Grafikė, juvelyrikos dizainerė, juvelyrikos namų „Yurga“ savininkė Jurga Lago (38 m.) šiandien turi viską, ko reikia laimingos būties pamatams. Pati menininkė tikina, kad džiaugtis ją išmokė ne gyvenimo viršukalnės, o prarajos. Ir primena: „Gražiausią lotoso žiedą subrandina purve kerojančios šaknys; dangų remiantis medžio vainikas minta žemės syvais. Panašiai Lietuvoje išsirutulioja aukščiausios prabos papuošalų verslas.“ Romano vertas ir asmeninis Jurgos Lago gyvenimas.

Atostogaudama Maldyvų ir Fuerteventūros salose rašėte knygą. Apie ką ji?

Parašiau romaną vaikams. Pradėjau prieš trejus metus – šeimai iš Ispanijos persikrausčius į Vilnių. Kai literatūrai išrankus mano dešimtmetis vaikas pareiškė, kad lietuvių autorių kūriniai jam nėra įdomūs, pasidarė negera. Skrebenau per atostogas, vakarais, naktimis. Taip į pasaulį atėjo mano knyga – duoklė ne sūnums, o sau. Svajojau tapti žurnaliste, man ypač graži ši profesija. Nuo vaikystės rašiau, buvau knygų graužikė. Priklausiau literatų klubui, aštuoniolikmetė laimėjau Lietuvos jaunųjų literatų konkursą. Kartu ir piešiau, baigiau dailės mokyklą, mokiausi E. Balsio menų gimnazijoje. Hiperaktyvi kūrėja! Studijuodama Vilniuje, Dailės akademijoje, grafiką ir rašiau. Pirmiau gimdavo istorija, o paskui ją nupiešdavau. Ir mano juvelyrika atkeliauja iš siužetų, prasmių, kartais jos būna svarbesnės už pačius kūrinius.

Esate garsių Klaipėdos juvelyrų dukra. Dinastijos atstove tapote ne be gimdytojų įtakos ir turbūt anksčiau, nei pati suvokėte?

Gimiau ir iki šešerių metų augau Taline – studentų šeimoje. Tėvai Talino dailės akademijoje (Eesti Kunstiakadeemia) studijavo juvelyriką, o aš lankiau estų darželį ir kalbėjau estiškai. Tėvai sukosi nuostabių žmonių rate. Atsimenu, kaip drebėdami vesdavosi mane į uždarus Gidono Kremerio koncertus, į nelegalias modernaus meno parodas, skirtas uždaram žiūrovų ratui, pro galines duris, pro juodas užuolaidas. Nesibaigiančios jų darbų parodos, peržiūros! Man atrodė, kad universiteto kėdžių atkaltės – septyniolikos metrų! Iš tiesų – tik pusmetrio, bet vaiko akys viską išdidina. Kai persikėlėme į Klaipėdą, mano dienos bėgo tėvų dirbtuvėje – su raktu ant kaklo.

Turėjau asmeninį juvelyro stalą, o nuo dešimties metų – ir pareigų: poliruoti šaukštus, šlifuoti kirvių rankenas su drakonų galvomis, valyti, nupjaustyti bronzos likučius nuo liejinių, lituoti. Pameistrys, tėvų dirbtuvėse išėjęs juvelyrikos pradžiamokslį. Už darbą gaudavau 15 kapeikų: paprastai bandelei ir bandelei su džemu, taip pat gazuotam vandeniui su sirupu. Dėl prasto regėjimo penkeriais metais jaunesnė sesuo Laura negalėjo imtis smulkių darbų, vengė fizinio krūvio, o vėliau pasirinko... vitražo specialybę. Išprotėjusi boba! Aš buvau vyriška – kovotoja ir fiziškai stipri. Arklys žemaitukas. Suvalgydavau po keturis cepelinus. Už berniuką dirbau ir jaučiausi savimi labai patenkinta. Kasdavau bulves, nešiodavau plytas. Su mano, dvylikametės, pagalba tėvai namą pasistatė – visas plytas sunešiau.

