose. Ši tradicija baisi, nes berniukai buvo imami į vergovę, kastruojami be jų sutikimo, tačiau kartu turėjo galimybę sulaukti sėkmės. Eunuchų buvo ir labai galingų, turtingų. Kastratai mokydavo princeses, tarnaudavo kariuomenėje, tvarkydavo finansus, administracinius reikalus, būdavo viziriais, valdovų patarėjais.
Eunucho istorija – didžiausias iššūkis mano fantazijai, kadangi gyvų šių žmonių nėra. Rėmiausi vieninteliu šaltiniu – Kinijos eunucho, mirusio 1990-aisiais, autobiografija. Nustebino tai, kad šioje knygoje kalbama apie eunuchų seksualinius potyrius, tiesa, jokių detalių nepateikiama. Aš įsivaizdavau, kad be vyriškų organų neįmanomi ir seksualiniai potyriai. Pasirodo, žmonės labai kūrybingi – net nebeturėdami reikiamų detalių vis tiek randa, kaip atskleisti savo seksualumą. Būtent šis šaltinis man davė pagrindą toliau vaizduotėje plėtoti šią temą.
„Vienintelė vieta, į kurią nesikėsinau, buvo Chadidžė nekaltybė, tačiau išmaniam vyrui to nereikia. Tąnakt grojau Chadidžė visais savo rankų pirštais. Suėmęs iš nugaros lūpomis ir alsavimu klaidžiojau po jos kūną, iš saulėtų dykumų į drėgnas oazes. Mačiau, kaip pražysta jos skruostai...“ Perteikti eunucho suteikiamą ir patiriamą lytinį malonumą turbūt gali tik per atstumą į musulmoniškas tradicijas žvelgianti rašytoja?
Tikra tiesa. Dabar, kai valdo ši vyriausybė, tai būtų neįmanoma. Bet XX a. Irane būta ir laisvesnių, liberalesnių laikotarpių. Tiesa tokia: Irane mano knyga nėra išleista. Galėčiau to siekti, bet kūrinys patirtų cenzūrą, būtų iškarpytas.
Eunuchai haremuose tarnaudavo todėl, kad negalėjo apvaisinti moterų ir atimti nekaltybės. Jie laikyti saugiais vyrais, tačiau aš manau, kad seksualinių ryšių galėjo būti. Tiesiog tie ryšiai nevertinti kaip pavojingi dėl minėtų priežasčių.
Rašote, kad rūmų moterys viena kitai trindavo nugaras, paišydavo chna dažais kūnus, padėdavo ištverti gimdymo skausmus, nuprausdavo mirusias, slapčia mylėdavosi ir t. t. Ar Jums yra tekę savo akimis matyti istoriškai atkurtą haremą?
Visai neseniai lankiausi Stambule išlikusiame veikiančiame hareme. Man jis padarė didžiulį įspūdį. Pirmą kartą haremą pamačiau Irane prieš penkiolika metų, dabar jo nebėra – sugriuvo per žemės drebėjimą. Rašydama romaną įsivaizdavau būtent jį, taip pat naudojausi dokumentais. Tiesa, ten nerašoma, kaip moterys padeda viena kitai (minėjau, kad XVI amžiuje istoriją rašė vyrai, o patekti į haremus jie negalėjo), tačiau iš savo patirties žinau, kaip tose šalyse jos rūpinasi viena kita.
Tai visiškai išgalvotas personažas. Tiesa, yra įrodymų, kad XVI a. nemažai moterų vertėsi prostitucija, šių paslaugų teikėjos buvo apmokestinamos. Tai liudija dokumentai.
Irane viešasis ir privatusis gyvenimas skiriasi kaip diena ir naktis. Gatvėse žmonės labai susikaustę, tačiau namuose elgiasi visai kitaip. Jei ateisite į giminės susibūrimą, pamatysite, kad savo aplinkoje iraniečiai jaučiasi saugūs, nevengia atsipalaiduoti. Vakarų pasaulyje tokios didelės atskirties tarp to, kas vieša, ir to, kas privatu, nėra.
Romane „Gėlių kraujas“ minima laikinoji santuoka sige: vyras, mulos palaimintas, galėjo nusipirkti žmoną trims mėnesiams ar net vienam vakarui. Ar tai egzistavo tik XVII a., ar ši tradicija gyvuoja iki šiol?
Tokia santuokos forma Irano kultūroje egzistuoja jau daug šimtmečių. Laikinai susituokti leidžia Koranas. Vaikinas ir mergina gali paprašyti šventiką sutuokti nors ir vienai nakčiai. Kitas dalykas, kad laikinoji santuoka merginai garbės nedaro, moteris laikoma panaudota, praradusi nekaltybę, jos vertė krenta, tad šeimos tokią santuoką slepia.
Ar paprasta atkurti XVII a. Persijos miestą – jo turgus, lindynes, prabangius namus?
Kai man buvo keturiolika metų, tėtis nusivežė į Isfahaną. Šis miestas savo didingumu tiesiog užbūrė. Jį, pasakojo tėtis, būtent XVII a. 30 metų statė Abasas I Didysis. Du kartus ten buvau grįžusi, kad prisiminčiau, kaip atrodo Imamo aikštė, dar vadinama Pasaulio atvaizdu, ir galėčiau viską tinkamai aprašyti. Taip pat aprašiau matytą Šacho mečetę, Didįjį turgų ir didžiulę Penktadieninę mečetę – šie architektūros šedevrai pribloškia.
