Kas paskatino rinktis tekstilės specialybę, o vėliau nerti į juvelyrikos sritį?
Dar lankydama dailės mokyklą, aiškiai supratau, kad noriu studijuoti tekstilę. Dabar, kai bandau atsekti pradžią, prisimenu vaikystėje vinukais prakaltas savo barbės ausis ir auskarų kolekciją prie kiekvieno rankomis siūto kostiumėlio. Dar prisimenu paauglystėje pagamintą vėrinį. Brolis labai juokėsi, nes papuošalas buvo iš švino. Dabar ir man juokinga.
Ką pavadintum savo Mokytoju?
Esu dėkinga Jūratės Stauskaitės dailės mokyklos pedagogams, Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros dėstytojams, juvelyrams Darijui, Mariui ir kitiems geriems žmonėms. Iš visų kai ko išmokau. O pats geriausias mokytojas yra patirtis ir klaidos.
Kam Tave įkvėpė studijos Stambule, Marmaros universitete?
Jos padėjo man mąstyti apie meno funkcionalumą, apie tai, kad menas turi tarnauti žmonėms. Be to, patekus į visai kitokią kultūrinę aplinką, lengviau identifikuoti save. Po šios kelionės mano kūryboje atsirado prausimosi tema. Ją inspiravo hamamas.
Tokios, kurios motyvuodavo siekti daugiau: skaudžios apgavystės, nesąžiningas elgesys, naudojimasis. Visa tai kiekvieną kartą išeidavo į gera, nes reikėdavo labiau stengtis.
Savybė arba dalykas, kuriuo didžiuojies?
Savarankiškumas: „Aš pati padarysiu.“ Pamenu, išardžiau savo kompiuterį, išvaliau ventiliatorių ir vėl surinkau. Kai jis pradėjo veikti, negalėjau patikėti, kad tai padariau!
Kiek parodų esi surengusi?
Esu dalyvavusi daugiau nei 50 bendrų parodų, surengusi vieną asmeninę.
Kokie tekstilės ar juvelyrikos darbai Tau brangiausi?
Tie, kuriuos ilgai darau. Įvertinti darbai.
Ar yra kūrinių, kurių negalėtum parduoti?
Jei matau, kad darbas parodose puikiai vertinamas, nusprendžiu: „Tegu dar pakeliauja.“
Iš pradžių buvo sunkiau, dabar suprantu, kad tiesiog toks yra mano darbas. Stengiuosi prie kūrinių emociškai neprisirišti. Geriau jau tegu kas nors nešioja, pasikabina ant sienos, džiaugiasi, negu pas mane stalčiuje ar maiše guli. Menas irgi sensta, praranda vertę. Turi būti kaita. Tikėjimas, kad ateityje sukursiu dar geresnių darbų, leidžia atsipalaiduoti.
Be ko negalėtum gyventi?
Be gerų žmonių, minčių. Negalėčiau gyventi, jei neaugčiau.
Koks minimalus ir maksimalus Tavo planas netolimai ateičiai?
Su minimaliu planu turbūt dar niekas nieko gero nepasiekė. Galvoje nešioju maksimalius planus, tik ne metinius. Kai išnešioju, tada ir vykdau. Viskam yra savo laikas. Planuoju tobulinti interneto puslapį, želė tortų gamybą, kurti vyriškų papuošalų kolekciją, eksperimentuoti, ieškoti naujų medžiagų, technikų, surengti asmeninę parodą, dalyvauti konkursuose užsienyje ir Lietuvoje, mokytis prancūzų kalbos, vykti gerų atostogų – ieškoti inspiracijų. Va kiek noriu nuveikti.
Vieta, kur geriausiai jautiesi?
Su tam tikrais žmonėmis gerai jaučiuosi visur.
Credo arba mėgstamiausias posakis?
„Grožybė išgelbės pasaulį.“
Siekti tobulumo. Liūdnas reikalas, nes tobulo nėra nieko.
Tavo herojus arba sektina asmenybė?