Vėliau gimdytojai sakė: „Tau yra vienintelis kelias – autostrada į Taliną“. Jų dėstytojai manęs laukė, bet turėjau bjauraus žemaitiško užsispyrimo – išvažiavau į Vilnių. Neįstojau. Grįžau, metus dirbau dailės mokytoja. Tėvas guodė: „Vilnius yra ne lygis. Štai Talinas...“

Ar juvelyrų mergaitės augo viskuo aprūpintos?

Oi, ne, stodama į Dailės akademiją, neturėjau už ką džinsų nusipirkti! Šeimai etapais tragiškai stigo pinigų. Šį verslą kontroliavo saviti reketininkai, kyšininkai valdininkai, duoklės pranoko pelną. Kai verslas tapo civilizuotas, tėvai įsigijo savo kavinukę ir galeriją „Pėda“.
Mano vaikystė buvo fantastiška. Tėvas (Vytautas Karčiauskas – dailininkas ir juvelyras – aut. past.) mane vadindavo „panele Jurga“. Ši nedidelė jo vaidyba ir teatras veikdavo kaip auklėjamoji priemonė. Ateidavo su bloknotu prie lovos, aš didžiuodamasi pasigirdavau: „Sukūriau eilėraštį.“ Išklausydavo, paskatindavo. Mama Eugenija – šalta žemaitė (jie puikiai vienas kitą papildydo), turėjo tvirtą ranką, griežtai reguliavo eismą, dėl to mūsų šeimos laivas nepaskendo.

Kodėl mokykloje jautėtės nepritampanti?

Mokyklos pragarą perėjau velnioniškai sunkiai. Matau, kaip mano vaikai brenda per tą patį, ir aš vėl iš naujo su jais suku antrą iš devynių Dantės pragaro ratų. Mokykla man yra blogis – kaip vienoje grupės „Pink Floyd“ dainoje. Patyriau daug patyčių, santykių be taisyklių. Susiburia grupės, jos pajaučia kitokį ir pradeda pulti, graužti. Aš buvau kitokia – turėjau per daug fantazijos. Užsisklendusi, baugšti, išmokau dvigubo gyvenimo, savitos dviveidystės. Iki 14 valandos, kol vykdavo pamokos, turėjau būti vienokia, pritapti, o paskui eidavau į dailės mokyklą ar teatro studiją ir tapdavau savimi. Dviveidystės šaknis jaučiu iki šiol, jas išrauti sunku.

Studijuodama taip pat jaučiausi malama tarp girnų. Nemėgstu paklusti. Vos pajuntu prievartą, įsijungia stiprus pasipriešinimo mechanizmas. Akademija man panėšėjo į mėsmalę. Ten skatinama nesveika konkurencija. Jutome ir dėstytojų pavydą, kai kurie matė mus kaip galimus varžovus. Vėl privalėjai būti dviveidis. Jei laviruodamas išlindai – perėjai ugnį ir vandenį. Tik nemanau, kad tai padaro tave stiprų. Į mano įmonę ateina grafikos specialybę baigusių absolventų – taip pat nukentėjusių, jie – kaip šlapi šunes. Nusipurto ir pradeda džiūti. Be to, nuo studentų slepiama informacija. Aukštąją mokyklą baigę juvelyrai nežino elementarių dalykų, tad net iš tolo negali vadintis meistrais, auksakaliais.

Jauna ištekėjote pirmą kartą?

Nedovanotinai jauna – 24-erių. Sesers klausdavau: „Ar aš jau senmergė, ar dar ne?“ – „Ne, tu dar normaliai atrodai.“ Septynerius metus draugavau su nuostabiu vaikinu Rolandu, jis yra talentingas tapytojas. Lyg ir turėjome tuoktis, visi mus spaudė, bet aš staiga... ištekėjau už kito. Tradicinė ilgų draugysčių baigtis.