Romane „Gėlių kraujas“ persiškų kilimų kūrimą aprašote taip, lyg pati tuos lengvus, oru sklendžiančius meno šedevrus būtumėte rišusi. Kaip kilo mintis parašyti knygą apie kilimų rišėją?
Pati rišti nebandžiau, bet kai lankydavausi Irane, kartu su tėvu ir jo giminaičiais eidavome pažiūrėti persiškų kilimų į parduotuves, matydavau juos ir vietinių namuose. Kai man buvo keturiolika, tėvas tokį padovanojo. Iki šiol turiu. Būtent šis meno kūrinys iš dalies įkvėpė mane rašyti romaną: kartą įsižiūrėjau į tą persišką kilimą ir pradėjau svarstyti, kas gi jį padarė. Įsivaizdavau, kad – moteris. Juk dažna dailiosios lyties atstovė siuvinėjo, tapė, siuvo, rišo kilimus, bet jų nepasirašinėjo. Man pasidarė smalsu ir įdomu, panorau daugiau sužinoti apie kilimų autores: jų kūryba vertinama, o jos pačios nėra atpažįstamos. Romane „Gėlių kraujas“ neatsitiktinai nenuskamba pasakotojos vardas – taip siekiau pagerbti visų bevardžių Irano meistrų atminimą.
Jūsų romanai alsuoja poezija. Ar rašote eiles?
Poezija Irane laikoma pačia aukščiausia meno rūšimi. Visais laikais keliautojai savo užrašuose pabrėždavo, kad visai neraštingi šios šalies valstiečiai gali deklamuoti ilgas poemas. Išsilavinę žmonės ir dabar moka daugybę eilėraščių. Mano personažai – taip pat. Jei veikėjas susijaudina ar įvyksta kas nors reikšminga, jis iš karto pradeda deklamuoti. Aš pati skaitau poeziją, bet rašyti man sekasi sunkiai. Kai kurios eilės yra verstos, kai kurias sukūriau pati.
Artimuosiuose Rytuose pasakos, istorijos guldomos tarsi sluoksniais, įsiterpia viena į kitą. Didelę įtaką man yra padaręs XII a. persų poetas Nizami ir jo eiliuota knyga „Septyni portretai“ – septynios filosofinės pasakos apie meilę.
Ar tėvas perskaitė abu Jūsų romanus?
Taip, jis perskaitė abu romanus anglų kalba ir pasakė, ką mano. Nebūčiau leidusi šių knygų, jei būtų tam nepritaręs. Ir jis, ir mano pamotė romanus perskaitė – buvau prašiusi, kad patikrintų, ar nėra kultūrinių ir kitokių klaidų. Dėl istorinių dalykų savimi pasitikėjau: labai daug studijavau, tyrinėjau, konsultavausi. Bet viską, manau, reikia daryti tariantis su šeima.
Ne viena lengvai plunksną valdanti žurnalistė svajoja apie laiką, kai galės rašyti savo malonumui.
Oi, aš tai žinau! Dvidešimt metų dirbau žurnaliste, iš jų dešimtmetį – redaktore. Mano darbas buvo nuostabus. Rašiau apie meną, daugiausia – šokį. Vakare eidavau pažiūrėti kokio nors renginio, o kitą dieną kurpdavau recenziją.
Romaną „Gėlių kraujas“ skrebenau devynerius metus. Apie tai, ką noriu parašyti, turiu žinoti viską, tad gilinausi. Jaučiausi kaip „Tūkstančio ir vienos nakties“ Ali Baba, kai suburba burtažodį „Sezamai, atsiverk!“ ir išvysta brangakmenių pilną olą. Man prieš akis atsivėrę turtai buvo viduramžių Irano istorija ir kultūra. Kadangi teko ir vis dar tenka užsidirbti pragyvenimui, romaną rašydavau rytais, prieš darbą, ir savaitgaliais. Dabar dar dėstau San Fransisko universitete literatūrą ir meninio rašymo discipliną.
Štai ir lietuviškas Jūsų bruožas – darbštumas! Ar jau gimsta nauja knyga?
Dar ne. Kol kas įvairiose pasaulio šalyse pristatau išleistąsias.
Prieš šešerius metus Lietuvoje pristatėte savo pirmą romaną. Tada užsiminėte, kad yra vilties parašyti knygą apie mūsų šalį. Ar ši svajonė išsipildys?
Neįsivaizduoju, apie ką rašysiu kitą knygą. Tiesa tokia: norint parašyti, reikia labai daug išmokti, ištyrinėti, sužinoti apie kultūrą, tradicijas, žmonių gyvenseną. Ir lietuvių, ir iraniečių kultūros labai senos, istorija sudėtinga. Nerašau apie tai, ko nežinau, neišmanau. Keliu sau iššūkį – jei negali rašyti gerai, verčiau nerašyti visai.
Kokių įspūdžių išsivežate iš Lietuvos?
Svarbiausia, ką išsivežu, tai savo tetos Stefanijos pasakojimus. Kad ir kur mes nuvykstame, kad ir kokiame mieste būname, galiu pirštu durti į bet ką, ir teta man paaiškina, kas ten gyveno, kas vyko. Ji – lyg informacijos biuras, prie kurio visada gali prieiti. Pastaroji kelionė buvo nepaprastai intensyvi. Mes susitinkame retai, aš gaunu labai daug informacijos ir labai daug meilės. Taigi man reikia laiko, kad galėčiau viską susidėlioti į savo atminties lentynėles.