Imponuoja Koheleto mintys. Žaviuosi drąsiomis moterimis, pavyzdžiui, Anne Sullivan. Filmuose dėmesį dažnai patraukia herojų šešėliai – tie neryškūs žmonės, kurie tyliai daro tai, ką turi daryti. Man atrodo, kad žmonės, kurie seka asmenybėmis, niekada nebūna patys savimi. Jie tik imituoja.
Tavo tabu?
Negalėčiau peržengti to, kas prieštarauja mano įsitikinimams ir vertybėms. Jei nematau tikslo, nedarau. Negaliu pataikauti, ypač kai iš manęs to tikimasi. Man išeina atvirkščiai.
Kas teikia Tau daugiausia džiaugsmo?
Malda.
Didžiausia baimė, aistra, silpnybė, yda?
Bijau aukščio. Aistra – sapnuoti saldumynus. Silpnybė – saldumynai. Yda – lėtumas.
Kieno kailyje norėtum pabūti?
Savo kailyje prieš daug metų, kai daug šokdavau ir laimėdavau plaukimo varžybas.
Ko labiausiai nemėgsti daryti?
Plauti indų iškart pavalgiusi – juk reikia truputį pagulėti.
Tavo paros, metų laikas?
Ankstyvas ruduo, vėlus vakaras.
Artimo žmogaus juokas be priežasties. Pati save, kai pradedu kalbėti rusiškai. Kai kuo nors grožiuosi. Maži vaikai... O pravirkdyti gali ir didelis džiaugsmas, ir jausmingas filmas, ir iškilminga ceremonija.
Kuo vaikystėje svajojai tapti?
Balelina (balerina).
Smagiausia iškrėsta kvailystė, avantiūra, iššūkis?
Nežinau, ar čia kvailystė, ar naglybė, bet pamenu, kaip neturėdama bilieto prasmukau į Pinos Bausch spektaklį „Langų plovėjas“ Operos ir baleto teatre. Labai labai norėjau. Beje, šis šokio spektaklis iš iki šiol matytų – pats geriausias. Dar – lipti į aukštą medį ir toli matyti. Bėgome nuo itin paslaugaus gruzino, teko miegoti kalnų perėjoje lietui lyjant kažkieno autobusiuke tarp arbūzų ir pabusti nuo didžiulės genamos karvių bandos bliovimo. Vasaros avantiūra – Kryme su draugais naktį lipome į kalną žvaigždžių stebėti, paskui – aušros pasitikti. Pasirodo, kopėme alpinistų treniruočių trasa, tiksliau – ropojome keturiomis akmenims dundant žemyn. Kelias pasivaikščioti išėjusiems romantikams, ypač bijantiems aukščio, pasirodė ne visai nekaltas, bet buvo verta!
Kokio stiliaus drabužius mėgsti dėvėti?
Net nežinau, kokių stilių būna. Vengalytės stiliaus. Kai patinka, tai prilimpa.
Ar pažįsti savo kūrybos gerbėjus?
Iš pradžių kūriau savo malonumui. Kartais pasvarstydavau, ar papuošalai nėra tuštybė, juk ir be jų galima gyventi, bet pamačiusi, kokios moterys nori puoštis mano darbais, nusiraminau ir dar labiau panorau kurti. Žaviuosi savo nuolatinėmis klientėmis: jos tokios elegantiškos, rafinuotų manierų, intelektualios, subtilios ir šiltos. Tarp mano kūrybos gerbėjų yra ir draugų, ir pažįstamų. Itin džiugu daryti sužadėtuvių, vestuvių žiedus draugams.
Labiausiai įstrigęs komplimentas?
„Žiedas fantastiškas – nenoriu nusiimti, o kai pabundu, galvoju: riekia greičiau keltis, kad galėčiau jį greičiau užsimauti.“
Koks Tavo horoskopo ženklas?
Šiaip Šaulys, bet nenorėčiau, kad kas nors su manimi bendrautų kaip su Šauliu. Esu Eglė Vengalytė. Tai toks labai nenuspėjamas ženklas, jam negalioja jokia tipizacija, jokios šabloninės konstrukcijos.
Jei ne juvelyrika, tekstilė, kuo norėtum užsiimti?
Mano rezervas – fotografija, tapymas ant drobės, grafinis dizainas.