Žymantą sutikau studijuodama Dailės akademijoje. Kartu kūrėme drabužių kolekcijas. Ketvirtame kurse pasijutau besilaukianti, susituokėme, bet gyvenome tik metus. Talentinga asmenybė, gabus kostiumo dizaineris, yra laimėjęs kelis festivalius, turėjo savo studiją, dirbo su televizijos projektais. Būtų daug pasiekęs, jei ne alkoholis. Rykštė, pražudžiusi ne vieną jautrų kūrybos žmogų. Apsisprendžiu skirtis – turėjau Nojų, reikėjo juo rūpintis. Grįžau į Klaipėdą, jaučiausi vieniša. O vieną dieną į tėvų galeriją užsuko turistas. Sėdėjau kavinukėje, gėriau kavą. Pastebėjau, kad tas tamsaus gymio vyras angliškai nelabai susišneka su mano tėvu. Priėjau pagelbėti.

Kokius fluidus skleidėte, kad šis turistas po pusmečio grįžo ir apsigyveno Klaipėdoje? Turbūt nežinojote, jog kalbatės su garsiu Ispanijos dailininku Lino Lago? Beje, kokia jo vardo kilmė?

Vardas, matyt, atspindi jo karmą. Itin retas Ispanijoje, gal net vienintelis – paveldėtas iš savo tėčio. „Lino“ ispanų kalba reiškia augalą liną. Tik linai toje šalyje neauga. Jo tėvai gyvena Galicijos kaime, yra šviesiaplaukiai. Gal nomadai, eidami pro šalį, paliko savo pėdsakus?
Vidiniu detektoriumi pajutau stiprios charizmos žmogų. Jis turėjo savo tapybos darbų katalogą. Supratau, kad susipažinau su genialiu menininku.

Mūsų tolesnį bendravimą lėmė vyro savybės. Per savaitę, kol viešėjo Klaipėdoje, jis privertė mane būti viskuo – ne vien vertėja. Tėvas iš ryto atėjo aplankyti ir neteko amo: duris atidarė tas ispanas su prijuoste – kepė mano pusantrų metų Nojui blynus. Išvykdamas Lino pasakė: „Aš tuoj grįšiu.“ Paliko megztinį. Rašė be galo gražius, spontaniškus, žudomai erotiškus popierinius laiškus su piešiniais. Vau, tookia grafika! Aš nusiėmiau kepurę. Laiškais jis mane visiškai išrengė.

O po pusmečio grįžo paprastai, buitiškai, vyriškai. Atėjo į mano namus nešinas kelioniniu krepšiu ir pasakė: „Dabar aš čia gyvensiu. Ši lentyna bus mano.“ Susidėjo daiktus. Apsidairęs pareiškė: „Tau reikia skalbiamosios mašinos ir automobilio.“ Per savaitę viską nupirko. Sėdėjau ausis suglaudusi. Mano Nojus buvo įpratęs miegoti su manimi. Pastatėme lovelę šalia lovos, ir Lino per tarpą laikydavo jį už rankutės. Rytais guosdavosi, kad per naktį pirštai nutirpo. Taip ir užauginome Nojų.

Lino man padėjo daryti verslą, pastatė ant kojų. Bijojau vestuvių, prasitariau, kad nenorėčiau antrą kartą bandyti. Tai mano ispaną be galo užgavo. Atšovė: „O aš norėčiau.“ Matyt, vienas kitą labai traukėme, nes atitikome vienas kito standartus – kaip du vienas į kitą susisukantys varžtai. Jis – neminkšto charakterio, nesileido treniruojamas, keičiamas. Nors ramaus būdo, bet man nuolat parodydavo mano vietą. Oi, kokios baisios kovos tarp mūsų plieksdavosi!

Kartą (jau buvome susituokę ir turėjome vaiką) išgirdau: „Aš su tavimi kalbėsiu tik per advokatą.“ Pasiūliau: „Gal eidami pas advokatą visgi užsukime pas psichologą?“ Ir užsukome. Mano vyras sėdėjo su baisia panieka veide – psichologas jam panašu į psichą. Pasitaikė racionali specialistė, ji man mestelėjo: „Pagalvok, kas tave ims su dviem vaikais.“ Šio sakinio vyrui neišverčiau, bet susimąsčiau: „Tikrai, kas mane ims?“ Ir išėjau visa susipaprastinusi. Lino pasijuto laimingas.

Mylintys žmonės kartais taip stipriai vienas kitą traukia, kad net pradeda vienas kitą stumti. Iš baimės netekti?

Mes, menininkai, esame baisūs egoistai, iš paskutiniųjų saugom savo erdvę. Lino – stipri asmenybė, jo neįmanoma pastatyti į vietą. Aš taip pat žinau savo vertę. Taigi kova vyksta tarp dviejų tokių pačių. O dar reikia atiduoti duoklę vaikams. Jie buvo maži, Lino parodos vykdavo įvairiose pasaulio vietose, vyrui tekdavo daug keliauti, aš būdavau viena. Situacijos, kai atsiduri ant ribos, už kurios šeima gali subyrėti, tave augina. Geriau pažįsti artimąjį, išbandai jį lyg instrumentą, tik tada gali pasitikėti, santykių kokybė keičiasi.

Kai susituokėme, buvome išvykę gyventi į Galiciją. Ispanijoje turime namus, Lino – puikią studiją, bet man pradėjo sektis verslas Lietuvoje, turėjau būti čia. Vyras iškėlė sąlygą: „Arba aš, arba Klaipėda.“ Jam svarbi kultūrinė, meninė aplinka, jis tuo kvėpuoja. Klaipėdoje Lino jautėsi kaip žuvis be vandens. Kas yra mūsų uostamiestis? Tai darbininkų, prostitučių ir jūreivių buveinė su keliomis maloniomis išimtimis. Miestas su negyvu senamiesčiu...

Ir taip kalba Metų klaipėdietė?

2011 metų klaipėdietė turbūt turi moralinę teisę pasakyti, kad miestai privalo saugoti savo žmones, ypač menininkus. Jau daug metų ten yra problemų. Vilniuje jaučiuosi geriau.

Sakote, kad laisvė – dviejų menininkų laimingo gyvenimo raktas. Regis, laisvė – pats didžiausias įsipareigojimas. Kas lemia laisvą vyro ir moters subuvimą?

Kartą, kai man buvo labai sunku, vyras pasakė: „Kas tau žadėjo, kad bus lengva? Santuoka, šeima yra projektas. Visas mūsų gyvenimas yra bendras kūrybinis projektas. Reikia dirbti.“
Laisvė negali būti lydima baimės, antraip ji pavirs pavojingu surogatu. Išgeri ir apsinuodiji. Vis dar bijau dėl vaikų. Lino sykį priminė: „Tu man melavai. Tikinai: jei turėsim vaiką, nebebijosi mirties. O dabar dar labiau bijai. Jei būčiau žinojęs, kad taip stipriai mylėsiu sūnų, nebūčiau ryžęsis jo turėti.“ Pusei nestabilių lietuvių vyrų, kuriems trūksta emocinio intelekto, reikia mokytis mylėti vaikus. Silpnumo požymis – baimė mylėti savo mažylį, juo rūpintis.

Kad nejaustum laisvo subuvimo baimės, turi būti subrendęs, pasitikėti savimi ir mylimu žmogumi. Prabangus paketas. Laisvė yra prabanga. Kai gali sau leisti viską, labai pasveri, kiek tai kainuos. Gyvenimas trumpas, esu reikli sau, vertinu kokybę, branginu ir saugau mylimą, mylintį žmogų. Kas man gali pasiūlyti ką nors geresnio, nei turiu? Briliantu manęs nenupirksi. Kartą vienas vyras man žadėjo padovanoti automobilį.

Kai apie tai pasakiau Lino, jis paklausė: „Kokį siūlo? Neblogai, Jurga.“ Abu pasijuokėme. Kartą gavau iš savo vyro elektroninį laišką – persiuntė jam skirtą meilės laišką ir, prikabinęs šypsenėlę, paklausė: „Kaip tu manai?“ Mudu visą vakarą susirašinėjome. Laiškas buvo įdomus. Labai gražios mergaitės rašytas. Tik tai yra ne mano reikalas. Lino kartą prašė: „Jei turi panašių istorijų, būk gera, nepasakok – nenoriu to žinoti. Mano darbas sudėtingas, esu užsiėmęs, nuotykiai – tavo problemos.“ Abu sergame pavydu, bet yra elegantiška sugebėti apsimesti, kad nieko nevyksta. Lino yra kalbėjęs: „Jei gyventume penkis šimtus metų, žiauriai nusibostume vienas kitam, bet vis tiek liktume draugais, o tarp draugų svarbiausia – pagarba.“

Ar pagalvojate, kaip lengva mylimąjį prarasti?

Bet aš jo neturiu, kaip ir jis manęs! Niekas nežino, ką yra numačiusi ateitis. Esame veganai, sportuojame, rūpinamės sveikata ir juokaujame: „Išeisi į gatvę, nutrenks automobilis – iškeliausi anapilin sveikas.“ O dėl kitų galimybių... Taip, mano sutuoktinis meno pasaulyje yra geidžiamas vyras. Jis pasirinko mane. Gyvenimas man davė šią dovaną. Dabar, šiuo metu, esu labai laiminga. Kaip bus rytoj, nežinau. Stengtis turime abu. Kad jis gali rasti už mane geresnę amerikietę, žinau. Abu Niujorke turime verslo partnerių.

Ar vyras drįsta Jums dovanoti papuošalų?

Ne.

Ar Lino Vilniuje rado draugų?

Jis atrado tikrų mano draugių, kurios gali su mumis gulėti vienoje lovoje, žiūrėti filmą ir valgyti keptas bulvytes, nueiti į virtuvę, atsinešti kavos ir vėl prigulti. Ar galiu įsivaizduoti priešingą situaciją? Ispanijoje esame su jo draugais kartu žiūrėję pornofilmą.

Prekių ženklo „Yurga“ simbolis – simpatiškas paukštukas. Jis tarsi čiulba apie laisvę, gyvenimo džiaugsmą. Kadaise buvo plepi varna. Tikite, kad tam tikri archetipai patys mus susiranda?

Studijuodama piešdavau simpatiškus didžianosius drakonus. Kartą piešimo dėstytojas pasodino vyrą. Jam uždėjo didžiulę paukščio galvą su ilgu snapu. Tas snapas įsirašė į pasąmonę, paskui išaugo į plėšrų paukštį. Kai gimė vaikai, varna tapo per baisi. Atskrido džiaugsmingas vieversėlis.

Kiek kolekcijų esate sukūrusi?

Gal šešiasdešimt? Juvelyrikos srityje dirbu penkiolika metų. Namuose turiu dešimtis eskizų segtuvų. Vyras sako: „Jei mirtum, daugybę metų būtų galima dirbti tavo vardu.“ Nešiojuosi užrašų knygutę, laisvą minutę piešiu.

Jūsų darbai eksponuojami Madrido nacionaliniame dekoratyvinio meno muziejuje. Kokios vertės šis pasiekimas?

Šimtas balų iš šimto. Niekada to nesureikšminau, bet iš tikrųjų šis pasiekimas labai reikšmingas. Esu Ispanijos juvelyrų asociacijos narė. Tai – irgi nemažas laimėjimas: juvelyrų ten tūkstančiai, bet šios asociacijos narių nėra daug. Laimėjau didžiulį konkursą, įvykdžiau griežtas finansines sąlygas.

Turite kuo didžiuotis: Jūsų papuošalų yra įsigijusi Ispanijos princesė Letizia, jų padovanota JAV valstybės sekretorei Hillary Clinton, Rusijos federacijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui, Kazachstano Respublikos prezidentui Narsultanui Nazarbajevui, ES vyriausiajai užsienio reikalų ir saugumo politikos įgaliotinei Catherine Ashton. Kokios tai istorijos?

Ponia Letizia Madride ėjo pro galeriją „Laura Marquez“, čia eksponavau savo papuošalus. Princesė išsirinko mano kurtus rankų darbo auskarus. Prieš atvykstant poniai Hillary į Lietuvą, gavau užsakymą padaryti dovaną. Studijavau jos nuotraukas, kad suprasčiau, ką mėgsta. Sukūriau subtilų šlifuotų žydrų topazų su raudonu auksu vėrinį „Lietaus lašai“. Ponui Lavrovui dariau klasikines sąsagas su paslėptais jo inicialais; ponui Nazarbajevui – minimalistines sąsagas su vienu juodu briliantu; poniai Catherine darėme gintaro vėrinį, akcentavome užsegimą – paukščiuką su juodu briliantu akutėje.

Ar paprasta derinti kūrybą ir verslą?

Žiauriai sunku. Labai daug mėšlo, bet… jame užauga gražiausios gėlės. Jei būčiau žinojusi, kad bus taip sunku, niekada nebūčiau pradėjusi Lietuvoje juvelyrikos verslo. Nusimanome apie gintarą, odą, liną, bet auksas, briliantai mums yra kosmosas. O kiek ledų teko pralaužti! Prieš 15 metų net patarimo nebuvo ko paklausti.

Ar mįslių vis dar yra?

Kiekvieną dieną po tris. Pamažu išplaukiame į tarptautinius vandenis, o čia konkurencija – sunkiasvorė. Dalyvaudamas Niujorke vykstančiose parodose turi įtempti visus raumenis visomis prasmėmis: gintis nuo kopijavimo, neužlipti ant grėblio pavadinimu „patentai“. Privalai kasmet pirkti ypač brangią informaciją – juvelyrikos gaminiai yra patentuojami. Jei dizaineriai nukopijuotų ar netyčia sukurtų ką nors panašaus manydami, kad tai – mados tendencija, tektų sumokėti savo verslo ir visų savo santaupų vertą baudą. Tai žaidimas šachmatais, kiekvieną ėjimą reikia vertinti atsargiai, apmąstyti. Lietuvius norėčiau perspėti: jei ir toliau bandys mano darbus kopijuoti, įjungsiu apsauginį mygtuką. Visame pasaulyje už idėjų vagystę tenka brangiai susimokėti. Autorinės teisės nėra žaidimas. Taigi juvelyrika – labai rizikingas verslas.

Ar turite savo papuošalų, kurių nė už ką neparduotumėte?

Vestuvinio savo bei vyro, taip pat tėvo dovanoto žiedų, vaikų amuletų.

Pernai Niujorke pristatėte savo papuošalų kolekciją „Sapnų gaudyklė“. Kokią reikšmę teikiate amuletams? Ar pati jų turite?

Netikiu aš jais, bet turiu. Sakau „netikiu“ dėl to, kad nepasirodyčiau juokinga, bet jei kas nors į mano amuletą kėsintųsi, nė už ką neatiduočiau. Savo draugei šiemet padovanojau „likimo dovaną“ – auskariukus su dviem 0,5 karatų briliantais. Ji tikino: „Tokius dalykus turėtų dovanoti vyras!“ – „Ne, tokius dalykus turi dovanoti geriausia draugė.“ Mūsų draugystė neįvertinama jokiais brangakmeniais.

Kiškiai su kišenaitėmis papuošalui įdėti, krikštynų drabužėliai mergaitėms... Tie Jūsų mieli gaminiai – pasąmoninis mergaitės ilgesys?

Čia kaip su tais amuletais – vien dėl to, kad nesakyčiau „taip“... Man patiko Dalai Lamos mintis, kad pasauliui nebereikia personų, mums reikia paprastų, nuoširdžių žmonių. Mačiau, kaip gražiai seno mano močiutė. Ji buvo paprasta žemaitė kaimietė. Labai mylėjo savo vyrą, jis išėjo pirmas. O jai viskas buvo gražu. Ji pati sau atrodė graži, nors ir be dantų, pasipuošdavo eidama į bažnyčią, šypsodavosi, tiek jėgos turėjo! Reikia mylėti vienam kitą. Tie daiktai vaikučiams gimsta iš meilės. Tu myli savo, kaimyno, draugų vaiką, taip atsiranda krikšto drabužėliai.